Kai 2002 m. didelė Lietuvos mokslininkų grupė kartu su ekonomistais praktikais ir valstybės institucijų specialistais parengėme šalies ekonomikos plėtotės iki 2015 m. pirmąją ilgalaikę strategiją, atrodė, kad bus naujaip rengiama ir įgyvendinama valstybės ekonominė politika, vadovaujantis strateginio valdymo teorijos principais ir metodais. Daug vilčių teikė strategijos aprobavimas aukščiausiu valstybės lygiu – Vyriausybėje ir Seime. Su dauguma politinių partijų, profesinėmis sąjungomis ir verslo struktūromis aukščiausia valstybės valdžia pasirašė referendumą, įtvirtinantį bendrus įsipareigojimus valstybės ekonominėje politikoje vadovautis strateginiais prioritetais.

Lietuva su strategija ...Lietuva be ateities

Svarbiausi ilgalaikiai strateginiai prioritetai šiandien net gilioje krizinėje situacijoje tebėra žinomi ir aiškūs. Lietuvos ekonomikos plėtotės ilgalaikėse strategijose iki 2015 ir 2020 m. kaip svarbiausi akcentuojami šie strateginiai prioritetai: (1) žinių ekonomikos ir informacinės visuomenės sukūrimas; (2) mokslo, technologijų ir inovacijų plėtra; (3) investicijos į žmogiškąjį kapitalą; (4) fizinės, finansinės ir socialinės infrastruktūros plėtra; (5) šalies eksportą didinančių, didelę pridėtinę vertę sukuriančių ir aukštąsias bei naujausias technologijas naudojančių ekonominių veiklų plėtra; (6) rinkos mechanizmų veikimą gerinančios struktūrinės reformos; (7) makroekonominio stabilumo užtikrinimas. Minėtose strategijose prioritetų, suformuluotų detaliau ir konkrečiau, pateikta ir daugiau. Tačiau tik dabartinė (A. Kubiliaus) vyriausybė pirmoji savo veiklos programoje, mano nuomone, pabandė padaryti juntamesnį strateginio mąstymo proveržį.

Deja, tolimesnė šios vyriausybės veikla rodo, kad bandymas nebuvo sėkmingas, nes nepavyko inicijuoti tinkamų strateginių pokyčių ir tinkamai juos valdyti. Šalies ekonomikos mastu strateginiai pokyčiai – tai ekonominės reformos ir žmonių, pirmiausia politikų ir valdžios vyrų, keitimasis. Apie reformas Lietuvoje ir jų organizavimą girdime daugybę kritikos. Tam tikros dalies veidų (dėl kurių rinkėjai šiandien jau yra aiškiai nusivylę) LR Seime atsinaujinimas ir LR Vyriausybės pasikeitimas buvo tik dalelė būtinų strateginių pokyčių.

Praktiškai šalies ekonomikos plėtotės strateginis valdymas ir baigėsi ilgalaikės iki 2015 m. strategijos aprobavimu. Tiesa, besitęsiančio strateginio valdymo imitaciją bandė daryti prie LR Ūkio ministerijos sudaryta vyriausybinė strateginio monitoringo komisija. Tačiau kontroliuoti, kaip faktiškai vykdomos strategijos įgyvendinimo užduotys, ši komisija negalėjo: tokios užduotys visiškai nebūdavo numatomos nei vyriausybių programose, nei ministerijų strateginiuose planuose. Komisija kartą metuose apsvarstydavo iš ministerijų surinktų duomenų atskirų ekonomikos sektorių metinių rezultatų apibendrinimą, kurį ir pateikdavo Vyriausybei kaip strategijos įgyvendinimo ataskaitą. Vyriausybė, matydama, kokie nuostabūs šie rezultatai, „ataskaitas“ patvirtindavo.

