Nuo Lietuvos mokslo tarybos reformavimo praėjo kiek daugiau nei metai. Per tą laiką suformuoti Humanitarinių ir socialinių bei Gamtos ir technikos mokslų komitetai valdyba nuveikė nemažai darbų: teikė siūlymus Seimui, Vyriausybei, kitoms institucijoms, atliko ne vieną ekspertizę, vykdė projektus, aktyviai prisidėjo rengiant naująjį Mokslo ir studijų įstatymą ir t. t. Pastarajam įsigaliojus teko koreguoti ir LMT funkcijas (naujoji LMT nuostatų redakcija pateikta Seimui). Tad kas per pastaruosius metus nuveikta ir kokie nauji darbai laukia, kalbamės su Lietuvos mokslo tarybos pirmininku prof. Eugenijumi BUTKUMI.

Kalbos apie mokslo ir studijų sistemos reformą buvo brandintos ne vienerius metus. Visiems tarsi buvo aišku – laikmetis reikalauja esminių pokyčių. Diskusijos vyko, bet realių žingsnių vis nebuvo. Ir štai praėjusiais metais žengtas bene pirmasis žingsnis – suformuota nauja Lietuvos mokslo taryba. Ar galima sakyti, kad pagaliau subrendome reformai?

Kiekvienai pertvarkai pasirengti reikia laiko, diskusijų, ir tik tada ateina sprendimų metas. Mokslo ir studijų sistemos reformoje reikšmingas žingsnis, matyt, buvo žengtas pasirašius Parlamentinių partijų susitarimą dėl mokslo ir studijų reformos. Jame buvo apibrėžta, kokia turi būti ir Lietuvos mokslo taryba, kokios funkcijos jai turėtų būti skirtos. Iki to momento turėjome tarptautinių ekspertų vertinimus, kurie siūlė įkurti tokią tarybą, kuri atliktų ne vien tik patariamosios, ekspertinės institucijos funkcijas, bet ir imtųsi aktyviai įgyvendinti mokslo politiką ar bent jau dalyvauti šiame procese. Dar anksčiau (2004 m.) Lietuvos mokslo taryba buvo parengusi studiją dėl siūlymų Pasaulio banko ataskaitos „Lietuva. Žinių ekonomikos plėtra. 2003 m. kovas“ rekomendacijoms įgyvendinti, kur labai aiškiai nubrėžtos mokslo ir studijų sistemos gairės. Tenka pripažinti, jog šios studijos įžvalgos buvo iš tiesų teisingos, nes šiandien jau imtasi jas įgyvendinti. Tai ir aukštųjų mokyklų valdymas, studijos, mokslo finansavimas, sutelktos inovacijų politikos principai ir t. t. Na, o žvelgiant į naujos  Tarybos pirmuosius veiklos metus matyti, kad suburti išties kompetentingi specialistai, turintys įvairiapusės, ne vien mokslinės, bet ir ekspertinės, vadybos patirties. Žmonės pakankamai jauni, aktyvūs. Manau, kad per tuos pirmuosius metus numatyti darbai buvo sėkmingai realizuojami.

Kad Lietuvos mokslo taryba galėtų aktyviai dalyvauti mokslo politikoje, ko gero, reikia ir finansinių priemonių. Kokios jos turėtų būti?

