Kiek ir kokio gėlo vandens turime Lietuvos žemės gelmėse? Spausdinti El. paštas
sulinys.jpg2007 m. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos pradėjo įgyvendinti vyriausybinę programą, skirtą įvertinti požeminio geriamojo vandens išteklių atsargas bei jų naudojimo galimybes per artimiausius du dešimtmečius. Jos realizavimui sutelktas platus pagrindinių šios srities specialistų būrys iš keturių privačių kompanijų – bendrovių „GROTA“, „Vilniaus hidrogeologija“, „Sweco BKG“, Bernardo Paukščio įmonės „Vandens harmonija“ ir dviejų mokslo įstaigų – Geologijos ir geografijos instituto bei Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto. Šiandienos sąlygomis išskirtinis projekto vykdytojų bruožas – visi specialistai savi, išsimokslinę ir gamybinę patirtį sukaupę Lietuvoje. Konsorciumui vadovauja bendrovė „GROTA“.

Š. m. vasarį Vilniuje įvyko seminaras „Požeminio vandens išteklių vertinimo nuostatos ir geriamojo vandens tiekimo gairės • 2009–2025“, kuriame platesniam specialistų ratui iš įvairių valstybinių ir savivaldos institucijų pristatyti minėtos programos tikslai ir uždaviniai bei gauti pirmieji rezultatai. Seminare padaryti 7 pranešimai ir nagrinėti šie klausimai:

• pristatytos ir aptartos požeminio vandens išteklių vertinimo nuostatos, užtikrinančios racionalų jų naudojimą ir gavybos poveikio aplinkai minimizavimą;

• pasikeista nuomonėmis apie viešojo vandens tiekimo sistemų reformą ir jos eigą, taip pat apie projektinius sprendimus, kurie gali lemti vandenviečių išdėstymo schemą;

• tartasi dėl higieninių reikalavimų požeminio vandens kokybei, skirtingo atskirų vandens kokybės ingredientų didžiausios leidžiamos koncentracijos (DLK) traktavimo normatyviniuose dokumentuose, taip pat dėl vandenruošos techninių galimybių ir ekonominio tikslingumo, kai vandenyje yra sunkiai pašalinamų ingredientų.

Trumpai pristatysiu seminare išsakytas svarbiausias mintis, kurios atspindi šiandienos ir artimiausios ateities apsirūpinimo vandeniu problemas bei vystymo kryptis, kurios svarbios bei žinotinos platesniam visuomenės ratui.

Kaip žinia, vanduo žmogui yra gyvybiškai svarbus. Sunku rasti gyvenimo ar veiklos sritį, kur nereikėtų vandens. Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje visas ūkio ir buities reikalams naudojamas gėlas vanduo išgaunamas iš požemio. Suprantama, kad gavyba būtų valdoma ir kontroliuojama, apie požeminį vandenį reikia turėti ir įvairiapusių bei sisteminių žinių. Ypač svarbu žinoti, kur ir kiek yra gero vandens, kaip giliai jis slūgso ir kokios jo gavybos galimybės. Lietuvoje susiklostė praktika, kad tokių žinių gavimui ir vandens tiekimo plėtros planavimui sudaromos ilgalaikės tikslinės programos. Iki minėto projekto tokios programos buvo sudarytos dvi – 1960–1980 ir 1980–2000 metams. Šių programų dėka šiandien žinome, kad Lietuva potencialiai turi, tiksliau galėtų iš požemio išgauti apie 3,6 mln. m3 gėlo geriamojo vandens per parą arba maždaug po 1 m3 kiekvienam mūsų. Didesnė dalis šių prognozinių išteklių (2,2 mln. m3 per parą) yra pagrįsti specialiais skaičiavimais, t. y. įvertinti kaip eksploataciniai A ir B kategorijos ištekliai. Kad būtų lengviau suprasti, kas tie prognoziniai ar ištirtieji eksploataciniai požeminio vandens ištekliai, pateikiama bendra požeminio vandens išteklių struktūrinė schema (1 pav.).

1_pav.jpg























1 pav.
Požeminio vandens ištekliai (pagal prof. V. Juodkazį).

Įdomu tai, kad oficialiais Statistikos departamento duomenimis ištirti požeminio vandens ištekliai kaip turtas vertinami 31,5 mlrd. litų. Tai sudaro 15,7% viso Lietuvos valstybės nacionalinio turto. Palyginimui galima pažymėti, kad žemės gelmėse slūgsančios visos naudingosios iškasenos (įskaitant ir požeminį vandenį) vertinamos 58,3 mlrd. litų. Taigi požeminis vanduo, kaip matome, yra pagrindinis Lietuvos žemės gelmių turtas.

