Siekimas tobulėti – neatskiriama studijų dalis. Studentui – tai naujos žinios, dėstytojui – naujų techninių galimybių spartus įsisavinimas, naujų didaktikos priemonių paieška, nauji moksliniai tyrimai. Ko reikia, kad, eidami aukštojo mokslo reformos keliu, pasiektume kaip galima geresnių  rezultatų – kokybiškesnių studijų, kad aukštojo mokslo diplomas taptų dokumentu, patvirtinančiu jaunojo specialisto išties gilią kompetenciją, erudiciją, gebėjimą tinkamai įsilieti į darbo rinką, tvarkyti šalies ekonominį, politinį gyvenimą?

Apie tai Studijų kokybės vertinimo centre diskutavo dr. Kęstutis Dubnikas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas; Nijolė Kikutienė, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktorė, Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentė; dr. Henrikas Mykolaitis, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos „Linpra“ viceprezidentas; dr. Nerija Putinaitė, švietimo ir mokslo viceministrė; dr. Eugenijus Stumbrys, Studijų kokybės vertinimo centro direktorius; doc. dr. Paulius Subačius, Švietimo ir mokslo ministro visuomeninis konsultantas.

Pastaraisiais metais kolegijoms tapus aukštojo mokslo diplomą teikiančiomis institucijomis, mūsų šalies absolventų labai padaugėjo. Pagal Europos Komisijos „Europos Sąjungos švietimo pažangos raportą“ šiandien mūsų jaunosios kartos išsilavinimas (iki 29 m.) pastebimai šoktelėjo aukštyn. Esame pirmaujantys ES šalyse. Tačiau kitas šio raporto rodiklis (pagal studento studijų finansavimą) rodo, jog esame beveik paskutiniai. Kaip šis faktas įtakoja mūsų šalies studijų kokybę?

– Reforma dar tik įsibėgėja, – pradėdama diskusiją sakė dr. N. Putinaitė. – Per pusmetį neįmanoma pakeisti studijų kokybės. Tai giluminiai procesai. Todėl šiandien galime kalbėti tik apie priemones, kurių imamasi ar numatoma imtis gerinant studijų kokybę. Norėdami siekti geresnės studijų kokybės, toliau aiškino dr. N. Putinaitė, turime stiprinti aukštojo mokslo materialinę ir techninę bazę, gerinti mokymo laboratorijas, įsigyti naujos įrangos. Kai kur trūksta auditorijų, todėl teks spręsti ir šią problemą. Teks atnaujinti ir kurti naujas mokymo programas, skatinti modernių interaktyvių bibliotekų atsiradimą, bendrabučiuose taip pat teks gerinti studentų buities ir gyvenimo sąlygas ir t. t. Daliai šių darbų yra numatytos lėšos iš ES struktūrinių fondų. Kadangi kolegijų pastatai, įranga, visa infrastruktūra 20 metų beveik nebuvo atnaujinama, joms numatoma skirti 56 mln. Lt. iš ES struktūrinių fondų. Lėšos numatomos ir dėstytojų kvalifikacijai kelti. Tačiau, dr. N. Putinaitės manymu, dėstytojų kvalifikacija daugiausia priklauso nuo aukštosios mokyklos požiūrio, kiek ji šiam reikalui skiria dėmesio, kaip vertina, skatina dėstytojo darbą.

Kažkodėl manoma, jog kolegijose studijų kokybė yra kur kas prastesnė nei universitetuose. Su tuo kategoriškai nesutinka N. Kikutienė, nes besikuriančios kolegijos pirmiausia buvo įpareigotos ir pačios įsipareigojo galvoti apie studijų kokybę. Todėl buvo pertvarkytos visos studijų programos pagal kompetencijas, materialinius ir žmogiškuosius išteklius. Tiesa, ne visos kolegijos pasiekė išties aukštą studijų lygį. Vienos programos vykdomos geriau, kitos silpniau. Bet dabar, kai prasidėjo reforma ir kai pamatyta, kokia konkurencija vyksta dėl kiekvieno studento, požiūris į studijų kokybę keičiasi. Daugelis kolegijų rašė projektus ES struktūrinių fondų paramai gauti ir tikrai džiugu, kad lėšos skiriamos. Tai kolegijoms leis keisti studijų aplinką, mokyti studentus ne su pasenusia įranga, o su naujausia, kurią šiandien naudoja modernios šalies įmonės. Dėstytojų kompetencijos ugdymui taip pat skiriamas nemenkas dėmesys. Daugelis kolegijų dėstytojų studijuoja doktorantūroje. Praėjusį rudenį vyko dėstytojų konkursai, jiems buvo keliami akivaizdžiai aukštesni reikalavimai. Tikimasi, jog iš ES struktūrinių fondų gaunamos lėšos leis daugiau dėstytojų išsiųsti į stažuotes užsienyje. Tai bus svarus indėlis keliant jų kvalifikaciją. Prasidėjus šiai mokslo ir studijų reformai, kur kas aktyvesni tapo studentai, ypač tie, kurie moka už studijas. Jie reikalauja išties kokybiškų studijų. Tie studentai, kurių studijas finansuoja valstybė, žinodami, jog jų studijų rezultatai lems, ar jie išsaugos valstybės paramą, taip pat skatina siekti geresnių studijų rezultatų.

