– Visuose Lietuvos miestuose ir daugelyje gyvenviečių įdiegtos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, – teigia mūsų pašnekovas. – Tose vietose, kur centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) ekonomiškai nepasiteisina, naudojamas individualus šildymo būdas. Šiuo metu mūsų šalyje CŠT ir individualus šildymas sudaro maždaug po 50%. Toks santykis išlaikomas daugelyje mūsų kaimyninių šalių, kuriose klimato sąlygos panašios kaip Lietuvoje ir kuriose šildymo sezonas trunka taip pat 6–7 mėn. per metus.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas pateikia gausybę faktų, skaičių ir argumentų, kurie liudija, jog šilumos ūkis yra viena svarbiausių Lietuvos energetikos šakų. Šilumos ūkis – ypač veržliai besivystanti energetikos sritis, per nepriklausomybės laikotarpį įdiegusi daug mokslo ir technikos naujovių bei toliau einanti technikos pažangos keliu. Tačiau ne kiekvienas pilietis ar įstaigos vadovas, nuolat besinaudojantis centralizuoto šilumos tiekimo teikiamais patogumais, turi laiko ar noro pasidomėti, kokios sudėtingos vidinės pertvarkos nuolat vyksta CŠT sistemoje ir kiek tai kainuoja. Darbas vartotojo labui. Taip trumpai galima apibūdinti LŠTA ir joje susibūrusių įmonių pastangas. Nuolat diegti pažangiausių Europos šalių įgyvendintas bei praktikoje patikrintas naujoves. Kuo greičiau plėsti vietinio kuro panaudojimo galimybes: modernizuoti šilumos tiekimo tinklus bei įrangą.
Tačiau bene svarbiausia – pagaliau išsiugdyti šeimininko jausmą. Apšiltinti, sandarinti, renovuoti senos statybos namus – vienas aktualiausių šios dienos uždavinių. Šiluma, už kurią tenka vis brangiau mokėti, neturėtų kaipmat išsisklaidyti dėl menkos sienų termoizoliacijos, išklypusių durų ir nesandarių langų.
Taip jau įprasta, kad priekaištai dėl didelių kainų pirmiausia adresuojami šilumos tiekėjams. Neretai pasigirsta raginimų ir patarimų atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Ar, Jūsų nuomone, būtų pigiau ir patogiau, jei daugiabučiame name kiekvienas įsirengtume savą šildymą?
Tokie absurdiški teiginiai gali atsirasti tik dėl informacijos stokos. Kaltinant šilumos tiekėjus, užmirštama pirmoji ir svarbiausioji „smulkmena“. Tai šilumos gamybai naudojamas kuras ir jo kaina. Antra – racionalus pagamintos šilumos naudojimas, t. y. mokėjimas patenkinti visus savo poreikius sunaudojant nepalyginamai mažiau šilumos. O raginimus atsijungti nuo CŠT sistemos laikyčiau žmonių klaidinimu, dezinformacija. Juk, svarstant pagal tokią logiką, beliktų grįžti į akmens amžių ir kiekvienam kūrenti laužą prie savo olos. Ar žinote, kodėl centralizuoto šilumos tiekimo sistema, atsiradusi veik prieš pusantro šimtmečio, laikoma pažangiausia, patogiausia žmogui ir, žinoma, perspektyviausia? Atsakius į šį klausimą, taps dar aiškiau, kodėl Lietuva ir Europos Sąjunga skiria milijardus mūsų šalies šilumos ūkio modernizavimui, nuolatiniam tobulinimui. Tikslas – pasiekti, kad šilumos kaina pagaliau taptų prieinama, palankesnė kiekvienam vartotojui. Tačiau svarbiausias siekimas – Lietuvos energetinė nepriklausomybė, kuri taps įmanoma tiktai panaudojant vidaus rezervus, kurie kol kas, deja, lengvabūdiškai švaistomi.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija yra paruošusi ir ne kartą pateikusi Lietuvos Respublikos Vyriausybei, suinteresuotoms žinyboms labai konkrečius pasiūlymus, kaip išbristi iš dabar susiklostančių nepalankių aplinkybių. Kadangi nesulaukta tinkamos reakcijos, šia proga žurnalo puslapiuose norėtume svarbiausius dalykus dar sykį priminti ir pakartoti.
