 Yra mokslo institucijų, kurios skundžiasi, jog visiškai nėra lėšų nei
atlyginimams kelti, nei laboratorinėms svarstyklėms ar kitam smulkiam
inventoriui pirkti. O ES struktūriniai fondai, tarptautinės programos?
Et, kokios dar tarptautinės su tokia prieštvanine įranga, neverta net
paraiškos projektui rašyti. Tačiau taip šiandien kalba toli gražu ne
visi Lietuvos mokslininkai.
Štai Fizikos instituto šiandieninis biudžetas 15 mln. Lt (biudžetinis finansavimas – 4 mln. Lt). Instituto direktoriaus prof. V. Remeikio įsitikinimu, jei dabar mokslininkas skundžiasi prastu atlyginimu ar prasta materialine baze, tai niekas čia nekaltas tik jis pats. Gyvename aršios konkurencijos sąlygomis, todėl daug kas keičiasi, ir be paties mokslininko iniciatyvos, be dalyvavimo konkursiniame finansavime, be mokslo, atsisukusio į verslą, pramonę, vargu ar galima išgyventi. Taigi konkursinis finansavimas. Apie tai diskutuota Lietuvos mokslo taryboje. Diskusijoje dalyvavo: dr. Albina Auksoriūtė, Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadovė; prof. Jūras Banys, Vilniaus universiteto prorektorius; prof. Grasilda Blažienė, Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja; prof. Eugenijus Butkus, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas; prof. Rūta Marcinkevičienė, Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkė; dr. Giedrius Viliūnas, Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius; dr. Albertas Žalys, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir technologijų departamento direktorius.
Kaip ir visame pasaulyje, mokslas Lietuvoje, ypač artėjančios ekonominės krizės akivaizdoje, negali tikėtis visiško valstybės išlaikymo. Tačiau tam, kad nors kiek save išlaikytų, būtina, kad mokslas veiktų efektyviai, atnešdamas naudą visuomenei. Tad kokie finansavimo būdai geriausiai padėtų siekti šio tikslo?
– Vykstant Lietuvos mokslo pertvarkai, vienas problemiškiausių klausimų yra jo finansavimas. Visi užsienio ekspertai akcentavo, o ir patiems buvo aišku, jog jį būtina keisti, nes jis remiasi tik mokslo rezultatų apskaita. Juk tai tas pats, tarsi vairuotum automobilį, žvelgdamas tik į galinio vaizdo veidrodėlį, – pradėdamas diskusiją sakė dr. G. Viliūnas. – Šiandien to nebepakanka, nes pasaulis sparčiai kinta ir patiria naujus iššūkius. Todėl Europos mokslo sistemą bandoma perorientuoti nuo gan gausių prioritetų didžiausiems iššūkiams, tokiems kaip energetika, gyventojų senėjimas, globalizacijos procesai ir kt. Lietuva taip pat turi keistis į interaktyviąją pusę. Tuo labiau, kad tam tikrų veiksmų būta ir praeityje. 1996 m. patvirtinus šalies mokslo prioritetus, per Valstybinį mokslo ir studijų fondą konkurso būdu prioritetinių krypčių projektams buvo pradėtos skirti lėšos. Šiandien vienu svarbiausių mokslo pertvarkos elementu tampa naujos finansavimo sistemos formavimas, kuriame vienu pagrindinių komponentų turėtų tapti programinis konkursinis finansavimas. Dalis šio finansavimo turėtų augti nuo 6–7 iki 20%, o ateityje ir daugiau (Europos vidurkis siekia 40%). Diskusijos objektas gali būti varijuojamas ir skaidomas, nes turime keletą programinio finansavimo aspektų. Klasikinis – susijęs su pertvarkytos Lietuvos mokslo tarybos veikla. Be to, dar turime Nacionalines kompleksines programas, kurios taip pat yra programinio pobūdžio. Programinis finansavimas labai svarbus ir mokslo bei verslo slėnių kūrimui. Šiame kontekste mokslui taip pat yra numatytos lėšos. Todėl turbūt reiktų diskutuoti apie programinį finansavimą be konkursinio prado, nes mokslui labai svarbūs ir laisvieji moksliniai tyrimai, jų plėtotė. Turbūt būtų sunku ginčytis, kad mokslinis pažinimas daugeliu atvejų vyksta netikėtai, proveržio, įžvalgos, mokslinio atradimo būdu. Tai reiškia, kad visuomenė turi turėti tam tikrų išteklių laisviesiems tyrimams skatinti ir šie tyrimai gali būti skatinami institucinio finansavimo būdu. Žinoma, čia galimas ir konkursinio finansavimo kelias, kai atrenkami patys vertingiausi projektai. Ne mažiau svarbus ir institucinis-bazinis finansavimas, jo vaidmuo, santykis su konkursiniu programiniu finansavimu.
