Kai užvaldo idėja, nuotoliai ar kaštai tampa ne itin svarbūs. Mūsų – geologo ir žurnalisto – labai tolimos kelionės tikslas – Plaktukų muziejus, vienintelis toks pasaulyje įkurtas Haines miestelyje, Aliaskoje. Mat Lietuvoje kuriamas Linkmenų plaktukų muziejus – antrasis pasaulyje.

Todėl ir išsiruošėme aplankyti Haines. Gražią rugpjūčio 16-ąją sėdome į lėktuvą, per Frankfurtą ir Sietlą pasiekėme Džūną (Juneau, anksčiau Harrisburgas) – Aliaskos valstijos sostinę, kirtome net vienuolika laiko juostų. Beje, Džūnas – vienintelė JAV valstijos sostinė, pasiekiama tik oro arba jūros keliu. Iš Džūno kitą dieną dar penkias valandas greituoju keltu „Malaspina“ plaukiame ilgiausiu JAV Lyno fiordu (Lynn Canal), esančiu Ramiojo vandenyno Aleksandro salyne. Ir štai po dviejų parų kelionės Haines prieplaukoje mus pasitinka plačiai besišypsantys muziejaus direktorius Deivas Pahlas ir Kerol Pahl. Mes Aliaskoje!

Aliaska – tai 49-oji (nuo 1959) JAV valstija. Ją sudaro keturios teritorijos: Pietų centro, Kenai, Vidinė ir Bušas. Čia ištisus tūkstantmečius, prisitaikę prie atšiauraus klimato, gyveno čiabuvių tautelės. Jų priskaičiuojama apie dvidešimt. Jos turėjo savo kalbą, savo medžioklės bei žvejybos teritorijas. Pietryčių Aliaskoje gyveno tlingitų, haida ir simšianų indėnai (Tlingit, Haida, Tsimshian). 22 mylios nuo Haines Čilkato slėnyje yra Klukvano kaimelis, tebegyvenamas tlingitų. Šiai tautelei priklauso apie 700 žmonių, jie atkuria savo kalbą ir moko jos vaikus. Tlingitų totemai, kaukės, kilimai savo kampuotu braižu ir raudonų-juodų spalvų žaismu yra nepakartojami. Ne visos tautelės išlikę iki šių laikų, tačiau jų kalbinis paveldas žinomas ir saugomas. Aliaskos čiabuvių kalbos priskiriamos Dene-Jenisiejaus kalbų grupei.

Aliaskos ankstyvojoje istorijoje žymus Rusijos palikimas. Kaip žinia, sąsiaurį tarp Azijos ir Amerikos, skiriantį Arkties ir Ramųjį vandenynus, 1648 m. pirmieji perplaukė rusai Dežniovas ir Popovas (Aleksiejevas). Danas Vitus Beringas (Jonasenas), tarnavęs Rusijos laivyne, per antrąją Kamčiatkos ekspediciją (1733–1741) laivu „Sviatoi Piotr“ 1741 m. liepos 15 d. pasiekė Šiaurės Amerikos krantus. Manoma, kad tai buvo Sitkos apylinkės. Atrasta žemė tapo Rusijos imperijos nuosavybe. Čia pradėjo kurtis rusų kolonijos. 1798 m. buvo įkurta Rusijos-Amerikos prekybos kompanija. Aliaskos centru tapo Novo Archangelskas, dabartinė Sitka. Nuo 1867 iki 1912 m. šis miestelis buvo Aliaskos sostinė, jame tebestovi stačiatikių cerkvė, esama rusų kilmės gyventojų. Tačiau Rusijai buvo nelengva išlaikyti šią teritoriją toli nuo metropolijos. Kilo konfliktai su Šiaurės Amerikos ir Didžiosios Britanijos valdžia, ir Rusija pardavė Aliaską JAV už 7,2 mln. dolerių. 1867 m. spalio 18 Rusijos vėliava nusileido Sitkoje.

Šiais laikais labiausiai apgyventas Aliaskos pietrytinis pakraštys. Čia yra ir Haines, prie Aliaskos įlankos, tarp Čilkato (Chilkat) ir Čilkuto (Chilkoot) upių. Vietinių tlingitų kalba miesto vardas yra „Dtehshuh“, reiškia kelio pabaiga. Miestelio geografinė platuma 59o14‘N, kaip ir Stokholmo, taigi tik apie penkis laipsnius šiauriau Vilniaus. Gyventojų 2400, namai daugiausia mediniai, vieno dviejų aukštų, plokščiastogiai „klondaikinės“ architektūros. Klimatas vidutinis jūrinis, šiltos sausos vasaros, gilios bet nešaltos žiemos, neaukšti (1600–1700 m) kalnynai, plačios upės, kedrų miškai. Haines garsėja lašišų ir plekšnių žvejyba, briedžių medžiokle, tūkstantine plikakaklių erelių (Bald Eagle) kolonija, miškuose esama rudųjų bei juodųjų lokių, įlankoje galima pamatyti kuprotųjų banginių ir orkų. Lynno sąsiaurio vanduo sūrus, dėl to neužšąlantis. Labai žymi Ramiojo vandenyno įtaka – potvyniai ir atoslūgiai kartojasi du kartus per parą ir siekia iki 7 m aukščio. Vasaros sezoną du kartus per savaitę čia atplaukia dideli kruiziniai laivai.