Naujajame mokslo ir studijų įstatyme dar aiškiau apibrėžtos Lietuvos mokslo tarybos funkcijos. Tai ir konkursinis programų finansavimas, ir įvairių kitų programų vykdymas, tarp jų ir programos, finansuojamos iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos (2007–2013 m.). Mums aktualiausia – Tyrėjų karjeros programa. Ji bus paskelbta rugsėjo mėnesį. Šioje programoje galės dalyvauti individualūs tyrėjai (patys teikti paraiškas) ir tyrėjų grupės. Pirmajam etapui skirta nemenka suma – 40 mln. Lt. Šiemet pradėta vykdyti Lituanistikos plėtros programa. Šiuo metu ji vertinama, o po kelių savaičių, tikimės, bus pradėta finansuoti. Pateiktos ir kelios nacionalinės mokslo programos: „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“, „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ ir kt. Šios programos – tai ne tik svarbių klausimų visuomenei analizė. Jos svarbios ir tiems sektoriams, kurie yra susiję su mokslo žiniomis. Nacionalinės programos – tai priemonių visuma, leidžianti koncentruoti žmogiškuosius resursus sprendžiant labai konkrečias ir aktualias problemas. Tarkime, programa „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“. Šiems klausimams daug dėmesio skiria Vidaus reikalų ministerija. Tačiau socialinis šios problemos aspektas yra pavestas Lietuvos mokslo tarybai. Šiandien ypač svarbu įžvelgti giluminius procesus, vykstančius visuomenėje, kad galėtume daryti jiems įtaką, turėtume aiškų pjūvį ir galėtume jį analizuoti.

Tai, kas vyko per 19 nepriklausomos valstybės metų, nėra didelis laiko tarpas, bet tam tikri dėsningumai jau matomi. Sakoma, jog didėja socialinė atskirtis. Tačiau kol kas kartais tik palyginamos pajamos, o jokių kitų rodiklių nėra. Čia būtini tyrimai, kad, parinkus tam tikras metodikas, būtų galima pasakyti daugiau. Gal tie universalūs rodikliai, kurie taikomi kitose šalyse, gali būti perkeliami ir pas mus? Suprantama, jog kiekviena šalis turi savitą istorinę raidą, ir mechaninis svetimų metodikų perkėlimas čia nelabai padės, reikia ieškoti savitų būdų problemoms spręsti. Štai kad ir toks smarkus BVP augimas. Visi supratome, jog čia yra kažkas nelogiška. Mūsų potencialas neišaugo per vieną dieną, kad šalis taip sparčiai žengtų į priekį. Juk taip ir nepasiekėme kitų ES šalių pragyvenimo lygio. Buvome įspėti apie grėsmes, bet niekas nekreipė dėmesio, nes niekas moksliškai nepagrindė, kodėl tai vyksta ir kas mums gresia ateityje. Tad jei laiku būtų atsiradusios rimtos mokslinės analizės, rekomendacijos, gal būtume galėję išvengti ir tokių rimtų sukrėtimų kaip šiandieninė ekonominė krizė? Arba štai aplinkosaugos problemos. Čia taip pat rastų vietą nemažai įvairių sričių tyrėjų, o jų rekomendacijos būtų išties labai reikalingos visuomenei, valdžios institucijoms. Tada, remdamosi moksliškai pagrįstomis rekomendacijomis, jos galėtų vykdyti savo priedermę.

Ne mažiau svarbi ir nacionalinė programa „Neinfekcinės ligos“? Mūsų šalyje mirtingumas nuo neinfekcinių ligų smarkiai didesnis nei ES vidurkis, todėl reikia ieškoti priežasčių, kokie faktoriai tai lemia, o tam vėlgi reikia tyrimų. Aišku, kad tie tyrimai nebus vien savitikslis etapas. Galbūt jie parodys, kokių prevencijos priemonių reikėtų imtis, duos tam tikrų rekomendacijų. Suprantama, tai nereiškia, kad pats tyrimas turi būti empirinio lygio. Kaip tik čia reikalinga aukšta kvalifikacija ir platus žvilgsnis į perspektyvą. Dažniausiai tokie gilūs tyrimai realizuojami labai konkrečiuose dalykuose. Moksle taip jau yra. Kartais gan abstraktūs aukšto lygio tyrimai duoda neįtikėtiną rezultatą. Pavyzdžiui, branduolio skilimo atradimas atvėrė kelią atominei energetikai ir kt. Restruktūrizavus Valstybinį mokslo ir studijų fondą, jame nebeliks žodžio mokslas. Mokslinė jo dalis perduodama Lietuvos mokslo tarybai. Ar per šią pertvarką nenutrūks jau pradėtų projektų finansavimas?

