Šie besibaigiantys metai Gamtos tyrimų centro padaliniams Ekologijos, Botanikos, Geologijos ir geografijos institutams ypatingi. Visi trys šie institutai buvo įkurti prieš 70 m. Tiksliau Geologijos ir geografijos institutas įkurtas 1941 m. sausio 16 d., o Biologijos – 1941 m. birželio 11 d. Pastarajame institute buvo botanikos ir zoologijos padaliniai – būsimųjų Zoologijos ir parazitologijos, vėliau tapusio Ekologijos institutu užuomazga. Geologijos ir geografijos institutas veikė iki 1944 m. (direktorius prof. Juozas Dalinkevičius (1941–1944 m.), o Biologijos instituto kūrimą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Todėl kai kas šio instituto veiklos pradžia laiko 1945 m., kai, patvirtinus Lietuvos MA statutą, pagaliau išties ėmė veikti Biologijos institutas. Pirmuoju Biologijos instituto direktoriumi buvo paskirtas prof. Tadas Ivanauskas.

Prof. T. Ivanausko rūpesčiu įkuriamas zoologijos muziejus Kaune (1919 m.), Paukščių žiedavimo ir migracijos stebėjimo punktas Ventės Rage (1929 m.), Zooferma Obelynėje (1929 m.), vėliau tapusi kailinių žvėrelių biologijos tyrimų baze, Žuvinto rezervatas (1937 m.), Kauno zoologijos sodas (1938 m.). Profesoriaus iniciatyva buvo suorganizuotos ekspedicijos į įvairius pasaulio žemynus  Lietuvos paukščiams, žinduoliams, žuvims tirti. Jis daug rašė ornitologijos, gamtosaugos, bendraisiais biologijos klausimais.

Tuo tarpu prof. P. Šivickis tyrė mūsų šalies bestuburių fauną, organizmų morfogenezę, organų regeneraciją. Savo lėšomis surengė ekspedicijas zooplanktonui, zoobentosui, moliuskams tirti. Profesorius yra eksperimentinės biologijos, hidrobiologijos bei vienas parazitologijos pradininkų Lietuvoje. Vertingi jo molekulogijos, parazitologijos, organizmų morfogenezės moksliniai, mokslo populiarinimo darbai. Prof. P. Šivickis turėjo gausų būrį mokinių – jo idėjų tęsėjų.

Gamtos tyrimų centro direktorius LMA tikrasis narys habil. dr. Mečislovas Žalakevičius

Taigi dvi ypatingos mūsų šalies gamtos mokslui asmenybės prof. T. Ivanauskas ir prof. P. Šivickis. Todėl, kai nutolo karo audros ir vėl buvo imtasi realių veiksmų, kad atsirastų šie mokslo institutai, pirmuoju Biologijos instituto direktoriumi paskiriamas prof. T. Ivanauskas (1945–1950 m.). Sustiprėjus ir išaugus Lietuvos MA Biologijos institutui 1959 m. sukuriami du savarankiški institutai – Botanikos bei Zoologijos ir parazitologijos. Pastarojo instituto direktoriumi paskiriamas prof. P. Šivickis (1959–1960 m.).

Prof. T. Ivanauskui, pirmajam Botanikos instituto direktoriui, teko nemenkas rūpestis – praktiškai tuščioje vietoje kurti mokslinį institutą. Bene svarbiausias darbas tuomet buvo suburti karo audrų išblaškytų mokslininkų branduolį, įsigyti įrangos, sukurti laboratorijas, mokslinę bazę. Kokios tai buvo pajėgos? Kaip jau buvo minėta, dviejuose Botanikos ir Zoologijos poskyriuose tuomet dirbo 14 darbuotojų, tarp jų 5 mokslininkai (2 iš jų zoologai). Iki 1948 m. zoologų skaičius išaugo, bet, išskyrus prof. T. Ivanauską, kiti instituto darbuotojai, kaip ir kitų MA institutų, mokslo laipsnių neturėjo. Mokslų kandidato disertaciją pirmasis institute ir visoje Mokslų akademijos sistemoje 1948 m. apgynė M. Valius. Institutas tuomet buvo įsikūręs dabartinėje Žygimantų gatvės 18 name. Planingi zoologiniai tyrimai pradėti 1946 m. Tuomet buvo sudarytas darbo planas 5 metams. Tačiau po 1948 m. perversmų biologijoje – mičiurininės biologijos išaukštinimo ir genetikos paskelbimo pseudomokslu, planas buvo gerokai pakoreguotas, o tai ilgam sustabdė gilesnių šios srities eksperimentinių tyrimų plėtotę ir kadrų rengimą. Zoologijos poskyrio pagrindinė tyrimų kryptis liko respublikos faunos inventorizavimas ir rekonstravimas, kailinių žvėrelių apsauga ir auginimas, taigi įsivyravo faunos ir taikomieji tyrimai.

