 Nenumaldomai artėja lemtinga 2009 m. pabaiga, kada bus galutinai
uždaryta Ignalinos atominė elektrinė – didžiausias pigiausios elektros
energijos šaltinis. Nei vieno iš sovietų epochos paveldėto pramoninio
objekto netekties poveikis krašto ekonomikai nebuvo ir nebus toks
stiprus kaip Ignalinos AE praradimas. Dar stipresnis politinis-emocinis
poveikis, kuris ypač pasireiškia rinkimų metais. Jau devintojo
dešimtmečio pradžioje praradome beveik visą tuo metu svarbiausią
Lietuvos ūkio šaką – elektronikos ir mašinų gamybos pramonę, kurioje
dirbo dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių. Baigiame prarasti
seniausią tradicinę mūsų pramonę – tekstilę. Tačiau tai nesukėlė tokio
rezonanso visuomenėje ir ypač spekuliacijų tarp politikų ir
žiniasklaidoje, kaip tai vyksta Ignalinos AE uždarymo klausimu.
Dažniausiai tai vos ne apokaliptinės prognozės apie būsimą elektros
energijos stygių, neišvengiamą ekonomikos nuosmukį ir pan., didėsiantį
priklausomumą nuo energijos importo iš Rusijos, nors Ignalinos AE
darbas absoliučiai priklauso nuo kuro ir atsarginių dalių tiekimo iš
Rusijos.
Tačiau, nepriklausomai nuo viso stipriai politizuoto šurmulio, laikas nesustabdomai bėga ir kiek daugiau nei po metų vis vien turėsime rasti sprendimą, kaip aprūpinti visus Lietuvos vartotojus elektros energija. Skirtingai nei dažnai teigia kai kurie politikai ir jiems pritarianti žiniasklaida, situacija yra ne tokia jau dramatiška, išskyrus gal neišvengiamą elektros energijos kainų šuolį. Lietuvos energetikai ir iš dalies vartotojai būsimam esminiam šokui ruošiasi jau ne vienerius metus.
Visų pirma, šiandien visiškai aišku, kad ir po 2009-ųjų dar nemažai metų Lietuva galėtų apsirūpinti elektra iš dabar egzistuojančių kitų elektrinių (I lentelė).
I lentelė.
Pastaraisiais metais investuota daug lėšų, norint paruošti visas turimas didžiąsias elektrines darbui pilna galia. Pavyzdžiui, AB „Lietuvos elektrinė“modernizuoti keturi didžiausi energetiniai blokai, o dviejuose iš jų pastatyti dūmų valymo ir nusierinimo įrenginiai. Tai leis gaminti 600 MW elektros energijos deginant sieringą mazutą, orimulsiją ar jiems panašų kurą nepažeidžiant naujausių Europos Sąjungos gamtosauginių reikalavimų. Likusiuose blokuose teks deginti gamtines dujas. Tačiau ypatingų krizių atveju, pavyzdžiui, netikėtai nutrūkus dujų tiekimui, jose būtų galima deginti ir sukauptą mazutą.
Siekiant tobulinti Lietuvos elektros energetikos ūkį, daryti jį efektyvesnį ir geriau priderintą prie naujų sąlygų, jau artimiausiu metu bus pradėtas statyti naujas modernus kombinuoto (dujų ir garo) ciklo 400–450 MW energetinis blokas Elektrėnuose, kurio statyba daugiausia bus finansuojama iš Ignalinos AE uždarymo fondo, t. y. Europos Sąjungos šalių lėšomis. Jame beveik trečdaliu efektyviau nei esamuose blokuose gamtinių dujų energija bus paverčiama elektros energija. Kiek mažesnį tokio pat tipo termofikacinį bloką ruošiamasi pastatyti Kaune. Tikimasi, kad jie turėtų pradėti veikti apie 2012 metus. Panevėžyje šiais metais paleista nauja nedidelė 35 MW kombinuoto ciklo termofikacinė elektrinė, o ateityje jos galią planuojama padvigubinti.
Be to, Lietuva yra įsipareigojusi iki 2010 m. 7% elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių šaltinių (šiuo metu gaminame apie 4%). Siekiant šio tikslo, jei ne iki 2010, tai iki 2012 m. bus pastatyta apie 150 MW galios naujų vėjo jėgainių (šiuo metu jų galia 50 MW). Valstybei sustiprinus paskatas (padidinus energijos supirkimo tarifą iki 30 ct/kWh), labai tikėtina, kad Lietuvoje ateityje bus statoma gerokai daugiau vėjo jėgainių nei šiuo metu planuojama. Kadangi turime Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ir turėsime labai lanksčias, galinčias sparčiai keisti savo galią labai plačiose ribose kombinuoto ciklo elektrines, susidaro palankios sąlygos Lietuvoje žymiai sparčiau plėsti vėjo energetiką ir tuo pačiu mažinti pirminės energijos importą. Tuo labiau, kad esame įpareigoti 2020 m. savo pirminės energijos balanse turėti ne mažiau 23% atsinaujinančios energijos.