Redakcija dėkoja Jums už suteiktą informaciją. Vis dėlto, prieš kalbant apie dienos aktualijas, norėtume bent prabėgomis išgirsti Jūsų vertinimus dėl CŠT privalumų. Taip pat prašytume apibūdinti, kokį šilumos ūkį Lietuva paveldėjo iš netolimos praeities ir kokie pokyčiai įvyko per nepriklausomybės laikotarpį.
Pateiksiu keletą datų ir įvykių, kurie lėmė CŠT sistemos plėtrą iki mūsų dienų. 1876 m. pradėjo veikti pirmoji rajoninio centralizuoto šildymo tiekimo sistema Niujorke. 1893 m. pirmoji kombinuotos šilumos ir elektros energijos gamybos elektrinė sukonstruota Hamburge. 1900 m. Vokietijoje, Drezdeno mieste, pradėjo veikti pirmoji centralizuotai tiekiamos šilumos sistema. Naujovė labai sparčiai plito, pasiekdama vis kitas šalis. XX a. CŠT atsirado Vengrijoje, Olandijoje, Sovietų Sąjungoje, Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Suomijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. 1954 m. Europoje įsikūrė Tarptautinė centralizuoto šilumos tiekimo, centralizuoto šaldymo ir kombinuotos šilumos ir elektros energijos gamybos asociacija. Jos šiandieninis tikslas – visokeriopai skatinti centralizuoto šilumos tiekimo, centralizuoto šaldymo ir kogeneracijos plėtrą Europos Sąjungos šalyse.
Kokie buvo CŠT sistemos įdiegimo Lietuvoje pirmieji žingsniai?
Pradžia laikoma 1947 m. birželio 7 d., kai Kaune iš Petrašiūnų šiluminės elektrinės buvo pradėtas tiekti garas popieriaus fabrikui. Po metų naujai paklotomis šiluminėmis trasomis pradėjo cirkuliuoti karštas vanduo gyvenamųjų namų, esančių Tunelio (dabar K. Baršausko) gatvėje, šildymui. 1949–1955 m. pradeda veikti pirmosios CŠT sistemos Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Vėlesniais metais centralizuotas šilumos tiekimas Lietuvoje buvo labai sparčiai plėtojamas ir pasiekė mažesnius miestus, miestelius, gyvenvietes. Vamzdynai ir trasos, nešančios šilumą į naujai pastatytus miestų mikrorajonus, tapo įprasta kasdienine gyventojų buities dalimi. Jaunesniųjų kartų atstovai net neįsivaizduoja, kad galėjo būti kitaip: rūkstantys kaminai, nemalonus smalkių kvapas ir suodžių nugultos palangės... CŠT sistema, kurią dabar turime ir toliau plečiame bei tobuliname – didelis ir neįkainojamas valstybės, visų krašto žmonių turtas.
Kokiais skaičiais apibūdintumėte Lietuvos šilumos ūkio sistemą?
Kaip jau minėjau, tai plačiai išvystyta sistema, aprūpinanti šiluma ne tik miestus, visus rajonų centrus, bet ir mažesnes gyvenvietes. Jei elektros tinklas yra vientisas, tai krašto šilumos ūkis susideda iš 375 šiuo metu veikiančių vietinių šilumos tiekimo sistemų. Kiekviena turi savą po žeme išraizgytą vamzdyną.
Koks jų bendras ilgis?
