Jei nedidelį miestelį, kaimą ar gyvenvietę palygintume su atitinkamą gyventojų skaičių turinčia Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ar kitos Vakarų šalies vietove, pastebėtume kai kuriuos esminius skirtumus. Vieni tiesiog krenta į akis, o kitais turėtume giliau pasidomėti, kadangi jie slypi po žeme. Kalbame apie komunikacijas.

Mūsiškė gyvenvietė iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne prastesnė už vakarietišką. Yra gėlių, švarūs kiemai. Tačiau, pasirodo, čia pat, už tvoros, prasideda miškelis, valstybės ar niekieno žemė, besąs improvizuotas sąvartynas. Ir ne vienas. Vargu ar įvaizdžio – savotiškų „Potiomkino kiemų“ kūrėjai, besitaškantys valstybės pinigais, galėtų paneigti, kad tokių vaizdelių gausu visoje Lietuvoje.

Užsienietį, patekusį į mūsų kaimo užkampį, nemaloniai nustebins medinės būdelės. Atlapomis durimis, apgultos musių, jos skleidžia nemalonų kvapą. Civilizuotose šalyse tokių „institucijų“ seniai neliko. Jas išgujo tvarkingai veikianti vandentiekio, kanalizacijos ir nuotekų valymo sistema.

Nekalbame apie didmiesčius. Giliausios provincijos gyventojas nėra priverstas žiemos vidurnaktį tursenti į lauko tualetą. Štai tokie skirtumai. Atgyvenos, su kuriomis daugelis apsiprato. „Smulkmenos“, atbaidančios nemažą dalį užsieniečių, kuriuos šiaip jau viliotų graži Lietuvos kaimo gamta.

Mūsų pokalbis su Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriumi Kastyčiu Tuminu – ne apie įvaizdžių miražus, bet apie realius darbus ir mūsų krašto aplinką, kokia ji turėtų būti. Šiam tikslui skiriami ES paramos milijardai. Vardan švarios, sveikos ir saugios aplinkos darbuojasi prieš septynerius metus įkurtos institucijos kolektyvas. Neatsitiktinai APVA savo kasdienėje veikloje vadovaujasi šiuo principu: „Mokslas. Ekonomika. Sanglauda. Kuriame Lietuvos ateitį.“
































Kairių sąvartyno uždarymo darbai

Agentūros vadovo paprašėme prisiminti, kokie buvo pirmieji įstaigos žingsniai ir ką jau pavyko įgyvendinti. Išgirdome visapusišką praeito laiko darbų ir įvykių analizę. Tačiau pradžioje tikslinga pacituoti ypač svarbų Kastyčio Tumino teiginį iš tolesnės mūsų pokalbio dalies.

– Svarbiausias nacionalinis tikslas – pasiekti, kad iki 2015 metų 95% visų Lietuvos gyventojų galėtų naudotis centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų nuleidimo paslaugomis, – sakė agentūros vadovas. – Šiandien tas skaičius yra 76%. 2007–2013 m. darbų programa tikimės priartėti iki 82%. Kaip matote, sunkiai, labai sunkiai tie procentai kaupiasi. Reikalas tas, kad šiuose darbuose dalyvauja daugelis įstaigų, organizacijų, žinybų. Deja, ne visuomet pavyksta pasiekti sutarimo, suderintų racionalių ir efektyvių veiksmų. Sieksime, kaip ir iki šiol darėme, koordinuoti visų pastangas. Darysime tai, kas mūsų kompetencijoje.

Vadovo žodžiuose visa reikalo esmė. Juk įgyvendinus minėtus planus Lietuvos aplinka taptų švaresnė, sveikesnė, pagaliau tarp mūsų krašto ir civilizuotų šalių išnyktų tie negatyvūs skirtumai, kuriuos minėjome rašinio pradžioje.

– Agentūra pradėjo veiklą 2002 m. vasario mėnesį, – prisimena vadovas. – Per Europos Sąjungos ISPA programas buvo pradėti finansuoti aplinkosaugos projektai Lietuvoje. Sprendimą finansuoti projektus iš Sanglaudos fondo priima Europos Komisija.

Atsitiko netradicinis atvejis, kuriant valstybės įstaigą. Mat agentūrą teko kurti padiktavus gyvenimo būtinybei, galima sakyti, tuščioje vietoje.
































Tvarkomos bei valomos Gavaičio ežero, esančio Ignalinoje, pakrantės, šalinamas dumblas

– Pradžioje buvome dviese, – tęsia Kastytis Tuminas. – Direktorius ir vyriausioji finansininkė. O darbų apimtį galėsite įsivaizduoti, išgirdę vienintelį skaičių: agentūrai buvo pavesta pasirengti ir administruoti beveik dviejų milijardų litų vertės ISPA / Sanglaudos bei Struktūrinių (vadinamos BPD) programų aplinkosaugoje įgyvendinimą. Pagrindiniai subsektoriai – atliekų tvarkymas ir vandentvarka. Kartu reikėjo organizuoti ir struktūrinės programos projektų, apimančių vandens telkinių valymą, saugojamų teritorijų tvarkymą ir kt. įgyvendinimą.

Pradžia, kaip prisimena vadovas, buvo ypač sudėtinga. Juk teko perimti visą dokumentaciją ir informaciją, kas iki agentūros įkūrimo aplinkosaugos projektuose buvo nuveikta ir iš karto organizuoti reikalingus veiksmus. Kita vertus, reikėjo sukurti visas sektorines projektų administravimo taisykles ir procedūras, kurios leistų pradėti nuosekliai plėtoti bei koordinuoti projektų įgyvendinimą, įgyti ir perduoti patyrimą savivaldybėms. Galiausiai reikėjo pasirūpinti ir pačios įstaigos funkcionavimu – pirmųjų darbuotojų paieška ir atranka, vidaus reglamentais, darbo vietomis ir kt. Reikia taip pat priminti, kad iki 2004 metų visi projektų administravimo dokumentai buvo rengiami ir visas bendravimas su ES atstovybe Lietuvoje vyko tik anglų kalba.

Europos Komisijoje yra numatyti paramos skyrimo principai, taisyklės ir reglamentai, tačiau tai teko pritaikyti mūsų krašto specifikai bei suderinti su paramos gavėjais. Galutinis adresatas – savivaldybės, kurių teritorijose įgyvendinami visi aplinkosaugos projektai, susiję su atliekų tvarkymu bei nuotekų valymo įrenginių statyba ir vandens tinklų klojimu.

Pradiniame veiklos etape buvo ir kitų pertvarkymų, susijusių su ekonomikos bei politikos pokyčiais. 2004 m. agentūra, kuri nuo 2002 metų vadinosi paprasčiausiai ISPA programos įgyvendinimo agentūra, gavo naują, dabartinį jos pavadinimą.

Kastytis Tuminas tai paaiškina plačiau:

– Iš esmės ISPA programa apėmė 2000–2006 m. laikotarpį ir buvo skirta šalims kandidatėms į Europos Sąjungos bendriją. 2004 m. gegužės mėn. 1 d. Lietuva tampa ES nare. APVA toliau administruoja aplinkosaugos projektus, finansuojamus iš ES sanglaudos fondo ir struktūrinių fondų, taip pat prižiūri, kaip vykdomi ISPA fondo finansuojami projektai, stebi lėšų panaudojimą ir apskaitą, užtikrina, kad parama būtų tinkamai panaudojama.

Pradiniame etape nuveikta tiek, kad, atrodo, neįmanoma antrąsyk to pakartoti. Ir nors vadovas nelinkęs kalbėti apie savo nuopelnus, mūsų nuomone, įveikti pirmąjį sunkų ruožą padėjo Kastyčio Tumino kvalifikacija, kryptinga veikla ir, sakykime, neeilinė patirtis, ypač vandentvarkos srityje. Buvusio Kauno politechnikos instituto auklėtinis kurį laiką darbavosi „Vilniaus vandenyse“, o vėliau, išryškėjus organizatoriaus sugebėjimams, buvo paskirtas Klaipėdos vandens tiekimo įmonės direktoriumi.


























Plungės nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija

– Tikėjausi išvykstąs neilgam, – prisimena pašnekovas, – tačiau net nepastebėjau, kaip 16 metų prabėgo. Kuriant vieną pirmųjų Klaipėdoje investicinių projektų, atsirado bendravimo su Pasaulio banku patirtis. Ji dar labiau padidėjo kai, tiesa, neilgą laiką dirbau Aplinkos ministerijoje, tarptautinių klausimų eksperto pareigose. Po to, ministerijos vadovų paskirtas, ėmiausi formuoti APVA...

– Prašytume apibūdinti, kokį palikimą gavote, t. y. kas buvo nuveikta Jūsų minėtuose aplinkosaugos sektoriuose – atliekų tvarkyme ir vandens ūkyje – iki APVA įsteigimo?

