Prieš gerus metus, UAB GROTA, laimėjusi Lietuvos geologijos tarnybos skelbtą viešąjį konkursą, pradėjo vykdyti užterštų teritorijų vertinimo visoje Lietuvoje projektą. Kokie šio projekto tikslai ir uždaviniai, kodėl mums svarbu žinoti užterštas vietas, kiek jos pavojingos aplinkai ir ką su jomis numatome daryti – apie visa tai kalbamės su GROTOS direktoriumi ANTANU MARCINONIU.

Žurnalo skaitytojams tik priminsime, kad UAB GROTA yra nuolatinė mūsų žurnalo talkininkė supažindinant skaitytoją su įvairia hidrogeologinio pobūdžio tematika. Žurnalo skaitytojus ji jau ne kartą supažindino su savo svarbiausiais darbais – naftos produktais užterštų žemės gelmių valymu, požeminio vandens išteklių būkle Lietuvoje ir kt. Kitąmet ji švęs gyvavimo dvidešimtmetį, o savo veiklos srityje yra viena svarbiausių respublikoje.

Kad skaitytojui būtų suprantamiau, iš pradžių prisistatykite ir papasakokite apie savo vadovaujamą bendrovę?

Aš pats esu hidrogeologas, Vilniaus universiteto auklėtinis, šiek tiek pasitobulinęs Maskvos Lomonosovo universitete. Darbinę veiklą pradėjau 1984 m. hidrogeologu tuometinėje Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijoje, kuriai buvo paskirta Lietuvoje žvalgyti požeminio vandens vandenvietes, vertinti jų išteklius, rūpintis vandens apsauga ir kitais su požeminio vandens gavyba susietais reikalais. Taigi nuo pat pradžių ir iki šiol dirbu hidrogeologinį darbą.

UAB GROTA įsikūrė 1991 m., kai apie privačią geologinę veiklą ne tik kalbėti, bet ir mąstyti mažai kas galėjo drįsti. Mums pasisekė ir šiandien jau galime prisistatyti kaip viena didžiausių ir kvalifikuočiausių geologijos įmonių. Joje dirba daugiau kaip 30 specialistų geologų, chemikų, geofizikų. Pagrindą sudaro geologai, kurių yra geros dvi dešimtys, taip pat yra keletas chemikų, vienas geofizikas. Keturi darbuotojai yra mokslų daktarai. Turime visa tai, ko reikia mūsų darbui – gręžimo techniką, cheminių ir fizikinių tyrimų laboratoriją, kompiuterinę techniką ir t. t.

Iš šalies stebintiems gali atrodyti, kad pasisekė dėl to, jog buvome pirmieji, kad buvo palankus laikmetis. Tačiau pagrindinis pasiekimų laidas buvo tai, kad žinojome, ko norime, norėjome ir netingėjome dirbti, dirbome dorai ir sąžiningai. Šios nuostatos yra ir dabartinės mūsų veiklos pagrindiniai principai. Jas propaguoju ir siūlau jų laikytis visiems kitiems.
Dabar UAB GROTA atlieka įvairaus ekogeologinio-hidrogeologinio pobūdžio darbus visoje Lietuvoje. Svarbiausios veiklos kryptys yra požeminio vandens užterštumo tyrimai, monitoringas ir taršos grėsmės prognozavimas, naftos produktais užterštų vandeningų sluoksnių valymas, požeminio vandens eksploatacinių išteklių vertinimas, požeminio vandens vandenviečių sanitarinės apsaugos zonų nustatymas, vandens ir grunto užterštumo laboratoriniai tyrimai, inžineriniai geologiniai tyrimai ir situacijos įvertinimas įvairių aplinkai pavojingų objektų eksploatacijos ir statybos vietose, taršos migracijos aeracijos zonoje ir vandeninguose sluoksniuose procesų eksperimentiniai tyrimai taikant natūrinius modelius ir pan. Kiekvienais metais ištiriame ir stebime apie 500 objektų. Pastaruoju metu vienas stambiausių mūsų atliekamų darbų yra užterštų teritorijų vertinimas Lietuvoje, kurio užsakovas ir vykdytojas yra Lietuvos geologijos tarnyba.

