 Retorinis klausimas, kiek šiandien Lietuvai reikia universitetų, mokslo
institutų, taip ir lieka retoriniu, nes vos tik imame kalbėti apie bet
kokį šio tinklo optimizavimą, atsiranda tūkstančiai argumentų, jog mūsų
nedidelei valstybei visi mokslo institutai tiesiog būtini ir visai
nesvarbu, ar efektyviai naudojamos lėšos, mokslininkų potencialas –
svarbiausia išlikti, nors bazinis finansavimas mažėja, beviltiškai
sensta įranga, kai kur ir mokslininkai... Šiandien Lietuvoje turime 35
mokslo institutus (17 valstybės mokslo institutų ir 18 universitetų),
juose dirba 2010 tyrėjų (pagal etatus). Tačiau padėtį ima keisti
Europos Sąjungos milijardai, skirti mokslui ir technologinei plėtrai.
Kaip neprarasti šio istorinio šanso ir racionaliai juos panaudoti, kad
Lietuvos mokslas taptų visavertis Europos mokslo erdvės dalyvis ir
įkvėptų šalies ekonomiką mokslui imliai gamybai?
Apie tai Švietimo ir
mokslo ministerijoje diskutavo: švietimo ir mokslo viceministrė
VIRGINIJA BŪDIENĖ, LR Vyriausybės Žinių visuomenės departamento
direktoriaus pavaduotojas dr. MINDAUGAS DAGYS, Vilniaus universiteto
rektorius prof. BENEDIKTAS JUODKA, Fizikos instituto direktorius prof.
VIDMANTAS REMEIKIS, Biotechnologijos instituto direktorius prof.
KĘSTUTIS SASNAUSKAS, VU Onkologijos instituto direktorius prof.
KONSTANTINAS POVILAS VALUCKAS, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo
ir technologijų departamento direktorius dr. ALBERTAS ŽALYS.
Dar 1996 m. norvegų ekspertams paskelbus studiją „Lietuvos mokslinių tyrimų vertinimas“ tapo akivaizdu, jog iki tol buvusią mokslo sistemą būtina reformuoti, nes šalies mokslas, orientuotas į buvusios valstybės pramoninį, karinį potencialą, baigė savo egzistenciją. Todėl Lietuvos mokslas turi atsigręžti į savo šalies verslo, pramonės interesus, tapti integralia Europos mokslinių tyrimų erdvės dalimi. Tačiau kad ir kokie racionalūs buvo norvegų pasiūlymai, pertvarka strigo, nes kaskart sulaukdavo aršaus mokslo visuomenės pasipriešinimo, kita vertus, tokiai reformai stigo ir lėšų. Dabar, kai atsirado išties istorinė galimybė (iš ES mokslui ir technologijoms skirtos lėšos), pradėdama diskusiją prie apskritojo stalo akcentavo viceministrė V. Būdienė, nematoma prasmės jas proporcingai paskirstyti darbuotojų skaičiui, reikia, kad jos būtų efektyviai panaudotos. Pirmiausia atnaujinant aukštojo mokslo institucijas ir investuojant į fundamentinio ir taikomojo mokslo plėtrą ten, kur turime deramą mokslinį potencialą, kur tikimės proveržio.
