Lietuva gali didžiuotis giliomis bibliotekininkystės tradicijomis. Dar tuomet, kai daugelis Europos miestų neturėjo nei vienos bibliotekos, Vilniuje ji jau buvo (Vilniaus universiteto biblioteka įkurta 1570 m.), jos turtais naudojosi ne viena Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų karta. Tačiau ar šiandieniniam mokslo žmogui bibliotekos išties gali tapti kūrybine laboratorija, kur per trumpiausią laiką jis galėtų gauti reikiamą informaciją iš viso pasaulio, rašyti mokslinį darbą, mąstyti, bendrauti su kolegomis ir t. t.?Tad kokį vaidmenį keliant mokslininko kvalifikaciją, intensyvinant jo darbą, atlieka šiuolaikinė mokslinė biblioteka?  Kaip ji privalo keistis atsiliepdama į šio laikmečio iššūkius? Apie tai Švietimo ir mokslo ministerijoje prie apskritojo stalo diskutavo žinomi mokslininkai, visuomenės veikėjai, politikai, ekspertinių institucijų atstovai.

Diskusijoje „Šiuolaikinė mokslinė biblioteka – moderniam mokslininkui ir visuomenei“ įžanginį žodį tarė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, renginį vedė viceministrė dr. Nerija Putinaitė, padėtį analizavo, kėlė problemas ir siūlė sprendimo būdus: Ramunė Petuchovaitė, Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyriausioji specialistė; Emilija Banionytė, Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos direktorė, Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė; prof. Arvydas Pacevičius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslo instituto profesorius, Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto narys; Meilė Kretavičienė, Kauno medicinos universiteto bibliotekos direktorė, Lietuvos akademinių bibliotekų direktorių asociacijos pirmininkė; Vytautas Gudaitis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius; dr. Rūta Aldonytė, Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto Eksperimentinių tyrimų skyriaus mokslinė darbuotoja; prof. habil. dr. Domas Kaunas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius. Renginyje dalyvavo ir kultūros viceministras Liudas Šukys.

Tardamas įžanginį žodį švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius akcentavo, jog šia diskusija nesiekiama sutaupyti lėšų ar uždaryti kurią nors biblioteką, o norima išsiaiškinti, kaip geriau panaudoti turimus resursus, kad mokslinės bibliotekos galėtų geriau tenkinti mokslininkų poreikius. „Biblioteka yra labai svarbus, neretai pagrindinis mokslinio darbo ir studijų struktūros elementas, kurio negalima apeiti pertvarkant mokslo ir studijų sistemą – sakė G. Steponavičius. – Bibliotekos jau modernizuojamos iš ES struktūrinės paramos, bus kuriamas Saulėtekio mokslinės komunikacijos centras. Šia diskusija, kaip pažymėjo ministras, taip pat siekiama sukonkretinti uždavinius, kurių pagrindu būtų rengiama galimybių studija dėl šios srities pertvarkos.