Iš tikrųjų mūsų šalies ekonomika šio tūkstantmečio pradžioje augo nuostabiais tempais, ką ryškiai parodo ši ekonominio augimo tempų dinaminė eilutė: 2000–4,1%; 2001–6,6%; 2002–6,9%; 2003–10,2%; 2004–7,4%; 2005–7,8%; 2006–7,8%; 2007–8,9%. Be abejo, tokios sėkmės aureolę pasisavindavo buvusios vyriausybės (ypač aktyviai savo didvyriškumą dėl spartaus ekonominio augimo deklaruodavo G. Kirkilo vyriausybė). O jau apie 2008 m. vidurį mitas apie nepamatuotai deklaruotus valdžios nuopelnus išsisklaidė, nes tapo akivaizdu, kad verslo ir vartotojų lūkesčių augimo euforija ir ją maitinęs ekonomiškai nepateisinamo skolinimosi bumas nulėmė nuostabius pastarojo laikotarpio šalies ekonomikos augimo tempus. Valdžia paprasčiausiai net nemėgindavo atsakyti į klausimą, kokių veiksnių pagrindu augs Lietuvos ekonomika, kai staiga bus užsuktas skolinimosi bumą maitinančio rezervuaro kranelis. Ji ir negalėjo pateikti aiškesnio atsakymo, nes dėmesio strateginiams prioritetams ir fundamentiniams veiksniams, kurie užtikrintų sąlygas ilgalaikiam stabiliam ekonomikos augimui, visiškai nebuvo skiriama.

Šiandien susiklosčiusią realybę, kad Lietuvos ekonomikos nuosmukis yra toks gilus, iš esmės ir paaiškina ekonomikos plėtotės strateginio valdymo didžiulės ydos. Vadovaudamasi ekonominėje politikoje strateginio valdymo principais ir metodais, valdžia daug anksčiau galėjo ir turėjo pradėti kai kuriuos visuomenę informuojančius ir konsoliduojančius veiksmus, kad laipsniškai prigesintų ekonomiškai nepagrįstą lūkesčių euforiją ir jos maitinimo šaltinius. Todėl šiandien praktiškai visiems visuomenės sluoksniams, tik dabar giliau susivokusiems, kokioje sudėtingoje ekonominėje situacijoje baigsime šiuos ir pradėsime kitus metus, yra sunkiai suprantamos didelės skubos tvarka įgyvendinamos „diržų suveržimo“ priemonės. O laiko platesnėms diskusijoms su visuomene nebeliko, nes grėsminga situacija reikalauja neatidėliotinų valdžios sprendimų jau šiandien.

Valstybės įsipareigojimas įgyvendinti strategiją

Strateginė mąstysena reikalauja iš valstybės valdžios neabejotinai pripažinti, kad šalies ekonomikos konkurencingumą ir galutinius rezultatus nulemia adekvačių kintančiai išorinei ir vidinei situacijai strategijų pasirinkimas. Svarbiausiu strateginiu valstybės ekonominės politikos uždaviniu turėtų būti tokios ekonomikos plėtotės strategijų pasirinkimas, kad spartaus ekonominio augimo dėka nepaliaujamai gerėtų žmonių gyvenimo kokybė. Žmonių gyvenimo kokybės lygis makroekonomine prasme priklauso nuo pagaminto nacionalinio produkto, gyventojų pajamų ir kainų lygio. Strategija galutiniame rezultate gali būti traktuojama kaip ekonomikos plėtotės modelis, kuris bendriausia forma rodo, kaip ją įgyvendinant didės ekonomikos nacionalinis konkurencingumas ir gerės žmonių gyvenimo kokybė.

Valstybė ne tik turi suvokti tinkamų strategijų pasirinkimo svarbą, bet ir prisiimti atsakomybę už pasirinktą strategiją, įsipareigodama investuoti ribotus šalies ekonominius išteklius į tinkamą strateginių projektų ir programų portfelį. Strateginis projektas yra apibrėžtas procesų rinkinys, įgyvendinamas pagal nustatytą užduočių kompleksą, kuriam valstybė skiria išteklius ir laiką. Strateginius projektus galime įsivaizduoti kaip strategijos įgyvendinimo „atomus“ – žemiausio lygio darbo paketus, leidžiančius įgyvendinti strategiją. Valstybė turi pasirinkti tinkamą investicijų valdymą, tinkamus strateginius projektus ir parūpinti reikiamus išteklius strateginiams projektams vykdyti. Kitaip sakant, valstybė turi įsipareigoti strategijas per investicijų į strateginius projektus.

Tarpusavyje susijusių projektų kompleksas turi būti vykdomas koordinuotai, dažniausiai dalijantis kai kuriais pagrindiniais ekonominiais ištekliais strateginiams tikslams pasiekti. Toks tarpusavyje susijusių strateginių projektų kompleksas vadinamas programa. Programas galima įsivaizduoti kaip strateginių ketinimų „molekules“, kuriose projektų –„atomų“ specifinės grupės glaudžiai susietos techniniais ir organizaciniais ryšiais norint gauti aukštesnio lygio strateginę naudą.

