Pasaulis globalizuojasi, mokslas tampa vis dinamiškesnis ir intensyvesnis, sprendžiamų uždavinių – ir fundamentinių, ir taikomųjų – skalė kuo toliau vis labiau peržengia valstybių sienas. Aukštųjų technologijų verslui reikia ne tik šiuolaikinės technologijų infrastruktūros bei modernios matavimo įrangos. Nieko vertinga nesukuriama, jei šalia šios aparatūros nebus darbštaus ir talentingo žmogaus. Lietuva, neturėdama jokių ypatingų gamtinių išteklių, privalo plėtoti aukštųjų technologijų pramonę, imlią žinioms, reikalaujančią proto, kruopštaus darbo ir kantrybės. O šių savybių mūsų tautos žmonėms tikrai nestinga. Svarbu tik gerai ir sėkmingai jomis pasinaudoti.

Deja, mokslas Lietuvoje yra gana išskaidytas ir fragmentiškas. Tik nedidelė dalis laboratorijų jų lyderių entuziazmo ir tarptautinio pripažinimo dėka laimėjusių tarptautinius projektus yra susikūrusios geras sąlygas moksliniam darbui. Tačiau technologinė infrastruktūra daugiausia išlieka pasenusi.

Šiandien Lietuva turi viltį tai pakeisti, nes šalies mokslo infrastruktūros plėtrai skirta ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto milijonai. Tik tie milijonai tikrai nenuskaidrins Lietuvos mokslo padangės, jei juos panaudosime netinkamai. Todėl turėjo atsirasti struktūros, pajėgiančios tinkamai valdyti finansų srautus, o šalies mokslininkus sutelkti ties proveržio kryptimis. Taip ir prasidėjo mokslo sistemos pertvarka. Startavo integruoti mokslo, studijų ir verslo slėniai, juose ėmė kurtis mokslo įstaigos.

Šių metų vasaryje buvo pasirašyta projekto „Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro kūrimas“ finansavimo ir administravimo sutartis. Ką apie tai mąsto pokalbiui pas chemikus prie apskritojo stalo susirinkę dabar jau buvusių Chemijos, Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutų, o dabartinio Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro vadovai: Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius prof. Vidmantas REMEIKIS; direktoriaus pavaduotojai mokslo reikalams prof. Steponas AŠMONTAS ir prof. Rimantas RAMANAUSKAS; direktoriaus pavaduotojai plėtrai prof. Gintaras VALUŠIS (projekto „Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro kūrimas“ vadovas) ir prof. Remigijus JUŠKĖNAS; mokslinis sekretorius dr. Mindaugas DAGYS ir dr. Arūnas ŠETKUS, Fizinių ir technologijos mokslų centro Jutiklių laboratorijos vadovas (projekto „Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro kūrimas“ aparatūrinės dalies vadovas).

– Saulėtekio slėnio vienas iš projektų yra įkurti „Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų centrą“ – pradėdamas pokalbį aiškino prof. V. Remeikis. – Šiam reikalui numatyta skirti 200,3 mln. Lt ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšų. Jos bus panaudotos modernaus 25 tūkst. m2 laboratorinio korpuso statybai ir šiuolaikinės mokslinės aparatūros įsigijimui (beje, iš šios sumos įrangai pirkti numatyta 100 mln. Lt). Šiame centre bus sukurta šiuolaikiška jungtinė fizinių ir technologijos mokslų infrastruktūra, skirta aktyviau plėtoti lazerių, šviesos technologijų, medžiagotyros, nanotechnologijų, puslaidininkių fizikos, elektronikos ir su tuo susijusius mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus. Šiame centre bus sutelktos buvusių Fizikos, Chemijos, Puslaidininkių fizikos institutų, dabartinių VU Chemijos, Fizikos fakultetų mokslinės laboratorijos, VU Taikomųjų mokslų ir Teorinės fizikos ir astronomijos instituto, VGTU mokslinės laboratorijos mokslininkų pajėgos.