Ištiesus į vieną liniją, gautume 2,5 tūkst. km ilgio trasą. Tačiau neužmirškime, kad vienu vamzdžiu tiekiamas karštas termofikacinis vanduo, o kitu lygiagrečiai grįžta atvėsęs. Vadinasi, ir mūsų įsivaizduojamos trasos ilgis padvigubėja iki 5000 km. Yra dar vienas sutartinis matas. Kadangi vamzdynų skersmuo įvairiose sistemos vietose labai skiriasi (nuo 50 mm iki 1 m), įvestas sąlyginis 100 mm skersmens vamzdžio matavimas. Taip skaičiuojant, Lietuvoje būtų 8330 km požeminių šilumos tiekimo vamzdynų.
Ir dar truputis aritmetikos. Vamzdyno 1 m svoris yra apie 13 kg. Vadinasi, po žeme paklota apie 113 tūkst. tonų vamzdynų metalo.
Tai įspūdingi skaičiai. Tačiau juk ne metalo svoris apibūdina tikrąją turto, priklausančio krašto šilumos ūkiui, vertę ir prasmę? Antra vertus, vamzdynus ėda korozija, jie nėra ilgaamžiai...
Pirmiausia dėl korozijos. Inžinieriai jau surado būdų apsaugoti metalą nuo bet kokio išorinio ar vidaus poveikio ir tuo būdu prailginti vamzdynų darbo laiką iki sunkiai įsivaizduojamos ribos. Surasta medžiaga, kuri panaikina vandens agresyvumą bei sukuria savotišką ilgaamžę plėvelę, padengiančią metalo paviršių. Mokslininkai pateikė naują izoliacinę medžiagą, apsaugančią vamzdynus nuo bet kokių išorės veiksnių. Vakarietiškos technologijos sėkmingai taikomos daugelyje šalių. Jomis naudojamės ir mes, ypač tais atvejais, kai tiesiamos naujos trasos arba atnaujinami, modernizuojami senieji tinklai, paveldėti iš sovietinių laikų.
Tačiau jūs klausėte apie centralizuoto šilumos tiekimo vertę, jos didžiulius privalumus. Trumpai atsakius, tai švarūs miestai be smalkių kvapų ir gausybės dūmijančių kaminų.
Tai neįkainojamas patogumas gyventojui, įmonei ar įstaigai, besinaudojančiai centralizuoto šilumos tiekimo paslaugomis.
Jeigu ne kainos...
Apie tai dar kalbėsime, ir tai bus svarbiausia mūsų pokalbio dalis, didžiausia šiandienos ir rytdienos aktualija. Tačiau norėčiau dar pridurti apie CŠT privalumus, vertinant juos ir gyventojo, ir visos valstybės mastu. Visų pirma, naudojant centralizuotą šilumos tiekimą, visiškai pašalinamas gaisrų pavojus dėl šildymo sistemų. O to negalima pasakyti apie kitus šildymo būdus, kai daugiabučiame name ar kitoje patalpoje naudojamas bet koks kuras. Kūrenti dujomis reikia ypač atsargiai, nes dėl netinkamo eksploatavimo jos sukelia ne tik gaisrus, bet ir išsprogdina pastatus. Net ir elektrinis šildymas taip pat kelia potencialaus gaisro pavojų.
Kokie dar CŠT privalumai?
Gyventojams netenka rūpintis kuru, eksploatuoti šildymo priemonių. Dėl to išvengiama patalpų taršos, neužimamas naudingas patalpų plotas, mažesnės kapitalinės investicijos į patalpų šildymo įrangą.
Matyt, dėl čia minėtų ir kitų privalumų gyventojai ir yra pagrindiniai CŠT sistemos tiekiamų paslaugų vartotojai?
Taip. Tokia praktika nusistovėjo ir pas mus ir, žinoma, pirmiausia kitose šalyse. Pavyzdžiui, 2007 m. Lietuvos gyventojai suvartojo 72% pateiktos šilumos ir buvo šildoma per 63% viso miestuose esamo gyvenamojo ploto. Tačiau kai kurių kitų šalių rodikliai šioje srityje yra aukštesni. Sakysim, Skandinavijos šalyse, Austrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje centralizuotai šildoma apie 90% viso miestuose esamo gyvenamojo ploto. Žinoma, šie duomenys nėra absoliučiai tikslūs, kadangi gyvenamųjų namų grupės, esančios priemiesčiuose, statistikos suvestinėse atskirai neįvardijamos.
