Reikšmingi pokyčiai šalies vandentvarkoje Spausdinti El. paštas
vandentvarka.jpgTarp nepriklausomų visuomeninių profesinių nekomercinių organizacijų, įsikūrusių Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, Lietuvos vandens tiekėjų asociacija (LVTA) buvo viena pirmųjų. Šių metų vasarą ji pažymėjo savo gyvavimo dvidešimtmetį.

LVTA per praėjusius du dešimtmečius tapo gerai sutelkta organizacija, plėtojančia ryšius su analogiškomis kitų profesijų šakinėmis struktūromis, mokslo institucijomis, savivaldybėmis. Ji vienija įvairias šalies ir užsienio firmas, įmones, organizacijas bei fizinius asmenis, kurių veikla susijusi su vandentvarkos ūkiu. Asociacija kūrėsi pačių įmonių iniciatyva, todėl jos branduolį sudaro vandens tiekimo ir nuotekų valymo įmonės, centralizuotai vandenį tiekiančios 2,3 mln. gyventojų ir daugumai pramonės įmonių.

LVTA aktyviai dalyvauja kuriant techninę-normatyvinę bazę, koordinuoja narių veiksmus, atstovauja jų interesams, prognozuoja vandentvarkos ūkio raidos tendencijas. Taip pat rūpinasi specialistų mokymu, kvalifikacijos kėlimu, užsiima leidyba, savo narius aprūpina naujausia moksline ir ekonomine informacija.

 

Lietuva – ES šalių lyderių trejetuke

– Vanduo – didelis turtas, labai brangi vertybė, – pokalbio pradžioje pabrėžia Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius. – Todėl neatsitiktinai viename ES steigimo dokumentų įrašyta, kad tai nėra vien komercinis produktas, jis priklauso paveldui, kurį būtina apsaugoti, ginti ir išsaugoti kaip tokį. Šios nuostatos savo kasdieniame darbe griežtai laikosi visi mūsų šalies vandentvarkos specialistai.

– Beje, kalbant apie geriamojo vandens tiekimą, nuotekų valymą, aplinkosaugą, negalima pamiršti tų šimtamečių Lietuvos vandentiekio ištakų ir tradicijų, kurias mums tenka tęsti ir turtinti. Šalies sostinės vandentiekis yra vienas seniausių Europoje, jam jau daugiau kaip penki šimtai metų. Nei Maskvos, nei Varšuvos vandentiekiai tokia sena praeitimi pasigirti negali. Lietuvoje centralizuotas slėginis vandentiekis irgi skaičiuoja jau antrą šimtą metų. Pirmieji gręžiniai buvo išgręžti Klaipėdos krašte ir Vilniuje.

Hidrogeologų apskaičiavimais, šiuo metu požeminio geriamojo vandens ištekliai Lietuvoje yra apie 3 mln. m3 per parą.

– Vilnius geria vandenį iš Neries, Vilnelės ir Vokės upių slėniuose įrengtų vandenviečių. – pasakoja Br. Miežutavičius. – Kaip žinia, Neris įteka į Nemuną, o iš jo baseino vandenviečių vandenį geria didžioji dalis Lietuvos. Beje, Nemuno vidurupio baseino I paketo projektas buvo vienas pirmųjų iš penkių, įgyvendintų Lietuvoje tvarkant šalies vandentiekio ūkį, mažinant vandens telkinių taršą, siekiant išplėsti centralizuotą vandens tiekimą ir gerinti vandentvarkos paslaugų kokybę. Įdiegus projektą, buvo sudaryta galimybė beveik 400 tūkst. gyventojų prisijungti prie centralizuotų vandentvarkos tinklų.

Pasak asociacijos vadovo, daugiau kaip 76 % gyventojų yra prisijungę prie vandentiekio tinklų, beveik 19 % naudoja šulinių vandenį ir 2 % turi savo gręžinius. Bendras vandentiekio tinklų ilgis sudaro 12,4 tūkst. km, nuotekų tinklų – 8,2 tūkst. km. Eksploatuojamos 1346 vandens tiekimo ir 572 nuotekų šalintuvų sistemos. Per metus vidutiniškai vartotojams pateikiama apie 123 mln. m3 vandens, pagerinama 106 mln. m3 vandens, nuotekų išvaloma 162 mln. m3.