Beveik visi trys buvę institutai turėtų persikelti į Saulėtekio alėją, išskyrus Savanorių prospekte esančią techninę bazę, nes ji tarsi suaugusi su aukštųjų technologijų lazerių įmone „Ekspla“. Chemikai Visoriuose taip pat turi neblogą eksperimentinę bazę, kur šiandien vyksta gamyba ir santykiai su verslu taip pat yra labai artimi. Dėl šios bazės tolimesnio likimo kol kas dar nėra apsispręsta.

Naujajame laboratoriniame korpuse 10 tūkst. m2 užims VU Fizikos ir Chemijos fakultetų ir VGTU laboratorijos. Visi šie subjektai yra sujungti tam tikra mokslinės veiklos programa. Iš šio darinio tikimasi naujų idėjų, o tam turėtų pasitarnauti ir atviros prieigos centrai, kur unikalia aparatūra galės naudotis visi tuo suinteresuoti tyrėjai bei mokslininkai. Mokslo žmonės šiandien suvokia, jog teks dirbti labai dinamiškame laikmetyje, todėl aparatūra būtina naudotis labai efektyviai, nes dalis jos po kokių penkerių metų tikrai pasens, todėl ko gero teks dirbti ir trimis pamainomis, o dviem tai jau garantuotai. Nors kol kas aparatūrą būsimajam Centrui dar tik ruošiamasi pirkti, laukti nebėra ko – įsitikinęs prof. V. Ramanauskas. Todėl chemikų valdose jau įkurtas atviros prieigos centras, skirtas struktūriniams medžiagų tyrimams. Netrukus bus skelbiami konkursai naujai įrangai pirkti. Vos tik ji bus gauta, esamose patalpose bus steigiami panašūs atviros prieigos centrai.

– Fizinių mokslų ir technologijos centro pagrindinis uždavinys, – mano prof. S. Ašmontas, – padėti atsigauti Lietuvos pramonei, verslui, o tai galime pasiekti tik per taikomuosius mokslus, per šalia jų besikuriančias pumpurines įmones, per glaudžius ryšius su Lietuvos pramone, verslu. Juk Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje mokslas visada ėjo greta gamybinės veiklos. Čia fundamentiniai tyrimai dažniausiai turėjo vieną galutinį tikslą – tapti nauju gaminiu ar nauja technologija. O kas padėtų mūsų šaliai greičiau išbristi iš krizės? Gal užsienio investuotojai, galingos jų kompanijos? Bet jie pirmiausia žiūri, ar verslą kurti yra tinkama infrastruktūra, palanki mokesčių sistema ir ar yra pakankamai tos srities specialistų. Jei Lietuvoje neturėsime aukšto lygio specialistų, joks investuotojas nesiims čia kurti verslo, nes tada didžiąją dalį darbuotojų tektų importuoti. Todėl kad pritrauktume investuotoją, pirmiausia turime turėti aukšto lygio mokslininkų, specialistų. Štai kad ir garsusis Didžiosios Britanijos banko „Barclays“ filialas Lietuvoje atsivežė vos keletą specialistų, o likusieji – mūsų žmonės. Kad būsimajam investuotojui galėtume pasiūlyti tokių specialistų, juos turi puikiai parengti mūsų universitetai. O čia tolimesnei jų brandai ne menkiau galėtų pasitarnauti ir slėniuose kuriami mokslo centrai. Kur, turėdami puikią materialinę bazę, jie galėtų rengti diplominius, doktorantūros darbus, o ne vien būti stiprūs teorinėmis žiniomis. Tuomet, prof. S. Ašmonto manymu, specialistų rengimas įgytų aukštesnę kokybę. Taip sustiprintume savo mokslines pajėgas ir tai tikrai atneštų nemenkos naudos gaivinant šalies ekonomiką. – Žinojimas, žinios išties gali pritraukti nemenkų investicijų, – sutiko prof. V. Remeikis. – Nes tik į šviesią šalį gali ateiti garsios ir turtingos kompanijos. Todėl reikia išmokti naudotis savo mokslo pasiekimais ir sugebėti juos parodyti pasauliui.