Prof. G. Blažienės įsitikinimu, kuriant naują mokslo finansavimo sistemą, itin svarbi sklandžiai sureguliuota juridinė bazė. Štai Vokietijoje, Giotingeno universitete, kur G. Blažienė skaito paskaitas, konkursiniu finansavimu užsiima Giotingeno mokslų akademija. Vokietijoje projektai humanitarams nėra tokie trumpalaikiai kaip Lietuvoje. Ten projektas gali tęstis ir 25 m., o tai mokslininkui leidžia jaustis saugiai, garantuoja tęstinumą, perimamumą. Humanitarams tai labai svarbu, nes jie skiriasi nuo tiksliųjų mokslų atstovų. Čia reikalingos įžvalgos, o joms reikia nemažai laiko, ilgesnio darbo, faktų rinkimo. Pavyzdžiui, dirbant su prūsų kalbos vardynu, be empirinės medžiagos sukaupimo išvadų, atradimų nepadarysi. Į dažnus priekaištus humanitarams, esą jie spausdina mažai straipsnių užsienio spaudoje, galima atsakyti dvejopai: yra temų, kurios įdomios ir kitų šalių mokslininkams, tad pageidavimų rašyti tokius straipsnius taip pat pakanka, tačiau yra sričių, kur be mūsų pačių niekas tokių tyrimų neatliks, o jie nepaklausūs užsienyje. Dėl konkursinio programinio finansavimo humanitarai nelinkę prieštarauti. Jis išties įneša tam tikrą konkurencijos elementą, verčia pasitempti, tačiau jauniems žmonėms, pradedantiems mokslininko kelią, turi būti tam tikros garantijos. Kas rinksis mokslininko profesiją, jei žinos, kad tegaus projektą 5 metams, o paskui likimas bus visiškai neaiškus? Programinis konkursinis finansavimas turi būti labai gerai suderintas su instituciniu finansavimu, kad abiejų jų dermė skatintų mokslo pažangą.
Prof. E. Butkus, pajutęs tam tikrą prelegentės prof. G. Blažienės nerimą, patikino, jog keičiantis finansavimo principams, mokslininkams turi būti garantuota galimybė normaliai dirbti. Institucinis finansavimas tikrai išliks, tačiau jis Lietuvoje užima pernelyg didelę dalį, o tai neskatina konkuruoti ne tik su užsienio mokslininkais, bet ir šalies viduje. Tenka pripažinti, kad kai kurie mokslininkai net ir finansiškai nepalankioje situacijoje dirba intensyviai, tarptautinėje plotmėje, kiti tik naudojasi patogia, ramia būkle. Kitaip tariant, žiūri į minėtąjį galinį veidrodėlį, juda nežinia kur, todėl sunkiai susivokia, kur atsidūrė ir kaip kitų judančių objektų atžvilgiu atrodo. Tęsdamas mintį prof. E. Butkus akcentavo, jog, neatsisakant bazinio finansavimo, lėšos konkursiniam finansavimui turėtų ženkliai didėti. Pradžioje reikėtų siekti nors 25%, vėliau 40%. Žinoma, visa tai reikia daryti palaipsniui. Kokie būtų privalumai? Aktyvūs mokslininkai iš laimėto projekto gali gauti didesnius atlyginimus. Prof. E. Butkus nesutinka, kad visiems mokslininkams atlyginimai būtų didinami vienodai. Jauniesiems – taip, o vyresniems turėtų būti sudarytos galimybės gauti didesnį atlyginimą iš projektinės veiklos. Ar tai daug kam patiks? Aišku, ne. Psichologinis momentas taip pat labai svarbus, todėl visa tai būtina daryti palaipsniui. LMT pradės vykdyti Vyriausybės patvirtintas Nacionalines mokslo programas (tam yra numatytos lėšos), skelbs konkursus projektams, tad mokslininkus reikėtų paskatinti aktyviau juose dalyvauti, laimėti ir realizuoti savo mokslines idėjas.