Minėjote, kad centralizuotas šilumos tiekimas turi dar didesnę svarbą, žvelgiant į jį valstybiniu požiūriu. Kokie esminiai privalumai?
Termofikacinėse elektrinėse, gaminant šilumą ir elektrą kartu, daug efektyviau panaudojamas kuras. Tai svarbus svertas, turįs didelės teigiamos įtakos valstybės ūkiui. Yra galimybė naudoti biokurą, komunalines atliekas ar kitą vietinį kurą. Gauname dvigubą naudą: nepalyginamai pigesnis kuras (biokuro kaina yra dvigubai žemesnė nei importuojamo iškastinio kuro (gamtinių dujų ar naftos produktų ir kt.) ir švaresnė aplinka. Dar vienas privalumas: galima panaudoti geoterminę ir pramoninių procesų atliekinę šilumą. Be to, pastatuose nereikia skirti ploto katilinėms. Centralizuotai gaminamos šilumos šaltinių teršalus daug lengviau kontroliuoti nei iš individualių šilumos šaltinių. Juos galima efektyviai pašalinti iš degimo produktų. Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos yra pakankamai lanksčios ir todėl galima nesunkiai keisti jų režimus atsižvelgiant į besikeičiančius aplinkos faktorius, krašto ekonominę situaciją ir iškilusius naujus ūkio poreikius.
2008 m. kuro sąnaudų struktūra Lietuvoje
2008 m. kuro sąnaudų struktūra Švedijoje
Jūsų pateikti argumentai apie itin efektyvų CŠT sistemų veikimą užsienio šalyse ir kai kuriuos mūsiškių šilumininkų pasiekimus įtikina, jog tvarkingas šilumos ūkis yra tarsi veidrodis, patvirtinąs valstybės mokėjimą šeimininkauti bei panaudoti šioje energetikos srityje visus galimus vidaus resursus. Tačiau mūsų krašto padėtis kelia piliečiams labai daug klausimų ir abejonių. Visų pirmiausia šilumos kainos, kartais pakylančios iki katastrofiškų aukštumų. Nedaug paguodžia ketinimai per 2009–2010 m. šildymo sezoną šiek tiek sumažinti kainas. Vartotojas negali nenujausti, jog palengvėjimas, susijęs su importuojamų gamtinių dujų kainos kritimu, tėra laikinas reiškinys, o ne esminis kuro problemos sprendimas. Nepalyginamai mažiau nei kitose šalyse mūsuose naudojami vietiniai resursai, t. y. biokuras, komunalinės atliekos, alternatyvūs energijos šaltiniai. Nesibaigia kalbos apie gyvenamųjų namų apšiltinimo naudą, tačiau per porą dešimčių metų beveik nieko nenuveikta. Tiesa, dabartinė Lietuvos Respublikos Vyriausybė garsiai prabilo apie visa apimančią renovavimo programą, tačiau kokie bus konkretūs veiksmai?
Štai svarbiausia pokalbio tema! Klausimai, apie kuriuos užsiminėte, mums yra daugelį kartų girdėti. Į juos atsakinėjome kiekviena proga, iš įvairiausių tribūnų, per žiniasklaidos priemones ir susitikimuose su gyventojais. Paskelbta daug publikacijų, analizuojančių dabartinę ypač problematišką mūsų energetikos padėtį. Ir jeigu eiliniam piliečiui atleistina, kad neįsigilina į priežastis, tai valdžios institucijų pareigūnams tai skamba kaip labai rimtas priekaištas. Iš tikrųjų dabartinės nepalankios aplinkybės neatsirado staiga. Jos brendo metų metais ir dešimtmečiais, tačiau valdantieji, besikeičiantys kas ketverius metus, nesiėmė ryžtingų veiksmų.