– Buvo sukurta bendroji strategija, numatyti tikslai ir siekiamybės. Tačiau vietoje bendrų svarstymų dabar reikėjo kurti individualius projektus. Svarbiausia (ir toks požiūris vėliau pasitvirtino) reikėjo neatidėliojant atlikti reformas atliekų tvarkymo, ir vandentvarkos sektoriuose, kurios leistų kuo efektyviau pasiekti nacionalinius tikslus ir realizuoti investicijas, gaunamas iš Europos Sąjungos.

Pašnekovas geru žodžiu prisimena ryžtingus Aplinkos ministerijos ir jos tuometinio vadovo Arūno Kundroto žingsnius, siekiant reformų ir atliekų ūkio, ir vandentvarkos sektoriuose.

– Koks reformų tikslas?

– Labai konkretus. Kad ES paramos pinigai neatitektų vien stambiausioms savivaldybėms, o pasiektų kiekvieną iš 60-ies, neaplenkiant net mažiausių. Paaiškinsiu plačiau. Tiek atliekų, tiek vandentvarkos ūkis buvo decentralizuotas, kiekviena maža savivaldybė turėjo savo įmonę ir, aišku, mažai įmonei, siekiančiai įgyvendinti stambius investicinius projektus, paprasčiausiai neįmanoma to padaryti.

– Kodėl?

– Stokojama išteklių. Žmogiškųjų, intelektinių, finansinių – kokių tik norite. Net jei jų ir pakako, egzistavo kita neįveikiama kliūtis. Tuo mano minėtu 2000–2003 metų ISPA programos laikotarpiu ES leido iš teikiamos paramos rengti tik ne mažesnės kaip 5 milijonai eurų vertės, o vėliau Sanglaudos programos laikotarpiu (2004–2006) – ne mažesnės kaip 10 milijonų eurų vertės investicinius projektus

– Padėtis, atrodo, iš tikrųjų labai sudėtinga. Koks galėtų būti sprendimas?

– Aplinkos ministerija drauge su mūsų agentūra surado išeitį. Pirmiausia atliekų tvarkymo srityje. Po įtempto darbo, ilgų derybų su savivaldybėmis, pavyko sukurti 10 stambių regioninių atliekų tvarkymo centrų, kurių kiekvienas aptarnauja apskrities teritoriją. Taigi galėtume teigti, jog atliekų tvarkymą daugiau ar mažiau pavyko išspręsti. Sunkiau klostėsi su vandentvarka. Daugelis savivaldybių nepatikliai žiūrėjo į galimybę (ir net būtinumą) kooperuotis. Atseit, nenorim imtis atsakomybės už kaimyną, norime tvarkytis patys.

– Ar tokį požiūrį galime laikyti toliaregišku? Ar tai nėra tolygu kirsti šaką, ant kurios sėdi? Jei teisingai supratau – ir sau, ir kaimynui atimi vandentvarkos finansavimo galimybę?

– Tikra tiesa. Tuo labiau, kad, sportininkų terminais tariant, kartelė buvo dar aukščiau pakelta. Pagal Sanglaudos fondo reikalavimus buvo finansuojami ne mažesni kaip 10 mln. eurų vertės projektai. Ieškant sprendimo, kaip įgyvendinti ES sanglaudos fondo vandentvarkos projektus, Lietuvos teritorija buvo padalinta į administraciniu principu suformuotus 5 upių baseinus: Nemuno žemupio, Nemuno vidurupio, Nemuno aukštupio, Ventos–Lielupės ir Neries. Toks formavimo principas yra sąlyginis, tačiau kiekvienas baseinas savo investicinio projekto apimtimi yra analogiškas. Apytikriai kiekvieno vertė sudaro 200–300 mln. litų. Taip išsprendus klausimą, neliko trukdymų kiekvienai savivaldybei gauti Europos Sąjungos paramą. Kiekvienas stambus baseino projektas apima 8–12 savivaldybių ir tuo būdu nelieka paliktų be paramos. Kiekvienam tokiam baseinui buvo parengta ilgalaikė investicijų programa laikotarpiui iki 2020 metų.

