Kad ir kokiame prestižiniame žurnale būtų išspausdintas mokslininko straipsnis – tai tik idėja. Ji nesukurs inovacijos, nepatobulins technologijos, nes tam reikia konstravimo darbų, bandomojo pavyzdžio, o šiam pagaminti galbūt naujos įrangos ir t. t. Taigi nuo mokslinio straipsnio iki naujo gaminio tolimas kelias. Tik mūsų mokslininkų veikla šiandien vertinama ne pagal sukurtas inovacijas, patentus, naujas technologijas, bet pagal straipsnius mokslo žurnaluose.

Tad kaip nutiesti tuos tiltus tarp mokslo ir verslo, apie tai Ūkio ministerijoje prie apskritojo stalo diskutavo Mindaugas Petrauskas, ūkio viceministras; dr. Nerija Putinaitė, švietimo ir mokslo viceministrė; prof. Vidmantas Remeikis, Fizikos instituto direktorius; prof. Kęstutis Sasnauskas, Biotechnologijos instituto direktorius; dr. Rimantas Skirmantas, Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūros, ES Bendrųjų programų skyriaus vedėjas; dr. Aurelija Žvirblienė, Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos laboratorijos vedėja.

Kas šiandien mokslui ir verslui trukdo efektyviai bendradarbiauti? Priežasčių yra įvairių. Kad mokslininkai šiandien turi idėjų, tuo neabejoja dr. N. Putinaitė: „Tik klausimas, ko valstybė iš mokslininkų prašo, už ką juos skatina. Vertinant mokslininkų darbą, buvo per daug akcentuojama mokslinių straipsnių kiekis, mažai kreipiant dėmesio į jų cituojamumą ir kitus kokybės kriterijus. Gal anuomet buvo tokia situacija: buvome labai uždari ir reikėjo už tai skatinti. Bet dabar akivaizdu, jog mokslininkai turi būti skatinami už aukščiausio lygio publikacijas, bendradarbiavimą su verslu, dalyvavimą konkursuose, projektuose, inovacinę veiklą ir t. t.“ Tad kokios čia kliūtys ir kas galėtų būti padaryta? Dr. N. Putinaitės manymu iki šiol neturime aiškiai sutvarkytos intelektinės nuosavybės, nes iki šiol mažai kur reglamentuojama, kiek pinigų tenka gavusiam grantą mokslininkui, kiek universitetui, kiek institutui, kiek laboratorijai; kaip intelektine nuosavybe dalijamasi, kai bendradarbiaujama su verslu. Juk gavęs grantą ar dalyvaujantis bendrame projekte su verslo įmone mokslininkas dirba universiteto ar instituto laboratorijoje, naudoja čia esančią aparatūrą, elektrą, naudojasi visa infrastruktūra. Šie dalykai ne visada yra fiksuojami, nėra sureguliuoti.

Šis darbas dar tik pradinėje stadijoje. Tiesa, Mokslo ir studijų įstatymas leidžia tuos dalykus reguliuoti, bet reikia tuos mechanizmus sukurti ir įdiegti. Kitas ne mažiau svarbus dalykas – verslas. Jis turi būti pajėgus ne tik priimti mokslininkų siūlymus, bet ir prisidėti finansuodamas mokslinius tyrimus. Pagal šį rodiklį esame Europoje atsilikę. Tad ko reikia, kad verslas imtų investuoti į mokslinius tyrimus nebūtinai universitetuose ar institutuose, bet ir savo įmonėse? Matyt, reikia ir valstybės paskatų. Viceministrė neseniai grįžo iš Taivano. Ten ji lankėsi Azijos silicio slėnyje, Činsu (Hsinchu) mokslo parke. Jame įsikūrusios aukštųjų technologijų įmonės (daugiausia informacinių technologijų). Jei čia veikianti įmonė savo produkciją eksportuoja, ji visiškai atleidžiama nuo mokesčių. Slėnyje įsikūrusios įmonės visas infrastruktūros išlaidas dengia valstybė. Jei jos produkciją parduoda savo šalyje – gauna mokestinių lengvatų ir t.t. Dr. N. Putinaitė akcentavo, jog verslui diegiant naujoves taip pat reikia paskatų. Ūkio ministerijos dabartinės vadovybės iniciatyvos turėtų duoti rezultatų.

