Ir pagal šiluminės energijos apimtis, ir pagal vartotojų skaičių, ir pagal eksploatuojamų šilumos tinklų ilgį bei suvartojamą kuro kiekį UAB „Lazdijų šiluma“ – mažiausia šilumos gamybos įmonė Lietuvoje. Dar vienas išskirtinis jos bruožas – kurui niekada nenaudojo gamtinių dujų, nes dujotiekio vamzdis šio pietinio pasienio rajono nepasiekė. Tikriausiai to meto projektuotojai ir dujotiekio tiesėjai Lazdijus laikė neperspektyviu dujofikavimui rajonu, neturinčiu jokios pramonės ir galimybių jai kurtis. Taip mano bendrovės vadovas Virgaudas Šerėnas, pabrėždamas, kad klausimas dėl rajono centro ar didesnių gyvenviečių dujofikavimo nebuvo svarstomas net ir tuometinės vietinės valdžios. Šitaip Lazdijai daugiau kaip dvidešimt metų degino kenksmingą aplinkai skystą kurą. Mazutas tuomet buvo pigus, todėl nelabai kas stengėsi ieškoti švaresnio kuro.

– Nors mes ir nedidukai, bet niekada nebuvome paskutiniai ilgame šalies šilumos tiekimo įmonių sąraše, – teigia UAB „Lazdijų šiluma“ direktorius V. Šerėnas. – Nesijaučiame silpni vartotojams tiekdami nenutrūkstamą ir kokybišką šilumą, diegdami naujas technologijas, modernizuodami ir deramai prižiūrėdami brandų visą įrenginių ūkį, nuolat rūpindamiesi aplinkos taršos mažinimu.

– Lazdijų šilumos įmonės istorija skaičiuojama nuo 1981 m. lapkričio mėn., kai buvo pastatyta rajoninė katilinė, ėmusi tiekti šilumą ir karštą vandenį augančiai centrinei ligoninei. Pergyventa daug nereikalingų reorganizacijų, priklausomybės ir pavaldumo kaitaliojimų, kurie praktiškai jokios apčiuopiamos naudos neduodavo, o neretai net stabdydavo normalų darbą. Tik tapusi „Alytaus šilumos tinklų“ padaliniu įmonė pajuto, kad toks žingsnis buvo teisingas. Didesnės įmonės patyrimas eksploatuojant įvairias katilines leido pagerinti Lazdijų ir Veisiejų katilinių darbą, tobulinti kai kuriuos šilumos gamybos procesus, dokumentacijos tvarkymą.

Lazdijų katilinėje iš pradžių buvo sumontuoti du mazutu kūrenami garo katilai DKVR–16,5–13, kurių visiškai pakako nedideliems šilumos poreikiams. Bet mažų katilinių rajono centre netrūko. Tiesa, jų skaičius ne vieną kartą keitėsi. Tai padaugėdavo, kai į šilumos tinklų balansą būdavo perduodamos kitoms organizacijoms priklausančios katilinės, arba sumažėdavo, jas likvidavus besiplečiant miesto centralizuotiems šilumos tinklams. Buvo ir tokių katilinukių, kurios aptarnaudavo tik po vieną ar du gyvenamuosius namus, Kultūros rūmus, rajono savivaldybės pastatą ir kt. Tokios katilinės su prastais įrenginiais ir nekvalifikuotu aptarnaujančiu personalu negalėjo garantuoti geros kokybės šilumos ir karšto vandens tiekimo vartotojams, būdavo nuostolingos. Tik per penketą metų jas palaipsniui likvidavus pagerėjo šilumos gamyba, ženkliai sumažėjo aplinkos tarša. 1989 m. pastačius naują katilinę Veisiejuose, kurioje buvo sumontuoti du garo katilai DE–16, šiluma iš jos buvo tiekiama buvusiai Žemės ūkio mokyklai, rajono statybų organizacijai ir nemažam gyvenamųjų namų kvartalui.