Į užteršimą pastaruoju metu visuomenė žiūri su baime. Jis asocijuojasi su grėsme žmogaus gyvenamajai aplinkai, maistui, sveikatai. O kaip yra specialistų akimis. Ko tuo projektu siekiama ir kuo jis bus naudingas visuomenei?

Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kur geriamas ir buities reikalams  naudojamas tik požeminis vanduo. Todėl labai svarbu, kad jis visada išliktų švarus. O ūkinės veiklos metu išvengti teršiančių medžiagų patekimo į aplinką, taip pat ir požeminę, dažnai nepavyksta. Todėl kiekvienas pramonės ar kitoks ūkinės veiklos objektas kartu yra ir potencialus geologinės aplinkos teršimo židinys, o tuo pačiu ir galimas požeminio vandens teršėjas. Taigi ši baimė turi pagrindą. Suprantama, kad tokios galimo teršimo vietos turi būti žinomos, ištirtos, įvertintas realus jų pavojingumas ir  prireikus imtasi tinkamų priemonių grėsmei likviduoti ar bent apriboti. Todėl pirmasis ir vienas svarbiausių projekto tikslų – pagal tam tikrą unifikuotą tvarką suregistruoti ir aprašyti Lietuvoje visas užterštas teritorijas. Tai daryti buvo pradėta jau anksčiau pačios Lietuvos geologijos tarnybos specialistų jėgomis, todėl mums šią užduotį teliko užbaigti.

Kiekvieno ūkinės veiklos objekto užteršimo galimybė yra nevienoda ir priklauso nuo vykdytos veiklos, naudotų teršiančių medžiagų fizinės būsenos, kiekio, laikymo sąlygų ir t. t. Pavojingiausi arba daugiausia užteršti būna naftos produktų ar kitų skystų cheminių medžiagų saugojimo ir krovos objektai, sąvartynai, įvairūs skystų atliekų kaupikliai ir pan. Kiti objektai paprastai būna užteršti rečiau ir mažiau. Kaip yra iš tikrųjų, galima sužinoti tik ištyrus šiuos galimo užteršimo židinius. Suprantama, kad visus juos ištirti būtų per daug sudėtinga, brangu ir net neprotinga. Taigi dar vienas pagrindinių projekto uždavinių – suregistruotus potencialius taršos židinius sudėlioti į tam tikrą eilę pagal jų pavojingumą aplinkai ir nustatyti jų tyrimo poreikį.

Pagal teisės aktus už ūkinės veiklos poveikį aplinkai atsako tos veiklos vykdytojas, todėl tyrimus ir tolimesnius užteršimo tvarkymo darbus jau turėtų atlikti konkretūs ūkio subjektai. Bet yra teritorijų, kuriose šiandien jokia ūkinė veikla jau nevykdoma, žemė priklauso valstybei. Taigi jai tenka ir visa atsakomybė bei pareiga tvarkyti tokių vietų užteršimą. Todėl vienas pagrindinių projekto tikslų yra valstybinėje žemėje esančių pavojingiausių objektų ištyrimas, įvertinimas ir tvarkymo planų sudarymas. Pagal projekto metu sukauptą medžiagą bus parengta nacionalinė užterštų teritorijų tvarkymo programa.

Dar reikia pridurti, kad paminėti projekto tikslai glaudžiai siejasi su tarptautiniais tikslais ir Europos Sąjungos (ES) politika. Vadovaujantis atitinkamų ES politikos krypčių direktyvomis, kiekviena ES valstybė privalo nustatyti užterštas teritorijas savo šalyje ir sukurti nacionalinę jų valymo (tvarkymo) strategiją, kurioje, vadovaujantis racionalumo ir skaidrumo  principais, turi būti nustatytas išvalytinų teritorijų eiliškumas, sukuriamas šeimininkų neturinčių teritorijų tvarkymo finansavimo mechanizmas, nustatoma prievolė žemės pardavėjui pateikti žemės užteršimo būklės įvertinimą kontrolės institucijai bei kitai sandorio šaliai ir pan.

