Jaunos, tik besikuriančios nepriklausomos Lietuvos vienu svarbiausių rūpesčių ir uždavinių buvo sutvarkyti per karo suirutę sudarkytus, gerokai apleistus kelius. Tuo tikslu jau 1918 m. gruodyje įkuriama Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba, įpareigota tvarkyti ir prižiūrėti sauskelius bei vandens kelius. Po nepilnų metų išleidžiamas įsakymas, kuriuo reglamentuojama svarbiausių šalies vieškelių ir greitkelių priklausomybė, jų remonto, priežiūros tvarka, atsakomybė. Prie naujosios valdybos įsteigiami penki kelių rajonai, kuriems tolygiai paskirstomos aptarnavimo zonos. Viena jų įsikuria Alytuje. Pirmą kartą ji paminėta Susisiekimo ministerijos etatų sąraše 1920 m. gegužės 12 d. Ši data ir laikytina Dzūkijos krašto visų kelių centralizuoto valdymo ir tvarkymo pradžia.

Dar nuo senų laikų Dzūkijos kraštas garsėjo savitu kelių tinklu. XIV a. Kryžiuočių ordino šaltiniuose apie visos Lietuvos, tarp jų ir Dzūkijos, kelius buvo rašoma, kad dauguma to meto kelių buvo gruntiniai, jų būklė priklausė ir nuo dirvožemio, ir nuo klimato. Per pelkes ėję keliai būdavo sutvirtinami šakomis arba rąstais, tiltų buvo nedaug, vandens kliūtis buvo pereinama ir pravažiuojama brastomis arba keliamasi keltais. Būta jau ir greitkelių. Vienas pirmųjų jų ėjo per Alytų, Seirijus, Ūdriją, Merkinę. Vėlesniais šimtmečiais besiplečiančiai tarptautinei prekybai buvo svarbus Maskvos–Poznanės maršrutas, ėjęs per Vilnių, Merkinę, Gardiną. XVII–XVIII a. įrengtas kairiajame Nemuno krante nusidriekęs Kauno–Alytaus kelias, kuris ėjo į Merkinę ir Gardiną.

XIX a. pabaigoje carinė Rusija, stiprindama vakarines sienas, baigė tiesti 83 km ilgio strateginės reikšmės plentą Alytus–Varėna–Valkininkai. Kelio darbai vyko Krosnos–Seinų, Ratnyčios–Merkinės–Alytaus ruožuose. Nusidriekė nauji plentai Beržininkai–Seirijai–Alytus, Merkinė–Varėna, Merkinė–Leipalingis–Kapčiamiestis, Seirijai–Leipalingis, Seirijai–Šipliškė, Krosna–Seinai, Ratnyčia–Merkinė, Alytus–Rumšiškės, Kalvarija–Krosna. Per Alytų ėjo tranzitinės reikšmės plentas Vilnius–Suvalkai.

Dar pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tankiausias plentų tinklas buvo Pietų Lietuvoje. Šiame nuostabios gamtos, miško turtais apdovanotame krašte visą laiką pagarbiai buvo žiūrima į kelius, tvarkingai ir nuoširdžiai juos prižiūrint, saugant, puošiant pakeles, tiltų sankasas. Dzūkai mokėjo vertinti sunkų kelininko darbą, didžiavosi žmonėmis, kuriems buvo patikėta tiesti kelius, lengvinančius kasdienį gyvenimą, trumpinančius atstumus keliuose, gerinančius tarpusavio bendravimą.

Valstybės rūpestis keliais – nuo nepriklausomybės pradžios

Jaunos, tik besikuriančios nepriklausomos Lietuvos vienu svarbiausių rūpesčių ir uždavinių buvo sutvarkyti per karo suirutę sudarkytus, gerokai apleistus kelius. Tuo tikslu jau 1918 m. gruodyje įkuriama Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba, įpareigota tvarkyti ir prižiūrėti sauskelius bei vandens kelius. Po nepilnų metų išleidžiamas įsakymas, kuriuo reglamentuojama svarbiausių šalies vieškelių ir greitkelių priklausomybė, jų remonto, priežiūros tvarka, atsakomybė. Prie naujosios valdybos įsteigiami penki kelių rajonai, kuriems tolygiai paskirstomos aptarnavimo zonos. Viena jų įsikuria Alytuje. Pirmą kartą ji paminėta Susisiekimo ministerijos etatų sąraše 1920 m. gegužės 12 d. Ši data ir laikytina Dzūkijos krašto visų kelių centralizuoto valdymo ir tvarkymo pradžia.