Intelektinės nuosavybės principų nustatymas po truputį juda į priekį – rengiami poįstatiminiai aktai, tačiau M. Petrauskas čia įžvelgia kitą problemą. Kodėl Lietuvoje taip sumažėjęs išradimų patentavimas? Mat mokslininkui tai nemenkos išlaidos ir jis tiesiog finansiškai nepajėgia pakelti tokios naštos. Ne ką daugiau gali padėti ir jo mokslo institucija. Todėl šiais metais Ūkio ministerija iš nacionalinių lėšų ėmė remti patentavimą. Tam buvo skirta 832 tūkst. Lt. Jie teko rengiantiems patentų paraiškas autoriams. Ši priemonė, nors metai dar nesibaigė, išties davė puikių rezultatų. Inovacinei veiklai skatinti ir remti mūsų šalis dabar turi išskirtines galimybes. Iš ES struktūrinių fondų numatoma skirti 2,8 mlrd. Lt. Iš šių lėšų apie 1,4 mlrd. Lt numatyta subsidijoms, kurios padės įmonėms įgyvendinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros projektus. Štai programoms „Idėja LT“, „Intelektas – LT“ ir „Intelektas LT+“ 2007–2013 m. iš ES struktūrinių fondų numatoma skirti 414,6 mln. Lt. Kokią jau turime patirtį? Paskelbus priemonę „Lyderis“ (šios priemonės biudžetas 160 mln. Lt) iki liepos vidurio turėjo baigtis antrasis šaukimas. Likus 3 dienoms pageidaujančių atnaujinti technologinę įrangą, technologijas buvo tik 10%. Tačiau terminą pratęsus iki rugsėjo vidurio, įvyko esminis lūžis. Gal sunkmetis privertė įmones pakeisti mąstymą ar imtas skatinti eksportas? Į vieną milijoną šios paramos atsirado septyni pretendentai.






















Diskusijoje dalyvavo iš kairės: dr. A. Žvirblienė, prof. K. Sasnauskas, dr. R. Skirmantas, prof. V. Remeikis, dr. N. Putinaitė, G. Kriščiukaitienė ir M. Petrauskas

Ką šiandien mokslas gali pasiūlyti verslui? Straipsnį prestižiniame mokslo žurnale? Nieko panašaus. Apie tai Fizikos instituto mokslininkai susimąstė dar prieš penketą metų ir, anot instituto direktoriaus prof. V. Remeikio, jie fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus ėmė geriau derinti, kad gautų naujų rezultatų. Šiam reikalui buvo įsteigta Taikomųjų tyrimų laboratorija, kuri turėjo savo veiklą plėtoti lazerių fizikos, optinių prietaisų srityje. Šio padalinio pagrindinis uždavinys buvo duoti ne mokslinę produkciją (nors ji personalo mokslinei kvalifikacijai yra būtina), bet garantuoti glaudų ryšį su Lietuvoje jau esančiu verslu, nes institutas šioje srityje turi tam tikrą patirtį: yra tarpininkavęs įkuriant per 20 privačių bendrovių. Su puse šių įmonių institutas palaiko glaudžius ryšius. Kiti yra subrendę ir savarankiški, todėl su jais bendraujama tik epizodiškai. Ar pasiteisino tokios laboratorijos įkūrimas? Žinoma. Šiandien jau turime apčiuopiamų rezultatų – mokslas jau turi pakankamai užsakymų. Kitas instituto tikslas buvo pritraukti užsienyje dirbančius Lietuvos mokslininkus. Tam vėlgi buvo įsteigta Nanofizikos laboratorija. Šiandien šios laboratorijos branduolį sudaro iš Vakarų grįžę jauni žmonės. Kokia iš to nauda? Grąža į verslą ir į vakarietiškus projektus. Per metus institutas įvykdo apie 50 ūkio subjektų užsakymų. Jų vertė nuo 1 tūkst. iki 3,5 mln. Lt. Taigi ateina mokslo ir verslo bendradarbiavimo patirtis.

