Štai vien tik Šilutės mieste centralizuoto šilumos tiekimo paslaugomis naudojasi 145 daugiabučiai gyvenamieji namai, 58 daugiabučių namų savininkų bendrijos, 150 nuosavų namų gyventojai, taip pat 157 įmonės, įstaigos ir organizacijos. Taigi bendras apšildomų patalpų plotas vien tik rajono centre beveik 0,5 mln. m2. Jei dar pridėtume plotus, kuriuos tenka apšildyti Juknaičių, Rusnės, Kintų, Traksėdžių gyvenvietėse, Šilutės Tilžės gatvės rajone, kur veikia atskira katilinė, taip pat Švėkšnos miestelyje, susidarytų pakankamai įspūdingi skaičiai. Direktorių Algį Mykolą Šaulį labiausiai džiugina, kad tie centralizuotai apšildomų patalpų plotai turi tendenciją didėti. To pageidauja ir daugiabučių namų savininkų bendrijos, ir įmonių vadovai, ir – kas įdomiausia – daugelio individualių namų savininkai.
– Kiek leidžia techninės ir finansinės galimybės, stengiamės vykdyti užsakymus, – sako UAB „Šilutės šilumos tinklų“ vadovas. – Deja, ne viską įmanoma operatyviai padaryti. Antra vertus, kai kurie objektai per daug nutolę nuo šilumos tiekimo šaltinių, todėl tokiais atvejais naujų trasų tiesimas tampa per brangus ir ekonomiškai nepateisinamas. Tačiau džiugina tai, jog žmonės, net ir ne itin imlūs naujovėms, vis geriau suvokia labiausiai civilizuoto centrinio šilumos tiekimo vertę. Tai mažiausia aplinkos tarša, užmirštas apsirūpinimas kuru, sutaupytas laikas ir pagaliau, sudėjus viską, ko dar ne visi įprato skaičiuoti, visiškai prieinamos kainos. Juk retas pabando pinigais įvertinti savo pastangas ir laiką, kurio prisireikia sprendžiant šilumos problemas nuo kuro įsigijimo iki atliekų pašalinimo.
Su pašnekovais sutarėme, jog tikslinga bent prabėgomis apžvelgti UAB „Šilutės šilumos tinklų“ istoriją, prasidėjusią dar toli iki nepriklausomybės laikų. Lyginant anų metų ir dabartinius darbo metodus, matyti ne tik tai, kas gera buvo nuveikta praeityje, bet išlenda ir klaidos, kurių šiandien nereikėtų kartoti ir kurias tenka šalinti. Kaip sakė Algis Mykolas Šaulys, ryškiausias palyginimui yra Juknaičių gyvenvietės pavyzdys. Plačiai išgarsėjusioje, visokeriopai išpuoselėtoje, daugybės ekskursijų lankomoje vietovėje, pasirodo, būta ir neapgalvotų sprendimų, ir tarybiniams laikams būdingų gigantomanijos elementų, kurie šiandien trukdo Juknaičių gyventojams, ypač centralizuoto šilumos tiekimo srityje. UAB „Šilutės šilumos tinklai“ pastangomis teko iš esmės pertvarkyti visą sistemą, kad Juknaičių gyventojai turėtų kuo mažiau nepatogumų dėl centralizuoto šilumos tiekimo atėjus kūrenimo sezonui. Šilumininkų atliktus ir toliau tęsiamus darbus apibūdinsime kiek plačiau, tačiau prieš tai – svarbiausieji UAB „Šilutės šilumos tinklų“ veiklos etapai.
Centralizuotai tiekianti šilumą įmonė įsikūrė 1978 m. ir pavadinta Šilutės rajono jungtine katilinių ir šiluminių tinklų direkcija. Per trejetą dešimtmečių, vykstant įvairiausioms restruktūrizacijoms, ne sykį keitėsi įmonės pavadinimas ir jos pavaldumas. Žinoma, šilumos vartotojams visuomet labiausiai rūpėjo ne vardas, o šiluminių tinklų veiklos efektyvumas. Iš pradžių šiluma buvo tiekiama tik Šilutės miesto gyventojams, prijungtiems prie šilumos tinklų. Įmonė turėjo 5 kvartalines katilines, kūrenamas skystu krosnių kuru. 1983 m. šildymo sezono pradžioje pradėta eksploatuoti mazutu kūrenama 50 MW rajoninė katilinė, kuri buvo pajėgi aprūpinti visus vartotojus, besinaudojančius centralizuoto šilumos tiekimo paslaugomis. Buvusios penkios kvartalinės katilinės liko veikti kaip boilerinės, o 1999 m. jos panaikintos. 1998 m. „Šilutės šilumos tinklams“ perduota eksploatuoti Rusnės, Juknaičių ir Kintų katilinės, taip pat katilinė Tilžės gatvėje, o vėliau – 2 Švėkšnos miestelio mokyklų katilinės su šilumos tinklais.
Direktoriui Algiui Mykolui Šauliui, dirbančiam UAB „Šilutės šilumos tinkluose“ jau 18 metų ir jo vadovaujamo kolektyvo specialistams rūpesčių smarkiai padaugėjo, tačiau, kaip sako pašnekovas, tie papildomi darbai nebaugina. Atvirkščiai, jie ne tik suteikia galimybę, bet ir skatina kūrybiškai dirbti, atsisakyti senų metodų, diegti mažųjų katilinių šilumos ūkyje naujas technologijas, naujus šiuolaikinio mokslo pasiekimus.