Šalies ekonomikos plėtotės strategijose fiksuojami svarbiausi valstybės strateginiai prioritetai, kurie vizijos, misijos ir strateginių tikslų formuluotėse pateikiami abstrakčių ekonominių sąvokų ir kategorijų kalba. Norint įgyvendinti strategijas būtina pirmiausia pereiti nuo abstrakčiai suformuluotų valstybės strateginių prioritetų prie konkrečių valstybės įsipareigojimų, skirti laiko ir investuoti šalies ekonominius išteklius į tinkamai pasirinktą projektų ir programų portfelį. Valstybei neprisiėmus konkrečių įsipareigojimų pasirinktoms strategijoms įgyvendinti, strategijas įforminantys dokumentai pasidengia storu dulkių sluoksniu valstybės institucijų archyvuose.



























Strategijos įgyvendinimo principinė schema

Nuo to, kaip sėkmingai valstybė valdo strateginių projektų ir programų portfelį, priklauso visos strategijos įgyvendinimo galutiniai rezultatai. Portfelio valdymo sistema turi aiškiai apibrėžti, kaip bus finansuojami strateginiai projektai, kas ir kaip spręs, kokius prioritetus nustatyti strateginiams projektams, kas vadovaus kiekvienam projektui ir programai portfelyje. Tradiciškai viena svarbiausių ir sunkiausių strategijos įgyvendinimo valdymo problemų yra finansavimas. Nepakankamas finansavimas įgyvendinant tinkamai pasirinktus strateginius projektus yra didžiulė kliūtis norint sėkmingai įvykdyti projektus.

Svarbiausia priežastis, kad Lietuvoje aprobuota aukščiausiu valdžios lygiu ilgalaikė strategija iki 2015 m. praktiškai taip ir nebuvo pritaikyta formuojant ir įgyvendinant valstybės ekonominę politiką, yra ta, jog valstybė net nebandė įsipareigoti strategijai skirdama investicijas strateginiams projektams. Praktiškai nesiejant su jokiomis strategijomis parengtos ir skurdžiai valstybės finansuojamos šimtai nacionalinių programų. Vyriausybių programos ir jų įgyvendinimo planuose neįmanoma aptikti net kokių nors užuominų apie su strategijomis susietus projektus ir programas. Ministerijų strateginiai planai tėra tik trimetės paraiškos biudžetiniam finansavimui gauti už tradicines biurokratines funkcijas, o ne už strateginius projektus ar programas.

Strateginio monitoringo svarba

Strateginė mąstysena reikalauja, kad valstybė be perstojo vykdytų šalies ekonominės situacijos strateginį monitoringą. Šalies ekonomikos strateginės situacijos apibendrintas įvertinimas keturiais aspektais (stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės) strateginio valdymo dalykinėje literatūroje vadinamas SSGG, (angl. SWOT – Strengths, Weaknesses, Opportunities, Threats). SSGG analizė apibendrina įvairius išsamius šalies ekonomikos aplinkos ir ekonominių išteklių strateginės analizės rezultatus ir toks apibendrinimas neturėtų būti vienkartinis, o vykdomas nuolat tam tikru periodiškumu.

Jau minėjome, kad norint sėkmingai įgyvendinti strategijas, būtina tinkamai vykdyti projektus ir programas. Čia taip pat naudinga stebėti tiek išorinę aplinką, tiek šalies ekonomikos vidinę situaciją ir lanksčiai bei greitai reaguoti į išorinius ir vidinius pokyčius. Kad šalis gautų didesnę strateginę naudą, strategijų planuotojai valstybės institucijose turi būti susieti grįžtamuoju ryšiu ir informuojami apie projektų ir programų vykdymo eigą ir pasiektus tikruosius galutinius jų rezultatus. Šis svarbus grįžtamasis ryšys yra tarsi nuolatinė strategijas įgyvendinančios valstybės pasiekimų kontrolė ir leidžia pasitikrinti, ar pasirinktosios strategijos tebėra tinkamos pasikeitus sąlygoms. Grįžtamojo ryšio informacija leidžia įvertinti, ar pasirinktas projektų ir programų portfelis vis dar dera su patikslintomis strategijomis, ir atitinkamai perskirstyti šalies ekonominius išteklius. Deja, net jau savo piką pasiekusioje ekonominės krizės situacijoje šiandien vis dar neturime specifinio krizės neigiamų pasekmių įveikimo strateginio plano.