Pastaruoju metu labai pabrangus organiniam kurui, atsiranda labai palankios ekonominės sąlygos statyti mažas termofikacines elektrines, kurios kaip kurą naudotų įvairias miško pramonės, žemės ūkio bei komunalines atliekas. Tai visų pirma leistų aprūpinti pigesne šiluma mažų miestų centralizuoto šilumos tiekimo sistemas bei gaminti konkurencingą elektrą. Bendra tokių elektrinių galia galėtų siekti bent 100 MW. Kadangi jos sumažintų organinio kuro importą, valstybė šiuo metu turėtų daug aktyviau skatinti tokių jėgainių statybą. Pranašumai akivaizdūs: vietinis atsinaujinantis kuras, šiltnamio dujų išmetalų sumažėjimas, labiau decentralizuotos elektros energijos gamyba ir kartu mažesni nuostoliai tinkluose, tolygiau paskirstytos naujos darbo vietos įvairiuose Lietuvos miesteliuose ne tik energetikoje, bet ir miško bei žemės ūkiuose.
Taigi akivaizdu, kad, žvelgiant grynai iš techninės pusės, Lietuva po Ignalinos AE uždarymo turės pakankamai pajėgumų gerą dešimtmetį pati pasigaminti reikiamą elektros energijos kiekį nestatydama jokių naujų labai didelių elektrinių.
Situacija dar pagerėja įvertinus galimą pigesnės nei šalyje pagamintos energijos importą. Lietuva išsaugojo dar sovietų laikais pastatytas galingas jungtis su savo kaimynais Rytuose ir Šiaurėje (II lentelė).
Lyginant su Lietuvos netgi maksimaliu galios poreikiu (2000–2500 MW), tai yra itin galingi ryšiai. Tik nedaugelis valstybių turi tokius galingus tarpvalstybinius elektros tinklų ryšius, leidžiančius plėtoti abipusiai naudingą prekybą elektros energija. Pavyzdžiui šių metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, kada Ignalinos AE buvo sustabdyta, Lietuva savo elektrinėse gamino tik nedidelę dalį (~30%) energijos, o likusią importavo, nes tai buvo žymiai pigiau nei ją gamintis patiems naudojant labai brangias dujas ar mazutą. Žinoma, žiemos mėnesiais padaryti tai būtų gal ir neįmanoma, tačiau akivaizdu, kad turimos jungtys yra efektyvi priemonė didinant energijos tiekimo patikimumą, sudarant konkurenciją įvairiems elektros gamintojams ir tuo pačiu mažinant energijos kainą vartotojams. Be to, elektros importas vasaros ir rudens laikotarpiu padės sukaupti didesnes kuro atsargas Lietuvos elektrinėse ir pasiruošti galimam darbui visa galia žiemos mėnesiais. Reikia tikėtis, kad netgi žiemos mėnesiais nakties metu bus galima importuoti nemažą kiekį energijos Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei užkrauti.
Tačiau, kol nėra jungčių su Lenkija ir Švedija, didelis importas realiai įmanomas tik iš Rusijos, t. y. tos pačios šalies, iš kurios importuojame kurą savo elektrinėms. Ilgalaikio strateginio energijos tiekimo patikimumo prasme tai gana rizikinga. Situacija iš esmės pasikeis, kai bus pastatytos jungtys su Šiaurės šalių ir Lenkijos energetinėmis sistemomis. Atrodo, kad bent viena jų jau veiks 2015 metais. Turėdami tokius įvairiakrypčius galingus elektros tinklų ryšius Lietuvoje, sukursime realią konkurenciją tarp įvairių tiekėjų ir tuo pačiu užtikrinsime žemiausią galimą elektros energijos kainą šalies vartotojams bei iš esmės pagerinsime energijos tiekimo patikimumą, iš dalies neutralizuodami neišvengiamą ilgalaikį priklausomumą nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos. Be to, Lietuva taps svarbia elektros energijos tranzito šalimi tarp Rytų ir Vakarų, būdama strategiškai svarbia integruotos Europos energetinės sistemos dalimi bei turėdama nemažą ekonominę naudą.
II lentelė.
Akivaizdu, kad Lietuva po Ignalinos AE uždarymo bent 10–15 metų turės patikimą elektros energijos tiekimą netgi jei nebus pastatyta nauja atominė elektrinė. Pastaruoju metu susiklosčiusios aplinkybės naujų atominių elektrinių įrengimų gamybos ir jų statybos kaštų srityje, prasidėjusi pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė, kuri neaplenks ir Lietuvos, leidžia teigti, kad pastatyti naują atominę elektrinę greičiau kaip per 10 metų po Ignalinos AE uždarymo beveik neįmanoma. Jei tai bandysime daryti, patirsime didžiulius ekonominius nuostolius, tuo pakenkdami svarbesnių krašto ateičiai prioritetų įgyvendinimui. Taip pat turime suprasti, kad naujoje atominėje elektrinėje pagamintos elektros energijos savikaina bus kelis kartus didesnė nei ją gamina Ignalinos AE. Nepalankiai susiklosčius jos statybai, jai užtrukus, atpigus organiniam kurui, naujoje AE gaminamos energijos savikaina gali būti gerokai didesnė nei pagamintos jau turimose šiluminėse elektrinėse.