Įkūrus Zoologijos ir parazitologijos institutą, jo pagrindinės darbo kryptys tapo šalies gyvūnijos produktyvumo reguliavimo ir racionalaus išteklių naudojimo bei vidaus vandenų biologinio produktyvumo reguliavimo ir racionalaus naudojimo biologinis pagrindimas. 1959 m. šiame institute dirbo 103 darbuotojai, tarp jų 53 mokslininkai, 15 jų turėjo mokslinį laipsnį: 1 mokslų daktaro ir 14 mokslų kandidato. Tokia buvo šio instituto veiklos pradžia. Institutas augo, plėtėsi. Zoologiniai tyrimai Lietuvoje buvo plėtojami nuosekliai, pakopomis, pamažu jie tapo ekologiniai, išplito ir už Lietuvos ribų. Todėl 1989 m. Zoologijos ir parazitologijos institutas buvo perorganizuotas į Ekologijos institutą. 1996 m. institutas tapo asocijuotas su Lietuvos MA. 2002 m. jis reorganizuotas į VU Ekologijos institutą.

Tad kuo šiandien gyvena šie trys institutai, susijungę po vienu stogu, kalbamės su Gamtos tyrimų centro direktoriumi Lietuvos MA tikruoju nariu habil. dr. Mečislovu Žalakevičiumi.

Kitais metais sukaks 40 metų, kai pradėjote dirbti Zoologijos ir parazitologijos institute. Per tuos metus už savo mokslinę veiklą esate apdovanotas Lietuvos mokslo ir Lietuvos MA Tado Ivanausko premijomis. Kaip Jūs vertinate tų praėjusių metų mokslinių tyrimų raidą Zoologijos ir parazitologijos, vėliau Ekologijos institute?

Norėdamas vertinti, pirmiausia turi su kažkuo palyginti. Jei galime didžiuotis iš 18 a. ateinančia gamtotyros tradicija, tai dar nereiškia, kad Europos mokslo padangėje esame labai jau ryškiai matomi. Taip jau susiklostė, jog iki tarpukario daugiausia turėjome tik aprašomųjų mokslo darbų, fundamentinių mokslinių tyrimų beveik nebuvo. Tik 1918 m. atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybė rimtesniems fundamentiniams tyrimams atlikti. Tuomet išryškėjo pagrindinės dvi tyrimų kryptys – faunistika ir parazitologija. Faunistikos moksliniai tyrimai buvo labiau regioninio lygio, o parazitologija tarptautiniu mastu įgijo didesnį svorį. Bet tai buvo laikotarpis, kai mūsų mokslininkai galėjo važinėti po pasaulį, stebėti moksle vykstančius procesus ir ieškoti perspektyvių tyrimų sričių. Deja, Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija mūsų šalies mokslininkams užvėrė šias duris ir tik labai nedaugeliui pavykdavo išsiveržti pro tą geležinę uždangą, plačiau dirstelėti į pasaulį, įsigyti modernios įrangos ir atlikti mokslinius tyrimus. Eiliniam šalies mokslininkui beveik neliko šansų išvykti į užsienyje rengiamas mokslines konferencijas, visos tam skirtos lėšos buvo skiriamos Maskvos, Leningrado, Novosibirsko ir kitų Rusijos mokslo centrų mokslininkams. Galėdavai rašyti straipsnius į užsienio mokslinius žurnalus, bet juos turėjo perskaityti GLAVLITAS. Ir tik gavęs jo leidimą galėjai siųsti į redakciją... Tiesa mokslinė užsienio literatūra pasiekdavo ir Lietuvą. Bet ką tai reiškia, kai pats negali dalyvauti tarptautiniuose tyrimuose, tuomet gali tik kartoti kažkieno atrastas tiesas ar imituoti mokslinius tyrimus. Aš jokiu būdu nenoriu sumenkinti sovietmečiu atliktų mokslinių darbų, tik sakau, jog mokslas turi turėti tarptautinę dimensiją, o kai jos nėra, nėra ir mokslo, nes kam išradinėti dviratį, jei jis kažkur pasaulyje jau yra išrastas.