Šalies valstybinių bibliotekų padėtį apžvelgusi R. Petuchovaitė konstatavo, jog šiuo metu šalyje turime šias valstybinės reikšmės bibliotekas: Lietuvos aklųjų, Lietuvos medicinos, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos technikos ir Vilniaus universiteto. Jose, kaip sakoma Bibliotekų įstatyme, sukauptas rašto kultūros paveldas turi išskirtinės reikšmės mokslui, švietimui, kultūrai ir šalies ūkiui. Svarbiausia jų užduotis – informacinė, t. y. teikti informaciją sprendimams parengti ir priimti. Bet kartu valstybinės reikšmės bibliotekų statusas jas įpareigoja kaupti ir saugoti rašto paveldą. Į klausimą, kokios specialiųjų bibliotekų plėtros tendencijos pasaulyje, vienareikšmio atsakymo, matyt, nėra. Išskyrus tai, kad bibliotekos turi taikytis prie savo aptarnaujamos bendruomenės ir aplinkos pokyčių. „Bibliotekos, nesuprantančios aplinkos pokyčių, praras galią savo institucijose ir ilgainiui atsidurs žinių srautų periferijoje“.*). Kokia padėtis mūsų specialiose bibliotekose? R. Petuchovaitė pateikė keletą atliktos analizės lentelių, iš kurių aiškėja, jog paslaugų paklausa tiek Lietuvos mokslų akademijos, tiek Lietuvos technikos, tiek Lietuvos medicinos bibliotekose pastebimai mažėja, ima dominuoti archyvinės (depozitinės) bibliotekos specifika, didėja išlaidos veiklai, tačiau jų vis vien nepakanka esminiam atsinaujinimui. Todėl šioms bibliotekoms vertėtų įvertinti savo išskirtinę kompetenciją besikeičiančioje švietimo, ūkio, sveikatos apsaugos infrastruktūroje ir infostruktūroje. Pavyzdžiui, Lietuvoje, galbūt panašias informacijos paslaugas šiuo metu teikia ir kiti informacinės sistemos dalyviai – verslo ir turizmo informacijos centrai (veikiantys Ūkio ministerijos valdymo srityje), privatus sektorius. Specialistai pastebi ir bibliotekų sistemos kaitos tendenciją – mažėja skirtumas tarp bibliotekų tipų,visose bibliotekose platėja informacijos šaltinių spektras, iš esmės keičiasi mokslinės komunikacijos sistema. Ką reiktų daryti? Prelegentės manymu – būtina keistis, o tam pirmiausia reikia išsamios paslaugų analizės (savianalizės) kiekvienoje valstybinės reikšmės bibliotekoje. Tai leistų pačioms bibliotekoms įsivertinti dabarties situaciją ir galbūt pateikti visuomenei ir steigėjams ilgalaikę viziją, kaip pagerinti sukaupto paveldo prieinamumą platesnei visuomenei, taigi padidinti bibliotekos paslaugų paklausą. Tuo yra visi neabejotinai suinteresuoti. Praverstų ir kita objektyvi ir nešališka nuomonė, kuri galėtų atsirasti atlikus šių bibliotekų veiklos įvertinimą (galimybių studiją) platesnės bibliotekų (viešojo sektoriaus) informacijos centrų sistemos kontekste. Apibendrinant, reikia dar kartą pabrėžti, kad bibliotekų uždarinėti tikrai nereikia, bet, matyt, jau atėjo laikas bibliotekoms keistis.

Prof. A. Pacevičius aiškino, jog mokslinė biblioteka šiandien yra suprantama kaip institucija, kaupianti ir sauganti mokslinę literatūrą ir kitus specialius (paveldo, elektroninius) dokumentus, aptarnaujanti skaitytojus, mokslininkus, atliekanti mokslinius tyrimus. Esminės šių bibliotekų funkcijos turėtų būti mokslo informacija ir komunikacija, moksliniai tyrimai. Profesorius daro šias išvadas: Lietuvoje nėra aiškaus supratimo, kas yra mokslinė, o kas tyrimų (Research) biblioteka, kokios jų funkcijos. Mokslinė biblioteka turi virsti moksline laboratorija, kur mokslininkui būtų sudarytos palankiausios darbo sąlygos, operatyviai pristatoma reikiama literatūra, kur būtų sukurta darbui tinkama aplinka ir t. t.

„Šiuolaikinė biblioteka nesuvokiama be informacinių technologijų ir internetu prieinamų informacijos išteklių“, – konstatavo E. Banionytė. Mokslinės bibliotekos, duomenų bazėmis pradėjusios domėtis prieš 10–15 metų, tuomet visiškai nekoordinavo savo veiklų ir šioje srityje dirbo neefektyviai. Pradžią duomenų bazių prenumeratai padarė Atviros Lietuvos fondas, 1999 m. pasiūlęs visoms Lietuvos bibliotekoms EBSCO Publishing duomenų bazių paketą. Nuo 2001 m. duomenų bazių prenumeratą koordinuoja Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija, šiandien vienijant 48 bibliotekas. Duomenų bazių prenumeratą finansiškai remia Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos. Šią vasarą Asociacija pradėjo vykdyti ES struktūrinių fondų projektą „eMoDB.LT: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai“, kurio metu numatoma užprenumeruoti 60 duomenų bazių, 5 archyvus, pravesti mokymus mokslininkams ir kitiems tyrėjams bei bibliotekininkams.