Kad ir kokius rūmus išstatytume, kokią modernią įrangą ten sustatytume, jei prarasime mokslo žmogų, o kartu su juo ir idėjas, galimybę tobulėti ir tobulinti savo gyvenimą, tapsime kitų, išmintingesnių valstybių pigia darbo jėga. Todėl, dr. M. Dagio įsitikinimu, taip sparčiai didėjant emigracijai ir senstant šalies mokslo visuomenei, pirmiausia reikia susirūpinti jaunųjų mokslininkų ugdymu. Slėnių idėja, jungianti mokslą, studijas ir verslą, išties turėtų padėti, kad jaunimas savo ateitį matytų gimtinėje, kad čia jis galėtų kurti savą, mokslu grįstą verslą ar gilintis į fundamentinio mokslo slėpinius. Tuomet ir nereikės pergyventi nei dėl mokslininkų senėjimo, nei dėl jaunimo emigracijos. „Tačiau kodėl jaunimas bėga iš Lietuvos?“ – klausė prof. G. Valušis. – Tikriausiai ne todėl, kad čia sunku, kad atlyginimai menki. Jaunimas bėga iš Lietuvos, nes nebeturi vilties, nemato perspektyvų. Todėl šie slėnių projektai labai svarbūs, nes gal pagaliau pakeisime mokslo infrastruktūrą, kuri nebesiskirs nuo Vakarų mokslų centrų. Tada ir jaunimas pajus, jog ir čia galima dirbti modernioje aplinkoje, kurti aukšto lygio mokslą ir savo verslą.














Projektas „Trijų besijungiančių institutų (Fizikos, Chemijos, Puslaidininkių fizikos) veiklos efektyvumo gerinimas“ finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą iš Europos Socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšų

Kitas labai svarbus momentas – psichologinis klimatas. Jei jaunu žmogumi bus tikima ir pasitikima, jei jis įžvelgs prasmę savo darbuose, jis tikrai niekur nevažiuos. Bet tam reikia ir nuoširdžių dėstytojų bei vyresniųjų mokslininkų pastangų.

Kol Centras persikels į naujas patalpas, liko dar treji metai. Per tą laiką, sako prof. V. Remeikis, teks išgryninti jo mokslinių tyrimų kryptis, atlikti tam tikrą reviziją ir surasti naujas proveržio kryptis. O jų turi būti ieškoma ne šiaip vienoje kurioje nors laboratorijoje, o sutelktomis pajėgomis ten, kur susikerta kelios mokslo sritys. Nes tik taip įmanoma kelti ambicingus uždavinius. Tos ambicijos turi aprėpti ne tik mokslinės kvalifikacijos kėlimą, bet ir fundamentinius, taikomuosius mokslus ir ryšius su pramone. Turi atsirasti trys aiškios grandys – fundamentiniai ir taikomieji tyrimai bei eksperimentinė, o vėliau ir masinė gamyba. Visa tai turi grįžti tam tikromis lėšomis atgal į fundamentinių mokslų plėtrą. Jei to nesugebėsime padaryti, visos pastangos nueis veltui, o taip jokiu būdu neturėtų atsitikti.

Prof. R. Juškėno manymu, institucijų sujungimas, nauja įranga turėtų skatinti mokslininkus ieškoti sąlyčio taškų, nes iki šiol realaus bendradarbiavimo tikrai nebuvo. Viena iš šios pertvarkos užduočių ir būtų geriau susipažinti su kitų kolegų atliekamais moksliniais tyrimais, jiems iškylančiomis problemomis, pristatyti savo mokslinės įrangos galimybes ir bendromis pastangomis ieškoti proveržio krypčių.

Išties, pertarė prof. G. Valušis, buvo jau atlikta ne viena ekspertizė ieškant tų efektyviausių proveržio krypčių. Turime mokslininkų grupių, kurios yra matomos tarptautiniu mastu. Jie žinomi, juos kviečia į tarptautinius konsorciumus, jie skaito kviestinius pranešimus konferencijose ir kuria tą atmosferą, kuri daro mokslą patrauklų. Didžiausi mūsų pasiekimai lazerių, medžiagotyros, nanotechnologijų, puslaidininkių fizikos ir kituose moksluose. Europos ekspertai mano, jog toks mūsų kuriamas centras – unikalus. Tokių centrų Europoje yra mažai, todėl jis galėtų tapti tam tikru traukos centru ne tik šalia esančių ES šalių, bet ir kaimyninių, nepriklausančių Europos Sąjungai, šalių – Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos – mokslininkams.