Jūs teigiate, jog per pastaruosius 20 metų jokios esminės mokslo reformos taip ir neįvyko, tačiau kai kas tvirtina, kad gyvename nesibaigiančiame reformų tarpsnyje?

Taip, iš tiesų mokslo institutai keitė statusą, atsirado tarptautinės mokslinių tyrimų programos, konkursinis mokslo finansavimas. Tačiau mokslinės pajėgos buvo išskaidytos, brangią aparatūrą stengėsi įsigyti ko ne kiekvienas institutas, mokslinių darbų tematikos kai kada dubliuodavo viena kitą ir kt. Todėl gerai, kad mūsų Vyriausybė pagaliau ryžosi esminei mokslo reformai – ėmė kurti mokslo centrus, iniciavo integruotus mokslo, studijų ir verslo slėnius, nes tik tarptautinio lygio mokslas universitetuose leidžia rengti profesionalius specialistus, kurti naujas technologijas verslui, pramonei. Šiandien jau galime pasidžiaugti, jog akivaizdžiai kyla mūsų mokslininkų kvalifikacija, jie įsijungia į tarptautinius konsorciumus, pasisemia naujų idėjų, užmezga ryšius su užsienio kolegomis. Taigi pažanga akivaizdi.

Kokia buvo padėtis, kai į Gamtos tyrimų centrą susijungė šie trys institutai?