Kas trukdė: visiškas ūkinis neįžvalgumas ar, kaip įprasta sakyti, politinės valios stoka?
Visko būta. Nenoras galvoti apie piliečių poreikius. Neleistinas delsimas, svarbiausių darbų atidėliojimas rytdienai ir visiškas pasitenkinimas tuo, ką sukūrė dabar jau nueinanti karta.
Pateiksiu tokį pavyzdį. Kadangi mūsų energetikos pramonė buvo valdoma iš Maskvos, tai ir šilumos ūkio sistemos buvo įrengtos pagal planinės, komandinės ekonomikos reikalavimus. Ir nors centralizuotas šilumos tiekimas, kaip jau minėjau, laikomas pažangiausiu pasaulyje metodu, tačiau įrenginiai, statyti pagal tarybinių laikų projektus, mūsų dabartinėmis sąlygomis tapo ir mažiau patikimi, ir neefektyvūs.
Ar tai dėl šilumos nuostolių, atsirandančių pasenusiose trasose, pakeliui nuo šilumos gamintojo iki vartotojo?
Tai jokiu būdu nėra svarbiausia priežastis. Tuo labiau, kad dabar turime priemonių bei taikome naujas technologijas, užtikrinančias vamzdynų ekonomiškumą ir patikimumą. Esmė glūdi kitur. Būtina atnaujinti įrangą, pakeičiant ją šiuolaikine. Mat visų katilinių, skirtų vandens šildymui, įranga buvo (ir daugeliu atvejų kol kas pasilieka) pritaikyta iškastiniam kurui. Tai mazutas arba kiti naftos produktai, akmens anglys, gamtinės dujos.
Kol mūsų valstybė vis dar tūpčiojo vietoje, Europos Sąjungos šalys, kurių klimatinės sąlygos daugiau ar mažiau panašios į mūsiškes (Vokietija, Šveicarija, Olandija, Skandinavijos šalys ir kt.), iš esmės pertvarkė savo šiluminės energijos šaltinius. Užuot naudojusios brangų ir nuolat brangstantį importinį kurą, pavyzdžiui, gamtines dujas, tinkamas trąšų ir kitų vertingų produktų gamybai, jos ėmė šilumos gamybai vis daugiau naudoti biokurą (medienos atliekos, šiaudai, energetinės plantacijos, daugiametės žolės), komunalines atliekas, pramonės įmonių atliekinę šilumą bei kitus vietinius atsinaujinančius energijos išteklius.
Ką rodo minėtų ir kitų šalių pertvarkyti šilumos ūkio veiklos rezultatai?
Palyginimui pateiksiu kai kuriuos skaičius apie kuro sąnaudų struktūrą šilumos gamybai Lietuvoje ir Švedijoje 2008 metais. Švedijoje vietinis kuras šilumai gaminti (biokuras, komunalinės atliekos, durpės ir kt.) sudarė beveik 80%. Gamtinėms dujoms teko vos 3% bendroje kuro sąnaudų struktūroje. Lietuvoje – atvirkščias vaizdas. Šilumai gaminti 2008 m. sunaudota net 77,0% (!) gamtinių dujų, o biokuro dalis sudarė vos 17,7%.
Gamtinių dujų kainų (su transportavimu ir galios mokesčiu) kitimas Lietuvoje
(Lt/1000 m³)
Kokia atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame kuro balanse?
Per pastaruosius trejus metus biokuro katilų padaugėjo beveik dvigubai. Daugiausia jų pastatyta būtent šilumos tiekimo įmonėse. 2005 m. veikė 200 biokuro katilų, kurių bendra instaliuota galia sudarė apie 420 MW, o šiuo metu Lietuvoje veikia 210 biokuro katilinių, yra 360 katilų, kurių bendra instaliuota galia pasiekė 610 MW. Kasmet didėja atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. Tačiau jis yra per lėtas, ypač atsižvelgiant į dabartinį ir būsimąjį energetikos ūkio sunkmetį. 1997–2008 m. atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas bendrame kuro balanse šilumos gamybai nuo 1,2% išaugo iki 17,7%.
