Utena – vienas stambesnių Lietuvos miestų, kurio šilumos poreikius galima lyginti su Alytaus, Marijampolės, Tauragės ir kai kurių kitų buvusių (ir esamų) pramonės centrų poreikiais. Pokalbio pradžioje bendrovės direktoriaus pavaduotojas pateikė faktų ir skaičių apie centralizuoto šilumos tiekimo abonentų struktūrą, šilumos kainų kitimo tendencijas bei nuolatines „Utenos šilumos tinklų“ kolektyvo pastangas modernizuoti gamybą, mažinti šilumos savikainą, o tuo pačiu ir jos kainą vartotojams.

Bendrovės paslaugomis naudojasi daugiau nei 300 daugiabučių namų gyventojai, 56 įvairios įstaigos ir organizacijos, taip pat konkurencinis vartotojas UAB „Švyturys–Utenos alus“. Prieš keletą metų nuo „Utenos šilumos tinklų“ atsijungė AB „Utenos mėsa“, AB „Rokiškio sūris“ Utenos filialas, kai kurios kitos įmonės ir dėl to šilumininkams teko pertvarkyti katilines. Žinoma, modernizavimas vyko ir vyksta savo keliu, nepriklausomai nuo atsisakiusių centralizuoto tiekimo ar naujai prisijungiančių abonentų. Nuolat kinta šilumos kainos, tačiau kitimas nėra ženklus, be šuolių ar šokiruojančių skirtumų. Pavyzdžiui, 2011 m. sausio mėnesį šiluma kainavo 18,52 ct/kWh su 9 % PVM, birželį 19,11 ct/kWh, o šių metų sausį 20,76 ct/kWh.

Kaip sakė G. Jurgelėnas, vis labiau ryškėja kainų stabilizavimo, o netolimoje ateityje ir mažinimo tendencijos. Priežastis – platesnis biokuro naudojimas. Bendrovė, jau praeitą vasarą įvertinusi ženklų gamtinių dujų pabrangimą ir siekdama sumažinti 2011–2012 m. šildymo sezono kainas, priėmė sprendimą įrengti dar vieną biokuru kūrenamą vandens šildymo katilą, kurio vertė 2 mln. 450 tūkst. litų. Katilas – savotiška šilumininkų naujametinė dovana uteniškiams. Stojo rikiuotėn praeitų metų pabaigoje. Biokuro didinimas bendrame kuro balanse leidžia išvengti kainų šuolio iki kito šildymo sezono. O tada pradės veikti dar vienas labai svarbus objektas – biokurą naudojanti elektrinė, leisianti iki minimumo sumažinti nuolat brangstančių gamtinių dujų naudojimą centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje.

Prieš trejetą metų miesto šildymui buvo naudojama 60 % gamtinių dujų ir apie 40 % biokuro. O kaip šiandien?

Nuo 2012 m. sausio 1 d. biokuras sudaro 63 %, o gamtinės dujos 37 % bendrame kuro balanse.

Aišku, jog naudojamo kuro kaina yra lemiamas faktorius, diktuojąs vartotojui tiekiamos šilumos kainą. Tačiau esama daug kitų veiksnių, leidžiančių jeigu ir ne sutaupyti, tai bent tuščiai nešvaistyti brangiai kainuojančios šilumos. Vienas tokių veiksnių – UAB „Utenos šilumos tinklai“ pastangomis miesto daugiabučiuose gyvenamuose namuose individualūs automatizuoti šildymo ir karšto vandens ruošimo moduliai, t. y. automatizuoti šilumos punktai. Jie įrengti tuo pačiu metu, kai buvo likviduotos kvartalinės boilerinės. Tai leido gyventojams racionaliai ir taupiai šildyti būstus atsižvelgiant į lauko temperatūros svyravimus.

Kitas faktorius – dalies trasų remontas bei renovavimas, ženkliai sumažinęs šilumos nuostolius perdavimo metu nuo gamintojo iki vartotojo. Dar vienas labai svarbus veiksnys – gyvenamųjų namų renovavimas, leidžiantis apšiltintuose būstuose naudoti mažiau šilumos.

Naujai įsigaliojusios šilumos ūkio įstatymo pataisos aiškiau apibrėžia šilumininkų prievolę – atsiskaityti tik už tą šilumos kiekį, kuris patenka iki gyvenamojo namo įvado. Tvarkytis viduje yra pačių gyventojų, t. y. bendrijų ar kitų, gyventojų interesus atstovaujančių įstaigų reikalas. Vadinasi, ir jūsų minėti automatizuoti šilumos punktai, jų naudojimas ir priežiūra pereina į kitas rankas. Ar visuose daugiabučiuose namuose veikia automatizuoti punktai? Kas atsako už jų patikimą veikimą?