Iš viso pernai APVA koordinavo 16 savivaldybių ir savivaldybių grupių vandentvarkos bei 11 regioninių atliekų tvarkymo projektų, finansuojamų ES sanglaudos fondo lėšomis, įgyvendinimą. Pastaraisiais metais praktiškai visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo rausiamos gatvės ir klojami vandentiekio bei nuotekų tinklai. Praeitais s metais buvo baigti įgyvendinti Vilniaus, Jonavos miestų nuotekų valymo įrenginių rekonstravimo, nuotekų tinklų išplėtimo ir vandentiekio tinklų renovavimo, Alytaus, Šiaulių regioniniai atliekų tvarkymo projektai. Norėčiau priminti, jog šie projektai buvo pirmieji ISPA projektai, patvirtinti dar 2000–2002 m. Dėl įvairių priežasčių tiek fiziniai, tiek finansiniai projektų parametrai buvo ne kartą keičiami, tačiau jie pagaliau sėkmingai užbaigti.

Be minėtų, taip pat jau pilnai įgyvendinti Druskininkų, Radviliškio vandentvarkos projektai, kurie buvo pradėti 2002 m. Pernai užbaigta Kauno vandenvalos įrenginių statyba, o ir visas Kauno kompleksinis projektas baigiamas šiais metais. Jau įrengti nauji, atitinkantys visus aplinkosauginius reikalavimus Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus, Tauragės, Utenos, Telšių, Marijampolės regioniniai atliekų sąvartynai. Taip pat šiais metais užbaigiami Kėdainių, Neringos, Plungės vandentvarkos bei Utenos atliekų tvarkymo kompleksiniai projektai. Na, o ateinančiais metais iš esmės užbaigiame visą 2000–2006 metų aplinkosaugos projektų programą. Laikas, atrodytų, netrumpas, tačiau reikia žinoti, iš ko jis susideda.

– Prieš keletą metų spaudoje ir iš įvairių tribūnų dažnai tekdavo girdėti kritikos Aplinkos ministerijai ir Jūsų vadovaujamai agentūrai, kad per lėtai įsisavinamos ES lėšos, skirtos vandentvarkos projektams įgyvendinti. Kaip teigiamą pavyzdį palyginimui pateikdavo transporto, kelių remonto sektorių, kuris dirbąs operatyviau.

– Tai praeities dalykai ir nenorėčiau apie tai plačiau kalbėti, kadangi į panašius klausimus jau ne sykį teko atsakinėti ir neaiškumų, regis, neliko. Dažnai tokia kritika atsirasdavo dėl nesupratimo ar nenori gilintis. Kita vertus, neteisinga ir apmaudu būdavo, kai buvo lyginama transporto ir aplinkosaugos projektų sparta – visiškai skirtingi, tarpusavyje nepalyginami dalykai. Vandentvarkos ir atliekų sektoriuose teko atlikti labai daug paruošiamojo darbo, kurio konkrečius rezultatus pamatome po kelerių metų. Juk viską pradėjome nuo priešgalimybių, po to – galimybių studijų, kurių pagrindu buvo parengtos paraiškos ES paramai gauti ir pasirašyti finansiniai memorandumai. Dar prisidėjo jau minėta atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugų reforma.Tik po to – techninių projektų, detaliųjų planų rengimas su įvairiais privačių teritorijų ar gretimų savininkų interesais (geras to pavyzdys – ilgai trunkantys ginčai, diskusijos dėl Kazokiškių sąvartyno vietos) ir pagaliau jau matomas konkretus darbas – komunikacijų klojimas, siurblinės, įrenginių montavimas, sąvartynų įrengimas ir t. t.

Vykdant 2000–2006 m. programą, Lietuvoje nutiesta maždaug 500 km vandentiekio ir 700 km nuotekų tinklų, t. y. apie 30% viso turimo infrastruktūros tinklo. Ne mažesni darbai laukia vykdant 2007–2013 m. programą. Per šį laikotarpį turėtų būti paklota dar 400 km vandentiekio ir beveik 1000 km nuotekų tinklų. Palyginimui galima pasakyti, kad visame miestų vandentvarkos ūkyje 2000 metais buvo 6256,7 km vandentiekio ir 4215 km nuotekų tinklų.

– Ar palankios buvo sąlygos minėtiems užbaigtiems projektams įgyvendinti ir ką prognozuojate 2007–2013 metų laikotarpiui?

– Šiandien, kai jau labai gerai sutvarkyta investicinė sistema, visos numatytos programos įgyvendinamos greičiau. 2008 m. darbams, įgyvendinant vandentvarkos projektus, neigiamos įtakos turėjo ženklus statybos kainų augimas, ypač 2006–2007 metais. Dėl šios priežasties patvirtintuose projektų biudžetuose neužteko lėšų numatytiems darbams atlikti, todėl 2008 m. teko spręsti papildomo finansavimo klausimus. Dalį trūkstamų lėšų sutiko skirti savivaldybės – paramos gavėjai, tačiau didžioji dalis papildomo finansavimo buvo gauta iš Lietuvos valstybės biudžeto. Gavus papildomą finansavimą paspartėjo ir projektų įgyvendinimas.