– Teko atsisakyti ir ilgus metus veikusių grupinių karšto vandens boilerinių, – pasakoja V. Šerėnas. – Veisiejų miestelyje visuose 27 šilumos vartotojų pastatuose buvo sumontuoti nauji automatizuoti šilumos punktai. Įrengus 15 tokių šilumos punktų Lazdijuose, buvo likviduoti paskutiniai nuostolingi ir praktiškai susidėvėję karšto vandens tinklai. Siekdami modernizuoti svarbiausias šilumos ūkio sistemas, užtikrinti didesnį patikimumą ir ekonomiškumą, katilinėse elektros varikliams sumontavome dažnio keitiklius, pakeitėme senus nepatikimus reguliatorius, pertvarkėme automatikos sistemas. Ieškojome įvairių kelių, optimalių techninių sprendimų įmonės ekonomiškumui ir patikimumui didinti, gamybos sąnaudoms mažinti. Tačiau pagrindinė bėda ir didžiausias stabdys gaminant ir tiekiant šilumą buvo vis brangstantis ir itin taršus mazutas. Kiekvienais metais Lazdijų ir Veisiejų katilinėse jo sudegindavome apie 5000 tonų, o jo kaina siekdavo iki 1000 Lt už toną. Kūrenant mazutą, į aplinką buvo išmetama nemažai sieros ir anglies dioksido, už kuriuos tekdavo mokėti didelius taršos mokesčius.

Brangstant mazutui ėmė blogėti įmonės ekonominė ir finansinė padėtis. Siekiant ją stabilizuoti, buvo nutarta atsisakyti mazuto ir pereiti prie biokuro, t. y. medienos. Senuosius mazuto katilus Lazdijų katilinėje pakeitėme į du medienos skiedras deginančius vandens šildymo katilus KV–RM–3, kurių kiekvieno galingumas buvo 3 MW. Tokios pat galios katilas sumontuotas ir Veisiejų katilinėje. Kaip rezervinis Lazdijuose liko 5 MW garo katilas, pervestas į vandens rėžimą, deginantis skalūnų alyvą. Vietoj krosnių kuro medieną kūrenti ėmė ir Veisiejų Radvilų gatvės katilinė. Lazdijuose ir Veisiejuose kartu su naujais katilais buvo pastatyti medžio drožlių sandėliai, automatinės kuro tiekimo sistemos, rezerviniai skysto kuro ūkiai, įsigyta traktorinių krautuvų, miškovežis, medienos smulkinimo agregatų. Ši rekonstrukcija tuo metu leido įmonei sumažinti išlaidas daugiau kaip 1 mln. litų.

Lazdijų šilumininkai dar ir šiandien didžiuodamiesi prisimena, kad naujų katilų paleidimo iškilmėse dalyvavo LR Prezidentas Valdas Adamkus, labai palankiai įvertinęs lazdijiečių pastangas ir darbus rūpinantis gamybos modernizavimu ir taršos mažinimu, vietinių energetinių šaltinių naudojimu, visiškai atsisakant kenksmingo skysto kuro.

– Šiandien galime tik likimui dėkoti, kad jokiais saitais nesusijome su „Gazpromu“ ir „Lietuvos dujomis“, – svarsto V. Šerėnas. – Gamtines dujas šiuo metu Lietuva perka trečdaliu brangiau negu reali jų kaina. Lietuvai rusiškos dujos sparčiai branginamos jau septintas mėnuo iš eilės. O pasaulio rinkose parduodama vis daugiau pigių gamtinių dujų. Nedidelei „Lazdijų šilumos“ įmonei gamtinių dujų kainos būtų sunkiai pakeliama našta, vartotojams irgi šiluma taptų brangesnė.

Biokuro nauda akivaizdi ir ekonomiškai, ir ekologiškai. Šilumos gamybos įrenginių atnaujinimas padidino mūsų katilinių darbo patikimumą. Naudodami pigesnį vietinį kurą galime užtikrinti šilumos tiekimą vartotojams su mažiausiomis sąnaudomis. Tai sudaro realias sąlygas stabilizuoti šilumos kainas ar net šiek tiek jas mažinti.