Taigi per mokslą į ekonomikos proveržį – toks turėtų būti mūsų tikslas. Ir tegul tai bus ne itin reikšmingas proveržis, bet jis skatins technologijų modernėjimą versle, pramonėje, o tai juk ir yra esminis dalykas, nes pigios darbo jėgos ekonomikos laikas jau yra pasibaigęs, pigių energijos išteklių metas taip pat eina į pabaigą. Todėl vienintelė prasminga investicija – technologijų gerinimas, o tai reiškia, kad turėsime gyventi iš to, ką sukursime savo protu. Taigi, norint tą pasiekti, neišvengiamai reikia peržiūrėti mokslo institucijų tinklą, konsoliduoti žmogiškąjį ir finansinius išteklius. Su mokslo visuomene pradėjus svarstyti šiuos klausimus subrendo slėnių ir kompleksinių programų idėjos. Kuriant tokius stambius centrus būtų sutelktos mokslinės pajėgos, sutaupomos lėšos, neperkama dubliuojanti įranga, už sutaupytus pinigus būtų galima pirkti modernesnius, brangesnius prietaisus, investuoti į atviros prieigos įrangą ir t. t. Anot V. Būdienės, šią naudą puikiai suvokia didesnį mokslinį potencialą turintys šalies mokslo institutai, o institutai, kuriuos net sunku jais vadinti, greičiau tai mokslininkų grupės su aptarnaujančiu personalu, kaip visada priešinasi bet kokiai pertvarkai. Tačiau procesas jau pajudėjo, kuriasi 5 mokslo ir technologijų centrai (slėniai). Lietuvos jūrinio sektoriaus centro planas jau patvirtintas, kiti dar tobulinami ir netrukus taip pat turėtų būti priimti. „Apibendrinimams liko nedaug laiko, – sakė V. Būdienė. – Turime patvirtinti apgalvotą mokslo konsolidacijos planą.“
Dr. A. Žalys kvietė pavartyti Žaliąją knygą „Europos mokslinių tyrimų erdvė. Naujos perspektyvos“ (2007 m.), kurios teiginius puikiausiai galime pritaikyti ir sau. Joje rašoma, jog norint išlikti pasaulinėje konkurencinėje kovoje reikia intensyvinti mokslinius tyrimus, konsoliduoti mokslinį potencialą, mokslinių tyrimų infrastruktūrą, dalyvauti Europos žinių bendruomenių kūrime ir t. t. Konsolidacijos būtinybė labai aiški. Štai turime puikų Biotechnologijos institutą, kurio mokslininkai atlieka išties pasaulinio lygio tyrimus. Bet kiek tokių mokslininkų yra? Apie 40, o tai labai nedidelis vienetas lyginant su pasaulio mokslo centrais. Bet Lietuvoje yra ir daugiau mokslininkų, dirbančių šioje srityje. Pavyzdžiui, Biochemijos institute, Vilniaus universitete ir taip susidaro apie 100 mokslininkų, kurie su naujausia įranga dirba biotechnologijų srityje, turi aukščiausią kvalifikaciją. Tuomet mes tampame įdomūs Europos, pasaulio mokslo centrams, taip atsiranda bendri projektai, tampame bendrų mokslinių tyrimų erdvės aktyviais dalyviais. Tai suvokdami Biotechnologijos instituto mokslininkai nesipriešina pertvarkai, nors galėtų sakyti, jog jie ir taip yra Europos ir pasaulio mokslo proceso dalis. Matyt, institutas šioje reformoje įžvelgia prasmę ir naudą visam šalies mokslui.
Prof. K. Sasnauskas patvirtino, jog instituto žmonės tikrai nesipriešina permainoms. Jie siekia dar labiau suartėti su studijų procesu. Kasmet institute praktiką atlieka apie 40 studentų iš Vilniaus universiteto, nemažai jų ateina ir iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto. Jaunimas smalsus, talentingas, ir tai mokslininkus džiugina,nes kuriama ateities mokslininkų kritinė masė, o jai atsiradus verslininkų susidomėjimas mokslu plėsis, plėsis ir paslaugų sektorius, ateis investicijos. Todėl ši pertvarka turėtų būti labai apgalvota, optimali, tačiau tai, kokį vyksmą matome šiandien, nerodo, kad viskas gerai. Prof. K. Sasnausko manymu, universitetas turėtų būti tarsi garvežys, o už jo reikėtų formuoti traukinį. Dabar susidaro įspūdis, kad formuojamas traukinys, bet kai kurie vagonai stovi ant kitų bėgių. Čia, ko gero, trūksta Švietimo ir mokslo ministerijos įtakos.
