 Daugelio Lietuvos žmonių vilčių pasveikti miestelyje – Santariškėse –
per pastaruosius dešimtmečius nedaug kas pasikeitė: remonto prašosi ne
vienas ligoninės, poliklinikos korpusas. Todėl VU Onkologijos instituto
Mokslinių tyrimų centro atidarymas – išties ypatingas įvykis.
Juolab, kad ši statyba tęsėsi penketą metų. Suprantama, tai ne biuro pastatas, moksliniam centrui keliami išskirtiniai reikalavimai. Tačiau ne tai buvo pagrindinė kliūtis. Kai kam kliuvo pats sumanymas: kaip galima vietoj griūvančio pastato Polocko gatvėje, kur jau neįmanoma tęsti mokslinių tyrimų, pastatyti naują, šiuolaikišką centrą? Kas leis griuveną atiduoti kažkam už tai, kad tas kažkas savo lėšomis pastatytų naują pastatą? Kaip per Centro atidarymo iškilmes sakė Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, tam, kad tai įvyktų, buvo išanalizuota Suomijos, Estijos patirtis, aiškinta ir įrodinėta ištisus dvejus metus, kol atsirado reikiami juridiniai aktai, leidžiantys tai atlikti, o iki tol būta grasinimų teismais, kalėjimais.
Visa tai perėjęs prof. Konstantinas Povilas Valuckas šią šventinę akimirką vargų jau nebenorėjo prisiminti. Jis dėkojo visiems, kurie padėjo šiam Centrui atsirasti ir didžiuodamasis čia dirbančiais žmonėmis paminėjo tą faktą, jog vien šiais metais Centro darbuotojai išleido 8 mokomąsias knygas, aktyviai dalyvavo tarptautinėse programose, vykdė tarptautinio lygio mokslinius tyrimus, talkino rengiant studentus, magistrantus, rezidentus, doktorantus, konsultavo šalies medikus, dirbančius onkologijos srityje.
Vilniaus universiteto rektorius prof. Benediktas Juodka, Centro darbuotojams palinkėjęs visapusiškos mokslinės sėkmės, naujų atradimų, išreiškė viltį, jog tuo pat būdu, atidavus senus, didelių kapitalinių investicijų reikalaujančius pastatus, netrukus atsiras nauji, modernūs studentų bendrabučiai, čia, Santariškėse, iškils nauji Medicinos fakulteto rūmai.
Juostelę perkirpę prof. K. P. Valuckas, A. M. Brazauskas ir akad. B. Juodka gausiai susirinkusius Seimo, ministerijų, medikų bendruomenės atstovus pakvietė apžiūrėti naująjį Centrą.
Trijų aukštų 2180 m2 ploto korpuse įsikūrė keturios laboratorijos: Kancerogenezės ir navikų patofiziologijos (vedėja dr. B. Kazbarienė), Imunologijos (dr. V. Pašukonienė), Molekulinės onkologijos (dr. K. Sužiedėlis) ir Biomedicininės fizikos (prof. R. Rotomskis).
Keletas istorinių faktų
Onkologijos mokslas Lietuvoje prasidėjo senajame Vilniaus universitete XIX a. 1931 m. Vilniuje pradėjo veikti Sergančiųjų vėžiu ligoninė ir institutas (Polocko g. 6, iniciatorius – prof. Kazimieras Pelčaras). 1945 m. įkurtas Lietuvos mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institutas. Direktoriumi paskirtas prof. Vytautas Girdzijauskas. 1957 m. įsteigtas savarankiškas Onkologijos mokslinio tyrimo institutas (direktorius prof. Albertas Telyčėnas). 1979 m. Santariškėse baigtas statyti instituto pastatas ir klinikos. 1982 m. instituto klinika įgijo savarankišką statusą ir tapo Klinika prie Onkologijos mokslinio tyrimo instituto (direktorė prof. Liudvika Laima Griciūtė). 1990 m. Onkologijos mokslinio tyrimo institutas ir Klinika reorganizuoti į Lietuvos onkologijos centrą (direktorius prof. Konstantinas Povilas Valuckas). 1995 m. Centrui suteikiamas valstybinės mokslo įstaigos statusas. 2002 m. Centras pertvarkomas į VU Onkologijos institutą su Klinika.