M. Kretavičienės nuomone, šiuolaikinės mokslinės bibliotekos turėtų būti hibridinio pobūdžio. Kur turėtų prasidėti mokslininko mokslinis darbas? Jis turėtų prasidėti informacijos paieška, literatūros analize ir baigtis paties darbo rašymu, spausdinimu, maketavimu, įrišimu. Visos šios paslaugos turėtų būti teikiamos bibliotekoje. Kita mokslinės bibliotekos užduotis – švietėjiška. Bibliotekos darbuotojai turėtų nuolat rengti kursus, mokyti lankytojus, kaip reikia naudotis naujausiomis šiuolaikinėmis technologijomis. Tik įgijęs šių įgūdžių mokslininkas, tyrėjas savo darbą pavers efektyvesniu, racionaliau naudos informacijos šaltinius. Medicinos biblioteka turi savitą specifiką, nes čia jungiasi studijos, mokslas, praktika. Šiuolaikinis studentas vis dažniau naudojasi elektroniniu vadovėliu. Jį jis gali kopijuoti. Taip taupydamas lėšas. Studentui, o ir mokslininkui labai aktualu, kad jis bibliotekoje rastų kompiuterinę prieigą, galėtų naudotis savo kompiuteriu, kad būtų vietos kolektyviniam darbui ir kad bibliotekos lankytojas galėtų čia jaustis laisvai. Medicinos bibliotekoje niekas netrukdo lankytojui atsinešti kavos, suvalgyti sumuštinį. Jokių nuostolių dėl to biblioteka nepatyrė, greičiau atvirkščiai, čia atsirado jauki darbui palanki atmosfera. Ir dar vienas akcentas – biblioteka negali dirbti iki 17 val. Ji turi dirbti iki vėlyvo vakaro ar visą parą. Joje turėtų būti prieinama garsinė, vaizdinė medžiaga. Bibliotekos darbuotojai privalėtų kelti lankytojų raštingumą, kad jie patys galėtų pasiimti reikiamą knygą, ją registruoti ir grąžinti. Jeigu netektų dirbti šių darbų, tada bibliotekininkas, dažniausiai turintis universitetinį išsilavinimą, galėtų rengti paskaitas, parodas, projektus ir t. t. Techninės galimybės mokslo žmogui taip pat leistų sutaupyti laiko, jei jis iš namų ar darbo vietos galėtų peržiūrėti katalogus, sužinoti, kokias knygas jam reikia grąžinti. Visa tai jis galėtų atlikti savo kompiuteriu. Mokslo žmogui būtų didžiulė parama, jei bibliotekininkas galėtų patarti, kokie reikalavimai rašant mokslinį straipsnį keliami viename ar kitame žurnale. Praverstų mokslininkui ir galimybė paspaudus vieną klavišą gauti savo straipsnių bibliografiją ir t. t. Gydytojui praktikui labai naudingos susistemintos žinios, nes medicininė informacija sparčiai keičiasi kas penkeri metai. Ekstremalių atvejų taip pat būtų naudinga operatyviai rasti atsakymus į iškilusius klausimus ir čia vėlgi specialistui praverstų kvalifikuota bibliotekininko pagalba.

