Lietuvos hidrometeorologinės sąlygos daugelio profesijų žmonėms diktuoja darbų cikliškumą, jų sezoninį pobūdį. Ryškiausias pavyzdys – žemdirbio rūpesčiai, kurie prasideda su pavasario sėja, toliau seka pasėlių priežiūra vasarą, derliaus nuėmimas rudenį. Ketvirtasis etapas yra žiema, pasiruošimas naujam, nuolatos besikartojančiam darbų ciklui. Pokalbis su VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriumi Edmantu Šakaliu.

Ar kelininko profesija, taip pat priklausanti nuo klimato sąlygų, neprimena ūkininko darbų tvarkos?

Taip, iš tiesų galima įžvelgti analogiją. Tačiau šiai taisyklei nepaklūsta kai kurie itin svarbūs strateginiai objektai. Tarp jų – tarptautinės ir respublikinės reikšmės projektai, kurių vykdymo negalima atidėlioti, todėl darbai čia vyksta nuolatos, nepaisant metų laiko, panaudojant visas esamas galimybes. O šiaip jau kasdieninėje veikloje mūsų darbui būdingas ciklų pasikartojimas. Tiktai, skirtingai nuo žemdirbių, mūsiškis ciklas paprastesnis. Tai ypač sunkus rudens-žiemos ir lengvesnis, tačiau produktyvesnis pavasario-vasaros darbų periodas.

Koks šių etapų esminis skirtumas?

Kova su gamtos stichija, kelių valymas nuo sniego ir barstymas druska reikalauja ypač didelių pastangų, suryja didžiąją dalį lėšų ir laiko. Peržvelgę finansines ataskaitas, matytume, jog rudens-žiemos sezonas pareikalauja apie 60–65 % visų metinių kelių priežiūrai skirtų lėšų.

Žiema yra nenuspėjama. Sinoptikų prognozėmis ne visada galima pasikliauti. Gali apytikriai žinoti, kas bus per artimiausias vieną dvi paras, tačiau ilgalaikių tikslesnių prognozių neturime. Dėl to neretai tenka dirbti ekstremaliomis sąlygomis, panašiai kaip ugniagesiams. Kelininkai pasiruošę netikėtumams ir veikia pagal iš anksto paruoštą bei patvirtintą ekstremalių situacijų planą.

Prieš porą metų buvo gana šilta žiema, temperatūra dažnai svyruodavo apie nulį. Išgirsdavome tokių vertinimų, jog kelininkai turi mažiau rūpesčių. Tačiau labiau informuotas žmogus žino, jog kelininkams darbų nesumažėjo. Sakysim, dienos temperatūra buvo aukščiau nulio, naktį truputį pašalo ir iš apačios įšalusi asfalto danga iškart apsiklojo ledu, susidarė pavojingos eismo sąlygos. Todėl jeigu sniego valymo technika tada ir pastovi, tai barstytuvams darbo būdavo pakankamai.

Iš kelininkų teko girdėti, jog tokie mūsuose dažni temperatūros svyravimai yra ypač kenksmingi kelio dangai. Atšilus vanduo patenka į smulkiausias asfalto poras. Paspaudus šalčiui, ledas ardo, sprogdina dangą. Jau geriau, sako, šalta žiema, be nuolatinių temperatūros svyravimų.

Bet kokie neigiami padariniai išryškėja pavasarį. Todėl pirmasis kelininkų darbas – sutvarkyti asfalto įtrūkimus, išdaužas, kelkraščius, o paskui užsiimti strateginiais ilgalaikiais darbais. Tada žmonės pagaliau sužino, kas yra savaitgaliai, šventės, poilsio dienos.

Štai jums esminis periodų skirtumas, apie kurį klausėte: žiemą – neprognozuojamas, o vasarą – tikslus planinis darbas. Su pavasariu ateina ir produktyviausias strateginių uždavinių įgyvendinimo laikas.

– Pradėkime nuo magistralinio kelio A-6 Kaunas–Utena–Zarasai–Daugpilis, kuriame „Utenos regiono keliams“ priklauso solidi 102,8 km atkarpa, kertanti Anykščių, Utenos, Zarasų rajonus ir nueinanti į kaimyninę Latvijos respubliką, – svarbiausius šių metų ir artimiausios ateities darbus apibūdina VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas-vyriausiasis inžinierius Leonas Paulauskas. – Kapitalinio remonto darbai prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, ir dabar Kauno–Utenos ruožas artėja prie pabaigtuvių.