Nors Lietuvoje yra nemažai gėlo vandens, yra dar daug neišspręstų gyventojų aprūpinimo geros kokybės geriamuoju vandeniu problemų. Visų pirma mažas aprūpinamų vandeniu gyventojų procentas. Pastaruoju metu realiai vandeniu centralizuotai aprūpinama 66–75% (pagal skirtingus šaltinius) Lietuvos gyventojų, kuriems kiekvieną dieną patiekiama apie 0,39 mln. m3 vandens, t. y. maždaug po 150 litrų kiekvienam. Palyginimui galima pažymėti, kad visame pasaulyje kiekvieną dieną sunaudojama apie 154,6 mln. m3 požeminio vandens, arba 3,4% bendro sunaudojamo gėlo vandens kiekio.

Daugiausia požeminio vandens Lietuvoje buvo suvartojama 1985–1989 m. – arti 1 mln. m3 per parą. Maždaug dešimtmetį nuo nepriklausomybės pradžios vandens suvartojimas nuolat mažėjo, keletą metų laikėsi gana stabilus, o nuo 2004 m. pradėjo didėti. Mažiausiai vandens suvartota 2004 m. – 0,33 mln. m3 per parą. Pastaruoju metu, lyginant su minimumu, vandens suvartojimas yra išaugęs apie 20%.Oficialiai vanduo tiekiamas iš 1022 viešųjų vandenviečių, iš kurių yra tik 100, kurių ištekliai žinomi.

2_pav.jpg






























2 pav.
Geriamojo vandens tiekimo sistemų išvystymas atskirose teritorijose (pagal R. Špoką, Aplinkos ministeriją).

Atskirose miesto ir kaimo vietovėse gyventojai skirtingai aprūpinami vandeniu. Geriausia padėtis yra stambiuose miestuose, kur aprūpinama vandeniu 93–97% gyventojų. O kaimuose vandeniu aprūpinami tik 3–4 gyventojai iš dešimties. Manoma, kad individualiai (daugiausia iš šachtinių šulinių) vandeniu apsirūpina apie 1 mln. Lietuvos gyventojų.

Įgyvendindama ES vandens direktyvas (98/83/EB ir 2000/60/EB) LR Vyriausybė yra Europos Sąjungai įsipareigojusi iki 2015 m. aprūpinti geros kokybės geriamuoju vandeniu ne mažiau kaip 95% šalies gyventojų. Tai reiškia, kad geros kokybės požeminio vandens paklausa ateityje turėtų išaugti, o miesto ir kaimo aprūpinimo vandeniu atskirtis mažėti.

Kita vandens tiekimo problema, kurią teks spręsti ateityje – atskirose vietovėse nepakankamai gera požeminio vandens kokybė, nes yra per daug fluoridų, chloridų, amonio, nitratų ir kai kurių kitų cheminių komponentų. Dažniausiai geriamajame vandenyje viršijama Fe, Mn, NH4 DLK leistina koncentracija. Tačiau jie lengvai pašalinami vandentiekio stotyse tradicinėmis vandenruošos technologijomis ir didelių problemų nekelia. Didžiausias problemas kelia toksiniai ingredientai F, B, ir NO3, kurių nemažai yra pajūrio krašte ir kurių koncentracija geriamajame vandenyje pagal ES direktyvas negali viršyti 75% DLK. Nemažai problemų kelia ir netoksiniai ingredientai Cl- ir SO4. Taigi nors geriamo požeminio vandens turime užtektinai, jis pasiskirstęs netolygiai. Yra rajonų, pavyzdžiui, Šiaulių kraštas ir ypač Joniškio rajonas, kur jaučiamas didžiulis geros kokybės vandens stygius. Planuojant plėsti centralizuotą vandens tiekimą, tokiose vietovėse vandenį gali tiekti paduoti iš toliau esančių telkinių (žr. 3 pav.).

3_pav.jpg





































3 pav.
Probleminės geriamojo požeminio vandens teritorijos (pagal I. Drulytę, VSPT).

Palyginimui galima pažymėti, kad ES šalyse vanduo kokybės reikalavimų dažniausiai neatitinka dėl šių rodiklių:

• toksinių: trihalometanai, nitratai, arsenas, fluoridas, švinas, daugiacikliai aromatiniai angliavandeniliai, pesticidai;

• indikatorinių: geležis, manganas, aliuminis, chloridas, sulfatas

Kaip matome, ES šalyse požeminis vanduo daugiau sugadintas technogeginės kilmės ingredientais, o Lietuvos vandens kondiciją dažniausiai blogina natūralios gamtinės kilmės medžiagos.