– Nuo tų dienų prabėgo jau vos ne šimtas metų, bet mes ir šiandien su didele meile ir pasididžiavimu prisimename Alytaus kelininkų nelengvus, bet drąsius pirmuosius savarankiškus darbo žingsnius nepriklausomoje Lietuvoje viso atgimstančio krašto, jo žmonių labui, – kalba VĮ „Alytaus regiono keliai“ direktorius Bronius Vaičiulionis. – Tai buvo laikmetis, kai mūsų valstybei visko trūko – ir maisto, ir drabužių, ir kuro, ir ginklų, bet aukščiausios valdžios vyrai neužmiršo ir kelių svarbos mūsų ekonomikai, žemės ūkiui, krašto apsaugos reikmėms, įžvalgiai ir rūpestingai imdamiesi konkrečių veiksmų nesudėtingam, bet be galo svarbiam kelių ūkiui tvarkyti. Tada apie jokius išviršinius įvaizdžius nebuvo galvota. Svarbu, kad keliai tarp miestų ir miestelių normaliai funkcionuotų, kad žmonėms būtų patogu.

Pirmuoju Alytaus kelių rajono viršininku tapo technikas A. Ramanauskas, kuriam vadovaujant buvo tvarkomi ir eksploatuojami visi Pietų Lietuvos plentai bei grįsti keliai. Kapitalinio remonto darbus atlikdavo rangovai ir pati Plentų valdyba. Negrįsti keliai rajonui nepriklausė, jie buvo savivaldybių žinioje. Vieškelius administravo ir prižiūrėjo apskričių ir valsčių savivaldybės, paprastus kelius – valsčiai ir privatūs asmenys.

Kelių rajone tada paprastai dirbdavo vienas plentų meistras, vienas tiltų meistras ir devyni kelio dešimtininkai. Štai ir visas inžinierių-technikų personalas, sugebėjęs pavyzdingai atlikti patikėtas pareigas, rūpintis priskirtų kelių būkle, nuolatine priežiūra ir remontu. Nors keliai nuo Alytaus į visas puses buvo nutįsę dešimtimis kilometrų, jie būdavo neduobėti, visada padailinti, pakelės nušienautos, medžiai apgenėti. Kelių darbininkai buvo samdomi pagal padienes sutartis vasaros ir žiemos sezonams, etatinių kaip šiandien nebuvo.

V. Ramanauskas kaip vadovas ir specialistas buvo be galo darbštus, reiklus, gerai išmanė visas kelių tvarkymo, tiltų remonto subtilybes. Turėjo sumanaus organizatoriaus, nuoširdaus patarėjo gabumų, visada kupinas naujų idėjų ir sumanymų. Jis nuoširdžiai mylėjo Dzūkijos kelius, didžiavosi kelininko profesija, džiaugdavosi savo nedidelio kolektyvo gražiais darbais, stengdavosi pagirti žmones, paskatinti juos už darbštumą, pareigingumą, sąžiningumą.

Tarp pirmųjų kelių priežiūros specialistų buvo technikas S. Kavaliauskas, meistras P. Dumbliauskas, inžinierius S. Taškūnas. Kelių rajono viršininkais dirbo technikas J. Stasevičius, inž. J. Juškėnas. Įvairiai susiklostė šių prisiekusių, talentingų kelininkų likimai, – kalba B. Vaičiulionis. – Vieni keliams ištikimai tarnavo ilgus dešimtmečius ir visą gyvenimą išliko kelio meistrais, kiti žuvo Sibiro tremtyje, treti ruošė jaunus specialistus, perduodami savo neįkainojamą ilgametę patirtį.