– Apie mokslininkų socialinį saugumą kalbame jau 20 metų, – konstatavo dr. A. Žalys. – Daug metų vos ne visus MTEP pinigus valdžia atiduoda tam socialiniam saugumui palaikyti iš esmės vadovaudamasi lygiavos principu Ar ne dėl to, kad tiek metų nebuvo konkurencijos, galimybės kompetentingiausiems uždirbti gerokai daugiau nei vidutiniokui, didele dalimi ir atsitiko, kad mokslininko profesija tapo nepatraukli, daugeliui asocijuojasi su neperspektyvia, skurdžiai atlyginama nors ir stabilia veikla. Dr. A. Žalys priminė, jog apie programinį, konkursinį finansavimą pradėta kalbėti jau Nepriklausomybės aušroje. Net tuometinės LTSR Ministrų Tarybos sudaryta grupė siūlė fundamentinių mokslinių tyrimų finansavimui įkurti mokslo fondą. (tai išsamiai aprašė V. Daujotis, V. Radžvilas, R. P. Sližys, E. Stumbrys) leidinyje „Lietuvos mokslo politika Europos kontekste“. Bet tuomet buvo pasirinkta Lietuvos mokslininkų sąjungos koncepcija, pagal kurią sistemai ėmė vadovauti mokslininkų išsirinkta LMT, kuri užtikrino sistemos status quo, o tuo pačiu ir kasmet stabilų finansavimą, tuo pačiu procentu indeksuojant institucijoms skiriamas lėšas. Taip, A. Žalio nuomone, gavome automobilį, kuriam tereikia įpilti kuro, bet kur jis važiuoja – net į galinio vaizdo veidrodėlį niekas nežiūrėjo. Po 6–7 m. pirmą kartą pasiryžta ir 3% mokslui numatytų lėšų paskirstyta konkursiniu būdu – pagal institucijų veiklos rezultatus. Trečdalio institucijų padėtis pagerėjo, trečdalio nepakito, o trečdaliui – sumažėjo. Kilo baisus triukšmas: pastarieji du trečdaliai pyko, o pirmasis tylėjo. Bet palengva į tuos praeito laikotarpio veiklos rezultatus buvo pradėta atsižvelgti vis labiau. Dar po kelerių metų (maždaug prieš dešimtmetį) siūlyta įvesti konkursinį finansavimą ir, pertvarkius LMT formavimo tvarką, pavesti tai realizuoti jai. Bet siūlymas įstrigo tuometiniame Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete (pirmininkas buvo dr. Ž. Jackūnas). „Ačiū“ jam, kad buvo nutarta šiuos reikalus duoti spręsti mokslo bendruomenei ir siūlytos nuostatos buvo išbrauktos. Taip viskas liko kaip buvę. Prireikė dar 10 metų, kad žengtume šį žingsnį, nors faktiškai tai nieko naujo, visas pasaulis derina bazinio ir konkursinio mokslo finansavimo būdus. LMT pertvarka – pirmas realus žingsnis reorganizuojant sistemą. Numatyta, kad bent dvi Nacionalinės programos galėtų būti finansuojamos iš ES struktūrinių fondų. Iš šių fondų LMT skirtos lėšos ir grantų mokslininkams sistemai įvesti. LMT galėtų realizuoti ir daugiau konkursinių schemų. Dr. A. Žaliui norėtųsi LMT priskirti ir leidybos konkursinį finansavimą. Juk ne biurokratams spręsti, ar leidinys mokslinis, ar ne. Vertėtų jiems patikėti ir tarptautinių mokslo renginių finansavimą. Žinoma, yra pavojus, kad mažoje šalyje projektų vertinimui gali nepakakti objektyvumo, bet tikimės, kad naujais principais suformuota LMT pasitelks nepriklausomus ekspertus iš kitų šalių, tuomet viskas bus gerai – per metus, antrus mokslo institucijos, mokslininkų grupės susireitinguos savaime.