Šios nuostatos taip pat įteisintos ir Lietuvos Respublikos įstatymuose, todėl jų pažeidimas ar nesilaikymas kartu yra ir teisės normų pažeidimas. O projekto pagrindimo dokumentuose bei kituose informacijos šaltiniuose nurodoma, kad žemės teršimas Lietuvoje yra plačiai paplitęs reiškinys. Tai kelia realų pavojų požeminio vandens kokybei. Dėl to žemės taršą būtina stabilizuoti bei mažinti. Taigi užterštų teritorijų tvarkymas, o tuo pačiu ir šis projektas yra realių aplinkybių nulemta viena Lietuvos aplinkos apsaugos politikos strateginių krypčių.

Kas jau padaryta ir ką pavyko sužinoti. Kas buvo žinoma iki tol?

Būtų neteisinga sakyti, kad užterštų teritorijų tvarkymu užsiimta tik dabar. Pavienių labiausiai užterštų ir požeminio vandens šaltiniams pavojingų teritorijų valymas ir jų grėsmės minimizavimas Lietuvoje jau vyksta du dešimtmečius, o pirmieji žemės gelmių užteršimo tyrimai Lietuvoje atlikti prieš keturis dešimtmečius. Atsižvelgiant į panaudojimo specifiką, fizines ir kitas savybes, lemiančias medžiagų sklaidą geologinėje aplinkoje, šie tyrimai iš pradžių daugiausia buvo siejami su tarša naftos produktais, todėl ir tyrinėta bei tvarkyta daugiausia naftos bazės, degalinės, katilinės ir panašūs objektai.

Sukaupus tam tikrą užterštų teritorijų tyrinėjimo patirtį, aplinkos hidrogeologijos specialistai pradėjo kelti idėją apie kompleksinio galimos taršos vietų tvarkymo (suregistravimo, ištyrimo, išvalymo) bei tą procesą reglamentuojančios teisinės bazės sukūrimą. GROTOS specialistų iniciatyva jau nepriklausomos Lietuvos energetikos ministerijos užsakymu 1991–1992 m. buvo parengta metodologinio pobūdžio studija „Hidrosferos užteršimo naftos produktais gamtinės ir technogeninės situacijos analizė“, kurioje, remiantis technogeninės situacijos bei užterštumo tyrimo duomenų analize ir bendraisiais hidrogeologinių tyrimų principais buvo parengta taršos naftos produktais židinių tyrimo metodika ir programa. Ši programa numatė ištirti ir įvertinti užterštumą visuose naftos produktų ūkio objektuose. Deja, dėl vėliau sekusio ūkio sunykimo ši programa nebuvo realizuota. Siūlymai atlikti visuotinę potencialių taršos židinių (PTŽ) registraciją ir inventorizaciją atskirų ūkio subjektų ir specialistų iniciatyva dešimtajame XX a. dešimtmetyje Aplinkos ministerijai buvo pateikti dar kelis kartus, tačiau dėl lėšų trūkumo ši iniciatyva vis likdavo nepalaikyta ir nerealizuota. Vis tik, nežiūrint nepavykusių visuotinio užterštų teritorijų tyrimo ketinimų, įvairiais gamybiniais ir aplinkosauginiais tikslais iki šiol Lietuvoje pavyko ištirti daugiau kaip 1500 potencialių taršos židinių. Maždaug 800 židinių nuolat stebima požeminio vandens kokybė – vykdomas monitoringas.