Kokios prasidėjusios reformos pamokos? N. Kikutienė akcentavo, jog šį rudenį į technologiškąsias studijas būsimieji studentai nelabai noriai stojo. Galbūt jos nėra tokios patrauklios kaip vadyba, teisė, socialiniai mokslai. Daugelis technologinių studijų krepšelių taip ir liko nepanaudoti. Čia kolegijoms teks nemažai padirbėti ne tik populiarinant šias specialybes, bet ir labiau bendrauti su socialiniais partneriais, kad jaunuoliai galėtų suvokti, koks darbas jų laukia. Krizė praeis, o jauni, puikiai parengti specialistai tikrai bus reikalingi Lietuvos pramonei, verslui, socialinei sričiai.

Ką reikia, verslo nuomone, daryti? Dr. H. Mykolaičiui atrodo, kad pastangų tobulinti aukštąjį mokslą lyg ir nestinga, ypač pastaruoju metu, įsibėgėjant ES Struktūrinės paramos programai. Tačiau vertindami kiekvieną konkrečią programą ar projektą, turime sau atsakyti į klausimą – kiek ir kada tai prisidės prie realaus mūsų BVP augimo. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvos inžinerinės pramonės, apimančios metalo gaminių, mechanikos, elektronikos bei elektrotechnikos gaminių ir transporto priemonių sektorius, metinis įnašas į šalies BVP yra vienas didžiausių apdirbimo pramonėje – apie 3 mlrd. litų. Tačiau pagal pridėtinę vertę, tenkančią vienam darbuotojui inžinerinėje pramonėje (kaip ir visoje apdirbimo), 3–5 kartus atsiliekame nuo ES vidurkio. Toks ekonominio efektyvumo skirtumas paaiškinamas tuo, jog didžiajai daliai mūsų įmonių tenka palyginti kukli vieta tarptautinėse pridėtinės vertės kūrimo grandinėse – dalis jų gamina tik komplektavimo detales kitų šalių gamintojams pagal jų brėžinius ir konkuruoja su kitų „pigių“ šalių gamintojais , kita dalis, nors ir pagamina galutinius produktus, jie rinkoje parduodami su žinomų užsienio firmų prekiniais ženklais, kurios ir pasiima „liūto dalį“ pelno dalybose ir t. t. Akivaizdu, kad tarptautinėje rinkoje pardavinėdami daugiausia savo „rankas“, bet ne „protą“, negalime tikėtis pasivyti ekonomiškai išsivysčiusių šalių.

Įmonių konkurencingumą lemia jų gebėjimai ne tik greitai sukurti naujus didelės pridėtinės vertės produktus, bet ir juos efektyviai pagaminti bei parduoti, todėl šiuolaikiniams ir tuo labiau ateities inžinerinės pramonės specialistams, be tiksliųjų ar techninių mokslų teorinių „klasikinių“ pagrindų yra būtinos ir moderniausios produktų kūrimo bei gamybos technologijų, gamybos ir verslo vadybos žinios bei jų taikymo įgūdžiai. Ar dabartinis aukštasis mokslas gali tai duoti? Dr. H. Mykolaičio nuomone, ne. Aukštojo mokslo reforma ir susijusios ES Struktūrinės paramos programos gali duoti laukiamų rezultatų šalies ekonomikai tik tada, jei naujai diegiami mokslo valdymo ir finansavimo principai savaime skatins jo atvirumą, sveiką konkurenciją tarp mokymo programų ir mokslinių tyrimų bei tyrėjų ir glaudų bendradarbiavimą su Lietuvos bei užsienio verslu specialistų rengimo ir mokslinių tyrimų srityje. Kalbant apie inžinerinę ir kitas technologinės pramonės šakas, visa aukštojo mokslo ir susijusių mokslinių tyrimų sistema privalo būti labiau orientuota į Lietuvos pramonės artimiausios ir tolimesnės ateities problemas, kad ir rengiami specialistai, ir atliekami moksliniai tyrimai artimiau atitiktų jos konkurencingumo didinimo poreikius. Ypač svarbu suvokti, kad Lietuvoje atliekami fundamentiniai moksliniai tyrimai yra ir bus tiesiogiai aktualūs tik nedidelei daliai Lietuvos įmonių. Tokia padėtis yra natūrali visoms mažoms šalims, kuriose dėl mokslo ir verslo fragmentiškumo didžioji dalis verslo inovacinių poreikių tenkinama iš užsienio šaltinių, todėl pramonei reikia specialistų, mokančių tarptautiniuose technologinių bei vadybinių žinių ir patirties kloduose rasti ir pritaikyti įmonei reikalingą sprendimą. Aukštojo mokslo kokybę teigiamai paveiktų ir aukštųjų mokyklų absolventų profesinės karjeros stebėjimo sistema, viešai skelbianti statistinius duomenis apie mokyklų absolventų profesinius pasiekimus.