Manyčiau, jog reikia garantuoti jau pradėtų programų tęstinumą. Suprantama, dėl bendros šalies finansavimo būklės gali būti tam tikrų korekcijų, tačiau sėkmingai pradėti ir vykdomi projektai turi būti tęsiami ir tam Lietuvos mokslo taryba yra pasirengusi.

Per savo gyvavimą Lietuvos mokslo taryba vykdė ne vieną projektą. Kokius projektus ji vykdo dabar?

Šiuo metu turime keletą programų. Tyrėjų karjeros programos esame pareiškėjai ir iš dalies administratoriai. Prasidėjus Studentų mokslinių darbų skatinimo programai, greitai bus galima teikti paraiškas Podoktorantūros stažuočių projektui. Planuojama, kad apgynę daktaro disertacijas, žmonės savo žinias galės gilinti Lietuvos mokslo ir studijų institucijose. Taryba drauge su mokslinius tyrimus koordinuojančiomis ir finansuojančiomis organizacijomis iš Ispanijos, Izraelio, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Slovėnijos parengė 7 BP DMX-NEI veiklos Mokslo politikos koordinavimo regionuose ir šalyse projektą. Europos Komisija jį įvertino teigiamai ir skyrė finansavimą. Į šį projektą dedame daug vilčių, nes jis skirtas turimoms strategijoms koordinuoti nacionaliniu ir regioniniu lygiu, mokslo politikos iniciatyvoms, susijusioms su patirties pasidalijimu, mokslinėmis konsultacijomis ir tarptautinio bendradarbiavimo plėtra.

Studentų mokslinių darbų skatinimo programa jau įsibėgėja. Vasaros atostogų metu studentai galės keletą mėnesių padirbėti mokslo institucijose. Naujovė yra ta, kad studentai galės patys rengti tyrimų projektus ir juos vykdyti, kad jie išaugtų į bakalauro ir magistro darbus. Šiems tyrimams bus skiriamos lėšos. Tyrėjų karjeros programa taip pat startuoja šiemet. Visuose šiuose projektuose numatoma galimybė projektų dalyviams išvykti į užsienį, į įvairius renginius, mokslo centrus. Tam šiose programose numatyta lėšų. Atsiranda reali galimybė dalyvauti ir mokslininkų mainuose.

Kad būtų galima administruoti visą šį procesą, ko gero, keisis ir LMT struktūra?

Taip, keisis, ir tai greičiausiai bus ne galutiniai pokyčiai. Lietuvos mokslo taryboje formuojamas fondas, kuriam kaip tik ir bus pavesta rūpintis programų administravimo reikalais. Pagal tai, kokių padalinių reikia, bus optimizuota ir fondo struktūra. Šiuo metu nemažai žmonių jau dirba, o artimiausiu metu pagal Vyriausybės nutarimą iš Valstybinio mokslo ir studijų fondo pereis dirbti keletas specialistų. Tuo būdu Taryba taps išties tokia, kokia dabar yra Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Ji atliks ir tą patariamąją funkciją, bet kartu turės ir priemonę, kuri leidžia įgyvendinti tikslus siekiant skatinti geriausius, daugiausia pasiekusius mokslininkus, mokslinius kolektyvus ir tuo pačiu tam tikra prasme išryškinti prioritetus.

Jei jau prakalbote apie prioritetus moksle, tai ar, kažkada juos surašę į savo šalies dokumentus, jų nepadauginome?