Laboratoriniame korpuse daug šviesos – erdvūs langai, šviesios sienos, grindys, daug naujų brangių prietaisų. Biomedicininės fizikos laboratorijos vedėjas prof. Ričardas Rotomskis (Lietuvos valstybinės mokslo, JAV mokslininko T. Maimano premijų laureatas), žinoma, džiaugiasi ne tik nauja laboratorija, bet ir už ES struktūrinių fondų lėšas įsigytais prietaisais, kuriais gali dirbti tiek fizikas, tiek chemikas, tiek biotechnologas. Visus juos šiandien jungia bendras tikslas – surasti optimalius metodus onkologiniams susirgimams aptikti ir rasti naujas metodikas, kaip gydyti šią klastingą ligą. Šiandien tam nemažai gali padėti giluminė fluorescencinė diagnostika, naudojanti daugiakanalę šviesolaidinę sistemą. Šis būdas ne tik gerina ankstyvąją diagnostiką, bet ir palengvina gydymo eigos stebėjimą. Savitoji audinių fluorescencija gali atspindėti tiek ligos pažeistą audinį, tiek išryškinti audinio specifiškumą, kuris sunkiai nustatomas kitais būdais. Kadangi ši optinė biopsija yra neinvazinė, ji gali būti atliekama daug kartų nepažeidžiant audinio ir nepaliekant randų. Naudojant optinę biopsiją audinius galima apibūdinti net pagal keletą parametrų, taip praplečiant šio metodo taikymo sritis.
Dar viena laboratorijos veiklos kryptis – fotosensibilizacinės navikų terapijos tyrimai. Jie leidžia optimizuoti ir prognozuoti gydymo eigą. Čia atliekami tyrimai su eksperimentiniais gyvūnais, kuriems įskiepijamas navikas. Tuo būdu tiriamas naviko augimas ir jo atsakas į skirtingas fotovaisto dozes. Tai leidžia stebėti organizme vykstančius procesus, daugiau sužinoti apie jų formakokinetines savybes, lokalizaciją organizme bei ląstelėje. Čia tiriamas ir kvantinių taškų kaupimasis ląstelėse, jų poveikis imuninei sistemai. Taip pat tiriamas kvantinių taškų pasiskirstymas įvairiuose organuose bei audiniuose, nustatomi jų pasišalinimo iš eksperimentinių gyvūnų keliai ir dėsningumai, tiriamas jų toksinis poveikis ląstelėms. Šie tyrimai skirti ankstyvajai ligų diagnostikai ir terapijai. Įsigijus atomo jėgos mikroskopą, pvz., jėgos moduliacijos režime būtų galima matuoti ląstelės elastingumą. Šis metodas ateityje gali būti naudojamas ne tik diagnostikoje, bet ir atliekant navikinių ląstelių tyrimus (pvz., tiriant vaistų poveikį navikinėms ląstelėms).
Pereiname laboratorijos kabinetus, kur blykčioja įvairiaspalvės lazerių šviesos. Ar jau visa būtina įranga čia sukomplektuota?
– Kai ko dar trūksta, kai ką teks pakeisti naujesnėmis prietaisų dalimis, – atsako prof. R. Rotomskis. – Bet tai nėra kliūtis sėkmingai dirbti. Laikui bėgant įsigysime ir tai, ko šiandien dar reikia.