Programinis konkursinis finansavimas tiesiogiai siejasi su prioritetų nusistatymu. Nuo to, kaip jie keisis, priklauso ir sistemos sėkmė. Stebint pastarųjų dešimtmečių evoliuciją mokslo valdymo sistemoje aiškėja, jog pasaulyje ministerijos savo funkcijas perduoda tarpinėms institucijoms, sau tepasilieka mokslo politikos, strategijos formavimą. Ministerija nebeprisiima funkcijų, kurias gali atlikti mokslo bendruomenė – ekspertinio vertinimo, projektų įgyvendinimo. Taip formuojasi tam tikros mokslo agentūros. Konkursinis finansavimas, dr. G. Viliūno manymu, yra susijęs su horizontaliosios ir vertikaliosios sąveikos mechanizmu. Viena vertus, akumuliuojamos žinios, ką reikėtų tyrinėti, kita vertus, svarbu, kad būtų užtikrinta mokslo sąsaja su išoriniu pasauliu, su verslu. Kaip šie procesai diferencijuojasi Lietuvoje? Mokslas gali būti kreipiamas ten, kur mokslinio potencialo dar nėra, bet įžvelgiama, kad jis gali atsirasti. Pavyzdžiui, globalizacijos studijos. Jei toks reiškinys atsiras – reikia kurti mokslinį potencialą ir tyrinėti globalizaciją. Turi būti ir paties mokslo inicijuojami tyrimai. Svarbu, kad mokslo visuomenė, gaudama aktualijų signalus, neįsižeistų, tačiau ir verslas turi būti imlus mokslo rezultatams. Ministerijos vaidmuo keičiasi. Auga strateginio intelekto poreikis.
V. Valuckienės nuotr.
LMT pradėjo restruktūrizaciją, kai buvo priimti tam tikri juridiniai aktai. Laimėtas ES 7 BP TARGET projekto konkursas, kurio tikslas – mokslo politikos iniciatyvų koordinavimas įvairiose šalyse ir regionuose. Šiame projekte LMT yra viena iš aštuonių partnerių. Jame dalyvauja Slovėnija, Izraelis, Ispanija, Prancūzija ir t. t. Į dr. A. Žalio repliką, ar tik LMT nesitaiko perimti mokslo politikos formavimo, prof. E. Butkus atsakė, jog šiame projekte bus mokomasi iš kitų šalių organizuoti konkursinį finansavimą, perimama geriausia patirtis.
Prof. R. Marcinkevičienė prisipažino, jog jai, nuo 1990 m. dalyvaujančiai mokslo veikloje, buvo labai keista, kad niekas tarsi ir nesirūpino nei mokslo politika, nei tuo, ko mūsų šaliai labiausiai reikėtų iš mokslo. Visa humanitarinių ir socialinių mokslų politika buvo tradicinė: yra žmonių, yra kryptis, yra doktorantūra – reikia tęsti. Gyvenimas sparčiai žengia pirmyn, atsirado naujos mokslo kryptys. Daugiausia tai susiję su naujomis technologijomis, su naujais gyvenimo iššūkiais. Tad labai keista, kad valstybė skyrė pinigus nesvarstydama, ko jai labiausiai reikia. Dabar situacija keičiasi, atsiranda tam tikras valstybės užsakymas. Labai sunku prasimušti ir doktorantams, nesurandantiems Lietuvoje savo temos vadovų.
– Gaminame, tiražuojame į save panašius, o tokių jau yra užtektinai, todėl ir neatsiranda naujos mokslo sritys, naujos šakos, – konstatavo prof. R. Marcinkevičienė. – Tikėjausi iš Valstybinio mokslo ir studijų fondo, gal jie imsis diferencijuoti doktorantų subsidijavimą. Pasirinkusieji rizikingesnes sritis turėtų būti labiau skatinami, nes jie tikrai labiau rizikuoja. Deja, to neįvyko. Džiaugiuosi konkursiniu finansavimu ir matau, kad jis teikia dvejopas galimybes. Viena – valstybės užsakymas, tačiau, kita vertus, palieka atrištas rankas ir vadinamiesiems mėlynojo dangaus tyrinėtojams. Jei mokslininkas turi savo mėgstamą sritį ir mano, kad čia gali būti reikalingas, nors valstybei ir ne itin svarbūs jo tyrinėjimai, – labai prašom, tik jis negali tikėtis nuolatinio nesibaigiančio valstybės finansavimo.