Visuose trijuose institutuose tuomet dirbo per 400 žmonių. Šiandien Gamtos tyrimų centre yra 350, tarp jų 180 mokslininkų. 2009 m. visų trijų institutų biudžetinis finansavimas sudarė 12,6 mln. Lt, tačiau netrukus valstybės asignavimai buvo sumažinti net 37 %. Taigi teko mažinti personalą, nes 95 % gaunamų iš valstybės asignavimų tenka darbo užmokesčiui ir SODROS mokesčiams. Į centrą susijungę institutai atėjo su skirtinga vadyba. Drastiškai sumažėjus valstybės finansavimui, Botanikos institutui trūko 1,5 mln. Lt biudžeto, Geologijos ir geografijos 0,5 mln. Lt, todėl daugiausia (apie 50) darbuotojų buvo atleista iš Botanikos instituto ir 10 – iš kitų institutų. Atleisti tie, kurių darbo rezultatai netenkino keliamų reikalavimų. Per tuos porą metų Centrui pavyko subalansuoti biudžetą. Šiandien vykdome 200 tęstinių projektų. Iš projektų gautų lėšų sugebame ne tik atlikti mokslinius tyrimus, bet ir apsimokėti už elektrą, vandenį, šilumą, įsigyti naujos įrangos ir t. t. Be to, dalis atleistųjų darbuotojų pasiliko dirbti Centro vykdomuose projektuose ir užsakomuosiuose darbuose. Jei 2009 m., mums dar nesusijungus, turėta 7 milijonai Lt įsipareigojimų (keleriems metams), tai dabar mūsų Centro įsipareigojimai siekia 50 milijonų Lt. Tai išties labai dideli pinigai. Tenka pripažinti, jog, pažvelgus į mūsų šalies mokslo istoriją nuo seniausių laikų, tokių palankių sąlygų plėtoti mokslą nesame turėję. Iš Europos Sąjungos, Lietuvos mokslo tarybos (Lietuvos mokslo fondo), kitų tarptautinių programų ateina tokie didžiuliai pinigų srautai, tik juos reikia leisti labai apgalvoti, racionaliai. Tie mokslininkai, kurie turi tarptautinių projektų patirties, puikiausiai žino, kaip reikia panaudoti gautas lėšas – jie jas investuoja į mokslo žmonių kvalifikacijos kėlimą, brangios aparatūros įsigijimą. Sunkiausia su tais, kurie yra neaktyvūs. Jie dažnai net neįsivaizduoja, ko jiems labiausiai reikia. Smulkmenoms išblaškyti pinigai tikrai neatneš tos naudos, kurią jie privalėtų atnešti. Žinoma, kol kas dar pasitaiko nemažai nesusipratimų. Kai kas iš valdančiųjų mano, jog šios mokslui skirtos lėšos turėtų būti naudojamos tik taikomiesiems tyrimams, kad jie sparčiai ir efektyviai neštų naudą mūsų šalies ūkiui, didintų jo konkurencingumą. Tačiau ar tai visuomet įmanoma padaryti neturint fundamentinių tyrimų? Mokslininkų tarpe pasigirsta priekaištų ir dėl mokslinių straipsnių prestižiniuose užsienio mokslo žurnaluose spausdinimo, atseit, turime ir savų mokslo leidinių. Bet ar turime nors vieną mokslinį žurnalą su citavimo koeficientu, žinomą ir vertinamą visame pasaulyje? Ne. Taigi kito pasirinkimo neturime – privalome didinti savo mokslinės veiklos efektyvumą, rodiklius, tapti matomais pasaulyje.

Jei jau prakalbome apie mokslinės aparatūros pirkimą, tai ar negalvojama apie Gamtos tyrimų centro atviros prieigos centro kūrimą?

Žinoma, kad galvojama ir jau daromi realūs žingsniai, jog toks centras atsirastų. Tarp Ekologijos ir Biochemijos institutų šiandien stūkso avarinės būklės aktų salė. Ją numatoma nugriauti. Jos vietoje turėtų iškilti keturių aukštų pastatas, kuriame ir įsikurs Atviros prieigos centras – Jungtinis Gamtos tyrimų centras. Tikiu, jog jis turėtų atsirasti jau 2013 m., nes dalis įrangos jau nupirkta, aktyviai bendraujama su architektais (projektas jau parengtas), su savivaldybe, su kultūros paveldo išsaugojimo įstaigomis. Iki to laiko turi būti sutvarkyta ir visa juridinė bazė, reglamentuojanti atvirą prieigą. Jos šiandien Lietuvoje nėra. Todėl jau šiandien mūsų žmonės mokomi, rengiami seminarai, jiems bus sudarytos sąlygos išvykti į analogiškus atviros prieigos centrus Europoje, kur tokie centrai dirba jau dešimtmetį, pasisemti patirties. Suprantu, jog naujojo centro funkcionavimui reikės ir administracinių, ir inžinerinių įgūdžių. Jį teks aprūpinti medžiagomis, reglamentuoti studentų, mokslininkų galimybes naudotis jo paslaugomis. Bet visa tai įmanoma sutvarkyti.

Puikios finansinės perspektyvos, nauja įranga, o koks šiandien turi būti pats mokslininkas?