Perėjimas nuo mazuto prie biokuro ženkliai pagerino ekologinius rodiklius. Deginant biokurą labai sumažėja išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių CO2 dujų, visiškai į aplinką neišmetama sieros.
Įprastu katilų apkrovimu dirbant mums kiekvieną šildymo sezoną reikia vidutiniškai apie 11 tūkst. kietmetrių medienos. 8 tūkst. kietmetrių sunaudoja Lazdijų katilinė, dar apie 3 tūkst. kietmetrių Veisiejai. Jokių ypatingų rūpesčių dėl kuro neturime. Esame pasirašę sutartis su tiekėjais, jie tvarkingai pagal numatytą grafiką mus aprūpina mediena. O ir Lazdijai, ir Druskininkai, ir Varėna niekada nestokojo šio turto. Mes nesibodime pasiimti šakas, nupjautus senus medžius tvarkant Lazdijus ir Veisiejus, rajono pakeles.

Už kietmetrį medienos su PVM dabar mokame po 101,0 Lt (dar 15,0 Lt prisideda už jos paruošimą kūrenimui). Šio kuro paklausa visoje Lietuvoje didėja, auga tiekėjų konkurencija, bet kyla ir kainos. Mūsų krašte tam turi įtakos ir kaimynai lenkai, gaminantys baldų plokštes ir Lietuvoje superkantys pigesnę ir geresnę negu jų šalyje medieną. Praėjo geri laikai, kai už 1 m3 biokuro buvo mokama 15–20 Lt. Medienos kainos šiuo metu svyruoja, tačiau turi tendenciją didėti.

Nauji įmonės pokyčiai ir reikšmingi, ir naudingi

Kaip pabrėžia bendrovės direktoriaus pavaduotojas Ričardas Muraška, labai reikšmingas darbas atliktas įgyvendinant projektą „Lazdijų ir Veisiejų miestų centralizuoto šilumos tiekimo tinklų modernizavimas diegiant naujas technologijas“. Beveik 7 mln. Lt kainavęs projektas įgyvendintas per dvejus metus. Daugiau kaip pusė šios sumos, t. y. beveik 3,7 mln. Lt, buvo gauta iš ES struktūrinių fondų. Likusią lėšų dalį teko padengti pačiai įmonei, paėmus kreditą iš banko. Tačiau ši modernizacija turėtų greit atsipirkti ir bankui skola bus grąžinta.

– UAB „Lazdijų šiluma“ specialistų skaičiavimais susidėvėjusiose šiluminėse trasose dingdavo maždaug 22% pagaminamos šilumos, – sako R. Muraška. – Per metus 5–7 kartus trūkdavo blogai izoliuoti, nuo drėgmės surūdiję vamzdynai. Daug lėšų ir laiko tekdavo skirti gedimų šalinimui, neturint jokios garantijos, kad tokie gedimai nepasikartos kitur. Todėl juos tapo būtina pakeisti naujais, nes beveik visi jie buvo pakloti prieš 20–25 metus ir su kaupu atitarnavę. Buvo pakeista beveik 6 km lauko šilumos tinklų: apie 5 km Lazdijuose ir beveik 1 km Veisiejuose. Išnaudojant palankias oro sąlygas buvo dirbama ir žiemą. Darbus konkurso tvarka atrinkti atliko  rangovai iš AB „Kauno dujotiekio statyba“.

– Praktiškai buvo pakeisti visi įmonės balanse esantys šilumos tinklai, – detalizuoja atliktus darbus R. Muraška. – Šilumos tinklų skersmenys optimizuoti, daugumoje atšakų sumažinti, kai kurie tinklai pakloti naujomis, trumpesnėmis atkarpomis, todėl visos požeminės trasos sutrumpėjo apie 1,5 km.

– Modernizuodami šilumos tinklus sumontavome septynis naujus automatizuotus šilumos punktus ir likvidavome kelis šimtus metrų nereikalingų šildymo ir karšto vandens tinklų. Keisdami tinklus, demontavome senas šilumos tinklų kameras, įrengėme naujas izoliuotas tinklų atjungimo sklendes. Naujų šilumos tinklų vamzdynų gedimų kontrolės sistema sujungta į atskirus žiedus ir galiniuose ruožų taškuose sumontuoti detektoriai, signalizuojantys apie šilumos tinklų gedimus. Įmonė įsigijo ir vieną nešiojamą lokalizatorių, su kuriuo galima nesunkiai aptikti pažeisto ar smarkiai sudrėkusio vamzdyno vietą.