– Kol mokslo finansavimas paremtas galinio vaizdo veidrodėlio principu, – įsitikinęs J. Banys, – tol nieko gero negalima tikėtis. Panaši padėtis buvo ir Portugalijoje, bet jie įsitikino, jog pagal mokslinę produkciją skiriamas finansavimas veda į grafomaniją, kai tampa nesvarbu, ar parašei vieną gerą straipsnį, ar 10 prastų. Tačiau tas, kuris parašė 10, institucijai atneša balus ir pinigus, nors nuo to kenčia tyrimų kokybė. Portugalija tokios praktikos atsisakė. Jie uždėjo ISI žurnaluose publikuotų straipsnių citavimo indekso ribą. Visi straipsniai už tos ribos neskaičiuojami ir balų nebeatneša. Taigi aukščiausio lygio mokslininkas negali būti vertinamas taip, kaip žemiausio. Kita bėda, prof. J. Banio manymu, ta, kad Lietuvoje turime pernelyg daug aukštojo mokslo institucijų, o tai veda prie komunistinio principo „atimti ir padalinti“. Iš geriau besilaikančių universitetų – KTU, VU – kasmet būdavo atimami 2–3 mln. Lt tiems mažesniesiems, kurie nesugebėdavo išgyventi, nes nieko nedarė, kad išgyventų. Kita problema, kad šiandien nėra galimybių paremti aktyviai dirbančių mokslininkų. VU, ko gero, pirmasis įvedė dėstytojų atlyginimų kategorija – A ir B. Gerai dirbantieji dabar gali visiškai legaliai tikėtis geresnio atlyginimo, tik jų darbas turi būti įvertinamas aukščiau už vidurkį. Ko reikėtų, kad mūsų šalies mokslininkai imtųsi kurti naujas mokslo kryptis? Pažvelkime į prieškario Lietuvą, kai gabiausiems šalies studentams buvo atvertos prestižiškiausių Europos universitetų durys. Grįžę Lietuvon jie pradėjo kurti naujas mokslo šakas. Ir šiandien reikėtų pasinaudoti ta patirtimi. Štai, kad ir Vokietijos pavyzdys. Ten mokslininkas, apgynęs habilitacinį darbą, negali likti tame pačiame universitete, jis privalo rinktis kitą darbovietę. Taip vyksta mokslinių kadrų kaita, o su ja ir idėjų plėtra. Kas laukia tokio žmogaus, atvykusio į naują universitetą? Konkurso būdu jis gauna profesoriaus vietą, o su ja apie 2 mln. eurų laboratorijai įkurti (priklausomai nuo universiteto), gauna inžinieriaus, postdoko etatą, tuomet jis gali pirkti įrangą, rinkti doktorantus.