Problema išties egzistuoja. Taip ir neturime aiškiai išreikštų savo šalies mokslinių tyrimų prioritetų. Dažnai iš pramonininkų ir verslininkų pasigirsta priekaištų, jog nelabai aišku, kur būtų galima investuoti į mokslą, greičiausiai tikėtis rezultato – naujų gaminių, naujų technologijų, tam tikro atsinaujinimo. Suprantame, jog taip yra todėl, kad mokslui skiriamos nėra tokios jau mažos lėšos iš biudžeto, pagal biudžetinį finansavimą Lietuva patenka į pirmąjį ES šalių dešimtuką, bet be verslo indėlio neretai neįgyja didesnės prasmės. Iš verslo tyrimams investuojama labai menkai – tik 0,16%. Pagal šį rodiklį esame paskutiniai iš 27 ES valstybių. Todėl siūloma koncentruoti lėšas į vieną ar kitą sektorių, kad jis imtų sparčiau plėtotis. Bet ar nekyla klausimas, kodėl vienam ar kitam sektoriui iki šiol moksliniai tyrimai dažniausiai nerūpėjo, tik atsiradus galimybei gauti lėšų iš biudžeto jie staiga ėmė ir parūpo? Ar tikrai jie ryšis investuoti? Į

 šiuos klausimus vienareikšmiško atsakymo nėra. Žiūrint į perspektyvą, tie, kurie sunkmečiu suvoks, jog į mokslą reikia investuoti dabar, nepaisant jokios krizės, ilgainiui laimės. Štai Austrijos mokslo taryba Vyriausybės lygiu priėmė nutarimą, į ką šiandien reikia investuoti. Panašiai elgiasi Švedija ir kitos šalys. JAV prezidentas B. Obama taip pat akcentuoja tai, kad iš krizės greičiau išeiti gali padėti moksliniai tyrimai, o per juos ir atsinaujinusi pramonė, verslas. JAV prezidentas aiškiai mato mokslo vietą visuomenėje ir ūkio raidoje. Todėl manyčiau, jog ir Lietuvos mokslo taryba turėtų pateikti tam tikrus siūlymus. Tai turėtų būti ne vien mūsų bandymas nustatyti ūkio ir mokslo prioritetus, bet ir abipusės pastangos nustatant prioritetus.

Jau keletą metų vykdoma Aukštųjų technologijų programa. Kokias pamokas galėtume čia įžvelgti?

Aukštųjų technologijų programa davė didelį impulsą tarpusavyje bendradarbiauti mokslo institucijoms ir į šią veiklą įtraukti tuos ūkio sektorius, kuriems tyrimai yra reikalingi ir aktualūs. Manau, jog ši programa tikrai pasiteisino. Gal ir praverstų ateityje tam tikros korekcijos, atsižvelgus į tai, kur buvo pasiekta geriausių rezultatų. Tokias programas reikėtų ir toliau skatinti. Čia jokiu būdu ne priekaištas šios programos vykdytojams. Moksle labai sunku prognozuoti daugiau kaip trejiems metams, todėl tam tikros korekcijos reikalingos. Aukštųjų technologijų programa galėtų būti sėkmingai tęsiama šiek tiek atsižvelgus į rezultatyviausiai dirbančius vykdytojus, jų pasiekimus.

Kaip buvo vertintos Nacionalinės kompleksinės programos?

Nacionalinės kompleksinės programos sietinos su slėnių programomis. Jas vertino LMT ekspertai, pateikė išvadas Švietimo ir mokslo ministerijai. Kai kuriais atvejais akivaizdu, jog šioje programoje numato dalyvauti tie ūkio subjektai, kurie laukia, kas bus investuojama per Švietimo ir mokslo ministeriją, o po to gal jie ir prisidės. Todėl išskyrėme tų nacionalinių kompleksinių programų grupes pagal kokybę, parengtumo lygį, žmogiškąjį potencialą, pagal esamą infrastruktūrą ir pabandėme sugrupuoti, išskirti, kurios jų yra perspektyviausios, o kurios ne tokios perspektyvios. Tarkime, biomedicinos ir biotechnologijos programa yra viena tokių, kuri parengta gan solidžiai, kadangi ji dera su slėnių programa.