Dr. K. Dubniko manymu, studijų kokybė priklauso nuo dėstytojų kompetencijos, studentų imlumo, materialinės bazės ir deramų sąlygų mokslinei veiklai. Tačiau ką turime? Labai užimtą dėstytoją, vidutinioką studentą ir ribotus materialinius išteklius. Tad kaip, esant tokiai padėčiai, gauti kaip galima daugiau naudos? Būtina puiki vadyba ir visų šių grandžių kokybiškesnė sąveika. Ko galime tikėtis? Pirmiausia reikia konstatuoti akivaizdų faktą, kad per tuos nepriklausomybės metus mūsų studijų kokybė prastėjo. Žinoma, negalima teigti, jog pas mus viskas yra labai blogai. Tam tikra prasme studijų kokybė prastėja ir kituose Europos universitetuose. Kalta ekstensyvioji plėtra, kai studentų daugėja, jų gebėjimas studijuoti, esant tokiam sparčiai didėjančiam informacijos srautui, mažėja. Ekstensyvi aukštojo mokslo plėtra neleido gerinti studijų kokybės ten, kur ji galėjo būti gerinama ir kur galėjo būti sutelktos geriausios pajėgos. Deja, mūsų valstybės finansinė politika nebuvo orientuota į stipriausius universitetus. Ji rėmėsi lygiavos principu, o tai skatino ekstensyvią plėtrą. Buvo kuriama daugybė programų, nes taip buvo paprasčiau gauti finansavimą. Tai neskatino siekti aukštesnės studijų kokybės.

Taigi reforma turėtų skatinti tai, kas gali būti įvertinta, suvokta, nustatyta kaip vertingiausia visoje sistemoje. Kol kas gana sudėtinga vertinti teigiamai, kas šiuo metu daroma. Studijų finansavimo principas iš esmės ne ką pasikeitė. Vietoj valstybės finansuojamų vietų atsirado krepšeliai. Tai leido kai kuriems universitetams pritraukti daugiau studentų. Ką tai reiškia? Taip vėlgi skatinama ekstensyvioji plėtra, o ne aukštesnio lygio studijos. Dar vienas reformos žingsnis tarsi orientuojamas į bakalauro studijas. Plečiama šių studijų bazė antros ir trečios pakopų studijų sąskaita. Kai kur mažinama magistro studijų apimtis, atseit, jos nekokybiškos. Socialinių mokslų magistro studijos sumažintos vienodai, neatsižvelgiant į jų kokybę. Todėl universitetai šiandien yra atsidūrę tarsi nesvarumo būklėje. Juk kalbant apie kokybinius studijų parametrus, matyt, reikia turėti ilgalaikę strategiją. Negalima jos sukurti per metus, neturint tam tikrų garantijų, aiškių perspektyvų. Šiandien, kad išgyventų, universitetai stengiasi kurti patrauklias studijų programas. Bet tai nereiškia, kad nuo to jos tampa kokybiškesnės. Todėl dr. K. Dubniko nuomone šiandien būtina koreguoti aukštojo mokslo reformą, kad galėtume finansuoti ne vidutiniškus, bet aukšto lygio centrus.

