Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos mokslo institutų asociacijos prezidentui, Puslaidininkių fizikos instituto direktoriui prof. habil. dr. Steponui Ašmontui įteikė ordiną „Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžių“. Prieš porą metų toks pat ordinas buvo įteiktas ir dar vienam šio instituto mokslininkui dr. Sauliui Balevičiui. Kuo Puslaidininkių fizikos instituto žmonės nusipelnė tokio aukšto apdovanojimo ir kaip jie mato savo ateitį mokslo institutų pertvarkos šviesoje kalbamės su prof. habil. dr. Steponu Ašmontu.

– Mūsų institute buvo ginamos užsienio mokslininkų disertacijos, nes esame pasaulyje pripažinta viena stipriausių (karinėje srityje) institucija. Mūsų bendradarbiavimas su NATO ir Vakarų šalimis prasidėjo dar 1996 m. Čia mums labai daug padėjo Lietuvos krašto apsaugos ministerija, ypač mums įstojus į NATO. Nemažai darbų padaryta su JAV Gynybos departamentu. Kokie tai darbai? Mūsų užduotis buvo bendradarbiaujant su kitų šalių mokslininkais prisidėti prie šiuolaikinės NATO ginkluotės tobulinimo. Per tuos metus tapome žinomi užsienio šalių krašto apsaugos ministerijoms ir tai buvo svarus argumentas Lietuvai stojant į NATO. Plačiau apie mūsų darbus šioje srityje nenorėčiau kalbėti, nes tai daugiausia konfidenciali informacija. Jei tuomet būtume buvę universitetinis institutas, kažin ar kas nors būtų norėjęs su mumis bendradarbiauti, nes ten, kur po laboratorijas vaikšto studentai, vargu ar įmanoma garantuoti informacijos saugumą. Šiuo metu pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Sant Luiso (Prancūzijos ir Vokietijos) laboratorija. Ši laboratorija kiek didesnė už mūsų institutą, tačiau ji puikiai finansiškai ir techniškai aprūpinta. Ateityje ketinama bendrai veiklai pakviesti prisijungti ir kitas žinomas Europos karines laboratorijas. Taigi formuojasi Europos karinių mokslų ir taikomosios veiklos branduolys, kuriame ir mes turėsime savo vietą.

Tačiau kaip šiems planams atsilieps šalyje pradėta mokslo institutų pertvarka? Direktoriaus manymu, ši reforma – tai Lietuvos mokslinio potencialo sąmoningas naikinimas, nes niekas iš reformatorių nemąsto strategiškai – kokią išties naudą šalis gaus įgyvendinus šią reformą ir ką per ją prarasime? Profesorius siūlo atidžiau pažvelgti į dabar kuriamus slėnius. Deklaracija skamba gražiai ir jai nieko neprikiši. Kuriami studijų, mokslo, verslo centrai, tačiau deklaracija ir realūs darbai skiriasi kaip diena nuo nakties. Pradėkime nuo to, jog ES parama mums buvo skiriama inovacijoms, kad per jas galėtume pakelti šalies konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Pirmajame variante šios lėšos buvo numatytos Ūkio ministerijai, tačiau tuometinis Švietimo ir mokslo ministras R. Motuzas paprašė Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos paramos, kad šis sprendimas būtų peržiūrėtas, nes inovacijos, atskirtos nuo mokslinių tyrimų, regis, buvo padalytos dviem ministerijoms – Ūkio ir Švietimo ir mokslo. Svarstant kaip panaudoti šias lėšas, nuspręsta Lietuvoje kurti mokslo ir technologijų slėnius, į kurių veiklą turėtų įsijungti ir studijos. Prof. S. Ašmontas geriausiai žino Saulėtekio slėnio koncepciją. Saulėtekyje, kur įsikūrę du universitetai (VU ir VGTU), turėtų iškilti nauji VU bibliotekos rūmai, laboratoriniai korpusai, į kuriuos turėtų persikelti Puslaidininkių fizikos, Chemijos, Fizikos institutai ir kurtis verslo įmonės. Tačiau kokias galimybes kurtis Saulėtekyje turi verslas? Žemė priklauso dviem universitetams. Tiesa, prie benzino kolonėlės yra 0,5 ar 1 ha valdiškos žemės. Vienu metu šia galimybe susidomėjo lazerių firma „Ekspla“, bet kai apskaičiavo, kiek jiems tai kainuos, šios minties atsisakė. Pasaulyje tokie mokslo ir verslo centrai kuriami užmiestyje, kur daug erdvės naujoms verslo įmonėms. O ką mes šiandien turime Saulėtekyje? Gal iškirsime Kairėnų link besidriekiantį mišką ir ten statysime verslo įmones? Deja, niekas to daryti neleis – čia juk rekreacinė zona, netoliese įsikūręs ir VU Botanikos sodas. Taigi vietos verslui Saulėtekyje nėra. Kitas reikalas ar tikslinga institutams statyti naujus pastatus? Puslaidininkių fizikos institutas šiandien turi 20 tūkst. m2, Chemijos 8 tūkst. m2 , Fizikos apie 10 tūkst. m2 patalpų. Patalpų tiek, kad galėtume įkurti dar bent kelis institutus. Kita vertus, ar kas apskaičiavo, kiek kainuotų perkelti akredituotas ir kitas laboratorijas? Nauji rūmai, persikėlimo išlaidos, prietaisų kalibravimas ir t. t.? Saulėtekiui paskirta 200 mln. Lt. Didžiulės lėšos. Tik kiek iš jų teks statyboms, kiek naujai įrangai įsigyti ir kiek mokslininkų kvalifikacijai kelti? Gal išties mokslo žmonės įsigis kažkiek tos modernios įrangos, bet ar tai paskatins inovacijas – naujų gaminių, naujų technologijų kūrimą? Prof. S. Ašmontas tuo abejoja.