– Galime tik pasigirti, kad, pakeitus senus vamzdynus naujais, jau antri metai nebuvo jokių gedimų ar avarijų. Šilumos nuostoliai tinkluose sumažėjo beveik per pusę arba 1800 MWh. Tai leidžia bendrovei kasmet sutaupyti 350–400 tūkst. Lt. Tuo pačiu suteikia vilčių, kad šilumos kainos ateityje daug nedidės arba stabilizuosis. Šiuo metu Lazdijuose šilumos kaina siekia 22,78 ct/kWh. Didelio mažėjimo net ir biokurą kūrendami nelaukiame – gali sumažėti tik kokiu centu.

Medieną biokurui smulkina patys

Visoje bendrovės šilumos tinklų modernizavimo darbų grandinėje „Lazdijų šilumos“ vadovai ir specialistai nepamiršo dar vieno svarbaus baro – medienos smulkinimo mechanizavimo. Įmonei daug pigiau atsieina iš tiekėjų pirkti ne paruoštą biokurą, o medieną ir savo jėgomis ją smulkinti. Biokuro gamybos mechanizavimo projektui pritarė Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas ir skyrė 327 tūkst. Lt subsidiją. O viso projekto vertė siekė daugiau kaip 500 tūkst. Lt. Taigi dalį pinigų iš savo vidinių rezervų turėjo surasti pati bendrovė.

Kaip aiškino bendrovės vadovai V. Šerėnas ir R. Muraška, daugiau nei 6 metus eksploatuojami medienos smulkintuvai buvo moraliai ir fiziškai pasenę, nedidelio našumo, jų aptarnavimui reikėdavo daug rankų darbo.

Mintis įsigyti šiuolaikį mobilų malkų, atraižų ir šakų smulkintuvą, kuris sumažintų priklausomybę nuo medienos tiekėjų ir leistų savo jėgomis pasiruošti reikalingą medienos skiedrų kiekį, buvo jau senokai puoselėjama. Tuo labiau kad pastaraisiais metais tiekėjų vežamų skiedrų kokybė nuolat blogėjo, o jų kaina sparčiai kilo. Žiemą, kai skiedrų reikia daugiausia, tiekiamas itin prastas kuras. Dėl to katilai negali pagaminti reikiamo šilumos kiekio, dėl blogos skiedrų kokybės dažnai genda. Nukritus oro temperatūrai žemiau – 20oC ir deginant prastas skiedras, katilai negali pasiekti norimo galingumo. Tokiais atvejais tekdavo įjungti rezervinius skysto kuro katilus. Savo jėgomis ruošiamos skiedros yra aukštesnės kokybės, nors jos ruošiamos iš tų pačių žaliavų. Deginant geros kokybės skiedras, mažiau reikia kuro, degimas katiluose vyksta stabiliai, katilai mažiau genda.

UAB „Lazdijų šiluma“ iš UAB „Domingos prekyba“ įsigijo naują suomių gamybos traktorių VALTRA, smulkintuvą KESLA C 645, hidraulinį manipuliatorių KESLA 305. Visą šį įrenginių kompleksą aptarnauja vienas žmogus, o prie senųjų agregatų dirbdavo šeši žmonės. Pagerėjus skiedrų kokybei, padidėjo jų kaloringumas, reikia daug mažiau kuro, mažiau į atmosferą išmetama teršalų. Be to, perkant iš tiekėjų ne skiedras, o malkinę medieną, sumažėjo ir kuro kaina.

– Mūsų tikslas – pagal savo galimybes ir toliau modernizuoti atskiras šilumos ūkio sistemas, – žvelgdamas į ateitį kalba bendrovės vadovas. – Turime gerų planų, naujų sumanymų. Ketiname kompiuterizuoti katilinių įrenginių darbo parametrų surinkimą ir analizę, diegti nuotolinio apskaitos duomenų surinkimo sistemas iš vartotojų šildymo ir karšto vandens apskaitos prietaisų. Lazdijų katilinėje reikėtų pasistatyti dar vieną universalų katilą, kurį būtų galima kūrenti ne tik mediena, bet ir pjuvenomis ar durpėmis. Planuojame automatizuoti pelenų šalinimą iš katilų, įsirengti kondensacinį ekonomaizerį.

Zenonas Mikšys