Dr. A. Šetkus, kuruojantis įrangos pirkimą Centro kūrimo projekte, pasidžiaugė tuo, jog skirtingų mokslo sričių mokslininkai pagaliau ima suprasti, kad, norint rasti proveržį, būtinas įvairių sričių mokslo žmonių bendradarbiavimas. Labai naudingas Vyriausybės sprendimas Saulėtekyje įkurdinti ir Gyvybės mokslų centrą. Čia ko gero persikels ir biotechnologai, nes planuojamos tokios tematikos, kurios turi sujungti skirtingų mokslo sričių mokslininkus, kad taptų lengviau ieškoti tų proveržio krypčių.
Naujosios Centro administracijos pirmasis žingsnis, aiškina prof. R. Ramanauskas, buvo surengti idėjų konkursą. Šiam konkursui buvo rasta lėšų, netrukus turėtų būti paskelbti ir jo rezultatai. Kur esame stiprūs? Savo moksline produkcija. Silpnybė – technologijos. Čia reikia tam tikro postūmio, kad susikooperavę galėtume pasiekti proveržį. Chemikai tikrai turi mokslininkų grupių, kurioms netrūksta idėjų, jos gana sėkmingai dirba, tačiau tik buvusio instituto rėmuose. Todėl būtų logiška, jog chemikai pagaliau įkurtų ir savo mokslo ir technologijų parką.

– Jei iki šiol buvęs Fizikos institutas turėjo VšĮ „Mokslo ir technologijų centras“, tai šiuo metu jis reformuojamas į Mokslo ir technologijų parką. Tam reikalui jau išskirta ir žemės. Ieškant lėšų šio parko statybai, buvo parengtas „Inoklaster+“ projektas, kuriam numatyta skirti 25 mln. Lt (70 % šių lėšų skyrė ES struktūriniai fondai, o 30 % aukštųjų technologijų įmonės). Šiame parke bus eksperimentinė gamyba ir inžinerinių paslaugų centras. Gal ateityje ir teks vienytis su Puslaidininkių mokslo ir technologijų parku, tačiau tai nebus daroma mechaniškai, – sako prof. V. Remeikis. – Jei pasirodys, jog šiuos parkus ima vienyti bendri tikslai, tai kodėl nesusijungus.

Dabartinių MTP ryšys su verslu ir pramone menkas, todėl fizikų kuriamame parke šis ryšys turėtų smarkiai pagerėti. Buvęs Fizikos institutas iš firmos „Ekspla“ kasmet gaudavo užsakymų už milijoną litų. Kad šis rodiklis pasiektų 100 mln. Lt, pati „Ekspla“ turi plėstis, kad tiek lėšų galėtų skirti mokslui. Kita vertus, mokslininkų pajėgos taip pat yra pernelyg menkos susidoroti su tokia užduotimi. Tačiau Saulėtekio slėnio lėšos turėtų atverti naujų galimybių šiai svajonei įgyvendinti.

Parkų idėja, dr. M. Dagio manymu, iš tiesų sveikintina, ji puikiai prigijo visame pasaulyje. Puslaidininkių fizikos institute buvo įkurtas pirmasis MTP. Tačiau kurti naujas technologijas pasirodė ne taip paprasta. Tiesa, instituto MTP gali didžiuotis iš čia išaugusia ir šiandien savo verslą puikiai plėtojančia buvusia pumpurine įmone „Fima“. Tačiau kad imtų kurtis mažos įmonėlės, matyt, joms turėtų būti sudarytos lengvatinės sąlygos. Čia praverstų ir Vyriausybės parama, nes grupelei mokslininkų nėra taip lengva sukurti gaminį, kuris greitai rastų rinką. Todėl naujos grupelės taip greitai ir apmiršta. Štai Suomijoje tokioms įmonėlėms patalpos suteikiamos nemokamai, jie moka tik už elektrą, šildymą. Jie veltui gali naudotis ir prietaisais, ryšio priemonėmis ir t. t. Mūsų MTP mažos įmonėlės galėtų tikėtis paramos ir iš Saulėtekio slėnio, kur jos galėtų panaudoti vyresnių mokslininkų patirtį, palankiomis sąlygomis naudotis įranga.