Prof. R. Marcinkevičienė paantrino, jog šiandien labai reikia žmonių, kurie išvyktų į pasaulio universitetus ir ten pasisėmę žinių, patirties sugrįžtų. Tačiau kiek jų jau ten išlydėta, o kiek sugrįžo? Vytauto Didžiojo universitetas neteko beveik visos gabiausios pirmosios absolventų kartos. Jie puikiausiai įsitvirtino pasaulyje ir negrįžo. O kaip sugrįžti, jei tokios mokslo srities Lietuvoje nėra? Profesorė, 1995 m. laimėjusi konkursą, ėmė dalyvauti skaitmeninių kalbos išteklių kūrimo projekte. Tuomet ji suprato, jog pradėti nėra nuo ko. Lietuvoje tuomet nebuvo žmonių, gebančių dirbti tą darbą. Bet pradėti reikėjo. Pradžia buvo bazių (tekstyno) kūrimas. Teko kviestis dėstytojus iš svetur (tai buvo 2000 m.). Kuklius atlyginimus pagal specialią programą jiems mokėjo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Mūsų studentai buvo smalsūs, gabūs, tad pavyko parengti savus specialistus, kurie jau patys gali dirbti. Tačiau ši sritis itin sudėtinga, nes čia jungiasi tikslieji ir humanitariniai mokslai. Šiaurės šalyse jau yra įvardijamos doktorantūros tokios, kokios panašiu atveju turėtų būti. Lietuvoje, deja, šie specialistai priversti šlietis prie humanitarų ar prie tiksliųjų mokslų atstovų. Tačiau publikuojant straipsnius ISI žurnaluose su humanitarais, jų straipsniai neužskaitomi ir atvirkščiai, jei tiksliųjų mokslų atstovai yra bendraautoriai su humanitarais, jų straipsniai taip pat neužskaitomi. Šias kliūtis įveikti sunku, nes nėra tradicijos, tačiau pradėti reikia. Juk tokių pavyzdžių turime ne vieną.
– Čia kaip tik turėtų pagelbėti konkursinis finansavimas, – konstatavo dr. A. Žalys.
Konkursiniam finansavimui pritaria ir dr. A. Auksoriūtė. Lietuvių kalbos institutas 2005–2006 m. buvo pakviestas dalyvauti ES Komisijos projekte EuroTermBank (Europos terminologijos išteklių rinkimas, bendradarbiaujant terminologijos institucijoms), kuriame dalyvavo 7 šalys: Danija, Estija, Latvija ir kt. Dirbant šiame projekte įgyta patirties, sukurtas centralizuotas naujųjų ES šalių terminų bankas internete EuroTermBank (www.eurotermbank.com), kuriame yra ir lietuviškų terminijos išteklių, išleista metodikos knyga ir rekomendacijos. Tačiau įsijungti į šį projektą nebuvo taip paprasta, nes juridinės bazės nėra. Dėl kiekvieno žingsnio teko nuolatos konsultuotis. Lietuvos terminologai yra žinomi, jie tarptautinių terminologijos organizacijų INFOTERM (Tarptautinis terminologijos informacijos centras) ir EAFT (Europos terminologijos asociacija) nariai, įdomūs ir kitoms šalims, tačiau yra tokių sričių, kurias privalo remti valstybė – būtent lietuviškąją mokslo terminiją, nes be jos lietuvių kalba liks mokslo kalbos užribyje, taps tik buitinio bendravimo priemone. Tad labai džiugu, kad fizikai, chemikai jau turi parengę puikius šių mokslo sričių terminų žodynus. Deja, aiškinamųjų ekonomikos, teisės terminų žodynų iki šiol neturime. Šis darbas gana sudėtingas. Jei, tarkime, fizikas rengia fizikos terminų žodyną, atestuojant jam niekas balų nepridės, nes tai esą ne fizikos sritis.
Dr. A. Žalys sutiko, jog toks darbas turėtų būti finansuojamas valstybės, jam turi būti speciali programa, taip pat jis atkreipė dėmesį, kad, jeigu fiziko pagrindine veikla tampa žodynų rašymas ir nebelieka laiko fizikai, vargu ar jis bėra pajėgus kaip fizikas kūrėjas rengti jaunus kūrėjus fizikus ir užimti fizikos profesoriaus vietą.
Apibendrinant diskusiją galima pasakyti, jog visi jos dalyviai pritaria programiniam konkursiniam finansavimui, nors suvokia, jog sulauks didžiulio pasipriešinimo: visuomet atsiras tokių, kurie nelaimės konkurso ir bus tuo nepatenkinti. Tačiau kito kelio šiandien, matyt, nėra. Bazinis mokslo finansavimas palaipsniui mažės, užleisdamas vietą konkursiniam, tačiau išliks. Kaip išliks ir itin svarbių Lietuvai mokslinių projektų finansavimas iš valstybės biudžeto. Konkurencija turėtų viską sustatyti į savo vietas, esmingai prisidėti reitinguojant mokslo ir studijų institucijas ir paskatinti mokslą žvelgti į priekį.
Gražina Kriščiukaitienė
|