Molekulinės onkologijos laboratorijos vedėjas dr. Kęstutis Sužiedėlis sako, jog pastaraisiais metais sparčiai plėtojamos tyrimų technologijos leido atsirasti naujoms mokslo šakoms – genomikai, transkriptomikai, proteomikai. Tai nauji horizontai vėžio tyrimams. Bene svarbiausias uždavinys laboratorijos mokslininkams – biožymenų pokyčių tyrimas gydant pacientą. Tikimasi, kad šis būdas leis sukurti biožymenų sistemą, pagal kurią gydytojas galės pacientui skirti efektyviausią individualų gydymą. Proteomikos ir genomikos tyrimams būtinas audinių ir mėginių bankas. Tokį banką jau kuria laboratorijos mokslininkai.
Kancerogenezės ir navikų patofiziologijos laboratorijoje koduojami kancerogenezės metu mutavusių genų baltymai. Jie daro įtaką ne tik ląstelių, bet ir viso organizmo funkcijoms. Todėl mokslininkai siekia ištirti, kokia yra sąsaja tarp naviko ir organizme vykstančios kancerogenezės ligai progresuojant. Čia nagrinėjamas virusinės kancerogenezės gimdos kaklelio, galvos ir kaklo piktybiniuose navikuose vystymasis, atliekami žmogaus papilomos viruso funkcinių genų raiškos ir aktyvumo tyrimai, ieškoma sąsajų tarp šio viruso ir gimdos kaklelio intraepitelinių pokyčių progresijos bei organizmo atsako. Naudingos informacijos tiriant kancerogenezę ir antikancerogenezę suteikia in vivo atliekami tyrimai naudojant eksperimentinius gyvūnus. Šioje srityje laboratorijos darbuotojai yra sukaupę nemenkos patirties. Formuojantis ir augant navikui vystosi oksidacinis stresas, sutrinka imuninės sistemos funkcijos. Todėl laboratorijoje tyrinėjamas antioksidacinės sistemos ir tarpląstelinių mediatorių, reguliuojančių imuninį atsaką, vaidmuo prognozuojant ligos eigą bei gydymo rezultatus.
Imunologijos laboratorija savo tyrimus koncentruoja į individualizuotą gydymą. Tyrėjų užduotis nustatyti, kaip ir kurią silpniau veikiančią imuninės sistemos grandį verta stimuliuoti. Laboratorijos darbuotojai atlieka citokinais (interferonu alfa, interleukinu 2) gydomų ligonių, sergančių išplitusiu inkstų vėžiu, imuninės sistemos stebėseną bei imuninių prognozių ir predikatyvinių žymenų paiešką. Aplink besiformuojantį naviką susikuria abipusė sąveika tarp vėžinių ir imuninės sistemos ląstelių. Viena naujausių šiuolaikinės navikų imunologijos sričių – naviko sukeltos imunosupresijos tyrimai – atveria nemažai galimybių naujoms imunoterapijos strategijoms kurti. Čia atliekami tyrimai padės nustatyti, kaip limfocitai slopina arba stimuliuoja navikinius procesus. Laboratorijos mokslininkai atlieka ir vėžinių ląstelių ciklo bei konkretaus gydymo – radioterapinio ir chemoterapinio – poveikio ląstelės ciklui molekulinių mechanizmų in vitro tyrimus.
Atsisveikinant prof. K. P. Valuckas prasitarė, jog šis naujas pastatas instituto mokslininkams suteikia išties puikias galimybes dirbti, kaip lygiaverčiams partneriams bendrauti su užsienio kolegomis, vykdyti bendrus mokslinius projektus. Onkologinės ligos – viena skaudžiausių žmonijos rykščių. Tam pasaulio valstybės telkia mokslininkų pastangas, kurdamos galingus onkologijos centrus. Todėl ir Lietuvoje negalime likti abejingi šios problemos sprendimui, ir čia turėtų būti įsteigtas Nacionalinis vėžio centras, juolab, kad šių susirgimų mūsų šalyje daugėja, jaunėja sergančiųjų amžius. Taigi tyrimų bazė parengta, mokslo žmonės intensyviai dirba.
Gražina Kriščiukaitienė
|