Lietuvoje tai yra žingsnis į priekį. Tačiau vertinant nepanaudotas galimybes arba tiesiog švaistomus vidaus resursus matome, kas prarasta: potencinės galimybės leistų mums šiemet ženkliai pagerinti kuro balansą ir pasiekti, kad biokuro dalis jame sudarytų ~70%, t. y. labai panašiai kaip Švedijoje.
Pats laikas palyginti importuojamo ir vietinio kuro kainas.
Štai kokia vidutinės šilumos kainos dinamika: 2006 m. – 119,7 Lt/MWh; 2007 m. – 138 Lt/MWh; 2008 m. – 177,2 Lt/MWh. Turiu pridurti, kad visais minėtais atvejais dėl tam tikros painiavos kainų politikoje šilumos tiekimo įmonės buvo priverstos dirbti nuostolingai, kadangi šilumos gamybos savikaina kasmet gerokai viršydavo nustatytą pardavimo kainą.
Viena svarbiausių priežasčių – alternatyvių šaltinių nepanaudojimas?
Žinoma. 2005 m. importuojamų dujų kaina (su transportavimu ir galios mokesčiu) sudarė 351 Lt už 1000 m3 ir atrodė visiems palanki bei priimtina. Tačiau gamtinių dujų tiekėjai kasmet vis didino kainą, kuri 2008 m. spalio mėnesį pasiekė apogėjų: po 1690 Lt už 1000 m3. Tų pačių metų lapkritį ir gruodį kainos po truputį mažėjo.
Tačiau tikėtis ilgalaikio pagerėjimo ir laukti kitų malonės neverta. Pakanka priminti, kad vien tik per 2007 metus Lietuva sumokėjo Rusijai už dujas apie 3,6 mlrd. Lt. 43% nupirktų dujų panaudota šilumos ir elektros gamybai, 43% mineralinių trąšų gamybai, likusioji dalis – gyvenamajam ir pramonės sektoriams, smulkiajai prekybai, žemės ūkiui.
Vadinasi, išeitis – savų resursų panaudojimas, namų apšiltinimas, didesnis valstybės dėmesys šilumos ūkiui, jo europietiškas pertvarkymas?
Taip. Lietuvoje yra sėkmingai veikiančių šilumos tiekimo įmonių, kuriose didžioji šilumos dalis pagaminama naudojant biokurą. Pavyzdžiui, UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ (100%), UAB „Lazdijų šiluma“ (99,9%), UAB „Molėtų šiluma“ (98,6%), UAB „Širvintų šiluma“ (92%), UAB „Varėnos šiluma“ (91,5%). Minėtose ir kitose įmonėse, naudojančiose biokurą, ženkliai mažesnės šilumos tiekimo bendrovėms nustatytos (gamybos, perdavimo ir pardavimo) kainos. Jos svyruoja tarp 18, 32 ct („Molėtų šiluma“) iki 24,51 ct už kWh be PVM („Širvintų šiluma“).
Ir priešingas pavyzdys. Tose šilumos tiekimo įmonėse, kur didžiausia šilumos dalis pagaminama naudojant gamtines dujas, atitinkamai gamybos, perdavimo ir pardavimo kainos didesnės. Tarp įmonių, kurių bendrame kuro balanse gamtinės dujos sudaro didžiausią dalį, yra AB „Jonavos šilumos tinklai“ (99,5%), AB „Šiaulių energija“ (98,8%), UAB „Pakruojo šiluma“ (97,2%), UAB „Radviliškio šiluma“ (92,4%), UAB „Fortum Joniškio energija“ (90%). Pastarosios įmonės gamybos, perdavimo ir pardavimo šilumos kaina siekia 29,44 ct/kWh be PVM.