2008 m. kapitališkai suremontuoti Utenos–Zarasų trasos 4 km, einantys per Utenos miestą. Dėl finansinių sunkumų šių metų užmojai nėra dideli. Planuojama suremontuoti 4650 m atkarpą nuo miesto iki Vaikutėnų gyvenvietės. Baigiamuoju šios nedidelės atkarpos akcentu bus naujoviška požeminė pėsčiųjų perėja, kurią atidaryti ketiname šių metų lapkritį.

Gyvenimas padiktavo būtinumą įrengti tokią perėją. Vaikutėnai – priemiesčio gyvenvietė. Utena–Zarasai – itin intensyvaus eismo kelias, kuriame tarptautiniais maršrutais važinėja daug sunkiojo transporto. Kadangi Vaikutėnuose gyvena apie 500 žmonių, judrioje vietoje neretai pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų. Naujoji perėja, kurią pagal VĮ vadovų sumanymą projektavo Tiltų ekspertų centras, iš esmės pagerins eismo saugumą.

Kitas svarbus yra magistralinis Vilniaus–Utenos kelias, kuriame „Utenos regiono keliams“ prižiūrėti ir kapitališkai remontuoti priklauso beveik 56 km ilgio atkarpa, prasidedanti ties Vilniaus apskrities riba – nuo 40,6 iki 96 kilometro.

– Tai unikalus, vienintelis Lietuvoje kelias, paklotas iš betono, – sako Leonas Paulauskas. – Kadangi nuo jo statybos prabėgo daugiau kaip ketvirtis amžiaus, kelias išsikraipė, atsirado nelygumų. Važiuodamas šia trasa tikrai neužmigsi. Todėl ir vyksta kapitalinio remonto darbai.

2006 m. Lietuvos automobilių kelių direkcijos iniciatyva kelyje Vilnius–Utena buvo įrengtas eksperimentinis ruožas. Bandymas pavyko. Specialia technika betonas buvo daužomas, o po to klojami trys asfaltbetonio sluoksniai. 2008 m. buvo pakeista jau 11 km betono dangos. Tačiau dabar, esant finansiniams sunkumams, darbai šioje vietoje sustojo. Todėl Utenos kelininkai darbuojasi kituose labai svarbiuose objektuose. Tame pačiame Vilniaus–Utenos kelyje dar bus įrengtos dvi žiedinės sankryžos: viena žiedinė sankryža bus Molėtų–Kaltanėnų–Ignalinos krašto kelių susikirtime su tuo pačiu magistraliniu keliu.

Praktika ne sykį patvirtino, jog žiedinių sankryžų įrengimas – labai svarbus faktorius, užtikrinantis saugų eismą, mažinantis nelaimes kelyje. Labai nesaugi iki šiol būdavo rajoninio kelio sankryža Anykščiuose, iš kur keliai veda link legendinio Puntuko akmens ir į Kurklių gyvenvietę.

Trumpą svarbiausių darbų apžvalgą tęsia įmonės vadovas Edmantas Šakalys. Direktorius ypač akcentuoja darbų organizavimo, koordinavimo bei darbuotojų materialinio skatinimo svarbą už pasiektus labai gerus darbo rezultatus. Jo žodžiais tariant, nors visos penkios regionui priklausančios kelių tarnybos (Anykščių, Molėtų, Utenos, Zarasų ir Ignalinos) turi vienodas sąlygas, visokiais būdais skatinama ir eilinių darbuotojų, ir kiekvieno padalinio vadovo motyvacija siekti geresnių rodiklių. Kiekviena kelių tarnyba turi atitinkamas užduotis. Darbams atlikti lėšos skiriamos pagal aptarnaujamų kelių ilgį, jų būklę ir pobūdį. Visos tarnybos atlieka kelių priežiūros darbus pagal patvirtintą programą. Tačiau tarnybų vadovams suteikta kuo daugiau teisių tvarkytis savarankiškai bei ieškoti papildomų gamybos efektyvumo didinimo rezervų. Ypač svarbu, kad tuščiai neprastovėtų technika, o darbuotojai nuolatos turėtų galimybę dirbti ir užsidirbti. Jeigu tarnybų vadovai suranda papildomų rangovinių darbų, tai dalis jų uždirbtų lėšų skiriama konkrečių darbų atlikėjams skatinti.