Mokslinį pagrindą periodiniam šalies ekonomikos situacijos strateginiam vertinimui turėtų užtikrinti šalies ekonomikos augimo ir konkurencingumo veiksnių nuolatiniai moksliniai ekonominiai tyrimai. Strategine prasme ypač svarbūs, tačiau šiuo metu apleisti ir nekoordinuojami Lietuvos ekonomikos konkurencingumo ir augimo veiksnių kompleksiniai tyrimai, apimantys šias svarbiausias problemines kryptis.

• Ekonomikos augimo ir konkurencingumo analizės ir prognozavimo modelių, metodų ir duomenų bazių kūrimas.
• Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo svarbiausių tendencijų ir veiksnių – demografinių procesų, gyventojų užimtumo ir investicijų į žmogiškąjį kapitalą; investicijų į realų (fizinį) kapitalą ir materialinę infrastruktūrą (energetika, komunikacijos, transportas); mokslo, technologinės pažangos ir inovacijų; informacijos ir komunikacijos technologijų – analizė bei prognozavimas.
• Finansų sistemos, atskirų ekonomikos sektorių (pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir t.t.) plėtotės, antreprenerystės ir firmų dinamikos (atėjimo, plėtimosi ir pasitraukimo) tendencijų ir įtakos Lietuvos ekonominiam augimui tyrimai.
• Svarbiausių tarptautinių veiksnių įtakos Lietuvos ekonomikos augimui ir konkurencingumui tyrimai.
• Valstybės investicijų ir makroekonominės bei struktūrinės politikos pokyčių ir įtakos Lietuvos ekonomikos augimui ir konkurencingumui tyrimai.
Pateiktos probleminės tyrimų kryptys kompleksiškai apima svarbiausius Lietuvos ekonomikos augimo spartinimo ir konkurencingumo didinimo problematikos mokslinio tyrimo aspektus ir pasiūlytos remiantis pasaulinio ekonomikos mokslo, Pasaulio banko, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir kitų tarptautinių organizacijų vykdomų tyrimų tematika. Kompleksiniai tyrimai turėtų derinti fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus, kuriais siekiama gauti moksliškai pagrįstas rekomendacijas dėl stabilios šalies ekonomikos plėtros, paspartinto augimo bei konkurencingumo didinimo. Moksliškai kvalifikuotą ir gerai organizuotą mokslinių tyrimų koordinavimą turėtų atlikti per artimiausius 2-3 metus suformuotas 75–100 tyrėjų naujas (vietoj likviduojamo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto) Lietuvos ekonomikos institutas, jei jis pats tiesiogiai būtų tokiam koordinavimui būtinas ekonominių tyrimų branduolys. Svarbiausios šio naujo instituto koordinavimo funkcijos būtų tokios.
• Kartu su kitomis mokslinėmis institucijomis teikti siūlymus dėl prioritetinių ekonomikos augimo ir konkurencingumo problematikos tyrimo darbų ir talkinti LR Vyriausybei derinant ir patvirtinant metines tyrimų programas.
• Organizuoti mokslinį ekonomikos augimo ir konkurencingumo tyrimų eigos ir rezultatų aptarimą (seminarai, konferencijos, diskusijos ir pan.).
• Formuoti mokslinių ekspertų grupes konkrečių ekonomikos augimo ir konkurencingumo tyrimų tikslingumo ir galutinių rezultatų įvertinimui.
• Užtikrinti kompleksiniam tyrimui vieningą informacinę bazę sukuriant ir plėtojant Interneto svetainę „Ekonomikos augimo ir konkurencingumo tyrimai“.
Dabar kai kuriuos epizodinius šios problematikos tyrimus mokslininkams valstybės vardu užsako ministerijos, visiškai nekoordinuodamos tarpusavyje šių užsakymų. Taigi praktiškai taikomųjų mokslinių tyrimų užsakymų valstybės vardu monopolistais tapo ministerijos. Mokslo bendruomenė net nežino, kokiomis sumomis disponuoja ir kokiais kriterijais remdamosi ministerijos formuoja valstybės užsakymus taikomiesiems moksliniams tyrimams. Niekur neskelbiama, kaip vien tik tokių užsakymų pagrindu išsilaiko daugybė privačių konsultacinių firmų arba užsidirba abejotinos kvalifikacijos mokslinių ekspertų grupės. Ministerijos, nepriekaištingai teisiškai įformindamos užsakomųjų tyrimų konkursus ir jų rezultatų priėmimą, blokuoja bet kokį pasiūlymą mokslo bendruomenei įsiterpti į tokių užsakymų koordinavimą.

