Aloyzas Gudavičius gimė 1940 m. gegužės 12 d. Kalniškiuose, Šaukėnų valsčiuje Kelmės r. 1957 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, 1962 m. rusų kalbos ir literatūros studijas Šiaulių pedagoginiame institute. 1964 m. pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute. 1991–1997 m. – Šiaulių universiteto rektorius. 1990 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1994 m. – profesorius, o nuo 2000 m. Šiaulių universiteto Senato pirmininkas.
A. Gudavičius yra tarptautinės mokslinės konferencijos „Pasaulio vaizdas kalboje“ organizatorius, mokslo žurnalo „Filologija“ atsakingas redaktorius, daugiau kaip 100 mokslinių ir metodinių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje autorius. Kartu su kitais autoriais parengė vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, išleido monografijų, tarp jų – „Etnolingvistika“ (2000 m.), „Interlingvistikos įvadas“ (2002 m.), „Gretinamoji semantika“ (2007 m.), „Etnolingvistika (Tauta kalboje)“ (2009 m.).
2009 m. rugsėjo mėn. Estijoje, Tartu universitete, vykusios tarptautinės interlingvistikos ir eurolingvistikos konferencijoje A. Gudavičiui įteikta Academicus Ariste garbės premija. Ši premija įsteigta 2005 m. žymaus estų kalbininko Paulo Ariste gimimo 100-ųjų metinių proga ir yra skiriama už nuopelnus interlingvistikos mokslui. Academicus Ariste premijos steigėjai – B. G. Forselius asociacija, Tarptautinė interlingvistų asociacija, Visuotinė esperanto asociacija ir Tartu esperanto asociacija. Iki šiol premiją yra gavę 9 interlingvistikai nusipelnę mokslininkai iš JAV, Liuksemburgo, Italijos, Estijos, Rusijos ir kt. šalių. Profesorius yra gretinamosios kalbotyros mokyklos kūrėjas.
– Baigęs pedagoginį institutą, – sako prof. A. Gudavičius, – neturėjau net rimtesnio lingvistinio pasirengimo. Pirmosios disertacijos tema buvo inspiruota Vilniaus universitete dirbusios docentės M. Zakarjan. Jai esu dėkingas, kad pasiūlė įdomią kalbotyros sritį. Tai buvo rusų ir lietuvių kalbų gretinamosios semantikos tyrinėjimas. Ši sritis ir vėliau išliko pagrindinė, iš jos Maskvoje, Kalbotyros institute apginta ir antroji disertacija apie gretinamosios semantikos principus ir turinį. Pavyko suformuluoti tam tikrą koncepciją ir kadangi disertacija buvo parašyta rusų kalba, ilgą laiką Rusijoje ji buvo gana populiari.
Vėliau dėmesys daugiau pakrypo palyginus naujos kalbotyros krypties – etnolingvistikos – pusėn. Tai kalbotyros kryptis, tyrinėjanti kalbos ir konceptualaus pasaulio, kalbos ir kultūros ryšius. Kalba ne šiaip sau atspindi pasaulį, bet jį ir interpretuoja, todėl žmogus, išmokdamas kalbą, pirmiausia gimtąją, priima ir tą interpretaciją. Taigi tirdami kalbą, mes turime galimybę atskleisti ir tos kalbinės kultūrinės bendruomenės pasaulėžiūrą (ne ideologine prasme), ir pasaulėjautą, net tam tikrus tautos mentaliteto bruožus. Šiaulių universitete yra nemažai dėstytojų, ypač jaunosios kartos, kurie domisi etnolingvistika. Kas dveji metai organizuojame šias konferencijas. Jose yra dalyvavę nemažai šios srities žymių mokslininkų iš įvairių šalių, daugiausia iš Lenkijos ir Rusijos, nes šiose šalyse etnolingvistikos kryptis ypač produktyviai plėtojama.
Šioks toks domėjimasis interlingvistika kaip planinių (anksčiau buvo sakoma dirbtinių) tarptautinių kalbų, pirmiausia esperanto, istorija ir teorija kilo, galima sakyti, „iš sportinio intereso“. Tiesiog tai labai įdomus reiškinys lingvistine, sociologine ir psichologine prasme, vaidinantis šiuolaikiniame pasaulyje pakankamai svarbų vaidmenį.
Visos čia paminėtos kalbotyros kryptys priklauso bendrosios kalbotyros sričiai. Apie jų plėtotės perspektyvas Lietuvoje sunku kalbėti. Lietuva – maža šalis ir kalbininkų joje nedaug. Negalima visko aprėpti, mes neturime net pagrindinių kalbotyros veikalų vertimų lietuvių kalba. Didžiausias lietuvių kalbininkų dėmesys turi būti ir yra kreipiamas lituanistikos problemoms. Labai nedaug užsieniečių turi noro ir gali tyrinėti lietuvių kalbą, jos struktūrą, istoriją, tarmes, funkcionavimą, taip pat ir etnolingvistiniu aspektu. O kur dar visa taikomoji kalbotyros sritis – žodynų ir gramatikų rašymas, terminologija, kalbos norminimas ir, žinoma, apsauga nuo daug ką naikinančių globalizacijos vėjų. Kaip ten befilosofuotų superpostmodernistai, kalba yra esmingiausias tautos požymis. Net ir išnykus tautai kalba dar išlieka kaip paminklas ar bent kaip sudužusio puodo šukės. Vis tik manau, kad lietuvių kalbotyra neprastai atrodo kitų panašių tautų kultūrų fone.
Sigita Inčiūrienė
Gegužės mėn. Lietuvos kalbininkas, Šiaulių universiteto profesorius,
habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Aloyzas Gudavičius švęs
70-ies metų jubiliejų.