Prof. B. Juodka įsitikinęs, kad mes nesame kažkuo ypatingi. Diegiant aukštąsias technologijas Europa atsilieka nuo JAV, Japonijos. Tam, kad pakeistume šią padėtį, Europa daug vilčių deda į vadinamąjį trikampį studijos-mokslas-verslas. Šis klausimas jau ne vienerius metus jaudina ir Lietuvos mokslo visuomenę. Lietuvos mokslo ir technologijų centrų (slėnių) ideologija gimė Vilniaus universitete. Jame buvo įkurta VšĮ „Saulėtekio slėnis“. Artinant studijas, verslą ir mokslą, sugebėsime parengti gerą specialistą, o geras specialistas kurs aukšto lygio mokslą ir ims ieškoti kelių, kaip jį pritaikyti praktikoje. Prof. B. Juodka pasidžiaugė, jog ši idėja, nors ir keitėsi ministrai, buvo palaikoma, ir štai šį rugsėjį „Saulėtekio slėnyje“ bus atidaromas pirmasis korpusas, kuriame jau nebėra laisvų vietų. Prof. B. Juodka pritarė prof. K. Sasnausko minčiai koncentruoti jėgas. Mūsų mokslo ir studijų sistema yra nepakankamai finansuojama, šis faktas visiems žinomas. Lėšų niekad neatsiras 2–5 kartus daugiau, todėl slėnių kūrimas puiki proga pasižiūrėti į labai gremėzdišką mokslo ir studijų sistemą. Toje sistemoje – 22 universitetai, 28 kolegijos, 35 mokslo institutai. Tai, kad dabar Saulėtekyje kuriamas mokslo ir technologijų centras, galima tik žavėtis, jog institutai suvokė jo galimybes. Čia juk vienoje vietoje VU Fizikos fakultetas, studentai, mokslininkai ir moksliniai tyrimai Lazerių centre, Medžiagotyros institute. Rektoriaus manymu, Teorinės fizikos ir astronomijos institutą reikėtų integruoti į VU, nes čia yra Teorinės fizikos katedra, dar XVIII a. Počobuto įkurta viena garsiausių to meto Europoje observatorija.
Čia tarsi ir viskas aišku. Daugiau neaiškumų su „Santaros slėniu“, nes ten turėtų jungtis informacinės technologijos, medicina, biotechnologijos. Į šį slėnį siūloma jungtis nedideliems Eksperimentinės ir klinikinės medicinos bei Imunologijos institutams. Tačiau Vilniaus universitetas negali registruoti imunologijos studijų programos, kadangi neturi potencialo, o juk Lietuvai būtų labai reikalingi imunologai. Todėl Imunologijos instituto integracija būtų naudinga abiem pusėms. Tačiau prof. B. Juodka baiminasi, kad tik nenutiktų taip, kaip kažkada atsitiko su Vaiko ir motinos institutu. Pirmaisiais metais šis institutas buvo integruotas į VU su savo lėšomis, o po metų apie jį pamiršta ir jokių lėšų jam neskirta. Todėl, jei bus nuspręsta institutus integruoti į universitetus juridinio asmens teisėmis, jie privalo būti integruojami su baziniu finansavimu, antraip gera idėja būtų sužlugdyta.
Prof. V. Remeikis pritarė jėgų konsolidacijai. Tam, kad reforma sėkmingai vyktų, ji pirmiausia turi subręsti institutų vadovų, kiekvieno mokslininko galvose. Slėnio idėja buvo subrandinta drauge pasitarus fizikams, chemikams. Koncentruojant atviros prieigos centrą atsiranda galimybė turėti brangią įrangą, kurią eksploatuotų žmonės, turintys didžiausią įdirbį šioje srityje, o pasimokyti galėtų ir kiti. Tai išties puiki idėja! Į „Saulėtekio slėnį“ turėtų jungtis Fizikos, Puslaidininkių fizikos, Chemijos institutai. Iki galo nėra aiški Teorinės fizikos ir astronomijos instituto padėtis. Minėtų trijų institutų siekis – taikomieji mokslai, technologijos, o Teorinės fizikos ir astronomijos instituto pagrindas – fundamentiniai mokslai. Direktorius paminėjo keletą skaičių. Štai Fizikos institutas jau 10 metų įrangai atnaujinti kasmet skiria po 1,5 mln. litų. Lietuvos mastu tai didelė suma. Tačiau injekcija, ateinanti per „Saulėtekio slėnį“, būtų 10, o gal net 50 kartų didesnė. Tik baugu, kad ieškodami optimalaus varianto nesugadintume neblogo kūrinio.