Kaip sako įmonės vadovas, stebina praėjusių kartų kelininkų neapsakomas atkaklumas, dzūkiškas darbštumas, begalinis noras visur viską padaryti kuo geriau, kuo gražiau, kad keliais važiuojantys žmonės jų darbus minėtų tik geru žodžiu. O juk tekdavo ir vasarą, ir žiemą dirbti sunkiomis sąlygomis. Prieš devyniasdešimt metų patikimiausias ir vienintelis pagalbininkas vežant į kelius žvyrą ar skaldą buvo tas nenuilstantis Lietuvos arkliukas. Tarp darbo įrankių – tik kastuvas ir žmogaus rankos. 1925–1930 m. mašinų ir mechanizmų Kelių rajonas turėjo labai nedaug. Iš pradžių tik 2 arklinius plentvolius, vėliau įsigijo 2 garinius čekoslovakiškus plentvolius, akmenskaldę. Tiesiant ar remontuojant kelius gruntas sankasai buvo vežamas vežimais. Gruntas duobėms ar provėžoms užpilti gabentas arkliniais kastuvais. Sankasos profiliui sudaryti buvo naudojami pačių pasigaminti arkliniai leistuvai (kastuvai) ir kelio lygintuvai (volai). Sniegą irgi valė išradingų meistrų pasidarytais mediniais trikampiais, traukiamais arklių. Beje, tokie trikampiai, tik prikabinti prie vikšrinio traktoriaus, dar buvo ilgokai naudojami ir pokario metais.

– Didelis įvykis visai Lietuvai, o tuo labiau Alytaus kelių rajono kelininkams buvo 1937 m. gruodyje per Nemuną atidarytas naujas tiltas Alytuje, – komentuoja istorinius įvykius B. Vaičiulionis. – Sutelktomis kelininkų, tiltų statytojų pastangomis šis tiltas buvo pastatytas per palyginti trumpą pusantrų metų laiką. Jis kainavo apie 1,17 mln. Lt. Tai buvo vienas moderniausių tokių įrenginių Pabaltijo šalyse (ilgis 195 m, plotis 9 m, aukštis virš vasaros vandens horizonto 20 m). Tiltui buvo suteiktas karininko Antano Juozapavičiaus, žuvusio ant senojo medinio tilto kovose už nepriklausomybę 1919 m. vasario 13 d., vardas. Prie tilto buvo pritvirtinti skulptoriaus Juozo Zikaro bareljefai su įrašais, skirtais karininko A. Juozapavičiaus atminimui. Deja, naujasis tiltas neišstovėjo nė septynerių metų. Traukdamasi 1944 m. liepos 14 d. jį ir atramas susprogdino vokiečių kariuomenė.

– Tautos, valstybės, miesto ar kaimo, įmonės istoriją savo darbais kuria ir tvirtina žmonės, perduodami ją iš kartos į kartą, skiepydami meilę savo žemei, savo kraštui, ugdydami patriotizmo jausmus, – mano B. Vaičiuliomis. – Negali likti užmiršti ir Dzūkijos kelininkų darbai, jų tiesti ir prižiūrėti keliai, tiltai. Garbinga istorinė praeitis suteikia pasididžiavimo kelininko profesija, įkvepia ir skatina geriau dirbti, tęsti senolių puoselėtas tradicijas. Tokių tikslų vedini kartu su buvusiu ilgamečiu „Alytaus regiono kelių“ direktoriumi Romualdu Snarskiu įkūrėme nedidelį muziejų. Aišku, jis niekada neprilygs Vievio kelių muziejui, bet mūsų stenduose nemaža istorinės medžiagos apie Dzūkijos kelius ir juos prižiūrėjusius, stačiusius žmones, nueitą garbingą kelią nuo 1920-ųjų iki šių dienų. Čia eksponuojami po kruopelytę R. Snarskio surankioti dokumentai, įsakymų kopijos, nuotraukos, buvusių vadovų, veteranų prisiminimai. Visi jie labai brangūs, nepakartojami.