Pateiktieji skaičiai be komentarų parodo, kokia turi būti mūsų šilumos ūkio ateitis ir perspektyva. Kaip ir kitos šalys, turime kuo sparčiau pereiti prie vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių. Lietuvoje svarbiausias kuras šilumos ūkyje gali ir turi būti biokuras, komunalinės atliekos ir kt. vietinis kuras. Yra puikiai veikiančios, gyvenimo patikrintos technologijos, leidžiančios tinkamai paruošti bei naudoti miško kirtimo atliekas, šiaudus, komunalines atliekas. Deja, komunalinės atliekos kol kas be jokios sąžinės graužaties vežamos į sąvartynus. Jos baigia užpildyti ES lėšomis įrengtą, tiek daug diskusijų sukėlusį Kazokiškių sąvartyną.
Palyginimui pasakysiu, kad Danijoje – pagal dydį panašioje kaip ir mūsų šalis – kasmet šilumos ūkyje panaudojama apie 2,5 mln. tonų komunalinių atliekų.
Lietuvoje komunalines atliekas, kurios nueina perniek, skaičiuojame milijonais tonų. Tiksliai nustatyta, jog tona komunalinių atliekų prilygsta apie 200 litrų naftos kuro (naftos ekvivalento), paprasta aritmetika: tinkamai panaudoję šilumos gamybai 1,3 mln. tonų komunalinių atliekų (perskaičiavus į naftos ekvivalentą) gautume 260 tūkst. tonų naftos ekvivalento produktų, t. y. trečdalį mūsų poreikių.
Lietuva turi savo įsipareigojimus Europos Sąjungai, – tęsia pašnekovas. – Tarp jų numatyta, kad vos 10% komunalinių atliekų, kurios netinka kurui, būtų vežamos į sąvartynus. Pas mus, deja, kol kas išmetamos visos atliekos.
Europoje šiuo metu veikia per 430 kogeneracinių jėgainių, gaminančių šilumą ir elektrą, kurios kūrena komunalines atliekas. Per metus miestų šildymui ir elektros energijos gamybai sukūrenama apie 65,0 mln. tonų atliekų.
Prieš metus Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, įkurta 1998-aisiais, paminėjo pirmąjį savo veiklos dešimtmetį. Šiuo metu asociacijoje yra 41 narys: 31 šilumos tiekimo įmonė, gaminanti ir tiekianti apie 99% tinklais perduodamos šilumos, ir 10 įmonių, veikiančių šilumos ūkio sektoriuje.
Nors LŠTA prezidentas labiau linkęs svarstyti aktualiausias problemas nei skaičiuoti nuveiktus darbus, vis dėlto verta bent prabėgomis apibūdinti kai kuriuos šilumos sektoriuje įgyvendintus projektus, iš esmės keičiančius, modernizuojančius krašto šilumos ūkį. Likviduoti grupiniai šilumos punktai gyvenamuosiuose namuose ir kituose pastatuose, įgyvendinta šilumos pagaminimo ir patiekimo į tinklą apskaita, padedanti tiksliai nustatyti, kiek šilumos patiekta vartotojui ir kokie nuostoliai tinkluose; kai kuriuose šilumos gamybos šaltiniuose įrengti (ir toliau bus įrenginėjami) katilai, pritaikyti naudoti biokurą; įrengti ir įrengiami kondensaciniai ekonomaizeriai katiluose, padedantys taupyti šilumą; per 18 nepriklausomybės metų pastatyta arba modernizuota 13 kogeneracinių jėgainių, iš kurių stambiausios – II Vilniaus elektrinėje, AB „Panevėžio energija“, kai kuriuose UAB „Litesko“ filialuose: Alytuje, Marijampolėje; naujų šiluminių trasų tiesimas ir senų atnaujinimas; esamų katilų degiklių keitimas naujais. Tikslas – mažinti aplinkos taršą, didinti įrenginių ekonomiškumą.