Dr. A. Žalys domėjosi, ar išties planuojant pirkti įrangą galvojama, kaip bus išvengta dubliavimo tarp Vilniaus ir Kauno? V. Būdienė patikino, jog šis klausimas artimiausiomis dienomis bus labai kruopščiai aptartas su visomis suinteresuotomis grupėmis.
Dr. M. Dagio manymu, tvarkos darymas moksle – seniai pribrendęs reikalas, tačiau reikia suvokti, jog tai – didžiulis psichologinis spaudimas žmogui, savo gyvenimą paaukojusiam mokslui, todėl čia viskas turi būti daroma labai viešai, aiškiai apgalvojant kiekvieną pertvarkos žingsnį. Tenka pripažinti, jog lėšos mokslui per tuos bemaž 20 metų buvo skiriamos išties menkos, todėl tiek universitetai, tiek ir institutai ėmė silpnėti. Net ir darydami šią didžiulę finansinę injekciją, mokslui suteikdami naujas technologijas, naudos sulauksime negreitai. Kita vertus, 5 slėniams skiriamas 1 mlrd. litų (iš Švietimo ir mokslo ministerijos) nėra itin didelė suma. Jei turėtume 10 kartų daugiau, tikimybė, kad reforma pavyks, būtų tikrai didesnė.
V. Būdienė pastebėjo, jog seniai nebuvo tokio laiko, kad mokslo visuomenė turėtų tiek vizijų, abejonių. Ministerija tariasi su ekspertais, išklauso visų nuomonių, niekas nenori suklysti, tad suprantama, jog ir nuogąstavimų yra įvairiausių.
Štai „Santaros slėniui“ numatoma skirti 200 mln. litų. Bet juk pradedant ką nors statyti reikia komunikacijų, garažų, privažiavimo kelių. „Ar nereikėtų koordinuoti veiksmų, – klausė prof. B. Juodka, – ieškoti sprendimų Ūkio ministerijoje, savivaldybėje?“
V. Būdienės teigimu, slėniais rūpinasi dvi ministerijos – Švietimo ir Ūkio. Programos svarstomos, taigi ledai pajudėjo. Ūkio ministerijos indėlis čia taip pat yra vienur didesnis, kitur mažesnis. Ūkio ministerija inovacijoms, mokslui taip pat turi 1 mlrd. litų, tačiau tenka pripažinti, jog ir slėnių iniciatoriai nereiškia didelio noro kalbėtis su kitomis ministerijomis, kitais galimais donorais. Teko nemažai pasistengti, kol jie suprato, kad, turėdami idėją, turi eiti į ministerijas, tik, žinoma, su labai aiškiu planu, ko išties norima. Mokslo ir verslo sanglauda neturi kojų, tad slėnių iniciatoriams patiems teks minti ministerijų slenksčius. Tačiau yra ir puikus pavyzdys: Lietuvos jūrinio sektoriaus slėnio iniciatoriai pateikė puikų planą, kuriame planuojamos lėšos ne tik iš Švietimo ir mokslo, bet ir iš Žemės ūkio, Ūkio, Aplinkos ministerijų, verslo.