Ką reikėtų daryti, kad ta kryptimi judėtume vis greičiau? Prof. V. Remeikio manymu, mokslas neteikia užbaigtų sprendimų. Mokslininkas savo tyrimus baigia jam įdomia kreive, paaiškina tam tikrą reiškinį ir eina toliau, pateikdamas savo tyrimų išvadas moksliniame straipsnyje. Todėl labai svarbu, kad būtent tuo momentu atsirastų tam tikra grandis, kuri sugebėtų toliau plėtoti mokslininko pateiktą idėją. Kas tai galėtų būti? Naujai kuriami ar pertvarkomi mokslo ir technologijų parkai? Jie galėtų tapti tam tikra grandimi tarp mokslo ir verslo, turėtų kurti gaminio prototipus ir juos gaminti. Be to apčiuopiamo rezultato neturėsime. Dar vienas labai svarbus momentas yra kofinansavimas. Verslas neduos tiek lėšų tokiems gaminiams, nes rizika – didžiulė. Todėl turėtų prisidėti ir mokslininkai. Geros patirties jau turime, kai buvo paskelbta Aukštųjų technologijų programa, kurią finansavo Valstybinis mokslo ir studijų fondas. Fizikos institutas pasinaudojo galimybe ir įvykdė 3 stambius projektus, kurie šiuo metu jau diegiami arba pagal tuos projektus sukurti produktai jau gaminami. Taigi tokius projektus būtina kofinansuoti. Riziką turi prisiimti abi pusės. Kuriant slėnius, investicijos, prof. V. Remeikio manymu, turėtų būti labiau orientuotos į verslą. Iš mokslo pusės sistema tarsi užsikonservavo, kadangi reikalavimus, pagrindinius akcentus formulavo tie mokslininkai, kurie turi didžiausius pasiekimus vienoje ar kitoje srityje, pavyzdžiui, Lietuvoje tai puslaidininkių fizika. Pasaulyje tai yra nelabai jau ir mokslas, o mes kuriame tai, pavadindami jį medžiagotyra.

Paklauskime bet kurio verslininko, ar tai jam įdomu? Beveik visi atsakys – ne. Taigi idėjų prasme mes nei kiek nejudame kitomis kryptimis. Kitas dalykas. Kaip šiandien vertinamas mokslininkas – pagal mokslinius straipsnius. Štai visai neseniai buvo svarstomi doktorantūros nuostatai. Juose numatyta, kad doktorantūros vadovu gali būti mokslininkas, išspausdinęs daug mokslinių straipsnių prestižiniuose mokslo žurnaluose. Prof. V. Remeikio manymu, dalis doktorantų galėtų rengti inicijuotas verslo disertacijas. Suprantama, tokie straipsniai būtini. Jie rodo žmogaus kvalifikaciją. Tačiau turi būti išgirsta ir kita pusė. Kalbant apie intelektinę nuosavybę, ir doktorantūros nuostatuose turi atsirasti mokestinė parama patentavimui.

Dr. N. Putinaitė įsiterpė, jog doktorantūros nuostatų parengtas tik projektas, todėl galima teikti pasiūlymus, kaip juos tobulinti.

„Fizikos, technologijų moksluose yra kitokia specifika nei biotechnologiniuose, kur moksliniai pasiekimai, jeigu tai nėra vaistai arba maisto produktai, yra greitai realizuojami praktikoje. Tarpinių grandžių čia mažiau“ – sakė prof. K. Sasnauskas. Biotechnologijos instituto patirtis rodo, jog konkurencingą gaminį gali gauti tik tada, kai turi konkurencingą mokslą, o tai juk yra gerai verslui. Tačiau ir verslas turi savo požiūrį. Štai kad ir įmonės „Fermentas“ atstovai instituto mokslininkus ragina žiūrėti į pasaulines tendencijas, į platformines technologijas ir greičiau perimti bei perduoti tai Lietuvos įmonėms. Kitos kompanijos teigia, jog pasaulyje viskas jau padaryta, todėl mūsų šalies mokslininkams belieka imtis tik vidinių, smulkių problemų.