JAV prezidentas B. Obama akcentuoja, jog šiuolaikinės valstybės galybė – tai pinigai plius technologijos ir todėl ragina grąžinti technologijas į JAV. Jungtinės Valstijos didelė valstybė, ir vargu ar ji gali būti mums orientyru. Bet pažvelgus, pavyzdžiui, ką daro suomiai, tampa aišku, jog, sutelkę dėmesį į mokslą ir kurdami iš jo verslą, jie daug pasiekė. Štai firmos „Nokia“ biudžetas pranoko Suomijos biudžetą. Ką jie šiandien daro? Helsinkio universitetas regionuose kuria MTP. Vienas garsiausių parkų yra Mokslo parkas prie Oulu universiteto, kur kuriama didelė dalis mobiliųjų telefonų programinės įrangos „Nokia“ produktams. Tiesa, pripažįsta prof. G. Valušis, turėdami tokią įmonę kaip „Nokia“ jie daug ką sau gali leisti. Lietuvos mastas ne tas, tačiau reikia kurti naujus, stiprinti senuosius MTP. Tik kodėl taip vangiai kuriasi tos mūsų pumpurinės įmonės? Matyt, mūsų mokslininkams stinga verslumo.

Tačiau, paprieštaravo prof. S. Ašmontas, kaip naujas žinias paversti verslu, visame pasaulyje yra problema.

Bet tenka pripažinti, pertarė prof. V. Remeikis, jog apsnūdimo yra tiek verslo, tiek mokslo pasaulyje. Verslininkai mano, kad mokslo pasiūlymai yra pernelyg rizikingi, o ir mokslininkai nerodo deramos iniciatyvos aiškindami, jog investuodami jie nepatirs rizikos arba ji bus minimali. 90 % Lietuvos mokslininkų savo mokslinį darbą dažniausiai baigia gražiu teiginiu ar gražia kreive, kuri apibendrinama moksliniame straipsnyje. Puiku. Jei nerašysime mokslinių straipsnių, tapsime neįdomūs nei verslui, nei mokslo pasauliui, tvirtina prof. V. Remeikis, todėl straipsnius rašyti būtina. O kas toliau? Reikia žengti dar vieną žingsnį, kad mokslininko pasiekimai, idėjos virstų konkrečiais sprendimais. Tam turėtų pasitarnauti MTP, eksperimentinė gamyba ir naujų gaminių prototipavimas. Turėdamas sukurtą naują gaminį, mokslininkas gali imtis verslo pats arba jį perduoti verslininkui, pats tapdamas tokios įmonės savininku. Jei visgi mokslininkas nuspręs imtis verslo pats, MTP gali tapti naujai steigiamos įmonės dalininku ir tuo būdu paremti pradedantį verslininką. Naujame fizikų MTP ruošiasi įsikurti Vakaruose baigę studijas, ten padirbėję marketingo specialistai, kurie galėtų pumpurinėms įmonėms teikti paslaugas. Jie galėtų išanalizuoti, kam pasaulyje gali prireikti sukurtojo gaminio ir už kiek jį būtų galima parduoti. Pumpurinių įmonių steigimą turėtų skatinti ir Vyriausybė, ir ES struktūriniai fondai. Tai padėtų kurti tam tikras platformas, klasterius, įsigyti brangios įrangos. Juolab kad šalia šių projektų yra ir minkštieji projektai, kurie padeda atlikti galimybių studiją, kitomis akimis pažvelgti į marketingo reikalus, kelti mokslininkų, specialistų kvalifikaciją. Tam galėtų pasitarnauti ir projektas „Trijų besijungiančių institutų (Fizikos, Chemijos, Puslaidininkių fizikos) veiklos efektyvumo gerinimas“, finansuojamas pagal žmogiškųjų išteklių plėtros veiksnių programą iš Europos Socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšų.
– Tarkime, jog šiandien įvykdysime visas slėnio programas. Tik joms pasibaigus ar mums užteks lėšų jį išlaikyti, kai baigsis ES parama? – klausė prof. S. Ašmontas. – Juk aparatūrai reikia nemažai elektros energijos, kitų išteklių, naujų cheminių medžiagų ir t. t.