Punktai įrengti didžiojoje daugumoje daugiabučių gyvenamųjų namų. Beveik prieš dešimtmetį, kai buvo likviduojamos senos kvartalinės boilerinės ir įrengti automatizuoti šilumos punktai, pereita prie individualaus karšto vandens tiekimo. Utenos savivaldybės įmonė „Butų ūkis“ eksploatavo daugumą namų. Žinoma, kartu ir automatizuotus punktus. Kitą dalį aptarnavo „Utenos šilumos tinklai“. Visais atvejais atsižvelgta į gyventojų pageidavimus. Tačiau mūsų bendrovė tiekdavo atsargines dalis, kitas reikalingas priemones remontui ir kol kas tuo rūpinasi. Prieš porą metų dauguma daugiabučių perėjo „Butų ūkio“ žinion. Ūkio darbuotojams pakanka  kvalifikacijos tvarkingai rūpintis gyvenamųjų namų fondu. Jie turi nuolat budinčią avarinę tarnybą, kuri operatyviai sprendžia ne tik vandentiekio, kanalizacijos, bet ir šilumos tiekimo sistemoje iškilusius nesklandumus. UAB „Utenos šilumos tinklai“ tokios tarnybos neturi. Mūsų supratimu, netikslinga laikyti dvi viena kitą dubliuojančias tarnybas. Tuo labiau kad „Butų ūkio“ darbuotojai puikiai susitvarko su užduotimis. O dar tiksliau pasakius, dirbame ranka rankon. Juk esame tos pačios savivaldybės įmonės. Savivaldybė nuolat rūpinasi, kad mieste būtų tvarka, gyventojai jaustųsi patogiai. O kai vienas šeimininkas koordinuoja visų tarnybų veiksmus, nelieka neišsprendžiamų problemų. Taigi ir jūsų minėtos šilumos ūkio pataisos, kurioms visiškai pritariame, uteniškiams nebuvo naujiena. Atrodo, natūraliai atėjome prie tokių sprendimų. Tiesa, lieka neišspręsti juridiniai klausimai dėl punktų nuosavybės ir finansavimo.

Grįžkime prie šilumos gamybos ir kainų. Kaip rodo jūsų bendrovės istorija, visą laiką ieškota geresnių sprendimų. Pradžioje naudotas mazutas, vėliau pereita prie gamtinių dujų ir pagaliau matome ryžtingas pastangas, labai konkrečius veiksmus įsisavinant biokuro naudojimą. Kokie yra miesto šilumos poreikiai ir kaip jie patenkinami?

Ne šildymo sezono metu pakanka 4–8 MW galingumo tiekiamos šilumos energijos. Esant šaltesnei žiemai prireikia apie 52 MW. Naudodami įvairų kurą, šilumininkai patenkina miesto poreikius. Kaip jau minėjau, atsijungus kai kurioms pramonės įmonėms poreikis yra sumažėjęs. Tačiau padaugėjo daugiabučių gyvenamųjų namų, buvo pastatyti modernūs sporto rūmai, keli stambūs prekybos centrai. Visi jie – „Utenos šilumos tinklų“ abonentai. Šilumos poreikį kiek sumažina pačių gyventojų ar namų bendrijų iniciatyva tvarkomi, apšiltinami būstai. Nesulaukdami, kol pajudės žadėta renovavimo programa, žmonės daro tai, kas įmanoma padaryti savo jėgomis: keičia laiptinėse langus, sandarina lauko duris, rūpinasi tvarka ne tik individualiame bute, bet ir bendrose gyvenamojo namo patalpose, koridoriuose. Visa tai, kaip sakoma, į bendrą taupyklę.

Dėl šilumos kainų. Kai gamtinės dujos dar buvo pakankamai pigios ir negalėjome numatyti būsimųjų stulbinančių pasikeitimų, atvirai sakant, nedarėme skubotų žingsnių pereinant prie biokuro. Priešingai pasielgė molėtiškiai iš mūsų kaimyninio rajono. Ir jie nepralaimėjo. Molėtų gyventojai turi vienas mažiausių šilumos kainų mūsų krašte. Žinoma, neatsiliksime ir mes. Tiktai prie tikslo ėjome ne taip sparčiai. Žingsnis po žingsnio, atsižvelgdami į rinkos sąlygas. Užtat 2011 m. pabaiga paženklinta svarbiu žingsniu į priekį panaudojant biokurą šilumos gamyboje. O svarbiausias įvykis, kuris leis iš esmės pagerinti padėtį, laukia 2012 m. vasarą.

Apie biokuru kūrenamą vandens šildymo katilą jau minėjote.

Norėčiau dar papildyti, kokia iš to ekonominė nauda bendrovei ir Utenos vartotojams. Grubiai skaičiuojant, kai vietoj gamtinių dujų imta naudoti biokurą, 1 MW šilumos energijos pagaminti sutaupoma apie 100 Lt. Padauginę šį skaičių iš kuro kiekio, kurį būtent šis katilas sunaudos per šildymo sezoną, gauname gana įspūdingą skaičių: 2,5 mln. litų, kuriuos tektų sumokėti už dujas. Todėl 2011 m. pavasarį buvo apsispręsta lėšas investuoti katilo įrengimui. O rudenį sulaukėme rezultato. Utenos rajono savivaldybės 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu nuo 2012 m. sausio 1 d. šilumos kaina Utenos miesto vartotojams sumažinta 11 %.