Dabar, kai statybų kainos mažėja, situacija tampa palanki 2007–2013 m. darbų etapui. Mūsų planuojamos darbų apimtys labai sėkmingai išlaiko pusiausvyrą su esamomis kainomis. Kaip jau minėjau, per 2007–2013 metus tikimės pasiekti, kad 82% Lietuvos gyventojų galėtų naudotis centralizuotu vandens tiekimu ir nuotekų nuleidimu. Tačiau iki Vakarų Europos šalių lygio, siekiančio 95%, dar teks labai daug dirbti. Šiam tikslui 2007–2013 m. laikotarpiu bus papildomai investuota per 1,5 mlrd. Lt.
– Gerbiamas direktoriau, pokalbio pradžioje minėjote, jog ne vienas vandentvarkos projektas galėjo būti gerokai anksčiau įgyvendintas, jei visuomet būtų rasta bendra kalba su savivaldybių vadovais, atsakingais darbuotojais. Kokios nesusikalbėjimų priežastys?

– Visko būna. Pavyzdžiui, kai kas galvoja ir svarsto taip: jūs koordinuojate ES milijardų panaudojimo tikslingumą, tai ir darykite viską nuo pradžios iki galo. Kitaip sakant, renkasi stebėtojų vaidmenį. Taip, tikra tiesa, esame atsakingi už galutinį rezultatą ir už tai, kad lėšos būtų panaudotos tikslingai, naudingai, racionaliai. Tačiau ar mažiau turėtų būti suinteresuoti gerais darbo rezultatais tie, kam skiriamos šios didžiulės lėšos ir daugelio žmonių pastangos? Juk adresatas – savivaldybės ir jų įmonės, jų teritorijoje esančių miestų, miestelių gyventojai. Kita vertus, rangovai, projektų vykdytojai atlieka darbus vietose, ir ne kas kitas, o konkretūs atlikėjai ir savivaldybių įmonių darbuotojai turi geriausias galimybes ir privalo matyti bei kontroliuoti ir darbų kokybę, ir teisingą lėšų panaudojimą. Todėl bet kurios grandies pareigūnas, pasirašydamas dokumentą apie atliktus darbus ar panaudotas lėšas, turėtų jausti ne kontrolės baimę, o didelę asmeninę atsakomybę.

Kai kurie savivaldybių pareigūnai klaidingai mano, jog APVA – tik papildoma biurokratinė įstaiga, kurios tikslas nurodinėti, tikrinti, kontroliuoti. Tačiau agentūros pastangos administruojant investicines programas, vykdant savivaldybių veiksmų kontrolę iš esmės padeda savivaldybėms išvengti galimos finansinės naštos, jeigu būtų prarandamos ES lėšos. Todėl iš tikrųjų esame partneriai, bendradarbiai, siekiantys to paties tikslo.

Matau dar vieną veiklos sritį, kurioje ypač reikėtų savivaldybių iniciatyvos. Tai darbas su gyventojais, siekiant, kad jie prisijungtų prie naujų vandentiekio ir nuotekų tinklų. Jeigu jau ES ir Lietuva tiek daug lėšų skiria aplinkosaugai, vandens ūkiui tvarkyti, valymo įrenginiams, turime pasiekti, kad tiek įrenginiai veiktų efektyviai, visu apkrovimu. Tačiau ne tik gera inžinerinė infrastruktūra čia svarbiausia, o siekiamybė, kad kuo daugiau gyventojų galėtų naudotis sukurta galinga infrastruktūra. Yra pakankamai argumentų įtikinti kiekvieną vartotoją, ypač gyvenantį mieste ar gyvenvietėje, kad centralizuotas aprūpinimas geriamuoju vandeniu daugeliu atveju yra ekonomiškesnis ir patikimesnis, o centralizuotai šalinamos nuotekos tikrai neterš aplinkos. Šių problemų neišspręsi per metus ar dvejus. Ne vienam gyventi ir dirbti naujoviškai trukdo praeities, visai kitais principais paremtas centralizuoto administravimo mentalitetas. Tačiau minėtų darbų įgyvendinimas – vienintelis kelias tapti civilizuota valstybe.

Kalbėjosi Aloyzas Urbonas