Studentų taip lengvai neapgausi, įsitikinusi dr. N. Putinaitė, kad ir kaip reklamuotum, kviestum juos į vieną ar kitą universitetą. Jie patys atsirenka tuos universitetus ir kolegijas, kur studijos kokybiškesnės. Žinoma, kai kas renkasi ir tas aukštąsias mokyklas, tas specialybes, kur lengviau mokytis. Yra ir tokių. Aišku, kad priėmimo tvarka ir ypač informavimas tobulintini. Deja, dėl magistro studijų pagal esamus kriterijus nepavyko sugraduoti socialinių mokslų magistro studijų. Tai buvo vieninteliai mokslai, kur to padaryti nepavyko. Mat buvo taikomi iki šiol galiojusieji mokslinės veiklos vertinimo kriterijai, kurie socialiniams mokslams pasirodė visai netinkami. Aišku, čia galima labai daug kalbėti apie trūkumus, ekspansyvumą, bet dr. N. Putinaitės nuomone, universitetai ir kolegijos turėtų pripažinti faktą, jog lėšų jie gavo daugiau. Pastebima ir dar viena tendencija. Kai kurie universitetai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, nors būtų galėjęs priimti kur kas daugiau norinčių studijuoti, jų priėmimą į kai kurias programas apribojo pasakę, jog nenori rizikuoti studijų kokybe. Vadinasi, reformos mechanizmai veikia. Šiandien kristalizuojasi dviejų tipų universitetai. Vieni priima daug daugiau studentų nei valstybė finansuoja. O kiti universitetai, kuriuose vykdoma daug projektų, apriboja priėmimą į studijas. Ką daryti, kai universitetas priima daugiau studentų nei gali juos kokybiškai paruošti? Kaip nepažeidžiant žmogaus teisių, aukštųjų mokyklų autonomijos principų, būtų įmanoma šį klausimą sureguliuoti? Kitais metais ketinama įvertinti pirmąjį aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo etapą, kuris atskleis, kiek kuri aukštoji mokykla gali kokybiškai parengti specialistų.

Kolegijų veiklos efektyvumas, dr. E. Stumbrio įsitikinimu, yra gana didelis palyginus su materialiniais ir intelekto ištekliais. Kai kūrėsi universitetai, dažnai jiems tereikėjo pakeisti iškabą, o kolegijos, kad įsijungtų į aukštojo mokslo sistemą, turėjo kur kas labiau pasistengti. Praėjusią savaitę Studijų kokybės vertinimo centras pagal vykdomą projektą buvo pasikvietęs užsienio ekspertus, kurie analizavo, kaip centras vertina vykdomas studijų programas. Beje, tai buvo pirmasis Centro vertinimas pagal naująją (reformuotą) studijų programų vertinimo ir akreditavimo tvarką. Šios reformos dalies, švelniai pasakius, ekspertai nesuprato – kaip galima studijų programos kokybę vertinti vos ne remiantis aritmetiniais skaičiavimais! Aišku, kad čia turėsime problemų. Ekstensyvi plėtra, atvedusi prie tokios didelės aukštojo mokslo aprėpties, deja, tęsiasi. Kokybės be išteklių nepasieksi, todėl verta susimąstyti, ar Lietuva yra pajėgi visose kryptyse siūlyti ne tik antros ar trečios, bet ir pirmos pakopos studijas.