Štai kokie pertvarkymai įvyko Juknaičių gyvenvietėje. Nuo tarybinių laikų čia veikė elektrodinė katilinė, kuri naudojo naktinės elektros energijos tarifą. Smarkiai pabrangus elektrai, ji kasmet įmonei duodavo didžiulius nuostolius. Pirmiausia teko atsisakyti šio brangaus malonumo, pakeičiant jį keturiais Ri–340 tipo katilais, kurie naudoja bene patį pigiausią kurą – šiaudus. Nustatyta, kad 2,8 t šiaudų prilygsta tonai mazuto. Vadinasi, ir sąvoką „pigiausias kuras“ tektų vartoti sąlyginai. Tiksliau sakant, šiaudai yra labai vertingas, tačiau iki šiol tinkamai neįvertintas kuras. Kiekvieno katilo galia 0,34 MW, ir tos šiluminės energijos visiškai pakanka Juknaičių gyvenvietei apšildyti. Kita bėda, kad didelė šilumos dalis išgaruoja į orą. Priežastis – prasta gyvenamųjų namų sienų izoliacija, nesandarūs langai ir durys, bloga šiluminių trasų būklė, ne itin vykę ir projektai, daugiau primenantys vasarnamius nei mūsų atšiaurioms sąlygoms pritaikytus gyvenamuosius namus. Gyvendami turtingame ūkyje, kurio direktorius teikė visokeriopą paramą gyventojams, pastarieji mažiausiai rūpindavosi sunaudotos elektros apskaita ar šilumos kaina. Dabar tenka mokėti už viską.
Toli aplink gyvenvietę plyti ūkininkų dirbamos derlingos žemės plotai. Nuėmę derlių, žemdirbiai mažiausiai rūpindavosi paliktais šiaudais. Kas rudenį laukai skendėdavo dūmuose, vertingas kuras eidavo perniek. Dabar jis naudingai pritaikomas katiluose. Panašūs darbai, siekiant kuo plačiau panaudoti biokurą, sėkmingai atliekami Šilutėje ir visuose „Šilutės šilumos tinklų“ padaliniuose kaimo vietovėse. Beje, šiaudų ruošos darbus bendrovė atlieka savo jėgomis.
– Šiam tikslui naudojame galingus „John Deer“ tipo ruloninius presus, – sakė direktorius Algis Mykolas Šaulys. – Apvažiuojame laukus, surenkame, supresuojame ir paruošiame kūrenimui šiaudus. Savininkui sumokame po 30 Lt už hektarą. Toks susitarimas naudingas abiem pusėms. Prieš kūrenimo sezoną sukaupiame 1500–1700 tonų šiaudų ir tokių atsargų pakanka kad ir šalčiausiai žiemai. Kitose vietovėse kurui naudojamos malkos, medienos skiedros, o per šalčius Šilutės rajoninėje katilinėje užkuriamas mazutu kūrenamas katilas.
Kaip ir dauguma kitų biokurą naudojančių įmonių, UAB „Šilutės šilumos tinklai“ turi biokuro tiekėją, su kuriuo įmonė yra sudariusi biokuro tiekimo ilgalaikę sutartį. Tai UAB „Šilalės mediena“, kuriai vadovauja puikus gamybininkas, didelis naujovių šalininkas Virgilijus Žigaitis. Tiekdamas aukštos kokybės medienos gaminius įvairioms Lietuvos ir užsienio firmoms, jis vienodai atsakingai rūpinasi, kad medžio atraižos, pjuvenos, įvairios atliekos būtų tinkamai paruoštos šilumos gamintojų reikmėms.
Reikėtų prisiminti dar vieną pagirtiną šilutiškių veiklos bruožą. Vykdydami savo užduotis, jie stengiasi kuo artimiau bendrauti su Lietuvoje veikiančiomis įmonėmis, pasinaudoti geriausiųjų patirtimi ar įsigyti Lietuvoje pagamintų katilų, kitų centralizuoto šilumos tiekimo įrenginių. O tokių gamintojų, novatorių ir išradėjų, suprantančių dabartinio laiko reikalavimus, vis daugiau atsiranda įvairiuose Lietuvos miestuose. Pavyzdžiui, šiauliečiai gamina įvairius „Kalvio“ tipo katilus, pritaikytus kietajam kurui ir jau gana plačiai naudojamus įmonėse ar ūkininkų namuose. O tie keturi šiaudais kūrenami katilai, kurie sėkmingai apšildo visą Juknaičių gyvenvietę, yra pagaminti Utenoje, „Umegos“ firmoje. Tiesa, pagal Danijos šilumininkų patentą.
Šilutės šilumininkai nemažai nuveikė ir dar ruošiasi padaryti daug vertingų darbų artimiausiais metais. Visų pastangų tikslas – visiškai pereiti prie alternatyvių rūšių energijos, kurios rezervai mūsų krašte yra dideli, tačiau kol kas nepakankamai panaudojami.
Aloyzas Urbonas
Uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės šilumos tinklai“ direktorius
Algis Mykolas Šaulys ir direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Mačiulis,
apibūdindami įmonės veiklą, pateikė kai kuriuos skaičius.