Taigi yra du kraštutinumai. Dabar, kai vyksta diskusijos dėl mokslo institutų jungimo, neaišku, kas jiems nustatys uždavinius: ar tie, kurie sako, jog reikalingas stiprus tarptautinio lygio mokslas, ar tie, kurie tvirtina, jog visas mokslas jau padarytas JAV ir mums nieko daryti nebereikia? Kita vertus, Biotechnologijos instituto mokslininkai bene jauniausi šalyje: čia amžiaus vidurkis 36 metai. Per pastaruosius metus į institutą įsiliejo 20 mokslininkų, grįžusių iš užsienio. Kodėl tai vyksta? Gal todėl, kad institute išties plėtojamas aukšto lygio mokslas, glaudūs ryšiai su verslu. Jei pažvelgtume į instituto ir „Fermento“ santykių raidą, pamatytume, jog jie evoliucionavo. Iš pradžių įmonė institutui negailėjo užsakymų ir tai jį finansiškai labai palaikė. Tačiau palaipsniui „Fermentas“ perėmė kai kurių instituto laboratorijų specialistus, ėmėsi savarankiškų mokslinių darbų, įkūrė savą mokslinį centrą ir dabar jiems svarbiausia gauti iš instituto aukštos kvalifikacijos specialistų. Aukščiausio lygio specialistų reikia ir greta įsikūrusiam „Biocentrui“. Šiuo metu institute rengiami 7 doktorantai. Vienas doktorantūros vadovų iš instituto, kitas iš „Biocentro“ar „Fermento“ mokslo centrų. Prof. K. Sasnausko įsitikinimu, šį reiškinį reikia įteisinti, kad rengiant doktorantus galėtų dalyvauti ir privačios bendrovės, turinčios mokslo centrus. To pageidauja ir įmonės.

– Ar gali doktorantūrai vadovauti du vadovai? – paklausė M. Petrauskas.

Prof. K. Sasnausko atsakymas buvo „Gali. Vieną vadiname vadovu, o firmos atstovą – konsultantu. Bet tai yra neapibrėžta sąvoka“.
Tęsdamas mintį apie biotechnologijos ir fizikos mokslų skirtumus, prof. V. Remeikis pripažino, jog fizikams išties sunku, nes stinga mokslui imlaus verslo. Tiesa, iš jų instituto susikūrė ne viena įmonė, pavyzdžiui, „Optida“. Šios įmonės gaminamos produkcijos pridėtinė vertė – didžiulė. Prieš porą metų įsikūrusi „Teravila“ pasiekė milijoninę apyvartą, sėkmingai dirba „Eksma“, „Ekspla“ ir kitos įmonės. Tačiau instituto ir tų įmonių santykiai nėra apibrėžti. Valstybės politika turėtų būti aiški ir steigiant pumpurinę įmonę.
„Lazerių ir biotechnologijos mokslininkai šiandien turi puikios bendradarbiavimo su verslu patirties, o kaip kitose pramonės, verslo srityse tai vyksta?“ – paklausė M. Petrauskas.

Prof. V. Remeikis atsakė, jog jie turi ir dar vienos patirties. Tai paslaugų sritis. Štai jie pradėjo dirbti radioaktyvių atliekų tvarkymo srityje, laimi tarptautinius konkursus, įvertintus milijonais litų, konkuruodami su labai rimtomis vakarietiškomis firmomis. Taip, tai paslauga – projektavimas, rekomendacijos, prognozės. Bet ar tam nereikia mokslininko kompetencijos? Dirbta nemažai prie Ignalinos AE uždarymo darbų, šiuo metu pateikta pasiūlymų dėl Černobilio AE ir Kazlodujevo AE (Bulgarija) elektrinių uždarymo. Čia taip pat įmanomas mokslo ir pramonės bendradarbiavimas. Tik tam reikia satelitinių firmų, kurios sugebėtų realizuoti mokslininkų idėjas. Taigi mokslas į verslą gali išeiti ne tik su nauju gaminiu ar technologija, bet ir su paslauga.