Sutinku, kad sprendimai dėl slėnių dar vis nėra galutinai priimti. Tačiau reikia suvokti, jog valstybė į juos investuoja didžiules lėšas. Juk iki šiol nėra numatyta, kaip ji galėtų daryti įtaką jų raidai, programų įgyvendinimui. Kas bus, jei po kurio laiko šias programas teks koreguoti? Kaip jau sakiau, moksle negalima visko numatyti septyneriems metams į priekį, todėl valstybė turi turėti priemonių tai atlikti. Mano manymu, turėtų būti ne vien puikios slėnių steigėjų iniciatyvos, kas, žinoma, yra gerai. Bet tiems šimtams milijonų litų turi būti ir tam tikra monitoringo priežiūra, kad prireikus tyrimus būtų galima pakreipti tam tikru keliu. Kol kas tokio mechanizmo nebuvo numatyta. Šiandien sunku pasakyti, kas galutinai atsakingas už slėnių programų įgyvendinimą. Tad ir neaišku, kas turės prisiimti atsakomybę.

Labai puiki Jūrinio slėnio iniciatyva. Tačiau joje numatyta moksliniams tyrimams pirkti laivą už 45 mln. Lt. Kas pasikeis įsigijus tokį brangų pirkinį? Užsienio mokslininkai puls į mūsų laivą atlikinėti tyrimų? Nejaugi esame tokie turtingi ir taip plačiai išplėtoję jūrinius tyrimus, kad mums būtinas toks laivas? Gal užtektų prireikus jį nuomotis arba patiems vykti į didesnių valstybių mokslinius laivus ir ten atlikinėti tyrimus. Reikia suvokti vieną dalyką – mes tikrai netapsime jūrinių tyrimų centru. Šioje srityje nemažai yra nuveikę vokiečiai, lenkai, tad bendraukime. Manau, jog toks bendradarbiavimas būtų išties naudingas. Su tuo laivu vieni visų tyrimų juk neatliksime. Todėl šią programos vietą vertėtų peržiūrėti, o visa kita, manau, labai perspektyvu. Nacionalinėse kompleksinėse programose, slėnių projektuose yra daug gerų dalykų. Jų rengėjai čia įdėjo daug pastangų, kartais ir lėšų. Tačiau visgi yra ir abejotinų momentų. Dabar jau imta galvoti, jog visgi reikia tam tikrų priemonių, kurios leistų koreguoti beprasidedantį procesą. Ne visiems tai patinka. Tai kas visgi turėtų prisiimti atsakomybę?

Mano požiūriu, čia vadybos dalykai turėtų būti sprendžiami kitaip. Kaip rodo pasaulio patirtis, tokiam reikalui turi būti skiriamas administratorius ar administracinė grupė su gan plačiais įgaliojimais. Jie turėtų prisiimti atsakomybę už visą procesą ir jo rezultatus. Būtų liūdna, jei po kokių penkerių metų pasakytume: „Žinote, mums nepasisekė kažką pasiekti.“ Tuo atveju galime tikėtis, jog pagerės tyrimų infrastruktūra, galbūt atsiras vienas kitas jaunas talentingas tyrėjas, nauja tyrimų kryptis. Tačiau kai įdedamos tokios milžiniškos lėšos, visuomenė turi žinoti, kad bus pasiekti ir rezultatai – duotas impulsas šalies raidai, aiški nauda ne vien tik ūkiui, bet ir socialine prasme žengtas žingsnis į priekį. Sutinku, jog rengiant programas neišvengta skubos, dažnai nebuvo ieškoma konsensuso, nebuvo stengiamasi iškelti valstybės interesų. Patys geriausi mokslininkai kartais likdavo nuošalyje, kadangi kuriant slėnius dalyvavo administracija, manydama, jog jie ir turi čia vaidinti pagrindinį vaidmenį.