Kultūros paveldas bibliotekose, V. Gudaičio teigimu, neįkainojama vertybė, o jų kaupimas ir išsaugojimas nėra pigus. Tačiau Lietuvos bibliotekos turi mažai galimybių šias vertybes išlaikyti, nes tik nedaugelis bibliotekų turi pakankamai geras darbo ir fondų saugojimo sąlygas: per nepriklausomybės laikotarpį pastatyta ar renovuota vos viena kita. Tinkamos sąlygos sudarytos Kauno medicinos, Šiaulių universiteto bibliotekose, modernizuojama Vilniaus universiteto biblioteka, ištisą dešimtmetį buvo statomas Nacionalinės bibliotekos priestatas. Dabar renovuojamas pagrindinis pastatas, taip pat, matyt, bus atidaryta negreitai. Visa viltis Saulėtekyje statoma VU biblioteka. Šios aplinkybės kelia nemenką susirūpinimą, nes fonduose saugomas skirtingais laikotarpiais pagamintas dokumentų popierius, jau nekalbant apie elektronines versijas kompaktiniuose diskuose, turi būti saugomas skirtingomis sąlygomis. Tiesa, šiuo metu Mokslų akademijos bibliotekoje dirba 8 restauratoriai, Nacionalinėje bibliotekoje 17, iš jų 13 turi aukščiausią pirmą kategoriją. Tačiau, kad išsaugotume šiuos fondus, to nepakanka. Norėdamos išsaugoti ateities kartoms šį palikimą, bibliotekos imasi ilgalaikio išsaugojimo ir sklaidos priemonių nuo faksimilinių leidinių leidimo iki skaitmeninimo. Pastarasis būdas plinta gana sparčiai, nes jis leidžia dokumentais naudotis namuose, darbo vietose. Taip sutaupomas mokslininko laikas. 2005–2008 m. Nacionalinė biblioteka drauge su partneriais – Lietuvos archyvų departamentu ir Lietuvos dailės muziejumi – sėkmingai vykdė projektą „Integralios virtualios bibliotekos informacinės sistemos sukūrimas“. Šio projekto metu suskaitmeninta 3,5 mln. dokumentų (lietuviška periodika iki 1940 m., kai kurie unikalūs dokumentai, dailės kūriniai ir kt.). Biblioteka įsigijo modernios įrangos. Šiuo metu yra pateiktas pasiūlymas naujam projektui „Virtualios elektroninės paveldo sistemos plėtra“, kur dalyvaus kur kas daugiau partnerių.

Dr. R. Aldonytė išsakė savo nuomonę, kokių bibliotekų reikia mokslininkui. Svarbiausia nuolat atnaujinama ir lengvai pasiekiama elektroninė informacija. Tam reikia sparčiau kurti virtualias bibliotekas ir jas plėsti pasitelkus naujausias technologijas, inovacijas. Renkantis elektroninių leidinių prenumeratas, turėtų dalyvauti ir mokslininkai. Naudotis tokia biblioteka turėtų būti labai paprasta. Kad išmoktum naršyti informacijos jūroje, tiek antros, tiek trečios pakopos studentams būtini kursai – kas naujo duomenų pasaulyje. Biblioteka pati turėtų formuoti mokslinių publikacijų politiką. Pavyzdžiui, skatinti spausdinti straipsnius atviros prieigos žurnaluose, o tam bibliotekos turi tapti tam tikrų asociacijų nariais, mokėti nario mokestį, kartais mokėti ir už publikacijas. Archyvai ir muziejai, dr. R. Aldonytės manymu, neturi konkuruoti su bibliotekomis. Archyvuose nuolatos turėtų būti skaitmeniniai dokumentai. Jos įsitikinimu, viena institucija neturėtų imtis dviejų funkcijų – bibliotekos ir archyvų saugotojos.

Į klausimą, kas yra mokslinė biblioteka, vienareikšmiško atsakymo nėra. Prof. D. Kauno įsitikinimu, dabartinę padėtį geriausiai apibūdintų toks apibrėžimas: mokslinė biblioteka yra civilizacijos paveldo ir informacinių resursų institucija, aprūpinanti mokslinius tyrimus ir pati juos vykdanti. Tikslaus Lietuvos mokslinių bibliotekų struktūros vaizdo taip pat nėra. Pagal vykdomas funkcijas arba dėl specifinių interesų, nors kai kada ir nepagrįstai, joms priskiriamos šios bibliotekos: 22 universitetų (15 valstybinių, 7 nevalstybinių); 7 mokslo institutų; 5 valstybinės reikšmės: Mokslų akademijos, Martyno Mažvydo, Lietuvos technikos, Lietuvos medicinos, Lietuvos aklųjų: 27 kolegijų, 5 apskričių; 3 Kauno, Telšių, Vilniaus kunigų seminarijų. Iš viso 69 bibliotekos. Šis sąrašas nėra išsamus. Jame neminimos kai kurios mokslinių institucijų, didžiųjų muziejų bibliotekos.