Haines – Aliaskos pradžia, Arkties pakraštys. Gyvenvietę Čilkato slėnyje 1881 m. įkūrė presbiteriečių misionieriai. Supantys kalnynai sudėti paleozojaus ir mezozojaus magminėmis ir metamorfinėmis uolienomis, kurios suskaldytos tektoninių lūžių zonomis. Aukso smilčių upelių nuosėdose čia jau buvo randama nuo XIX a. vidurio. Tačiau kai 1896 m. rugpjūčio 16-ąją tagišų genties indėnas Skokumas Džimas, jo sesuo Keitė ir jos vyras Džordžas Karmakas mažo Klondaiko upės intako Bonanzos upelio nuosėdose atrado labai turtingą aukso sąnašyną, garsas apie tai žaibiškai pasklido. Į Aliaską patraukė tūkstančiai aukso ieškotojų. 1897–1898 m. Klondaike kilo tikra aukso karštligė. Haines ir netolimas Skagvėjus (Skagway) atsidūrė „auksinio skritulio“ centre. Skagvėjus tapo vartais į Klondaiką: čia buvo aukso ieškotojų bazės, iš kur jie iškeliaudavo bandyti savo laimės. Aukso karštligės metais auksinio skritulio rajone darbuodavosi 40–100 tūkst. auksakasių. Daugelis jų pasakiškai praturtėjo. Nuo atradimo čia buvo išgauta 12,5 mln. uncijų (390 t) aukso, daugiausia per pirmuosius 5–6 metus. Iškastas metalas per Haines, kuriame buvo net vienuolika muitinių, per Džūną pasiekdavo Sietlą, kur jau buvo juo prekiaujama biržoje.

Haines miestelyje sužinojome, kad jame iki mūsų niekas iš Lietuvos nesilankė. Taigi, buvome pirmieji, kurie ten esančiame pasaulio žemėlapėlyje įsmeigėme prie Vilniaus du smeigtukus. Tačiau amerikiečių žinios apie geografiją nėra tobulos. Etnografiniame muziejuje perkame įėjimo bilietus po 3 dolerius, budinčioji klausia iš kur mes. Atsakome, kad iš Lietuvos.


• • •

Plaktukas laikomas pirmapradžiu protingojo žmogaus darbo įrankiu. Deivas Pahlas yra auksinių rankų meistras, 1973 m. atvykęs į Haines iš Klivlendo. Jo pomėgis ir tapo dingstimi pradėti rinkti darbo įrankius. Tai jis darė daug metų visoje Šiaurės Amerikoje. Gavęs iš valdžios 12 hektarų miško krašto gilumoje, Moskitų slėnyje, apie 30 km nuo Haines, jis pasistatė gyvenamąjį namą, o miestelyje nusipirko seną istorinį pastatą, kuriame įkurdino Plaktukų muziejų. Čia ir dirbome keletą dienų, kol susipažinome su muziejaus ekspozicija, metodika, įvairiais plaktukais, kurių čia eksponuojama apie 1500. Deivo namuose dar saugoma 4000 plaktukų.

Muziejus atidarytas 2001 m. Deivas yra jo savininkas. Muziejų remia Haines municipalitetas, padeda Aliaskos valstijos administracija, 2002 m. parėmė Vašingtono Smitsono gamtos istorijos muziejus. Plaktukų muziejaus direktorių tarybą sudaro garbingi miestelio piliečiai. Sezono metu jis gausiai lankomas turistų iš kruizinių laivų. Įėjimas 3 doleriai, vaikams ir paaugliams – nemokama. Pats Deivas aiškina muziejaus istoriją, savo eksponatų paskirtį.

O tų eksponatų yra įvairiausių. Seniausias eksponatas – Romos karo kirvis (26 cm ilgio), datuojamas 200–400 m. Visi amerikiečių išradėjų sukurti plaktukai patentuoti. Patentų kopijos užima ištisą muziejaus stendą; seniausias patentas išduotas 1836 m. Ekspozicijoje plaktukai suklasifikuoti pagal paskirtį. Tai stalių, batsiuvių, dailidžių, medkirčių, mūrininkų, geležinkeliečių darbo įrankiai. Atskirus stendus užima geologų, rūdakasių, angliakasių (Hammers; Pickhammers) plaktukai bei kirkos. O dar medicininiai, teisėjų, antstolių, aukcionų plaktukai... Stebina vienetiniai patentuoti specialios paskirties plaktukai. Plaktukas – namų ūkio favoritas, atlieka 6 operacijas (1885), „Carrs Tool“ – šeši įrankiai viename plaktuke (1909), įvairiausi viniatraukiai, plojimo plaktukas buvo naudojamas Niujorko medvilnės klube, plaktukas vadžių įtempimui pašto karietai, plaktukas skalbinių melsvinimui, gyvūnų plaktukai, plaktukas uolienos smulkinimui (1836), banko čekių nuvertinimo plaktukas, kroketo plaktukai ir daugybė kitų.

Savo vizitą baigiame pasirašydami penkių metų bendradarbiavimo sutartį tarp Aliaskos Haines plaktukų muziejaus ir Lietuvos Linkmenų plaktukų muziejaus, pagal kurią numatoma vykdyti bendrą projektą „Plaktukų paveldas šiuolaikiniame pasaulyje“. Haines muziejaus tarybos pirmininkas, miestelio vicemeras C. J. Jones palinki visiems geros sėkmės.