Tai tik dalis darbų ir projektų, kurie įgyvendinami krašto šilumos ūkyje. LŠTA glaudžiai bendradarbiauja su Europos šalių giminingomis asociacijomis, dalyvauja ir tarptautiniuose projektuose. Asociacija daugelį kartų kreipėsi į šalies valdžios institucijas su konkrečiais pasiūlymais bei raginimais daugiau investuoti į šilumos taupymą ir alternatyvią energetiką. Krašto Vyriausybė nuolat buvo informuojama dėl padėties šilumos ūkyje, dėl didėjančių centralizuotai tiekiamos šilumos kainų, artėjančios kritinės situacijos Lietuvos energetikos sistemoje ir kitais aktualiais klausimais.
LŠTA prezidentas Vytautas Stasiūnas, kalbėdamas apie dabar esamą padėtį ir kliūtis šilumos ūkio plėtrai, lakoniškai apibendrina prioritetus, kuriuos mums suteikia biokuro naudojimas šilumos ir elektros energijos gamybai. Visų pirma – tai energetinis saugumas. Taip prisidedama prie Europos Sąjungos bei Lietuvos energetikos strateginių tikslų mažinti šalies priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, užtikrinti jo tiekimo patikimumą. Antra – ekonominė nauda. Taupomi šalies finansiniai ištekliai, kadangi biokuro kaina yra dukart mažesnė nei iškastinio, o pinigai pasilieka valstybėje. Mokesčiai (ypač pelno) irgi liks savivaldybių ir valstybės biudžetuose. Socialinė nauda – kuriamos naujos darbo vietos, didinamas gyventojų užimtumas, skatinama nauja infrastruktūra biokuro gamybos ir ruošimo srityje. Tai miškų valymas, nederlingų žemių panaudojimas biokurui auginti ir kiti darbai. Ekologinis saugumas. Deginant biokurą, į aplinką praktiškai neišmetama sieros dioksido, sunkiųjų metalų, angliavandenilių. Sumažinus iškastinio kuro kiekį, Lietuvoje ženkliai pagerėtų eksporto-importo santykio rodikliai. Ir pagaliau biokuro naudojimas šilumos ir elektros energijos gamybai labai pagerintų Lietuvos regioninį vystymąsi. Masinė biokuro gamybos plėtra leistų atsigauti bei tolygiai vystytis visiems Lietuvos regionams.
Verta priminti apie LŠTA prezidento patirtį, sukauptą per mokslo ir darbo dešimtmečius. Toji patirtis ypač unikali ir vertinga, nes padeda šiandien, kai reikia spręsti sudėtingas šilumos ūkio ir visas Lietuvos energetikos problemas. Sprendžiant šiuos klausimus, asociacija ir jos vadovas visuomet turi vertingų idėjų bei moka jas įgyvendinti.
1972–1977 m. Kauno energetikos remonto įmonės turbinų gamybos meistras, vyresnysis meistras, gamybos vadovas. 1977–1983 m. Vilniaus II elektrinės katilų-turbinų cecho viršininko pavaduotojas, 1983–1991 m. – Vilniaus III elektrinės katilų-turbinų cecho viršininkas. 1991–1993 m. – Vilniaus elektrinės technikos direktoriaus pavaduotojas, 1993–1999 m. – direktorius, 1999–2000 m. – Vilniaus šilumos tinklų generalinis direktorius, nuo 2000-ųjų – LŠTA prezidentas. Vytautas Stasiūnas nuolat skaito pranešimus energetikos, šilumos tiekimo temomis respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose, seminaruose.
Mūsų pokalbio pabaigoje LŠTA prezidentas informavo, jog šio mėnesio pabaigoje Asociacijos iniciatyva Vilniuje rengiama tarptautinė konferencija, kurios svarbiausioji tema –atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas šilumos gamybai. Pranešimus skaitys Europos šalių šilumos tiekimo asociacijų vadovai, žymiausi šios srities specialistai. Konferencijos pranešėjai ir dalyviai plačiai analizuos tuos klausimus, apie kuriuos prabėgomis užsiminta šiame rašinyje.
Aloyzas Urbonas
Pokalbis su Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentu Vytautu STASIŪNU.