Atsižvelgdami į sunkią Lietuvos ekonominę padėtį, įmonės darbuotojai bendru sutarimu sutiko, kad jų atlyginimas būtų sumažintas 15 %. Lanksti skatinimo sistema, kurią ruošiant teko pasidarbuoti visiems specialistams ir išklausyti daugelį nuomonių bei pasiūlymų, pasirodė suprantama ir priimtina, reikšminga visiems beveik 300 kolektyvo narių. Todėl ir šio pavasario–vasaros sezono užduotys vykdomos sėkmingai. Žinoma, kiek leidžia finansinės galimybės.

Kaip koordinuojama visų penkių kelių tarnybų veikla? Ar atsitinka, kad vienas kitam turėtų skubėti į pagalbą?

Tegu kiekvienas gerai tvarkosi savo teritorijoje. Tačiau kai kuriais labai brangiais įrenginiais tenka dalintis. Pavyzdžiui, remontuojant kelio dangas juodų dangų remontui naudojamas SECMAIR, kurį eksploatuojame jau nuo 1996 m., t. y. beveik nuo valstybės įmonės įkūrimo. Kadangi šis įrenginys vienoje kelių tarnyboje nebūtų pakankamai apkrautas, jis panaudojamas ir kitose kelių tarnybose.

Molėtuose turime kitą retą įrenginį – 2,2 m3 talpos žvyro sijojimo-smulkinimo kaušą, kuriuo taip pat naudojasi viso regiono kelininkai. Prireikus pastarasis įrenginys, sumontuotas ant galingo ratinio krautuvo CASE721D, vyksta nurodytu adresu ir atlieka darbus ten, kur nėra stacionarių žvyro sijojimo-rūšiavimo įrenginių.

Šiemet artėja Lietuvos regionų kelių gyvavimo 15 metų sukaktis, todėl būtų įdomu palyginti praeitų laikų bei šiandieninę kelių techniką, kelių tiesimo bei remonto technologijas, reikalavimus darbuotojų kvalifikacijai.

Viskas skiriasi kaip diena nuo nakties. Technika, kuria kelininkai naudojosi iki nepriklausomybės laikų, tampa muziejaus eksponatais. Šiandien kelininkų darbo sėkmę lemia naujoviška technika, kurią aptarnauja kvalifikuoti ir sąžiningi darbuotojai.

Kelių tiesimo ir remonto technika mūsų pašnekovui itin artima ir žinoma sritis. Beveik trisdešimtmetė Edmanto Šakalio kaip kelininko biografija, siekianti tarybinį laikotarpį, leidžia ypač vaizdžiai palyginti praeitį su dabartimi. Penkiasdešimt septynerių metų vadovas, studijuodamas tuometiniame Vilniaus inžinieriniame statybos institute, atliko gamybinę praktiką Briansko autokelių mašinų gamykloje.

– Tai, ką mačiau, buvo pasibaisėtina, – prisimena direktorius. – Man tapo aišku, kodėl kelininkai, įsigiję naują techniką su šios įmonės ženklu, užuot ėmęsi darbo, pirmiausia privalėdavo traktorių, greiderį ar kitą techniką... remontuoti. Prastai prisuktos veržlės ir kitos detalės, nesureguliuotas variklio darbas. Mažiausiai parą tenka skirti variklio apšilimui, reguliavimui. Bedirbant išryškėja daug kito gamybininkų broko. Mačiau, kaip žmonės dirba atmestinai, atžagariomis rankomis, tarsi ne sau. Nors tais laikais girdėdavome daug skambių lozungų apie darbininkų solidarumą, tačiau daugelio įmonės darbuotojų veiksmuose nemačiau net menkiausios pagarbos tiems, kam teks naudotis įmonėje pagaminta technika.

Kita praeitų laikų blogybė – labai menkas kelių tiesimo, remonto mechanizmų, krovinių pervežimo priemonių pasirinkimas. Dėl to – neproduktyvus darbas, didelės laiko ir lėšų sąnaudos. Sakysim, nedideliam kroviniui pervežti nėra kitų priemonių be galingo MAZo ar KRAZo. Buvo įprasta kelių tarnyboms perduoti seną, beveik visiškai sudėvėtą techniką, nurašytą autotransporto įmonėse. Kelininkai vargdavo remontuodami, pertvarkydami seną laužą, kiek įmanoma jį pritaikydami kelių tiesimo, remonto ir priežiūros reikmėms.

Tai prisiminus visai kitaip atrodo galimybė naudotis puikia ir universalia šiuolaikine technika, kokia naudojasi Europos Sąjungos šalių kelininkų tarnybos. Svarbiausia, kad yra plati atitinkamos srities mechanizmų ir įrenginių gama. Kiekvienai kelio darbų operacijai galima pasirinkti bei įsigyti patį tinkamiausią įrenginį.