„Papildomų finansinių šaltinių išties reikia ieškoti, – pritarė viceministrei prof. B. Juodka, – nes niekas negarantuoja, jog už parduodamus pastatus išties gausime tiek, kad galėtume pasistatyti naujus fakultetus. Be to, dar nepriimtas mokslo ir studijų institucijų disponavimo turtu įstatymas.“
Nuo finansinių reikalų V. Būdienė pokalbį pasuko kita kryptimi. Į lietuvių kalbą neseniai išversta Fridmano knyga „Žemė yra plokščia“, kurioje rašoma, kad globaliame pasaulyje daug ką galime iškelti į kitą vietą. Tai JAV universitetų mokslininkai savo laboratorijas iškelia į Kiniją, nes valstijose aktyviai veikia gyvūnų mylėtojai. Iškeltos laboratorijos puikiausiai veikia, atlieka bandymus, tačiau duomenis siunčia į JAV, o ten jau daromos išvados, apibendrinimai. Bet yra dalykų, kurių niekaip neiškelsi, kad ir medicininių paslaugų.
Onkologija, prof. K. P. Valucko manymu, tai ne vien medicininė, bet ir socialinė problema. Pastaruoju metu paskirtos net 4 Nobelio premijos būtent onkologijos srityje. Didėjant sergamumui ir ypač nepasiekiant mirtingumo stabilumo nuo šios ligos tendencijose, visose pasaulio šalyse jaučiamas didelis dėmesys onkologijai. Europoje, taip pat Japonijoje bei JAV yra įkurti šalių nacionaliniai vėžio institutai arba jų funkcijas atliekančios institucijos, koordinuojančios onkologijos šakos ir jai priklausančius tarpdisciplininius mokslinius tyrimus nacionaliniu mastu, vykdančios vėžinių susirgimų prevencijos programas ir užtikrinančios sėkmingą gautų rezultatų diegimą onkologiniams pacientams gydyti bei naujų prietaisų, metodų ir metodikų, taikytinų kovojant su vėžiniais susirgimais, kūrimo plėtrą. Ypač tuo rūpinamasi ES šalyse: stiprinama tiek mokslinė, tiek materialinė bazės, įkurti nacionaliniai vėžio institutai Slovėnijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt. Tai svarbu ir Lietuvos gyventojams, juo labiau, kad sergamumo ir mirtingumo tendencijos yra adekvačios pasaulinėms.
Vadovaujantis tarptautinių ekspertų išvadomis, institucija, apjungianti mokslinę, gydomąją veiklą ir studijas Lietuvoje turi būti. Tokia įstaiga yra VU Onkologijos institutas, turintis savo klinikas, dalyvaujantis kartu su VU Medicinos fakultetu mokymo procese, vykdantis su partneriais tarptautinius projektus ir puoselėjantis 70 metų tradicijas. Institute šiuo metu dirba per 50 mokslininkų, yra gera materialinė bazė, aprūpinta naujausia iš ES paramos gauta įranga. Todėl, prof. K. P. Valucko manymu, netikslinga integruoti skirtingas medicinos mokslų sritis į vieną mokslo instituciją (VU EKMI, VU II, VU OI), kas pablogintų onkologinių problemų sprendimą šalyje. Galbūt galima rasti bendrų sąlyčio taškų su imunologais, bet su reumatologais – jokių. Prof. K. P. Valucko akimis žiūrint, Onkologijos institutas turi būti savarankiškas. Tam, kad suvoktume, kokios svarbos šis klausimas, reikia pažymėti, jog prognozuojama, kad 2010 m. pasaulyje mirtingumas nuo onkologinių ligų bus pirmoje vietoje. Todėl šiai problemai spręsti turi būti skiriamas ypač didelis ir mūsų šalies dėmesys.
Prof. B. Juodka taip pat pritarė, kad Onkologijos institutas turėtų išlikti valstybinis.
Reformos traukinys pajudėjo. Iki kitų metų balandžio numatantys susijungti institutai kuria asociacijas, kurios įpareigojamos iki 2009 m. balandžio 1 d. parengti savo narių reorganizavimo sąlygas.
Gražina Kriščiukaitienė
|