Administratorius atsakingas visai už kitus dalykus. Jis turi skatinti mokslininką. Geriausieji, daugiausia visame pasaulyje pasiekę mokslininkai skatinami, į jų nuomonę įsiklausoma. Būtent jiems ir turi būti nukreipiamos moksliniams tyrimams skiriamos lėšos. Iškilus kokiai nors konkrečiai problemai, tokie žmonės tikrai žinos, kaip ją išspręsti. Jei ūkio subjektams prireikia taikomųjų tyrimų, jie puikiausiai gali kreiptis į mokslo centrų (slėnių) mokslininkus, nes jie tikrai pajėgs kompetentingiausiai išspręsti vieną ar kitą problemą, nes jie turi naujausius metodus, tyrimams reikiamą techniką, technologijas. Tarkime, Vakaruose firmos mokslinius tyrimus užsako universitetams, nes tai kur kas pigiau nei investuoti savas lėšas. Matyt, ir mūsų laukia būtent toks kelias, nes ir įmonėms, ir mokslo institucijoms tai išties naudinga.

Ką galėtumėte pasakyti apie ekspertinę LMT veiklą?

Per praėjusius metus atlikome daug ekspertizių, vertinimų. Drauge su Lietuvos mokslo akademija vertinome Nacionalines kompleksines programas, slėnių programas. Taip pat vertinome užsienio lietuvių mokslininkų darbus, pristatytus premijai, lietuvių mokslininkų monografijas, aukščiausio lygio mokslininkams skirstėme stipendijas ir t. t. Vertinimo darbo tikrai labai daug. Kartais įvairios ministerijos ir žinybos prašo pareikšti savo nuomonę. Ekspertinė mūsų veikla labai svarbi ir džiugu, jog Tarybos kompetencija neabejojama. Esame sukaupę ir per 100 mokslininkų ekspertų bazę, antraip šis darbas būtų nepakeliamas.

Kokie yra LMT tarptautiniai ryšiai?

Palaikome ir mezgame naujus ryšius su įvairių šalių mokslo tarybomis. Pavyzdžiui, LMT administruos Šveicarijos paramą Lietuvos mokslui. Tradiciškai puikūs ryšiai su Britų taryba, su jais dalyvaujame įvairiuose projektuose. Praėjusią žiemą buvome laimėje Šiaurės šalių projektą. Mūsų specialistų grupė susipažino su Švedijos ir Norvegijos mokslo tarybų veikla. Kaip jau minėjau, mūsų Taryba dalyvauja ir 7 BP su kitų šalių pareiškėjais. Per šį projektą Lietuvos mokslo taryba išeina į Europos mokslo erdvę. Pradedame atstovauti Lietuvai ir EURA-NET projektuose. Kol nėra Kosmoso agentūros, mes esame įpareigoti koordinuoti veiklą.

Jūs esate žurnalo „Mokslas ir technika“ autorius, redkolegijos narys. Ką jums reiškia šis penkiasdešimtmetį švenčiantis leidinys?

Žurnalas tikrai atlieka didžiulį vaidmenį visuomenėje. Sunku net įvertinti, ką jis yra nuveikęs. Per pastaruosius metus jis kokybiškai pakito, atsinaujino, imasi gvildenti mokslo ir verslo problemas. Manau, kad žurnalas yra radęs savąją nišą, turi savo skaitytoją, nes jame galima rasti ne vien mokslo populiarinimo, bet ir analitinių straipsnių. Tiesa, norėtųsi, kad jų būtų daugiau. Laikmetis labai lemtingas, kadangi visa mokslo ir studijų sistema turi atsinaujinti, ir čia žurnalo vaidmuo labai svarbus. Mat kitos tokios auditorijos beveik ir nėra, kur galėtum išsakyti ir problemines nuostatas, akademinius dalykus, čia žurnalas neturi konkurentų. Todėl norėčiau palinkėti jam geros kūrybinės dvasios, energijos jame dirbantiems žmonėms!
Dėkoju už pokalbį.