Ar tenka palaikyti ryšius su užsienio firmomis?

Nėra reikalo prarasti brangų laiką užsiimant sunkiais tiekimo rūpesčiais. Reikia tik žinoti, kokią būtent techniką šiuo metu įmonei naudingiausia įsigyti. Pasirinkimo galimybės – didžiulės.

Beje, VĮ „Utenos regiono keliai“ vadovas šioje srityje taipogi yra sukaupęs pavydėtinai didelę patirtį. Įsigijęs statybos ir kelių mašinų specialisto diplomą, Edmantas Šakalys ketverius metus darbavosi Kauno eksperimentinėje autokelių įrengimų gamykloje, o po to visa darbo biografija susijusi su VĮ „Utenos regiono keliai“, kurie iki 1995 m. vadinosi Utenos autokelių valdyba. Mūsų pašnekovas ilgai dirbo vyriausiojo mechaniko pareigose, vėliau buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju komercijai ir mechanizacijai. Vadinasi, įmonės aprūpinimas technika buvo jo kasdieninis rūpestis.

– Šiandien Lietuvoje įkurtos daugelio Europos ir kitų užsienio šalių, gaminančių autokelių mašinas ir įrenginius, atstovybės, – tęsia įmonės vadovas. – Nuolatos besidomėdami naujovėmis, žinome, kas šiuo metu geriausia yra sukurta pasaulyje. Kiek leidžia finansinės galimybės, stengiamės įsigyti patikimiausių firmų produkciją. Pateikiame savo pageidavimus, išdėstome technines sąlygas, dalyvaujame konkursuose ir technika, galima sakyti, pristatoma į kiemą.

Nauji reikalavimai kyla ir tiems, kurie aptarnauja šiuolaikinę techniką. Kaip žmonės apmokomi, kaip ruošiama pamaina? Ar pakanka specialistų?

Jūs kalbėjotės su techniniu direktoriumi. Gal atkreipėte dėmesį į tai, kad žmogus taip gerai išmano savo darbą, jog vidury nakties prikeltas galėtų pasakyti, kas dedasi vienoje ar kitoje pustrečio tūkstančio kilometrų kelių atkarpoje, rengiamoje sankryžoje ar kitame objekte. Tą patį galėčiau tvirtai pasakyti apie didžiąją daugumą mūsų įmonės vadovaujančių darbuotojų, viduriniosios grandies specialistų ir kiekvieną, kuris dirba su naujomis mašinomis ir įrenginiais. Laikomės tokio principo, kad kiekvienoje darbo vietoje turi būti jos vertas žmogus.

Nestokoja pageidaujančių dirbti nelengvoje, bet garbingoje kelininko tarnyboje. Ateina žmonės su vairuotojo, mechanizatoriaus patirtimi. Žinoma, ne iš karto jis imasi dirbti su neįprasta technika. Kurį laiką jį moko veteranas, besirengiąs į užtarnautą poilsį. Taip perduodama patirtis tiesiog darbo vietoje. O pagrindinį mokymo darbą atlieka firmos, tiekiančios kelių mašinas ir mechanizmus. Jos apmoko būsimuosius darbuotojus, suteikia kvalifikacijos pažymėjimą.

Visi nuolatos mokomės. Ypatingą dėmesį skiriame inžineriniams techniniams darbuotojams, kurie prižiūri darbus, duoda užduotis mechanizatoriams bei kontroliuoja atliktų darbų kokybę. Nuolatos rengiami kvalifikacijos kėlimo kursai, skirti kelių ir gatvių tiesimo specialistams. Štai balandžio mėnesį pagal nustatytą tvarkaraštį „Utenos regiono kelių“ darbuotojai klausė VGTU dėstytojo prof. dr. Donato Čygo, prof. Alfredo Laurinavičiaus, dr. Kornelijos Ratkevičiūtės, magistro Zigmanto Pervenecko paskaitų bei konsultacijų.
Kokia nuotaika sutiksite Regioninės kelių tarnybos 15 metų sukaktį?

Tikiu, jog įveiksime sunkumus, kuriuos šiandien pergyvena ne tiktai mūsų įmonės darbuotojai. Džiaugtis galima tiktai po to, kai padarei viską, ką įmanoma atlikti savo jėgomis.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Aloyzas Urbonas