– Beveik visas geriamasis vanduo Lietuvoje tiekiamas iš giluminių gręžinių, išskyrus Klaipėdą, kur dalis vandens tiekiama kitomis technologijomis, – aiškina Br. Miežutavičius. – Tai didelė gamtos dovana, leidžianti apsirūpinti labai geru požeminiu vandeniu. Vanduo tiekiamas iš giluminių gręžinių yra apsaugotas nuo bet kokios bakteriologinės taršos. Daugumos vandenviečių vienintelė problema – vandenyje ištirpusi geležis ir manganas. Bet palyginti nesudėtingomis technologijomis šių metalų oksidai nesunkiai pašalinami ir žmonės gali gerti švarų, skanų, atitinkantį visus kokybės reikalavimus vandenį. Be to, iš požeminių klodų tiekiamas vanduo yra silpnai mineralizuotas, o tai žmogaus organizmui labai naudinga, todėl nė kiek nesibaiminant mūsų vandenį galima gerti tiesiog iš čiaupo. Ne tiek daug Europoje yra miestų, tuo labiau sostinių, kuriose žmonės būtų agituojami sveiką vandenį gerti tiesiai iš čiaupo, nevirintą.

– Visas buityje panaudotas vanduo surenkamas nuotekų tinklais, perpumpuojamas į nuotekų valyklas ir išvalytas vėl išleidžiamas į tas pačias upes, iš kurių baseinų buvo paimtas. Mums nėra jokio reikalo kurti kokio nors pramoninio vandentiekio, nes turime labai daug gero gėlo vandens.

– Per pastarąjį dešimtmetį šalyje įvyko esminiai pokyčiai buitinių nuotekų tvarkymo srityje. Padedant investicijoms iš Europos Sąjungos jau sutvarkytos ar tvarkomos beveik visos šalies nuotekų valyklos, upės tapo švarios, todėl speciali Europos komisija (HELCOM) Lietuvą išbraukė iš Baltijos jūrą teršiančių valstybių sąrašo. Mūsų upių vandenų švarą patvirtina ir pačiame Vilniaus centre, Neries ir Vilnios upėse, atsiradusios lašišų nerštavietės. Lašišinės šeimos žuvys gyvena ir neršia visose Nemuno ir Neries baseino upėse ir upeliuose. Geresnio indikatoriaus upių vandens švarumui apibūdinti tikriausiai ir nesugalvosi.

– Nors per pastaruosius penketą metų Lietuvos vandentiekio ir nuotekų tinklai ženkliai plėtėsi, – sako Br. Miežutavičius, – tačiau daug problemų kelia buvusios kolūkinės gyvenvietės su visiškai nugyventu ir morališkai pasenusiu vandentiekio ūkiu. Kolūkiams beyrant, jų turtą pasidalijo pajininkai. Vandens tiekimą ten perėmusios smulkios bendrovėlės ar fiziniai asmenys šį turtą visiškai nugyveno. Kaip žinia, vandentvarkos verslas neduoda taip norimos greitos finansinės grąžos, o į šį verslą atsitiktinai pakliuvę asmenys geros kokybės vandens garantuoti negali. Manome, kad būtina pritraukti Europos Sąjungos investicijas minimoms gyvenvietėms sutvarkyti.

Vandentvarkininkams šalies vadovybė iškėlė ambicingą tikslą – 2015 m. 95 % Lietuvos gyventojų turės gauti centralizuotai tiekiamą geriamąjį vandenį. Tai itin svarbu, nes dažnai vanduo kastiniuose šuliniuose yra užteršiamas nitratais, nitritais ir gerti tokį vandenį nerekomenduojama, o mažiems vaikams netgi pavojinga.

Pasak Br. Miežutavičiaus, abejojama, ar tokia užduotis įgyvendinama. Asociacija svarsto, ar apskritai tokio rodiklio – 95 % – būtina siekti. Pirmiausia reikia aprūpinti tuos gyventojus, kurie pageidauja centralizuoto geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų nuvedimo ir gyvenamose patalpose turi įsirengę vadinamuosius patogumus, o juk yra vietovių, ir nebūtinai vienkiemių, kurių žmonės pastatuose neturi elementarių buitinių įrenginių, per kuriuos būtų galima centralizuotai tiekti geriamąjį vandenį ir surinkti nuotekas.