Kokybę labai sunku pamatuoti, konstatavo doc. dr. P. Subačius. Net ir laboratorijos šiandien nesutaria, kiek antibiotikų gali būti piene. Studijų kokybė yra tūkstantį kartų sudėtingesnis dalykas. O juk neužtenka vien nustatyti kokybę. Visi supranta, jog šiandien ją reikia gerinti. Diskusijos prasideda nuo to, kokios čia turėtų būti paskatos. Pirmiausia į pačias aukštąsias mokyklas, studentus, dėstytojus, turėtų būti žiūrima kaip į kokybės siekiančius subjektus, jų pastangos turėtų būti vertinamos. Žinoma, kad net pačios geriausios Lietuvoje esančios aukštosios mokyklos šiandien negali lygintis su pažangiausiais Europos, pasaulio universitetais. Tai ar užtenka tik paskatinti mūsų geriausiuosius, ar tokias priemones taikyti, kad visi aktyvūs subjektai, visos aukštosios mokyklos bandytų pagerinti studijų kokybę. Tik tiems, kurie nesugebės to padaryti, pagal Mokslo ir studijų įstatymą bus atimta teisė vykdyti studijas. Reformos modelis pasirinktas toks, jog didžioji dalis iniciatyvos paliekama pačioms akademinėms bendruomenėms. Reformos ideologams niekas neįrodė, kad šį klausimą gali kas nors kitas spręsti protingiau. Reforma nėra sugalvota ministerijos. Ją įgyvendinant ilgesniam ar trumpesniam laikui sudaryta, sukviesta beveik 50 darbo grupių, pasitarimų daugiausia iš akademinės bendruomenės narių. Tai nereiškia, jog jie idealiai sutarė, kad jų sprendimai yra patys tobuliausi. Bet ši reforma – tai realistinis požiūris. Patys turime padaryti tvarką ir patikėti, kad ji naudingai veikia. Juk jeigu akademinė bendruomenė panorės apeiti kokią nors primestą kontrolės sistemą, ji ją visuomet apeis, ims simuliuoti studijų kokybę užuot jos išties siekusi. Todėl, siekiant kokybės, reikia imtis tokių priemonių, kad akademinė bendruomenė norėtų realiai gerinti savo veiklą, kad ji suvoktų kokybės naudą. Tada energija bus nukreipta į tai, o kaip pavyks – priklauso nuo turimos potencijos. Gerinant studijų kokybę, stengiamasi pasitelkti dėstytojų iš užsienio. Tačiau visi suprantame, jog jie negali sudaryti daugumos mūsų dėstytojų. O ekstensyvumas, doc. dr. P. Subačiaus manymu, yra pereinamojo laikotarpio požymis. Nepagrįstą plėtrą ribojant pirmuosius dvejus metus įvesti procentiniai saugikliai, kiek aukštoji mokykla gali priimti studentų. Jie galios, kol pradės veikti nauja aukštųjų mokyklų akreditavimo, vertinimo sistema.

Dabartiniai pasirinkti sprendimai, dr. K. Dubniko manymu, remiasi tuo, tarsi mes nežinotume, kokie yra universitetai Lietuvoje ir įsivaizduojame, kad politiniai sprendimai, tam tikri mechanizmai išryškins kas yra kas. Tarkime x programą įvertina tarptautiniai ekspertai ir tuomet tampa aišku, ar ją verta finansuoti. Jei programa įvertinama gerai, jai ir reikia skirti deramą finansavimą. Tokios programos galėtų telktis viename ar kitame universitete. Į juos ir turėtų būti kviečiami geriausi dėstytojai. Finansiniai ištekliai negali būti išskaidomi lygybės principu. Su studijų krepšeliais ateinantys pinigai gali ir neduoti laukiamo rezultato, nes jie ateina stichiškai.

Teisybė, pritarė dr. E. Stumbrys, su krepšeliais atėjo realios sumos, nes jau buvome priėję iki absurdo, kai aukštosioms mokykloms stigo net minimalių lėšų. Tačiau ar susimąstėme, kas bus po ketverių metų? Kiek krepšeliams reikės lėšų, ar pajėgs tai tęsti valstybė? Šiandien ko gero užprogramuojama problema – po ketverių metų teks arba žymiai sumažinti studentų skaičių, arba krepšelių dydį.

Doc. dr. P. Subačiaus nuomonė dėl finansavimo tęstinumo buvo kategoriška. Kol kas niekas neduoda pagrindo abejoti valstybės prisiimtais įsipareigojimais. Jei ekonomikos ekspertų bus konstatuota, kad valstybė yra nepajėgi vykdyti duotų pažadų, tuomet ir bus galima apie tai diskutuoti.

Diskusijos dalyvių dėmesio sulaukė ir nepelnytai sumenkintas profesinis mokymas. Tiesa, pastaraisiais metais abiturientai vis gausiau papildo profesines technikos mokyklas. Juk šalies ekonomikai reikalingi ir šį išsilavinimą turintys žmonės, juolab kad kai kurie iš jų, įsigiję praktinės patirties, vėliau tampa puikiais studentais. Kalbant apie studijų kokybę, įžvelgta ir dar viena problema, kai jaunuoliui pasiūloma rinktis kelis universitetus, dešimtis skirtingų specialybių. Ar tai stiprina studento motyvaciją, skatina jį labai gerai mokytis? Vargu. Bendrasis priėmimas buvo sugalvotas kovai su korupcija. Korupcija stojant į aukštąsias mokyklas išnyko. Kas toliau? Siekiant studijų kokybės, matyt, ir čia reikia permainų? Niekas iš diskusijos dalyvių neabejojo, kad permainos aukštojo mokslo sistemoje būtinos, tik reforma turėtų būti sklandesnė ir atnešti tą naudą, kurios iš jos tikimasi.

Gražina Kriščiukaitienė