Dėl mokslinės bibliotekos teoretizuoto apibūdinimo vieningos nuomonės neprieita. Dažniausiai jis teikiamas nusakomuoju būdu ir siejamas su raidos perspektyva ir siekiamybe. Bendresnis įvardijimas būtų toks: ateities mokslinė biblioteka – žinių, informacijos ir komunikacijos centras. Šiuo metu šios vizijos modelis galėtų būti tapatinamas su realizuojamu VU Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektu. Šioje bibliotekoje turėtų derėti istorinio paveldo fondai, humanistikos, fizinių ir informacijos šaltinių telkiniai.

Perspektyviausias akademinėje sistemoje hibridinės bibliotekos (velionės prof. A. Glosienės žodžiais tariant) modelis. Jis grindžiamas keturiomis pagrindinėmis funkcijomis: žinių, mokymosi ir tyrimų, informacijos, socialinė ir kultūrinė. Esminis viso to vertinimo rodiklis – kokybė, grįsta kompetencija, galimybėmis ir materialiniais ištekliais. Daugelyje šalių jau sukurtos ir vis sparčiau kuriamos skaitmeninės bibliotekos. Šia linkme eina ir Lietuvos mokslinės bibliotekos. Tačiau skaitmeninės bibliotekos neišstums tradicinės bibliotekos. Visų pasaulio knygų neįmanoma ir nereikia suskaitmeninti. Pirmiausia ekonominiais sumetimais. Svarbus ir žmogiškasis faktorius. Žmogus vengia socialinės atskirties, kurios link jį stumia tinklaveika. Be to, svarbu ne vien skaitmeninti leidinius ir kitokias tekstines laikmenas. Labai svarbu užtikrinti ilgalaikį įrašų saugojimą.

Perspektyvi ir integruota mokslinių bibliotekų sistema, aprėpianti informacinius resursus, specialistų intelektą ir gebėjimus, lėšas ir paslaugas. Siektina regiono (Baltijos šalių) informacinės erdvės integracija. Informaciniai resursai turi būti pasiekiami ne tik iš bibliotekų, bet ir iš mokslininkų darbo ir poilsio vietų, namų. Prieiga turėtų būti atvira. Labai svarbu nemokama prieiga prie mokslo darbų: žurnalų straipsnių, konferencijų pranešimų, daktaro disertacijų ir tezių, kitų publikacijų, nepublikuotų dokumentų telkinių.
Mokslinei bibliotekai svarbu ir reprezentatyvumas. Priklausomai nuo paskirties, statuso ir jai keliamų uždavinių, biblioteka turi būti gerai žinoma ir matoma už savo institucijos, miesto, regiono ir šalies ribų – mano profesorius D. Kaunas. Tai užtikrina universitetinio išsilavinimo profesionalūs bibliotekininkystės ir informacijos specialistai. Pirmenybė teiktina bibliotekininkystės ir informacijos magistrams. Tačiau reikalingi ir kitų studijų programų absolventai.

Dabar jau prireikė mokslininko ir tyrėjo bendradarbių – informacijos referentų. Užsienio mokslinėse bibliotekose jų jau yra. Klausimas, kokių reikia mums ir kada jų galėtų atsirasti, iki šiol neaptartas ir nesprendžiamas.

Sprendžiant Lietuvos mokslinių bibliotekų ateities klausimus ir formuojant vizijos metmenis būtina sustiprinti ir jų materialinę bazę. Dabar ji nemoderni, neefektyvi ir nekomfortabili. Sprendžiant fondų gryninimo ir vartojimo didinimo užduotį labai reikalinga jungtinė depozitinė biblioteka, akcentavo prof. D. Kaunas.
N. Putinaitė pritarė, kad paveldą būtina išsaugoti. Tačiau yra literatūra, kuri kažkada buvo mokslinė, o šiandien, praradusi aktualumą, guli fonduose. Gal išties tokiems leidiniams vertėtų kurti depozitinę biblioteką, o gal šią literatūrą vertėtų patalpinti archyvuose?