Suprantama, pertarė prof. G. Valušis, jog tam reikės rimtų projektų, kurie padėtų tą techniką išlaikyti. Todėl turi atsirasti žmonių, gebančių pasiūlyti idėjas, įtikinti verslą, kad atsirastų lėšų tolimesniems tyrimams. Problema išties nemenka. Todėl tos idėjos turi būti matomos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jei mūsų mokslininkas yra kviečiamas į tarptautinius konsorciumus (o jie paprastai būna skirti dideliems tarptautiniams projektams vykdyti), iš ten jis gali gauti lėšų. Lėšos gali ateiti ir iš dvišalių sutarčių. Yra ir kitų būdų mokslui rasti pinigų. Žinoma, čia negalime kopijuoti vokiškos ar angliškos sistemos. Šios šalys turi milžiniškas rinkas, galingas įmones, plačiai išplėtotą aukštųjų technologijų verslą bei jo tradicijas. Didžiųjų valstybių mokslininkai irgi konkuruoja tarpusavyje dėl mokslui skiriamų lėšų. Norėdami su jais konkuruoti tarptautinėje rinkoje, turime būti stiprūs. Ne tik savo žiniomis ir sugebėjimais – stiprūs savo dvasia ir atkaklumu. Nes nuo šių savybių daugiausia priklauso ne tik būsimo Centro gyvybingumas bei finansinis pajėgumas, bet ir kūrybinė jo atmosfera. O tai yra vienas pagrindinių kelrodžių į sėkmę.

– Reforma yra reforma, – sako prof. V. Remeikis. – Vieni laimi, kiti pralaimi. Tačiau manau, kad laimės pati idėja, kai galėsime pasakyti, jog jauni mokslininkai lieka dirbti Lietuvoje. Būtų tikrai puiku, jei sugebėtume taip organizuoti centrų veiklą, kad mokslininkai pradėtų grįžti į gimtinę. To siekti galima dviem būdais – mūsų veikla turi būti nukreipta ten, kur būtų galima gauti grąžą, į tas mokslo, verslo sritis, kurios yra neabejingos pažangai ir iš to gyvena. Tuomet mokslas sulauks ir grąžos, ir geresnio gyvenimo. Reforma ir mūsų pastangos bus sėkmingos, jei sugebėsime tinkamai integruotis į Saulėtekio slėnio programas ir jei tinkamai pakeisime struktūrą. Centro struktūra turi būti taip sukonstruota, kad kiekvienam mokslininkui būtų aišku, jog mokslas savo idėjomis turi maitinti MTP ir verslo įmones. Pastarosios turėtų būti dvejopos – pumpurinės, kurios tęstų mokslininkų pradėtus darbus ir gamintų naujus, paklausius gaminius, ir tos įmonės, kurios jau išsikovojo vietą, turi pakankamai lėšų ir gali paremti mokslinius tyrimus, o vėliau jais ir pasinaudoti. Todėl visai neatsitiktinai dabar kuriami klasteriai, į kuriuos įtraukiamos ne tik pumpurinės, bet ir mokslu besidominančios aukštųjų technologijų firmos, nes pastarosios turi patirties ir lėšų mokslui. Jei nors 10 % mokslininkų sukurtų idėjų ras kelius į pasaulio rinkas – bus puiku. Jei kursis nedidelės aukštųjų technologijų įmonės, nors jų apyvarta ir nebus didžiulė, bet jei tokių inovatyvių įmonių Lietuvoje bus šimtai, tuomet iš jų tikrai bus galima tikėtis ir milijardinės apyvartos.

Taigi reforma prasidėjo. Bus tikrai nelengva, bet gerovė neateina nieko neveikiant, todėl dirbti teks labai intensyviai, kad neliktume mokslo pasaulio nuošalėje, tuo pasmerkdami Lietuvą varganai egzistencijai. Su tokiomis mintimis ir viltimis savo veiklą pradeda Fizinių ir technologijos mokslų centras.

Gražina Kriščiukaitienė