Puiku, kai mokslo institucijoje atsiranda grupelė žmonių, kurie ryžtasi pradėti verslą. Bet tai, anot dr. N. Putinaitės, kol kas pagrįsta tik individualiu organizaciniu talentu, individualiomis pastangomis ir gerais santykiais su verslu, kurie ne visuomet būna tinkamai įforminti. Todėl čia yra dar daug ką nuveikti. Antra vertus, ir verslas turėtų būti suinteresuotas moksliniais tyrimais, juos remti finansiškai. Verslas gali investuoti į mokslinius tyrimus net nebendradarbiaudamas su mokslo institucijomis. Tai aiškiai parodo „Fermento“ pavyzdys, kuriems šiandien reikia ne vien tyrimų, bet ir aukštos kvalifikacijos specialistų. Dr. N. Putinaitės įsitikinimu, ši grandis taip pat labai svarbi. Jei valstybė apsispręstų stiprinti tam tikrą verslą, tai šiai sričiai būtų galima skirti daugiau magistro ar doktorantūros vietų. Matyt, šiuo klausimu dar ne kartą teks tartis abiem ministerijoms (ŠMM ir ŪM). Labai svarbu žinoti, kas padėtų kurtis ir plėtotis inovatyviam verslui. Puiku, kai mokslas ir verslas asmeniniais santykiais grindžia savo bendradarbiavimą – naudojasi laboratorijomis, įranga. Tačiau tie santykiai anksčiau ar vėliau turės būti įteisinti ir partnerystė tapti svarbesnė už draugystę.

Kalbėdamas apie tai, kaip Ūkio ministerija skatina inovacijas, M. Petrauskas pasidžiaugė, jog jau yra sistema, galinti paremti naujovės sumanytoją. Programai „Idėja“ skirta 250 tūkst. Lt. Už šias lėšas galima užsakyti studiją, atlikti analizę, palyginti inovaciją su pasaulyje gaminamais produktais ir t.t. Jei patvirtinta, kad iš tos idėjos turėtų kažkas išeiti, tuomet yra kita priemonė „Intelektas“. Jei tai informacinių technologijų sritis, galima atlikti tam tikrus programavimo darbus, tam tikrus matavimus visa tai baigiant pilotiniu gaminiu. Toliau galima pasinaudoti „Intelekto+“ galimybėmis – pirkti reikiamą įrangą, pradėti gaminti prototipus. Paremti pumpurinių įmonių kūrimąsi yra nemenkų finansinių inžinerinių priemonių. Tam numatyta skirti 1,4 mlrd. Lt. Tai lėšos paskoloms, „Verslo angelų“ projektams, eksporto skatinimui skirtos lėšos. Šiuo metu rengiama studija parengti vaučerių modeliui. Šį gruodį ši programa turėtų pradėti veikti. M. Petrauskas pasidžiaugė konstruktyviu bendradarbiavimu su ŠMM.

„Nors turime išties puikių mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžių, bet kažkaip nepereiname į sisteminį lygį“ – sakė dr. R. Skirmantas. Jei žiūrėtume iš tarptautinių programų pusės, tai mūsų šalies dalyvavimas ES bendrosiose programose nėra itin džiuginantis. Taip, pasirašėme kontraktus už 11 mln. Lt, tačiau estai pasirašė už 25 mln. Lt. Subalansuoti sistemą būtų galima pasitelkus žinių trikampį, tačiau šio trikampio grandys, dr. R. Skirmanto manymu, nėra stiprios. Gal kalti interesai ar kiti dalykai. Verslas eina sava linija. Štai, pavyzdžiui, įmonei „Teltonika“ reikia ryšio su mokslu, bet jų veikloje konkurencingumas labai didelis, gaminiai keičiasi labai greitai, ir patentavimo procesas jiems per ilgas. Jų uždavinys – labai greitai sukurti naują gaminį, jį parduoti ir eiti tolyn. Tačiau yra sričių, kur patentas tiesiog būtinas. Kai verslas dalyvauja tarptautiniuose mokslinių tyrimų programų projektuose, nebūtinai gaunama tiesioginė nauda. Pavyzdžiui, „VRS grupei“, kuri nėra informacinių technologijų įmonė, dalyvavimas 6 bendrosios programos informacinių technologijų projekte „Achmedis“ buvo postūmis naujai pažvelgti į savo veiklą. Tik gaila, jog yra tiek mokslo institucijų, tiek verslo įmonių, kurios nesuvokia tarptautinio bendradarbiavimo naudos.