 

ES parama – neįkainojama

Neabejotinai sveikintinos ES skiriamos investicijos aplinkosaugai. Lietuvoje parama naudojama prioritetiniams ir didelių investicijų reikalaujantiems vandentvarkos projektams. Nuo 2002 m. iki 2011 m. iš ES fondų ir valstybės biudžeto buvo skirta daugiau kaip 3 mlrd. Lt. Didelė dalis vandentvarkai skirtų pinigų jau panaudota įgyvendinamiems projektams finansuoti. Žinant, kad visų vandentvarkos bendrovių metinė apyvarta sudaro apie 0,5 mlrd. Lt, nesunku suprasti, kad spartus vandentvarkos ūkio modernizavimas ir aplinkosauginių projektų įgyvendinimas vien didinat paslaugų kainas būtų nepakeliamas šalies gyventojams ir pramonei.

– Manau, kad du šalies ūkio sektoriai jaučia išskirtinę ES finansinės paramos naudą, – pažymi LVTA vadovas Br. Miežutavičius. – Ta nauda akivaizdi mūsų keliuose ir geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo ūkyje. Visoms vandentvarkos įmonėms tuo daug padėta statant naujus ir rekonstruojant senuosius vandentiekio tinklus. Šimtai milijonų litų Lietuvoje investuota į vandens telkinių taršos mažinimo regioninius projektus. Vien tik Nemuno vidurupio baseino projekte buvo investuota per 220 mln. Lt ES fondų lėšų ir dar 44 mln. Lt iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Įgyvendinant ES nuotekų ir geriamojo vandens direktyvų reikalavimus išsiplėtė nuotekų surinkimo ir vandentiekio tinklai, sumažėjo upių ir upelių tarša buitinėmis ir pramoninėmis nuotekomis, sumažėjo dirvožemio ir gruntinio vandens tarša.

– Viena reikšmingiausių pastarojo laikmečio aplinkosauginių investicijų, – investicija nuotekų dumblui tvarkyti. Tam Lietuvai skirta apie 500 mln. Lt. Beje, reikėtų pasakyti, kad nei latviai, nei estai tokia programa ir investicijomis į šį sektorių pasigirti negali. Lietuvoje sparčiai kuriama 14 nuotekų dumblo perdirbimo regioninių centrų. Neseniai pastatyti ir jau veikia nuotekų dumblo perdirbimo įrenginiai Vilniuje ir Šiauliuose, modernūs dumblo perdirbimo centrai bus pastatyti Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Marijampolėje, Telšiuose, Visagine ir kituose Lietuvos miestuose. Svarbu paminėti, kad projektuojant ir statant dumblo perdirbimo įrenginius kartu modernizuojamos ir veikiančios nuotekų valymo technologijos, todėl neretai kartu su dumblo tvarkymo technologijų diegimu ženkliai modernizuojamos ir kitos nuotekų valyklų grandys.

 

Nei dumblo kalnų, nei dvoko aplinkui

Br. Miežutavičius, ne vienerius metus vadovavęs „Vilniaus vandenų“ bendrovei, puikiai prisimena tą laikotarpį, kai buvo iškilusi nuotekų dumblo kaupimo, saugojimo, panaudojimo problema. Ji atsirado dar 1986 m., kai Vilniuje buvo pastatyti mechaninio nuotekų valymo įrenginiai.

– Jau tada per metus Vilniuje susikaupdavo 30–40 tūkst. tonų dumblo. O visoje Lietuvoje per tris dešimtmečius nuotekų dumblo, apytikriais skaičiavimais, gali būti sukaupta apie 9–10 mln. m3, – pasakoja Br. Miežutavičius. – Anais laikais dumblui tinkamai tvarkyti nebuvo reikiamų technologijų, neturėjome įrenginių, trūko lėšų, o ir jokios strategijos nebūta. Rūpėjo tik, kaip nuotekomis neteršti Neries ir  Nemuno taip išvengiant milijoninių baudų už vandenų taršą.

– Kur dėti tą dumblą, kaip tvarkytis – visa tai turėjo nuspręsti pati įmonė ir jos vadovybė, žinoma, ir atsakomybė dėl taršos buvo taikyta pirmiausia įmonei. Iš pradžių sandėliavome dumblą pačioje nuotekų valyklos aikštelėje, po to išsikovojome teisę vežti žvyro ir smėlio karjerams rekultivuoti. Vėliau vežėme į sąvartyną ir be didelės tvarkos kraudavome, kol pagaliau gavome leidimą specialiai aikštelei įrengti ir problema tik dalinai buvo išspręsta. Keturis penktadalius dumblo išveždavome į laukus kaip trąšą. Išbandėme kompostavimo technologijas, tačiau, švelniai tariant, prasidėjo rūpesčiai dėl blogų kvapų. Per metus vien Vilniaus nuotekų valykloje buvo nusausinama apie 80–90 tūkst. tonų dumblo. Pagaliau, 2006 metais Aplinkos ministerijai priėmus visos šalies dumblo tvarkymo programą, reikalai pajudėjo teisinga linkme. Po apdorojimo dumblas tampa jau ne atlieka, o reikalinga preke.