Vadovaujantis teisės aktais, viešai tiekiamo vandens kondicijos trūkumai turi būti likviduoti ir gyventojams tiekiamas vanduo turi pilnai atitikti kokybės reikalavimus. Nesant galimybių, atsakingos institucijos laikinai gali leisti tiekti nekondicinį vandenį. Valstybinės sveikatos priežiūros tarnybos (VSPT) duomenimis, tokie leidimai šiuo metu Lietuvoje išduoti kelioms Klaipėdos krašto vandenvietėms, kuriose yra padidinta fluorido koncentracija (lent.).

Taikantis prie ES reikalavimų, ateityje vandens tiekėjams problemų gali atsirasti ir dėl boro. Mat Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) šio komponento didžiausią leidžiamą koncentraciją yra nustačiusi 0,3 mg/l. Lietuvoje šiuo metu ji yra didesnė – 1 mg/l. Tačiau vyksta diskusija, ar nereikėtų ją sumažinti iki 0,3 mg/l. Jeigu taip atsitiks, gana didelėje Lietuvos teritorijoje vandens kondicija pagal šį rodiklį taps taip pat netinkama ir vandenį, prieš tiekiant vartotojui, reikės papildomai paruošti (išvalyti). Pagrindinės probleminės vietovės vėl būtų pajūris, Žemaitija, vidurio Lietuva ir dalis Suvalkijos (žr. 4 pav.). Geriausias vanduo boro ir kitų ingredientų požiūriu, yra rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.

4_pav.jpg





































4 pav.
Boro koncentracijos pasiskirstymas požeminiame vandenyje (pagal A. Klimą).

Geriamojo vandens stygiaus problemą lemia ne tik vieno ar kito ingrediento padidėjimas. Geriamojo požeminio vandens trūkumas atskirose Lietuvos vietovėse yra atsiradęs ir dėl blogų hidrogeologinių sąlygų: kai kur požeminio vandens tiesiog nėra arba jo yra nepakankamai. Tai ypač būdinga Suvalkijai ir vidurio Lietuvai (žr. 3 pav.). Siekiant racionaliai plėtoti vandens tiekimo sistemas ir galimus ekonominius-techninius sprendimus suderinti su konkrečioje teritorijoje turimais požeminio vandens ištekliais, tokiose vietovėse pirmiausia turi būti išaiškinti galimi požeminio vandens šaltiniai ir įvertinti turimi požeminio vandens ištekliai.

Taigi matome, kad su vienokiomis ar kitokiomis vandens tiekimo problemomis susiduriama maždaug pusėje Lietuvos teritorijos, daugiausia centrinėje ir vakarinėje dalyje. Tokių problemų faktiškai nepatiria rytinė ir pietinė Lietuva. Čia vandens yra daug ir jis yra geros kokybės.

Kaip matome, problemų, susijusių su geriamojo požeminio vandens ištekliais ir gyventojų aprūpinimu vandeniu yra daug ir įvairių. Manoma, kad didelę jų dalį padės išspręsti minėtos vyriausybinės programos įgyvendinimas. Ja siekiama:

• nustatyti, kiek Lietuvoje yra požeminio geriamojo vandens išteklių, kokios jie kokybės (atsižvelgiant į vandens kokybės pokyčius jį eksploatuojant), kokios jų naudojimo galimybės iki 2025 m., atsižvelgiant į ES nustatytus geriamojo vandens kokybės reikalavimus;

• parengti teisines ir informacines vandenviečių išteklių kokybės apsaugos, tiekiamo vandens gerinimo ir kokybės kontrolės priemones;

• sukurti valstybinę požeminio geriamojo vandens informacijos sistemą, jungiančią institucijas, atsakingas už geriamojo vandens tiekimą, naudojimo, apsaugos ir saugos kontrolę;

• sukaupti naują informaciją apie šalies žemės gelmes, kurios reikia teritorijų planavimui, centralizuoto vandens tiekimo plėtrai bei patikimos ir informatyvios požeminio vandens išteklių apsaugos prevencijos (monitoringo) sistemos sukūrimui.

lentele_.jpg















Lentelė.
Vandens tiekėjams VSPT išduotos išlygos taikymo sąlygos.

Sprendžiant konkrečius išteklių vertinimo uždavinius, iškyla ir naujų klausimų, kuriuos taip pat reikia paviešinti ir aptarti.