Man labai patinka viena prof. A. Bumelio išsakyta mintis: „jei lygiuosiesi į Joną ar Petrą, niekada jo neaplenksi,visuomet liksi tik už jo...“. Todėl mūsų mokslo žmonėms reikia būti lyderiais – siekti kuo geresnių rezultatų, ieškoti tų dar nepramintų moksle kelių, o juos aptikus dirbti, dirbti, kol nusišypsos sėkmė. Mane labai liūdina kai kurių mūsų mokslo darbuotojų, net jaunimo, mentalitetas. Dažniausiai jie mano, jog, pasirinkus mokslininko kelią, galima dirsčioti į laikrodį ir pasibaigus darbo dienai bėgti namo. Mokslininko profesija reikalauja begalinio atsidavimo – tai gyvenimo būdas, dažnai neskaičiuojantis nei darbo valandų, nei atostogų. Vyresniajai kartai taip pat nelengva prisitaikyti, nes jaunystėje ir saulė, regis, skaisčiau švietė ir giria gražiau žaliavo. Dabar, kai akis į akį susiduriama su konkurencija, kai ne už kažkada turėtus nuopelnus esi gerbiamas, o privalai kasdien įrodinėti savo kompetenciją, sugebėjimą prisitaikyti prie naujų žaidimo taisyklių, kai slegia užsienio kalbų mokėjimo barjeras, tikrai nėra paprasta. Tačiau, tikras savo mokslo patriotas, manau, sugebės deramai priimti šios dienos iššūkius.

Kokios problemos šiandien Jus jaudina?

Man, kaip ornitologui, skaudu, kad, artėjant paukščių žiedavimo šimtmečiui, mes taip ir neturime nei vienos monografijos ar tam skirto specialaus leidinio. Pasakysiu daugiau, mes net nežinome, kur žiemoja mūsų paukščiai. Kol kas žinome tik Rusijos ir Skandinavijos paukščių žiemojimo vietas. Paukščių žieduotojai neturi ilgalaikės darbo strategijos, programos, nesitaria su mokslininkais ornitologais. Darbas neturi mokslinio pamato, atliekamas daugiau mechaniškai, iš įpročio, metų metus, dešimtmečius. Širdį skauda ir dėl Žuvinto ežero, kažkada atiduoto Aplinkos ministerijai, kur mokslininkai nėra laukiami. Tam tikrą nerimą kelia ir universitetuose rengiami gamtininkai. Magistro darbas – tai juk pirmas žingsnis į mokslininko karjerą. Ir ką matome!? Jau keletą metų magistro darbo tema pasirenkamos vis tos pačios nuvalkiotos temos, tarsi kitų temų net nebūtų. Tai jau pastebėjo ir studijas tikrinantys užsienio ekspertai. Vienas dėstytojas imasi vadovauti 10–15 magistro darbų... Dėstytojai dejuoja dėl didžiulio paskaitų krūvio, kai moksliniam darbui nebelieka nei laiko, nei jėgų. Problemų daug, bet toks jau mūsų gyvenimas. Lengva niekam nebūna. Pasigendu ir valstybės užsakymų moksliniams tyrimams. Tiesa, ekologijai yra skirta viena Nacionalinė mokslo programa, tačiau ji nusmulkinta iki invazinių rūšių tyrimų, nors pavadinta skambiu „Lietuvos ekosistemų“ vardu. Tačiau ar mums nepraverstų vėjo jėgainių įtakos aplinkai tyrimai, bet tokio užsakymo nėra. Ir tai tik vienas pavyzdys, kur ekologai galėtų tarti savo žodį ir į juos turėtų būti įsiklausoma.

Gamtos tyrimų centras vykdo ne tik mokslinę veiklą, bet ir teikia nemažai paslaugų. Kokios tai paslaugos?

Išties nemažai turime ir tokių darbų. Rengiame ir vykdome gamtosaugos ir gamtotvarkos projektus, prognozuojame socialinius-ekologinius konfliktus, teikiame konsultacijas aplinkosaugos ir kitais. klausimais. Projektuojame ir vykdome monitoringo sistemas, vertiname taršą bei poveikį aplinkai ir t. t. Nereikia manyti, jog ekologai tik siekia viską uždrausti. Nieko panašaus! Suvokiame, jog negrįšime į balanos gadynę, tad mūsų uždavinys šiandien patarti ūkininkui, verslininkui, pramonininkui, transporto, energetikos specialistui, kaip mažiausia pakenkiant verslui, pramonei plėtoti žmogui gyvybiškai svarbias sritis.

Dėkoju už pokalbį.

Gražina Kriščiukaitienė