Vilniaus nuotekų valykloje pastatyti modernūs dumblo apdorojimo termohidrolizės įrenginiai – pirmi ne tik Baltijos šalyse, bet ir vieni pirmųjų Rytų Europoje. Pasaulyje tokia technologija naudojama tik keliasdešimtyje nuotekų valyklų.

– Dumblo tvarkymo projektus reikėtų vertinti kaip nuotekų tvarkymo proceso baigiamąją grandį Lietuvoje, – pabrėžia LVTA prezidentas Br. Miežutavičius. – Kalbant apie Vilnių, tai pats didžiausias iš 12 panašių šiuo metu šalyje vykdomų projektų. Nuo šiol po džiovinimo lieka apie 40 m3 per parą išdžiovinto dumblo vietoj buvusių iki technologijos paleidimo 160–200 m3. Nekalbant apie tai, kad pūdant dumblą gautos metano dujos naudojamos elektros energijai gaminti, o svarbiausia – kad nuo šiol vilniečių nevargins nemalonūs dumblo perdirbimo kvapai.

 

Vanduo nebrangs

– Mano nuomonė šiuo klausimu gal kiek subjektyvi, – svarsto Br. Miežutavičius, – bet visada sakau, kad pagrindiniuose miestuose vidutinė geriamojo vandens kaina yra ne per brangi. Gal išskyrus kai kuriuos atvejus kurortiniuose miestuose ir mažesniuose miesteliuose.

– Apskritai komunalinės paslaugos – šildymas, karštas, šaltas vanduo, elektros energija, dujos – susumavus išties yra brangios. Išskyrus palyginti nebrangią geriamojo vandens kainą – vidutiniškai šalyje ji yra 4,8 Lt už. ES įprasta, kad šalto vandens kaina sudaro apie 4 % gyventojų vartojimo išlaidų. Lietuvoje mažiau kaip prieš dešimtmetį mokesčiai už geriamąjį vandenį sudarė apie 2 %, dabar – vos apie 1,3 %. Lietuvoje už patiektą šaltą vandenį, nuotekų valymą bei vandentiekių priežiūrą šeima vidutiniškai sumoka po 32–33 Lt kas mėnesį.

– Teisingumo vardan, būtina pasakyti, kad mažėjant sunaudojamo vandens kiekiui, vieno kubinio metro vandens kaina didėja. Nepamirškime ir to, kad į geriamojo vandens kainą įeina ir nuotekų surinkimo, išvalymo ir dumblo sutvarkymo kaštai. Mūsų paslaugos savikainoje apie 80 % visų į vandens kainą įskaičiuojamų sąnaudų tiesiogiai nepriklauso nuo sunaudojamo vandens kiekio. Juk reikalingas nuolatinis infrastruktūros, nuotekų valyklų, vandens gerinimo įrenginių eksploatavimas ir priežiūra, vandens apskaita vandenvietėse, namų įvaduose bei butuose ir daug kitų poreikių, kainuojančių neatsižvelgiant į tai, ar sunaudojamas vienas ar dešimt kubinių metrų vandens.

– Vienaip yra vandenį tiekiant daugiabučiui, kitaip – individualiam namukui. Juk minėtos nuolatinės sąnaudos vienu ir kitu atveju beveik nesiskiria, o vandens poreikis daugiabučiui dešimtimis kartų didesnis, todėl ir išeina, kad sąnaudos vienam kubiniam metrui daugiabučiui ir individualiam namui skiriasi keleriopai, o vandens kaina visoje įmonės aptarnaujamoje teritorijoje vienoda. Paprastai tariant, dideliame mieste savikainą mažina vandens tiekimas daugiabučių namų gyventojams, o mažesniuose miestuose ir miesteliuose, kur vyrauja individualūs namai, tokių išlaidų kompensuoti nėra kam, todėl už vandenį tenka mokėti brangiau.

 

Zenonas Mikšys

 
< Atgal   Pirmyn >