Visų pirma tai susiję su pačiu ES direktyvoje 2000/60/EB nurodytu turimų požeminio vandens išteklių apibrėžimu, kuris skamba taip (pažodinis vertimas): „Turimi požeminio vandens ištekliai – tai ilgalaikis metinis požeminio vandens telkinio bendro atsinaujinimo vidurkis, atėmus ilgalaikį metinį debitą, kurio reikia, kad susiję paviršiniai vandenys pasiektų nurodytus ekologinius kokybės tikslus, ženkliau nesuprastėtų tokių vandens telkinių ekologinė būklė ir nebūtų smarkiau pakenkta susijusioms sausumos ekosistemoms“. Trumpiau tariant, požeminio vandens ištekliai turi užtikrinti gerą požeminio vandens kokybę ir nekeičia geros paviršinio vandens bei kitų ekosistemų būklės. Taigi vertinant turimus požeminio vandens išteklius, būtina įvertinti jo gavybos poveikio aplinkai padarinius, kurie, intensyviai eksploatuojant vandeninguosius sluoksnius, gali pasireikšti dvejopai:

• gali neleistinai pažemėti gruntinio vandens lygis, o tai gali pakenkti sausumos ekosistemoms, pirmiausia augalijai;

• gali sumažėti mažų upių nuotėkis ir(ar) pažemėti ežerų lygis – tai gali pakenkti vidaus vandenų ekosistemoms.

Įvertinant vandens išteklius, nurodytus galimus vandens gavybos padarinius būtina nustatyti kaip ribines sąlygas, t. y. konkretizuoti. O šiuo metu tokių konkrečių oficialių ekologinių reikalavimų nėra ir juos tenka parinkti bei pagrįsti patiems vertintojams. Vadovaujantis bendraisiais ekologiniais kriterijais ir nuostatomis, yra priimti tokie vandens gavybos poveikio aplinkai apribojimai:

• esant daugiasluoksnėms sistemoms, gruntinio vandens lygis vandenvietės kaptažo srityje gali pažemėti iki 1,0–1,5 m, o likusioje vandenvietės mitybos srities dalyje – iki 0,2–0,5 m;

• prognozuojamas požeminis nuotėkis į upes negali būti mažesnis už jų minimalų 30 parų debitą;

• vandens lygis ežeruose negali kristi žemiau daugiamečio gamtinio minimalaus lygio vidurkio altitudės.

Seminaro dalyviai, išklausę ir diskusijose aptarę pranešimus, suformulavo tokias rekomendacijas.

Pirma. Siekiant ateityje gauti patikimus duomenis apie intensyvios požeminio vandens gavybos poveikį aplinkai, rekomenduojama išplėsti požeminio vandens monitoringą – aeracijos zonos ir su ja susijusių aplinkos elementų bei ekosistemų stebėjimus.

Antra. Kadangi Lietuvoje šiuo metu yra daug mažų viešojo vandens tiekimo įmonių, dažnai neužtikrinančių geriamojo vandens higienos reikalavimų bei nuolatinio vandens tiekimo vartotojams, rekomenduojama (ypač urbanizuotose teritorijose) palaipsniui atsisakyti jų paslaugų, kadangi sustambinti rajoniniai vandentiekiai gali būti aprūpinti iš stambesnių, tinkamai įrengtų ir apsaugotų vandenviečių.

Trečia. Lietuvoje šiuo metu nėra oficialiai patvirtinto gėlo požeminio vandens kokybę reglamentuojančio dokumento. Rekomenduojama parengti tokį dokumentą, skirstant požeminį gėlą vandenį į klases, kurios pasitarnaus higieniniams ir komerciniams jo vertinimams.

Seminare nagrinėtų klausimų apibendrinančia išvada galėtų būti Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus J. Mockevičiaus išsakyta mintis, kad šalies ūkis ir ekonomika naudojasi požeminio vandens ištekliais, tačiau nepakankamai investuoja į sektoriaus duomenų kaupimą, analizę, išteklių valdymą ir tuo pačiu į požeminio vandens vertės aplinkai užtikrinimą ateityje. Tokia situacija turėtų būti keičiama. Tam būtina hidrogeologų visuomenės ir visų vandens išteklių apsauga bei tausojimu suinteresuotų institucijų ir piliečių kryptingas darbas ir pastangos.

Seminaro organizatoriai išreiškė viltį, kad Lietuvos gyventojams švaraus ir sveiko požeminio vandens niekada nepritrūks.

Antanas Marcinonis
UAB „GROTA“ direktorius
 
< Atgal   Pirmyn >