Kitas žingsnis bus termofikacinės paleidimas 2012 m. vasarą. Kaip vyksta statyba? Ar, jūsų nuomone, realus objekto atidavimo terminas?

Pradžioje norėčiau apibūdinti projektą, kuris vadinasi „Termofikacinės elektrinės statyba Utenoje“. Jo esmė – Utenos rajoninės katilinės teritorijoje pastatyti naują, biomasę naudojančią termofikacinę jėgainę, kuri leis ženkliai sumažinti priklausomybę nuo vis didėjančių gamtinių dujų kainų. Tuo pačiu atsiranda galimybė stabilizuoti, o vėliau ir mažinti tarifų vartotojams augimą.

Pateiksiu kai kuriuos skaičius apie būsimosios elektrinės vertę, jos parametrus. Bendra projekto vertė 30 mln. Lt. Projektui skirta iki 15 mln. Lt ES paramos iš Struktūrinių fondų. Likusią sumą projektui įgyvendinti finansuoja UAB „Utenos šilumos tinklai“.

Projekto įgyvendinimo metu naujos jėgainės galingumas sudarys apie 8 MW šilumos ir 2,5 MW elektros energijos. Taip pat bus atgaunama apie 2,5 MW atliekinės šilumos sumontavus naują degimo produktų kondensavimo šilumokaitį.

Projektas atitinka valstybės nustatytus energetikos plėtros prioritetus, kuriuose numatoma skatinti energijos gamybą iš vietinių ir atsinaujinančių išteklių. Planuojama, kad naujoji termofikacinė jėgainė pagamins iki 53,2 GWh šilumos ir 13,0 GWh elektros energijos per metus. Šilumos gamyba jėgainėje leis pakeisti gamybą iki šiol veikiančiuose biokuro katiluose, o elektros energija bus parduodama. Šis projektas „Utenos šilumos tinklams“ leis sumažinti šilumos gamybos sąnaudas bei geriau panaudoti kuro resursus.

Dedamos visos pastangos, kad projektas būtų užbaigtas laiku.

Iki jėgainės atidarymo lieka pusmetis. Kaip vyksta darbai?

Pastatytas kuro sandėlis ir išplėstas katilinės korpusas, erdvioje patalpoje sumontuoti pagrindiniai įrengimai ir montuojami vamzdynai. Darbus atlieka jungtinės veiklos partneriai Austrijos katilų ir pakurų gamybos firma POLYTECHNIK ir Lietuvos bendrovė MANFULA, pasitelkiant vietines subrangovines organizacijas . Laukia visų sistemų veikimo derinimas, bandymai.

Ar bendrovės specialistai ir darbininkai pasiruošę eksploatuoti įrenginius?

Bendrovės personalas pradedant administracija ir baigiant budinčiu darbininku  priima naują iššūkį, kai turėsime dirbti pagal aukštesnių parametrų lygį. Sutartyse numatyta, kad firma, tiekianti bei montuojanti įrenginius, kartu vykdo ir mokymo programą. Todėl manome, kad naują veiklos etapą šilumininkai pasitiks visiškai pasiruošę.

Be abejo, laukia svarbiausias metų įvykis. O kokie kiti kasdieniniai darbai?

Ne tokie jau ir kasdieniniai. Pavyzdžiui, antžeminių šilumos tiekimo tinklų ir kai kurių požeminio vamzdyno atkarpų rekonstravimas. Bendra projekto vertė daugiau kaip 2 mln. Lt, o įgyvendinimo laikotarpis nuo 2011 m. gegužės iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio. Senus vamzdynus numatoma pakeisti naujais pramoniniu būdu izoliuotais vamzdžiais, klojant juos nekanaliniu būdu. Bus renovuota 910 m senų šilumos tiekimo trasų paklojant naujus vamzdžius, kartu optimizuojant vamzdynų skersmenį bei tinklo išdėstymą. Įgyvendinus projektą šilumos perdavimo nuostoliai renovuotame ruože sumažės 61 %. Bus modernizuota 5,33 km sutartinių 100 mm skersmens vamzdžių, todėl pagerės šilumos tiekimo kokybė bei patikimumas.

Nesileisdamas į smulkesnes detales, apibūdinsiu tik vieną visiems matomą vamzdynų pertvarkymo projekto dalį. Kadangi šilumos gamybos objektai yra atokiau nuo miesto, Utenos pramoniniame rajone šiluma vartotojams keliauja antžeminiais magistraliniais vamzdžiais, paklotais ant betono atramų, einančių per pelkėtą vietą. Nors vamzdžiai izoliuoti, jie nėra apsaugoti nuo išorinio poveikio. Tai ir hidrometeorologinės sąlygos, ir mėgėjų žaisti prie vamzdyno, lupinėti izoliaciją išdaigos. Teko net imtis papildomų apsaugos priemonių, juos aptverti nuo vandalų. Projekte numatoma pakloti vamzdynus po žeme šiuolaikiniu būdu, be anksčiau naudotų betono kanalų. Kartu dabartiniai neracionalūs 500 mm skersmens vamzdžiai keičiami 400 mm. Laimi ir nauda, ir grožis.

Kalbėjosi Aloyzas Urbonas