Koks likimas laukia valstybinių mokslo institutų? Šiuo metu jau sukurtas Gamtos tyrimų, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų, Inovatyvios medicinos ir Lietuvos socialinių tyrimų centrai. Nuo šių metų sausio 1 d. Lietuvoje nustojo egzistuoti 9 mokslinio tyrimo institutai. Kaune liko tik vienas techniškasis Energetikos institutas, o Vilniuje neužilgo turi nelikti nė vieno techniškojo mokslinio tyrimo instituto. Čia bus kuriamas Fizinių technologijų centras. Tačiau jau yra Švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kad per 36 mėn. šį centrą reikia paversti universitetiniu. Šis žingsnis, reformatorių manymu, turėtų sustiprinti mūsų šalies prestižiškiausią Vilniaus universitetą, kuris pasaulio universitetų reitingų lentelėje už ISI žurnaluose mokslininkų paskelbtus straipsnius gal pasislinktų per 1–2 pozicijas aukštyn. Ar tai Lietuvos žmonėms padės greičiau išbristi iš krizės? Ar sulauksime mokslininkų sukurtų naujų konkurencingų gaminių? Juk ten, kur nėra mokslo, nelieka vietos progresui. Universitetui svarbiausia yra puikiai dėstantis ir studentų gerbiamas dėstytojas, o administracijai, vertinančiai dėstytojo darbą, taip pat svarbiausia ne jo mokslinis darbas, o išspausdinti straipsniai ISI žurnaluose...

Kokią išeitį čia mato prof. S. Ašmontas?