„Imunologijos ir ląstelės biologijos laboratorijos žmonės dirba taikomuosius darbus ir tie darbai yra išties aukšto mokslinio lygio. Tai liudija du tarptautiniai patentai, nemažai publikacijų aukšto lygio mokslo žurnaluose,“ – sako dr. A. Žvirblienė. Visi taikomieji darbai išaugo iš laboratorijoje atliekamų išties aukšto lygio mokslinių tyrimų, tačiau pumpurinė įmonė neatsirado. Kur keliauja čia sukurtos technologijos ir produktai? Į Lietuvos ir užsienio bendroves. Laboratorija juos parduoda. Kaip išlaikomi aukšto lygio moksliniai tyrimai? Viską lemia instituto tradicijos ir aukštai pakelta tyrimų kartelė. Dr. A. Žvirblienė sakė bijanti, jog reformos eigoje nebūtų užsmaugtas mokslas, kuris neturi ryšio su verslu.

Matyt, kad taip neatsitiktų, nuramino dr. R. Skirmantas, nes ES 7 BP nėra skirta vien konkretiems tikslams įgyvendinti. Ši programa leidžia vykdyti tyrimus, kurie mokslininkui atrodo esą reikalingi. Kiek jau turime pavyzdžių, kur absurdiškai atrodžiusi idėja buvo sėkmingai pritaikyta. Mūsų silpnoji vieta – interprenarystė ir Lietuvos mokslo uždarumas, kai mokslui nereikia verslo, o verslui – mokslo. Geros patirties davė 6 BP, kai Lietuvos mokslas ėmė jungtis su kitų šalių mokslo institucijomis, stambiomis užsienio įmonėmis. Buvo atliekami įdomūs darbai, naudingi tiek Lietuvai, tiek užsienio partneriams.

Šiandien ypač svarbi akademinė laisvė, akcentavo dr. N. Putinaitė, todėl fundamentiniai tyrimai negali išnykti, nes jie suteikia pagrindą technologijoms. Griežtos perskyros tarp fundamentinių ir taikomųjų moksluose, apie kuriuos kalbame, nėra. Kalbama apie paskatinimus šiems tyrimams, tik turėtume orientuotis į aukšto lygio mokslą. Skatinant mokslines publikacijas to ir buvo siekiama. Kaip tokius tyrimus skatinti? Galima remtis įvairiais kriterijais – citavimo indeksu, straipsnių skaičiumi išties prestižiniuose mokslo žurnaluose, dalyvavimu globalaus masto projektuose ir t. t. Juk mokslininkui negali pasakyti – sėsk ir padaryk išradimą. Bet jei jam bus skirtos lėšos tyrimams, tai gal jis ir padarys tą išradimą. Labai pavojinga, kai valstybės institucija nusprendžia, kas moksle turi būti daroma. Kita mokslo problema, kad mūsų mokslo institucijos yra labai mažos lyginant su pasaulio mokslo centrais, tad gal mums verta ieškoti platesnio bendradarbiavimo už Lietuvos ribų? Vykstant mokslo ir studijų reformai, gali susidaryti toks įspūdis, jog visus institutus norima paversti taikomaisiais. Bet taip nėra.

Taikomieji ir fundamentiniai mokslai – tai ydingas suvokimas. Moksliniai tyrimai yra moksliniai arba nemoksliniai. Valstybė, prof. V. Remeikio galva, turi rūpintis moksliniu fonu, nes be jo neišaugs nei fundamentiniai, nei taikomieji tyrimai. Tik atliekant mokslinius tyrimus gimsta idėjos.

Prof. K. Sasnauskas pastebėjo, jog Lietuvoje jau atsiranda firmų, kurių jau klausinėja, ar neturite sukūrę ką nors nauja. Tai reiškia, jog mokslas ima artintis prie verslo.

Gražina Kriščiukaitienė
A. Jauniaus nuotr.