Analizuojant galimai užterštų objektų tyrimų ataskaitas, matyti, kad dažniausiai tiriami požeminio vandens taršos rodikliai yra naftos angliavandeniliai, sunkieji metalai, bendra cheminė sudėtis (makroanijonai ir makrokatijonai, amonis, nitritai, nitratai, pH, savitasis elektrinis laidumas, permanganato skaičius), cheminis deguonies sunaudojimas pagal bichromatą ir kt., apie 25 rodikliai. Dar apie 30 rodiklių tiriama rečiau. Tai daugiacikliai aromatiniai ir halogeninti angliavandeniliai, pesticidai, fenolis, SPAM ir kt.

Remiantis kompleksine ištirtų potencialių taršos židinių rezultatų analize, galima daryti tokias šių židinių užteršimą apibūdinančias išvadas. Virš leidžiamo lygio požeminis vanduo Lietuvoje teršiamas trijuose iš keturių ūkinės veiklos objektų, pripažįstamų potencialiais taršos židiniais. Kas dešimtas tokio objekto požeminio vandens užteršimas yra labai aukšto lygio. PTŽ teritorijose požeminis vanduo iki šiol daugiausia teršiamas naftos angliavandeniliais, azoto junginiais (NH4, NO3), chloridais, neidentifikuotais organiniais junginiais (Pind) ir manganu. Retai požeminį vandenį teršia sunkieji metalai (Pb, Ni). Daugumoje senų ūkio objektų požeminio vandens tarša individualiais junginiais mažėja, o naujuose ūkio objektuose didėja požeminio vandens tarša neidentifikuotais organiniais junginiais. Požeminio vandens užteršimas daugiausia  koncentruojasi gruntiniame vandeningame sluoksnyje 3–10 m gylyje. Atskirais atvejais užteršimas aptinkamas iki 40–50 m gylyje. Tačiau gilesniųjų vandeningų sluoksnių vandenyje dažniau aptinkami tik metamorfizuotos taršos pėdsakai.

Minimą užterštų teritorijų tvarkymo projektą iš esmės 2000 m. pradžioje pradėjo vykdyti Lietuvos geologijos tarnyba. Prieš į šį darbą projekte įsijungiant GROTAI buvo parengti būtini šio darbo atlikimui metodologinio pobūdžio dokumentai ir atlikta daugiau nei dešimties Lietuvos administracinių rajonų geologinės aplinkos taršos židinių inventorizacija. Pradėjusi realizuoti šį projektą GROTA atliko inventorizaciją dar 39 savivaldybėse. Tad šiuo metu inventorizacija jau užbaigta visoje Lietuvoje, įvertintas galimas taršos židinių pavojingumas, sudarytas valstybinėje žemėje esančių galimai pavojingiausių 100 objektų sąrašas ir pradėtas tirti jų užteršimas.

Užregistruoti ir inventorizuoti 10132 objektai – potencialūs taršos židiniai, kurie pasiskirstę taip: pramonės, energetikos, transporto ir paslaugų objektų 45 %, teršiančių medžiagų saugojimo ir regeneravimo objektų 40 %, gyvulininkystės objektų 15 % ir 2 objektai – avarijų vietos.

Nustatyta, kad pirmojo tipo objektų daugumą sudaro naftos bazės, technikos kiemai ir degalinės (1 pav. 27 p.).






























1 pav. Teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektų pasiskirstymas pagal potipius

Antrojo tipo objektuose dominuoja įvairaus tipo sandėliai, sąvartynai, valymo įrenginiai (2 pav.).































2 pav. Pramonės, transporto, energetikos ir paslaugų objektų pasiskirstymas pagal potipius

Įvertinus potencialių taršos židinių galimą pavojingumą aplinkai, gauti tokie rezultatai: nežymus pavojus 0 PTŽ; vidutinis pavojus 6843 PTŽ (67,5 %); didelis pavojus 3224 PTŽ (31,8 %); ypač didelis pavojus 734 PTŽ (7,2 %).

Pavojingiausios grupės objektai pasiskirsto taip (3 pav.).




































3 pav. PTŽ esančių „ypač didelis pavojus“ grupėje pasiskirstymas pagal potipius

Kalbėjosi Vytautas ŽEIMANTAS