– Institutai, mano galva, turėtų priklausyti tam tikroms ministerijoms, atitinkančioms jų profilį. Pavyzdžiui, ir šiandien puikiausiai dirba Agrarinės ekonomikos institutas, priklausantis Žemės ūkio ministerijai, nes tik kuruojanti ministerija drauge su verslu gali formuluoti valstybės užsakymą ir tam skirti lėšų. Todėl visai logiška būtų, jog Puslaidininkių fizikos institutas priklausytų Ūkio arba Energetikos ministerijai, medicininio profilio institutai – Sveikatos apsaugos ministerijai ir t. t. Gaunant tokį tikslinį finansavimą, mokslininkų darbai būtų tiesiogiai skirti Lietuvos reikmėms, skatintų didelės pridėtinės vertės gaminių kūrimą ir tai išties duotų akivaizdžių rezultatų – kurtų naujas darbo vietas, ieškotų naujų rinkų užsienyje ir t. t. Šiandien analitikai pastebi, jog aukštųjų technologijų įmonės krizę išgyvena kur kas lengviau. Jie net plečia gamybos apimtį. Sunkmečio nejaučia „Standa“, „Fima“, „Ekspla“, „Eksma“ ir t. t. O iš kur tos įmonės atsirado? Iš mokslinio tyrimo institutų. Štai kad ir „Fima“. 1992–1993 m., kai institutas pergyveno ne pačius geriausius laikus, grupelė mokslininkų (jų buvo 5–6) ėmėsi verslo. Nuomojo iš instituto patalpas, įrangą ir pradėjo gaminti superaukšto spinduliavimo generatorius, sukūrė bankų apsaugos sistemą. Per metus bendrovės kolektyvas padvigubėjo, vėliau sparčiai augo. 2000 m., kai jie sustiprėję paliko instituto patalpas, jų apyvarta siekė 20 mln. Lt (dvigubai daugiau nei tuomet gaudavo institutas). Kokią naudą gavo Lietuva? Šiandien turime klestinčią elektronikos įmonę, sugebančią dirbti ir krizės sąlygomis, išlaikyti darbo vietas, neprašyti paramos iš valstybės. Iš buvusios karinės gamyklos Vilniuje Elektronikos instituto susiformavo „Geozondas“. Iš tuometinio Visasąjunginio taikomosios enzimologijos instituto susikūrė dvi pasaulyje gerai žinomos firmos – „Fermentas“ ir „Sicor-Biotech“ ir t. t. Taigi iš taikomojo pobūdžio institutų kuriasi pumpurinės įmonės. Tiesa, iš VU susikūrė „Šviesos konversija“. Tačiau visgi daugiausia verslo įmonių atsirado iš mokslo institutų, kur nemenkos pastangos skiriamos ne tik fundamentiniams, bet ir taikomiesiems mokslams. Deja, mokslui šiais metais finansavimas sumažintas trečdaliu. Kokia mokslinių tyrimų padėtis užsienyje? Profesorius siūlo pasižiūrėti ir į mūsų kaimynus lenkus. Institutas „Fiziki“ priklauso Lenkijos mokslų akademijai, „Elektronoi technologiji“ – Ūkio ministerijai. Nuo 1991 m. šie institutai iš valstybės kasmet gaudavo po milijoną dolerių aparatūrai pirkti. Per tuos 19 m. jie įsigijo modernios įrangos ir niekas nesako, jog institutas esąs per mažas, kad būtų matomas tarptautiniu mastu (jis yra mažesnis už Puslaidininkių fizikos institutą, šiuo metu PFI dirba 270 darbuotojų, 100 mokslininkų). Na sujungsime Biochemijos ir Biotechnologijos institutus – jie vis tiek bus mažesni už Puslaidininkių fizikos institutą. Pasaulio mokslo visuomenei puikiausiai matomi ir žinomi institutai (Biotechnologijos ir Biochemijos), nuolatos tampomi dėl jų tolimesnio statuso, nusprendė prisijungti prie universiteto. O tai prof. S. Ašmonto manymu, reiškia, kad bus sunaikinti puikiausiai dirbę institutai. Argi neturime pavyzdžių, kaip dingo Motinos ir vaiko institutas, inkorporuotas į Vilniaus universitetą ir jam neskyrus jokio biudžetinio finansavimo. Katedros teisėmis neseniai į VGTU įjungtas Termoizoliacijos institutas, į KTU Architektūros ir statybos institutas, kuris gaudavo per 30% biudžetinio finansavimo, rengė monumentalias monografijas apie krašto architektūrą, landšaftą, teritorijų planavimo ir t. t. Už savo darbus instituto mokslininkai buvo apdovanoti Lietuvos mokslo premija.

Ar institutų žmonės reikalingi universitetams? Taip, jų moksliniai straipsniai gali kilstelėti universiteto reitingą, bet ar kiekvienas mokslininkas gali būti dėstytojas? Toli gražu ne. O ir ar universitetas ryšis atleisti savo dėstytojus ir į jų vietą priimti instituto žmones? Šiuo metu VU yra 150 fizikų, o dabar dar ateina 50 iš Teorinės fizikos ir astronomijos instituto. Pasiūlymas vienas – atleisti 25% instituto darbuotojų.

Kokią naudą šalies ūkiui galėtų duoti Puslaidininkių fizikos institutas? Direktorius nedvejodamas ima vardyti. Pirmiausia elektros energijos taupymo srityje. Štai mokslininko dr. A. Baškio darbai, skirti elektros variklių valdikliams. Šie įrenginiai jau stovi Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje, „Achemoje“, rajoninėse siurblinėse ir t. t. Su šiuo įrenginiu įmonės gali sutaupyti mažiausiai 30% elektros energijos. Kita sritis – naujos kartos diodiniai šviestukai. Pradėję juos naudoti, gatvių apšvietimui, sutaupytume pusę sunaudojamos energijos. Jei visur pradėtume įgyvendinti savas technologijas, atsisakydami užsieninių, gautume dvigubą efektą, įsitikinęs prof. S. Ašmontas. Kurtume naujas darbo vietas ir mažiau lėšų išleistume importuodami elektros energiją, na, o pradėjus patiems su užsienio partneriais gaminti naujos kartos šviestukus, tikriausiai susilauktume dėmesio ir iš užsienio.

Baigiant mūsų pokalbį, prof. S. Ašmontas pacitavo JAV prezidento Barako Obamos žodžius, pasakytus metiniame JAV akademijos susirinkime: „Kai kas sako, kad tokiais sunkiais laikais mes negalime sau leisti investuoti į mokslą. Aš kategoriškai su tuo nesutinku. Mūsų klestėjimas, saugumas, sveikata, ekologija ir gyvenimo kokybė dabar labiau nei bet kada priklauso nuo mokslo“.

Gražina Kriščiukaitienė