Būtinybė valdyti strateginius pokyčius

Ekonomikos plėtotės strategijos visuomet yra susietos su pažanga (judėjimu pirmyn), todėl strategijų įgyvendinimas neišvengiamai verčia keistis ekonomikos plėtotės valstybinio reguliavimo srityje dalyvaujančius žmones: politikus ir valstybės administravimo personalą. Kartais žmonės priešinasi tiems pokyčiams ir dėl to iškyla sunkumų įgyvendinant strategijas. Jei žmonės sutinka naujas strategijas su entuziazmu, jų indėlis į strategijų įgyvendinimą būna pozityvus.

Organizaciniai pokyčiai nuolat vyksta ir yra neišvengiami šalies ekonomikoje ir šių pokyčių greitis gali keistis tarp dviejų kraštutinumų: evoliucinių ir transformacinių pokyčių. Suprantama, kad lėtai vykstantiems evoliuciniams organizaciniams pokyčiams žmonės mažiau priešinasi, jų pažanga būna sklandesnė ir žmonės jaučia didesnį įsipareigojimą pokyčiams. O transformaciniai organizaciniai pokyčiai daromi staiga, netikėtai ir yra svarbių strateginių iniciatyvų sudėtinė dalis. Todėl didelė tikimybė, kad tokiems pokyčiams žmonės priešinsis net ir tada, kai jie yra tvarkomi gana atidžiai. Lietuvoje pastarasis dvidešimtmetis susijęs su planinės ekonomikos transformacija į rinkos ekonomiką ir dauguma organizacinių pokyčių faktiškai yra transformaciniai.

Jeigu šalies ekonomikos plėtotės strateginiame valdyme transformaciniai pokyčiai susiejami su strategijomis ir išskirtinis dėmesys skiriamas jų valdymui, tokie pokyčiai vadinami strateginiais pokyčiais. Šalies ekonomikos mastu strateginiai pokyčiai – tai ekonominės reformos ir žmonių, pirmiausia politikų ir valdžios vyrų, keitimasis. Įgyvendinant ekonomikos plėtotės strategijas, tikslinga pasirinkti tinkamus specifinius strateginių pokyčių ir jų valdymo projektus bei programas. Įgyvendinant naujas strategijas, žmonės keičiasi dvejopai: valdant iš viršaus ir valdant save patiems. Žmogaus kaip asmenybės, t.y. jo įgimtų ir išsiugdytų asmeninių bruožų, įsitikinimų, vertybių skalės, gyvenimo paskirties ir t.t., pokyčių negalima valdyti iš viršaus. O įgyvendinant naujas strategijas žmonės privalo keistis asmenybių lygyje ir valdant save patiems. Todėl įgyvendinant ekonomikos plėtotės strategijas, tikslingi specifiniai žmonių savivaldos ir strateginio mąstymo ugdymo projektai ir programos. Kad neatrodytų, jog kalbu apie kažkokią utopiją, siūlyčiau internete susirasti ir pasiskaityti, kaip puikiai suorganizuota strateginio mąstymo ugdymo sistema Anglijoje, įtraukianti į šį procesą net premjerą.
Kad labai svarbu ugdyti politikų ir valdžios veikėjų strateginį mąstymą, patvirtina jau vien ši aplinkybė. Man susidarė bendras įspūdis, kad Lietuvos politikų ir valdžios veikėjų strateginis horizontas apsiriboja keturiais metais (tai rinkimų į LR Seimą ciklo trukmė). Pirmuosius dvejus metus svarbiausias dėmesys skiriamas tam, kad kuo rėksmingiau parodytų didžiulę savo politinę svarbą ir pasinaudotų valdžia savo interesų realizavimui. Kitų dviejų metų svarbiausiu rūpesčiu tampa siekimas patekti į kitą ciklą. Kad pažvelgti toliau už keturmečio horizonto nesugebama ir nesistengiama, rodo daugybė priešrinkiminių ir porinkiminių diskusijų. Atrodo, kad net grėsminga krizinė situacija šalies ekonomikoje nepaskatino politikų ir valdžios vyrų strategiškai susimąstyti dėl Lietuvos ateities.

LMA n. k. prof. Aleksandras Vasiliauskas
LMA humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas