UAB „Dotnuvos projektai“ šešioliktuosius savo gyvavimo metus baigia priartėjusi prie 200 mln. Lt apyvartos. Visus tuos metus bendrovė dirbo pelningai, nuostolių nepatirta net įsisiautėjus krizei. Augo apyvarta, plėtėsi ir „Dotnuvos projektai“. Šiandien savo įmones jie jau atidarė Estijoje ir Latvijoje. Tad koks gi buvo kelias tų penkių mokslo žmonių, pasukusių į verslą? Kaip prisimena UAB „Dotnuvos projektai“ generalinis direktorius dr. Rimantas DAPKUS, prieš tuos šešiolika metų aplinkybės taip jau susiklostė, kad nori nenori teko imtis verslo.

Vienerius metus (1988 m.) dr. R. Dapkus praleido stažuotėje Olandijoje. Per tą laiką teko daug ką pamatyti – naujas technologijas, modernią žemės ūkio techniką, patirti nepaprastą tos šalies žmonių atkaklumą iš jūros atkariaujant vis naujus dirbamos žemės plotus. Įvairios, kartais skaudžios mintys tuomet sukosi galvoje. Juk mūsų žemdirbiui netenka kovoti su jūra. Kai kur turime ir visai neprastų žemių, tik kodėl pas mus derliai dvigubai, trigubai prastesni ir tiek daug nenašaus rankų darbo? Tačiau tuo metu nedaug ką galėjome pakeisti?

Grįžus į Dotnuvą, tapo aišku, jog sovietinė sistema ima braškėti ir griūti. Laisvė! Atsivėrė sienos, instituto mokslininkai ėmė plačiau dairytis po pasaulį, nusižiūrėjo tiek naujovių, kurios galėtų pakeisti tiek žemdirbio, tiek mokslininko gyvenimą. Direktorius juos puikiausiai suprato, tačiau iš kur tam imti pinigų? Kaip tik tuomet institutą pasiekė žinia, jog Danijos vyriausybė skyrė lėšų mūsų šalies žemės ūkio mokslams. Instituto projektas, skirtas cukriniams runkeliams, buvo patvirtintas trejiems metams. Jo esmė buvo ta, jog iki tol, sėjant daugiadaigę cukrinių runkelių sėklą juos reikėdavo retinti, o tai nemažai darbo rankų reikalaujantis darbas. Kai po trejų metų Rumokų bandymo stotyje buvo pademonstruota nauja vienadaigių cukrinių runkelių auginimo technologija, kur auginant runkelius jau nebereikia rankų darbo, mūsų ūkininkai neliko jai abejingi ir netrukus naujoji sėkla ir technologija išplito visoje šalyje. Tuomet institute atsirado ir rapsų, kviečių projektai, imtasi ir konsultacinės veiklos. Prasidėjo kooperacija ir su keliomis Danijos firmomis (mašinų gamybos, selekcijos, cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis prekiaujančiomis bendrovėmis). Koordinuoti šiuos darbus institute buvo įsteigta 5 žmonių projektų valdymo grupė, kuri pradėjo užsiiminėti ir komercija. Tačiau, berods, 1996 m. valdžia mokslo institutams uždraudė prekiauti ne savo produkcija. Užmegzti santykiai su užsienio firmomis pakibo ore, o ir instituto finansavimas labai sumažėjo. Be to ir šalies ūkininkai ėmė raginti neatsisakyti užmegzto bendradarbiavimo. Tuomet jie ilgai svarstė, ką daryti. Kad nenuviltų nei vienų, nei kitų, reikėjo pasiryžti kurti savo verslą. Tokia ir buvo UAB „Dotnuvos projektai“ pradžia. Tie patys 5 žmonės, kurie dirbo projektų valdymo padalinyje, 1996 m. balandžio 1 d. išsinuomojo nedidelį kambarėlį instituto patalpose ir pranešė užsienio partneriams, šalies ūkininkams, jog tęsia veiklą. Visi tie 5 žmonės ir šiandien tebedirba bendrovėje.

Naujovės sparčiai veržėsi į šalies žemės ūkį ir jie netrukus suprato, jog pasirinko teisingą kryptį. Tiesa, tuomet, kai kūrėsi su kolega R. Brazausku, jie manė, kad pagrindinė jų veiklos kryptis bus sėklininkystė. Tik vėliau suvokta, kad to jau nepakanka. Šiuolaikiniam ūkininkui reikia ne tik produktyvios sėklos, bet ir modernios technikos, automatizuoto elevatoriaus, naujoviškų žemės ūkio padargų ir t. t. Tačiau tuomet UAB „Dotnuvos projektai“ generaliniam direktoriui dr. R. Dapkui labiausiai rūpėjo, kaip įgyvendinti iš Olandijos parsivežtą idėją, Dotnuvoje pasistatyti šiuolaikišką sėklų fabriką. Ši idėja buvo įtraukta ir į Vyriausybės programą, tačiau užklupęs ekonominis sunkmetis jos įgyvendinti neleido. Tik 2003 m. privačiomis lėšomis buvo pastatytas sėklų fabrikas, pirmasis Baltijos šalyse. Šiame fabrike sumontuota šiuolaikinė Danijos kompanijos „Cimbria“ įranga, įdiegta kompiuterizuota technologinių procesų valdymo sistema, garantuojanti nepriekaištingą sėklos kokybę, atvėrė puikias perspektyvas.

Dabar jau galima drąsiai sakyti, jog Dotnuvoje iškilusi įmonė pakeitė visą šalies sėklininkystę, net patį supratimą apie ją. Atsirado selekcininkų ir sėklų daugintojų ryšiai. Šiandien įmonė sudaro sutartį su selekcininkais. Tai gali būti ne tik mūsų, lietuviška, bet ir užsienio selekcinė firma ir su ja dirbama pagal licencinę sutartį. Selekcininkams už kiekvieną parduotą toną sėklų sumokamas tam tikras atlygis. Tiesa, kol selekcininkai išveda vieną naują veislę, gali užtrukti 10 ir daugiau metų. Gelbsti tik tai, kad selekcija vykdoma konvejeriniu būdu, o tai leidžia tikėtis, jog kasmet rinkoje pasirodys nauja veislė. Kai ji pasirodo, ji tiriama Valstybinės augalininkystės tarnybos veislių tyrimo stotyse. Ir tik gavus šios institucijos teigiamą atsakymą, ją leidžiama platinti. Ką ši sistema duoda? Ūkininkai žino, jog jie perka išties išbandytą, kokybišką produktą, juolab kad ir sėklos kokybė atidžiai tikrinama fabriko laboratorijoje. Sėklos valomos, rūšiuojamos pagal svorį, storį ir ilgį, o tai leidžia gauti geresnę sėklos kokybę, tuo pačiu užauga ir geresnis derlius. Geresnį derlių garantuoja ir fabrike patobulintas sėklų beicavimas, įdiegta vadinamoji 100 % padengimo technologija – beicuojama putomis. Šis būdas apsaugo augalų daigus nuo ligų. Nemaža dalis sėklos atvežama ir iš Švedijos, Danijos, Vokietijos bei Prancūzijos selekcininkų. Praėjusios dvi žiemos žemės ūkiui nebuvo itin sėkmingos. Iššalo dideli plotai žieminių kviečių ir rapsų. Tačiau lietuviškos veislės pasirodė gerai. Su Lietuvos agrarinių ir miškų centro Žemdirbystės institutu bendradarbiaujama ir toliau. Bendrovė moka licencinius mokesčius ir gauna naujų veislių. Nauda abipusė. Tačiau užsienio sėklų invazijos, matyt, nepavyks išvengti, nes užsieninės veislės dažniausiai yra derlingesnės, o lietuviškų veislių asortimentas nėra pakankamas. Šiandien Europoje galioja politinis susitarimas, jog negalima sėti genetiškai modifikuotų augalų sėklų. Tik ar ilgai jis galios? Vakarų Europos šalys plačiai dirba šioje srityje, o mūsų mokslininkams net neleidžiama vykdyti šių augalų lauko bandymų. Jei ir toliau taip bus daroma, dr. R. Dapkaus manymu, mes ne tik atsiliksime moksle, bet ir gamyboje. Laimės tik konkurentai. Sėklas šiandien fabrikui teikia per 60 pažangiausių šalies ūkininkų ir bendrovių. Fabrike per metus galima paruošti apie 15 tūkst. t kokybiškos produkcijos.

Populiariausios Lietuvoje Švedijos, Vokietijos bei Žemdirbystės instituto selekcininkų išvestos javų, rapsų sėklos. Jos geriausiai pritaikytos mūsų klimatui. Kukurūzų sėklos daugiausia importuojamos iš Prancūzijos. Tai išties labai puiki pašarinė kultūra. Šiemet buvo labai palankūs metai, todėl mūsų ūkininkams net pavyko nukulti 30–35 % kukurūzų plotų grūdams. Kas būtų galėjęs tuo patikėti prieš kokį 50 metų! O juk tai išvestų naujų sėklų veislių atkaklaus selekcininkų darbo nuopelnas. Žinoma, prisidėjo ir palankus klimatas.

Bendrovė prekiauja ir vejų žolių sėklomis. Žemdirbystės institutas yra išvedęs gana neblogų vejų žolių veislių, tačiau kol kas mažai ūkininkų, kurie norėtų ir turėtų pakankamai patyrimo dauginti šią kultūrą. Todėl pagrindiniai partneriai išlieka danai, su kuriais užmegzti santykiai dar visiems tebedirbant institute. Pradžioje manyta, jog auginsime tik angliškus žolynus, garsiąją angliškąją veją, tačiau jos mišinyje vyrauja svidrės, kurios po nepalankios žiemos palieka tik juodą lietuvišką žemę. O mūsų rekomenduojamuose sėti mišiniuose vyrauja miglės, raudonieji eraičinai, smilgos. Dabar jau nusistovėjo tokie mišiniai ir jie turi nepaprastą paklausą.

Prekiaujama ir pašarinių žolių sėklomis. Čia labai daug yra Žemdirbystės institute išvestų veislių. Tačiau kai ką, pavyzdžiui, baltuosius ir raudonuosius dobilus, liucerną mums sunku užsiauginti, todėl bendrovė turi sutartis su ūkiais užsienyje. Tarp kitko lietuvišką liucernos veislę bendrovė daugina Prancūzijoje. Gal 30 metų vyko diskusija, kaip sparčiau lietuviškas veisles dauginti Kirgizijoje, Moldavijoje, bet to padaryti niekaip nepavyko. Dabar štai prancūzų užaugintą sėklą, kurie ją išvalo, supakuoja į „Dotnuvos projektų“ maišus, o ją atsivežę parduodame Lietuvoje ir Baltarusijoje. Beje, pašarinių žolių mišiniai ruošiami Dotnuvoje. Maišomos lietuviškų veislių sėklos su atvežtinėmis, kurių neturime Lietuvoje. Mišiniai parduodami pas mus, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje.

UAB „Dotnuvos projektai“ – technikos prekybos ir serviso centras

Užklupusi ekonominė krizė bendrovei daug nuostolių nepridarė. Tiesa, pelnas sumažėjo, to nepaneigsi, bet visi tie metai buvo pelningi. Tada bendrovės tiekėjai pasiūlė verslą plėsti į Estiją ir Latviją, kuriose buvę tų pačių produktų importuotojai neatlaikė krizės. Teko apsispręsti. Ir „Dotnuvos projektai“ pasakė – taip. Latvijos rinkoje netrukus pasirodė dar 3 bendrovės iš Lietuvos... Bene palankiausios sąlygos verslui pasirodė esančios Estijoje. Kuriant įmonę šioje šalyje viskas vyko labai sklandžiai. Nepasakytum, kad ir Latvijoje buvo sunku. Problema čia ta, jog apie Rygą visos žemės išpirktos, savininkai laukia palankesnių laikų, kada galės parduoti brangiau, tačiau bendrovei pavyko įsigyti sklypą, ten jau projektuojami pastatai. Estijoje bendrovė įsigijo vienos bankrutavusios įmonės sandėlius. Dabar baigiama jų rekonstrukcija ir bus galima dirbti visu pajėgumu.

Jei pažvelgtume į Lietuvos žemės ūkį, tai pamatytume didžiulį perversmą. Ūkininkai įsigijo nemažai naujos technikos, kuri pagerino ekonomiką, darbo sąlygas, padidino darbo našumą. Tačiau nauja technika iš žemdirbio tuo pačiu pareikalavo ir naujos kompetencijos, naujų žinių. Traktoriai ir kombainai kompiuterizuoti, todėl vien spausti kuro pedalo nebeužtenka. Reikia galvoti, programuoti. Žemės ūkio technikos pardavimo segmentas užima pusę bendrovės veiklos.

Trečioji bendrovės veiklos kryptis – grūdų elevatorių projektų valdymas ir įrangos tiekimas. Statomi ne tik pramoniniai, didžiuliai elevatoriai kaip AB KLASCO 45 tūkst. t talpos grūdų terminalas uoste, bet ir elevatoriai grūdų supirkimo bendrovėms po 20–30 tūkst. t talpos bei ūkininkams mažesnės saugyklos, džiovyklos. Galima tik pasidžiaugti, jog čia dirba labai stipri bendrovės darbuotojų komanda. Bendrovė yra rekonstravusi ir sovietmečiu statytus betoninius elevatorių bokštus, kur grūdų tvarkymo technologijos buvo neefektyvios. Įdiegus automatiką, jie prikelti naujam gyvenimui, tačiau dabar daugiausia statomi nauji modernūs elevatoriai, nes ši investicija labiau apsimoka. Bendrovė Lietuvoje yra pastačiusi per 600 tūkst. t talpos elevatorių.

2007 m. įkurta antrinė įmonė ŽŪB „Dotnuvos agroservisas“. Pastatytos naujos dirbtuvės, kur įrengta moderni, aplinkos neteršianti įranga, skirta remontuoti žemės ūkio techniką. Čia dirbantys inžinieriai yra baigę mokymus užsienio technikos įmonėse, todėl puikiai atlieka remontą ir technikos priežiūrą.

Kol kas šiandien to dar neįmanoma numatyti, bet technika tobulėja, mašinos darosi vis sudėtingesnės, daugėja elektronikos, žemės ūkio darbuose prireikia tikslumo – tręšiama tik ten kur reikia. Augalų apsaugos priemonės taip pat naudojamos labai tikslingai ir tik tada, kada jų reikia, atsiranda palydovinės sistemos, kurios leidžia mašinomis tiksliau apdirbti žemės plotus.

Bendrovės ilgamečiai puikūs santykiai yra susiklostę ne tik su Žemdirbystės institutu, bet ir su Aleksandro Stulginskio universitetu (ASU). ASU kasmet rengia pavasarinę parodą „Ką pasėsi“. Į ją visuomet atvyksta ir dotnuviškiai su savo naujausia technika. Tai ne tik puiki naujovių reklama ūkininkams, bet ir švietimas, kai ir miesto žmonės gali pamatyti, kuo šiandien gyvena kaimas. Universiteto studentai laukiami ir praktikoms Dotnuvoje. Jiems bendrovė universitete stengiasi įrengti laboratorijas, dovanoti įrangą. O Žemdirbystės institutas bendrovei teikia ne vien naujausias augalų veisles, konsultacijas, bet ir rengia labai svarbias kasmetines „Agrovizijos“ parodas, kur susirenka profesionalai – ūkininkai, ūkių vadovai, specialistai, besidomintys naujovėmis.

Dr. R. Dapkų džiugina ir tai, kad jaunimas palengva grįžta į kaimą. Štai vien pas juos jau dirba apie 15 jaunų žmonių, praktikos įgijusių užsienyje. „Dotnuvos projektų“ kolektyvas, kuriame dirba apie 200 darbuotojų, gali pasigirti puikia kompetencija. Čia dirba keturi mokslo daktarai, nemažai jaunimo, darbuotojų kaita nedidelė. „Dotnuvos projektai“ – viena sparčiausiai besivystančių žemės ūkio įmonių, atstovaujanti garsiausiems Vakarų Europos bei JAV žemės ūkio technikos gamintojams CASE IH, KVERNELAND GROUP, CIMBRIA ir kt., bendradarbiaujanti su garsiausiomis pasaulio sėklininkystės įmonėmis „Lantmannen SW Seed“, „Rapool“, Lietuvos agrarinių ir miškų centro Žemdirbystės institutu ir kt.

Taigi, kai verslo imasi mokslininkai, jis negali nepasisekti.

Gražina Kriščiukaitienė