– Dabar tenka tik apgailestauti, kad per vėlai ėmėmės tokio darbo. Vis per tuos nesibaigiančius darbymečius. Todėl daug ką praradome, neberandame ir įvairiuose archyvuose. Galėjome ir kai kuriai senajai technikai, buvusioms darbo priemonėms, mažesniems mechanizmams surasti vietos įmonės teritorijoje. Dabar kieme turime pasistatę tik akmenskaldę, kurią naudojome sovietiniais metais.
– Džiaugiamės pernai išleidę spalvotą leidinį „Alytaus regiono keliai. Istorija ir dabartis“. Tai irgi energijos kupino, nerimstančio buvusio direktoriaus R. Snarskio iniciatyva. Leidinyje spausdinamos VĮ „Alytaus regiono keliai“, Vievio kelių muziejaus, UAB „Ex Arte“ archyvų, pateikiama įmonės ir jos padalinių Varėnoje, Lazdijuose, Alytuje svarbiausi atlikti darbai, reikšmingiausi istorijos puslapiai. Daug vietos skirta dirbusiems ir tebedirbantiems žmonėms, kelių tiesimo ir remonto, tiltų statybos statistikai, naudojamos šiuolaikės technikos, naujausių mechanizmų parkui.

Teisingas žingsnis tobulinant kelių priežiūros organizavimą

VĮ „Alytaus regiono keliai“ direktorius B. Vaičiulionis kelių tarnyboje jau daugiau kaip trisdešimt metų. 1978 m. baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą pradėjo dirbti Molėtų autokelių eksploatavimo linijinėje valdyboje. Po dviejų metų gabus diplomuotas kelininkas paskiriamas vyriausiuoju inžinieriumi. Daug patirties jaunas specialistas įgijo vietoj medinių tiltų statant gelžbetoninius. Dalyvavo kelio Vilnius–Molėtai–Utena tiesimo darbuose, kur buvo panaudotas visiškai naujas metodas: iš kelio trasos durpynai buvo šalinami sprogdinant. Tai buvo pirmas ir vienintelis kelias Lietuvoje su betonine danga. Vadovaudamas Varėnos autokelių valdybai B. Vaičiulionis juodoms kelių dangoms tiesti ėmė naudoti dervabetonį, kuris pakeitė trūkstamą bitumą.

„Alytaus regiono kelių“ direktoriui, perėjusiam visų kelininko pareigybių pakopas, geriausiai žinomos tos problemos ir rūpesčiai, kurie neramina daugelį kelių tvarkymo įmonių, suprantami naujų darbų planai. Todėl, šiemet pažymint 15 metų sukaktį, kai Lietuvoje funkcionuoja valstybės regionų kelių įmonės, ir klausiu direktoriaus, kuo tokia reorganizacija, nauja įmonių struktūra buvo naudinga ir patogi patiems kelininkams, kaip ji leido geriau dirbti ir augti, tobulėti, stiprėti įmonėms.

– Galiu patvirtinti (tai įrodė praktika), kad regionų kelių įmonių įkūrimas buvo tikrai teisingas ir savalaikis žingsnis tobulinant kelių priežiūros organizavimą, – įsitikinęs B. Vaičiulionis. – 1995 m. įkūrus valstybės įmonę „Alytaus regiono keliai“, kelių priežiūros sistemoje prasidėjo naujas etapas: buvo kuriama regiono valdymo struktūra, kelių tarnybų funkcijos, regiono buhalterijoje ir kelių tarnybose įdiegta centralizuota, kompiuterizuota buhalterinė apskaita. Plėtėsi inžinerinis personalas, nes reikėjo projektuoti asfaltuojamus žvyrkelius, įgyvendinti saugaus eismo priemones, be to, didėjo kelių priežiūros reikalavimai: Kelių tiesimas buvo griežtai atskirtas nuo kelių priežiūros. Tiesimas buvo atiduotas privačioms įmonėms, o visa kelių priežiūra liko valstybės įmonių žinioje. Reorganizuotuose padaliniuose sumažėjo darbuotojų, kurių buvo pernelyg daug (pavyzdžiui, Varėnoje dirbo apie 300 žmonių). Racionaliau pradėta naudoti technika ir įrengimai, atsirado didesnės galimybės našesnei technikai įsigyti. Pastebimai pagerėjo ekonominės veiklos rodikliai, atsirado naujų vidinių rezervų kuro, medžiagų taupymui.