Lietuvos valstybinio patentų biuro direktorius Rimvydas Naujokas suabejojo, kad galima Lietuvos technikos biblioteką priskirti mokslinei bibliotekai. Jo manymu, šią biblioteką vertėtų vadinti patentine, nes čia sukaupta per 38 mln. unikalių patentinių dokumentų. Galimybių studija, R. Naujoko manymu, būtų labai naudinga ir šiai bibliotekai. Šioje diskusijoje buvo pasakyta, jog Lietuvos technikos biblioteka konkuruoja su Ūkio ministerijos kuruojamais verslo, turizmo informacijos centrais. Tačiau ji tikrai nedubliuoja nei informacinių turizmo, nei verslo informacijos centrų, nei kitų bibliotekų funkcijų. Ji teikia techninės informacijos paslaugas, rūpinasi patentais.

R. Petuchovaitė sutiko su pastaruoju R. Naujoko teiginiu, kad Lietuvos technikos biblioteka yra vienintelė techninės ir patentinės informacijos saugykla Lietuvoje. Tuo ji išskirtinė, tačiau vadybos požiūriu Lietuvos technikos biblioteka šiandien turi vieną skyrių, kuris rūpinasi patentais. Galbūt reikia įvertinti, kaip naudojamos kitų bibliotekos struktūrinių padalinių kuriamos paslaugos? Gilinantis į statistinius šios bibliotekos veiklos rodiklius, galime rasti, jog vidutiniškai vienam darbuotojui per dieną tenka vienas lankytojas. Suprantama, ne visi valstybinės reikšmės bibliotekų darbuotojai aptarnauja lankytojus, dalis dirba fonduose, rengia bibliografines rodykles ir pan. Tačiau bent mane šis rodiklis verčia susimąstyti.

E. Banionytė siūlė, jog bibliotekos būtų atsakingos už tam tikrą sritį. Pavyzdžiui, Lietuvos medicinos biblioteka – už mediciną, Kauno technologijos universiteto – už energetiką, Klaipėdos universiteto – už jūrinius mokslus ir ekologiją ir t. t. Šiandien už žemės ūkį atsakinga ministerijos biblioteka, kur dirba 3 žmonės. Tuo tarpu Lietuvos žemės ūkio universitetas turi gana turtingą biblioteką, tačiau ji nėra atsakinga už šią sritį. Už visas šias sritis atsakinga Nacionalinė biblioteka. Ar tai nėra lėšų švaistymas?

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius dr. J. Marcinkevičius neneigė bibliotekų fondų skaitmeninimo naudos. Mokslininkams reikia sudaryti kuo platesnes galimybes susipažinti su mūsų bibliotekose sukauptu kultūriniu paveldu. Tuo turi būti suinteresuotos visos bibliotekos, globojančios kultūrinį paveldą. Todėl dabar ši biblioteka drauge su Lietuvos mokslo taryba kuria tarptautinę lituanistikos duomenų bazę. Tai išties didžiulis mokslinis darbas.

Diskusijos dalyviai pritarė nuomonei, jog kuo skubiau rengtina galimybių studija, tik ją rengiant nereikia pasikliauti vien garsiais užsienio ekspertais. Atliekant bet kokią analizę, vertėtų daugiau bendrauti su bibliotekų darbuotojais, o ne vien tik sukaupus statistinius duomenis daryti išvadas. Reikia galvoti ir apie tai, kaip integruoti mokslinio tyrimo programas, kad jos leistų istorikui, lingvistui, fizikui įsijungti į tarptautinį bibliotekų tinklą. Jeigu medicinos mokslo paveldas gali būti įdomus tiktai mokslo istorikui, tai visiškai kitokį statusą turi istorijos, kalbos, kultūros sritys. Tačiau tiek vienas, tiek kitas yra brangintinas. Tik visam paveldui išsaugoti lėšų niekados nebus tiek, kad visos bibliotekos vienodai sėkmingai galėtų vykdyti visas funkcijas. Atėjo metas jas peržiūrėti ir kiek galima geriau optimizuoti.

Gražina Kriščiukaitienė

*    Giusepe Vitielo Seven Years after The Open Access
    Revolution (Research) Libraries as Media and Management Centres / Bollettino AIB,
    2009 Vol. 49 n. 2 p. 171–180