Taigi išlieka pagrindinis aktualiausias vartotojui klausimas – kiek kainuos elektros energija po Ignalinos AE uždarymo?
Lietuvos, kaip ir viso pasaulio gyventojai, per pastaruosius porą metų tikriausiai jau buvo įtikinti, kad tokios pigios energijos, kokia ji buvo iki šiol, laikai jau nesugrąžinami. Po Ignalinos AE uždarymo bus papildomas gana ženklus kainos šuolis virš to, ką patyrėme pabrangus degalams transporto priemonėms ir ženkliai padidėjus išlaidoms už šildymą. Tačiau taip pat turėtume suprasti, kad stabilių ar lėtai besikeičiančių kainų laikai taip pat jau praeityje. Visa rinkos ekonomikos sistema yra nestabili ir esant tam tikroms aplinkybėms galimi labai spartūs ir dideli pokyčiai tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Tad po to energijos kainų šoko, kurį išgyvename dabar, gali (o gal net turėtų būti) ženklus jų sumažėjimas. Prieš keletą mėnesių Lietuvos energetikos institutas pateikė Vyriausybei elektros energijos kainų prognozes tam atvejui, jei išsilaikys pirminių energijos šaltinių kainų augimo tendencijos. Prognozuojama, kad bendra sistemos gamybos savikaina, lyginant su dabartine 10 ct/kWh, padidės apie 3 kartus ir pasieks 31 ct/kWh. Galutinė kaina vartotojams gali išaugti iki 65 ct/kWh buitiniams (smulkiesiems) ir iki 52 ct/kWh – nebuitiniams vartotojams. Pradėjus eksploatuoti naują energetinį bloką Elektrėnuose, sisteminė savikaina sumažėtų iki 26–27 ct/kWh. Atsižvelgiant į pačius naujausius įvykius pasaulio ekonomikoje ir naftos rinkose galima tikėtis, kad tai būtų maksimalistinės prognozės. Gana realu, kad naftos kainos ateityje kažkurį laiką stabilizuosis ties 60–80 dolerių už barelį, o gal ir žemiau. Tuo atveju galėtume tikėtis ir ženklaus elektros energijos atpigimo, kurį kažkiek gali pristabdyti galimas privalomas mokestis už CO2 išmetalus šiluminėse elektrinėse.
Yra dar pora veiksnių, kurie neleistų kainoms pasiekti tokių aukštumų. Pirmasis, reikšmingiausias ir realiausias, – po jungties į Švediją pastatymo atsiradusi konkurencija tarp išorinių elektros tiekėjų. Spartesnė mažų termofikacinių elektrinių statyba ten, kur jų nėra, bet yra centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, taip pat prisidėtų prie elektros gamybos savikainos mažėjimo.
Na ir pabaigai galima drąsiai teigti, kad šiuo metu pats efektyviausias kelias mažinti vartotojų išlaidas energijai – tai jos mažiau vartoti. Efektyvesnis jos vartojimas, nuostolių mažinimas tobulinant technologijas, keičiant vartotojų elgseną yra geriausia apsauga nuo per didelių išlaidų. Nė vienoje šalyje didelės energijos kainos nesugriovė jų ekonomikos, jei jos sugebėjo prie jų tinkamai priderinti visą savo ūkį. Ir atvirkščiai, šalys, ilgą laiką subsidijuojančios išlaidas už energiją pramonei ar gyventojams, niekaip negali išbristi iš didelių ekonominių sunkumų, kurie per ilgesnį laiką atveda ir prie rimtų problemų išsilaikant globalinėje konkurencinėje aplinkoje. Todėl tikiuosi, kad ir Lietuva sugebės be didesnių praradimų prisitaikyti prie brangios energijos, pagrindinį dėmesį skirdama ne mistinių pigios energijos šaltinių sukūrimui, o kiek galint skubesniam visos švietimo ir aukštojo mokslo sistemos esminiam atnaujinimui ir stiprinimui. To nepadarius visos kitos pastangos judėti į priekį, išlikti vis didėjančioje visuotinėje konkurencijoje ne tik ekonomikoje, bet ir kovoje už geriausius, kūrybingiausius jaunosios kartos savo piliečius, bus nesėkmingos. Modernios švietimo ir aukštojo mokslo sistemos sukūrimas, kuris įmanomas tik žymiai solidžiau ją finansuojant, turi tapti svarbiausiu nuolatiniu valstybės prioritetu. Valstybei turint gana ribotus finansinius resursus, reikia sugebėti atskirti tai, kas būtina ir neatidėliotina, ir tai, kas gali palaukti.
Prof. Jurgis Vilemas
Lietuvos energetikos institutas
|