VĮ „Alytaus regiono keliai“ prižiūri ir tvarko 1471,68 km valstybinės reikšmės kelių, tarp jų 1118,19 km su juoda danga (75,98%), įskaitant magistralinių kelių 95,02 km, krašto 389,97 km, rajoninių 986,69 km. Rajoninių kelių su žvyro danga yra 353,49 km, t. y. 24,0%. Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonuose yra 69 tiltai, kurių ilgis 2044,61 km. Regiono teritorijoje nutiesta daugiau kaip 55 km pėsčiųjų ir dviračių takų, šaligatvių, įrengtos 896 autobusų sustojimo aikštelės.

Pašnekovas džiaugiasi, kad po ilgų metų pavyko atnaujinti visą automobilių, traktorių, buldozerių, greiderių ir kitos technikos parką. Savo pagrindinei veiklai vykdyti įmonė įsigijo daug modernios kelių priežiūros ir remonto technikos, įvairių reikalingų įrenginių ir mašinų. Asfaltbetoninių dangų defektams užtaisyti naudojami kelių presai W-350 ir W-500. Grunto ir asfaltbetonio tankinimui – vibraciniai volai AV-20E, BOMAG BW-100, HAMM. Labai našiai naudojamas prancūziškas agregatas „Secmair“ asfaltbetonio dangoms remontuoti dengiant asfaltbetonio dangų defektus bitumine emulsija ir skaldele. Pakelės griovių šlaitams šienauti ir krūmams pjauti naudojami ratiniai traktoriai „New Holland“, „Valtra Valmer“. Pakelės grioviams valyti ir sankasos šlaitams tvarkyti ir sniegui valyti praverčia 18 įvairių markių ir galios autogreiderių, 6 buldozeriai. Kelius valo ir barsto 16 automobilių MAZ-5551 su barstymo įranga MM011, 4 automobiliai „Mercedes Benz 2636K“, „Mercedes Benz 3344“ su barstymo įranga „Stratos B70MB“, vienas „Iveco MP260“ su barstymo įranga „Assaloni“, 5 automobiliai MAN, ZIL su barstymo įranga.

– Su tokia puikia technika mechanizatoriams, vairuotojams tapo daug lengviau, patogiau ir maloniau dirbti. Bet kokie darbai atliekami daug greičiau ir kokybiškiau, – vardija mašinų, mechanizmų privalumus B. Vaičiulionis. – Padidėjo ne tik našumas, bet sumažėjo ir vibracija, išvengiama prastovų dėl smulkių gedimų, mašinos nebenaudoja tiek daug kuro kaip senoji technika. Mūsų vyrai įprato geriau prižiūrėti, tausoti, tinkamai eksploatuoti šitą brangų turtą, kad mašinos ilgiau ir patikimiau tarnautų. Be to, labai svarbu ir tai, kad vienas žmogus prireikus gali profesionaliai dirbti ir su greideriu, ir su volu, ir su barstytuvu, ir su kitokios paskirties mašinomis ir mechanizmais.

– O svarbiausia, kad mūsų įmonės kolektyvas gali pasigirti ne tik puikia našia technika, bet ir savo žmonėmis – aukštos kvalifikacijos specialistais, mylinčiais savo darbą ir profesiją, atiduodančiais daug jėgų patikėtiems uždaviniams spręsti, – kalba B. Vaičiulionis. – Šie reikalingiausi kelininko bruožai perduodami iš kartos į kartą. Su didele pagarba ir dėkingumu prisimenami buvę ilgamečiai įmonės vadovai ir specialistai St. Sidabras, E. Snieška, J. Sabaliauskas, Z. Šliuževičius, St. Staselis, B. Genzelis, V. Gramackas ir dešimtys, šimtai kitų žmonių, palikusių gilų pėdsaką Dzūkijos kelių statybos istorijoje. Net 45 metus Alytaus kelininkų kolektyve išdirbo Romualdas Snarskis, iš kurių 34 metus vadovavo įmonei. Jo didelių pastangų ir asmeninės iniciatyvos dėka buvo nuolat plečiama ir stiprinama materialinė-techninė bazė, diegiamos naujos kelių tvarkymo technologijos, statomi gamybiniai pastatai, mechaninės dirbtuvės, garažai. Ir šiandien ilgametis vadovas, prityręs inžinierius neretai užsuka į „Alytaus regiono kelių“ būstinę Santaikos gatvėje, mielai padeda patarimais, konsultacijomis, dalijasi savo sukaupta patirtimi, su didele meile ir kruopštumu prižiūri kelininkų istorijos muziejų, papildo naujais eksponatais.

– Visada malonu mintimis sugrįžti į tolimą praeitį, prisiminti ją su jaudinančia nostalgija, kartais ir su grauduliu dėl darytų klaidų, patirtų nuostolių ar skriaudų, – palengva rinkdamas žodžius kalba VĮ „Alytaus regiono keliai“ direktorius B. Vaičiulionis. – Bet mūsų visi darbai ir planai susiję su šiandiena, su ateitimi, kuri mus savotiškai neramina ir baimina. Ekonominis sunkmetis skaudžiai palietė ir mus, kelininkus. Valstybiniams keliams prižiūrėti skirtas įmonei biudžetas sumažintas trečdaliu. Pernai dar darbavomės iš inercijos, o kaip bus šiemet – nežinia.

Mes, žinoma, didžiuojamės, pasiekę geriausią rodiklį Lietuvoje – Alytaus regione 75% žvyrkelių padengti juodosiomis dangomis. Nepaisydami sunkmečio, tikimės išlaikyti lyderio pozicijas šioje srityje. Dar prieš porą dešimtmečių Alytaus kelininkų įmonė vienintelė Lietuvoje pradėjo rengti labai geras juodąsias dangas, sumaišomas su dervabetoniais kelyje. Gerai prižiūrimos tos dangos dar ir šiandien patikimai tarnauja.

Didžiausia bėda dabar, kad neinvestuojami pinigai į juodųjų dangų priežiūrą. Visa laimė, kad kai kuriuose mūsų kelių ruožuose šiek tiek buvo sumažėjęs automobilių transporto eismas. Tačiau negalima užmiršti, kad esame pasienio rajonas, transporto srautai ir ateityje didės. Dangų kelias į Vilnių rekonstruotas, bet ten taupumo sumetimais, nenusižengiant eismo saugumo reikalavimams ir inžineriniams standartams buvo laikinai paklota vieno sluoksnio danga. Todėl artimiausiu metu reikėtų kloti ir antrą sluoksnį, nes priešingu atveju kelio danga greit suirs. Magistraliniame kelyje Varėnos rajone dangoje jau ir provėžos atsirado, o tai didelis įspėjamasis signalas eismo saugumui. Kai viskas subyrės, reikės ir naujo kelio pagrindo, ir apatinio bei viršutinio dangos sluoksnio. Viskas dvigubai, trigubai pabrangtų.

Lietuvoje vis aktualesni tampa rajoninių kelių techninės būklės gerinimas, žvyrkelių asfaltavimo programos sėkmingas vykdymas. Nuo 1995 m. alytiškiams pavyko įrengti 144 km juodųjų dangų, dar apie 100 km dulkėtų žvyrkelių išasfaltuota per pastaruosius 5 metus. VĮ „Alytaus regiono keliai“ planuose buvo numatyta iki 2015 metų užbaigti visų žvyrkelių asfaltavimą. Regiono kelininkų didžiausias noras, kad ir sunkmečiu nenutrūktų šie darbai, nesumažėtų jų finansavimas. To tikimės, o kaip bus – sunku pasakyti.

Alytaus regiono kelių tarnybos daug dėmesio skyrė ir skiria pakelės griovių valymui ir atstatymui. Ten, kur atstatytos sankasos, vanduo nuteka ir negadina kelio. Žvyrkelis geriau išlaiko drėgmę, rečiau reikia jį greideriuoti, priežiūrai reikia mažiau lėšų.

Zenonas Mikšys