Iki eilinio visuotinio gyventojų surašymo, kuris prasidės 2011 m. kovo 1 dieną, beliko vos 7 mėnesiai. Šis surašymas skiriasi nuo ankstesnių tuo, kad, remiantis Europos Sąjungos teisės aktais (Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas EB Nr. 763/2008), jis vyks vienu metu visose ES šalyse. Tai didelis pasiekimas. Gyventojų skaičius, jų demografinės, etnokultūrinės ir socialinės ekonominės charakteristikos bus užfiksuotos vienu metu, pagal vienodą klausimyną (šalys gali kelti ir papildomus, tik joms būdingus klausimus) ir metodiką. Todėl atskirų šalių surašymo rezultatai bus visiškai palyginami, ko anksčiau nebuvo, nes surašymai vykdavo skirtingais metais, o ir metodikos gerokai skyrėsi. Būsimo surašymo darbai vyks pagal Statistikos departamento parengtą grafiką.

Lietuvai šis surašymas bus itin svarbus. Jis užfiksuos gyventojų skaičiaus, jų sudėties ir kokybės pokyčius, įvykusius per 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo (ir po 2001 m. surašymo). Akad. R. Grigo žodžiais sakant tai bus įvertinimo ir lūkesčių akcija. Gal vertėtų prisiminti, kad tokius pokyčius per dvidešimt metų po nepriklausomybės atgavimo užfiksuoti nepavyko, kai numatomas 1939 m. surašymas Pabaltijo šalyse dėl visiems suprantamų priežasčių neįvyko.

Visuotinio surašymo tikslai lyg suprantami ir aiškūs visiems. Tačiau reikėtų akcentuoti bene pagrindinį dabartinėje situacijoje tikslą ( gal ir ne visi su tuo sutiks): nustatyti tikslų gyventojų skaičių šalyje ir jos administraciniuose bei teritoriniuose vienetuose. Juk ES ekonominėje erdvėje gyventojai gali laisvai keisti gyvenamąją vietą, dirbti, turėti būstą bet kurioje šalyje. Dėl to migracijos srautai tarp Lietuvos ir kitų šalių yra labai padidėję, o pareiga laiku deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą dar nėra pakankamai įsisąmoninta, neretai „užmirštama“. Todėl kasmetinė gyventojų apskaita nėra tiksli. Sunku suskaičiuoti, kiek jų išvažiavo ir kuriam laikui. Todėl tik surašymo pagrindu bus galima parengti kokybišką statistinę informaciją apie gyventojus.

Pažymėtina, kad gyventojų sudėtį pagal įvairius rodiklius, ypač vidutinius ir santykinius (dažniausiai pateikiamus procentais, promilėmis, deciliais, kvantiliais, indeksais ir kt.), galima apskaičiuoti ir turint ne visų gyventojų atsakymus. Vargu ar realu teigti, kad tikslūs atsakymai bus gauti iš visų gyventojų. Tačiau siekti surašyti kiekvieną asmenį reikia todėl, kad surašymo užfiksuotas gyventojų skaičius šalyje ir atskiruose teritoriniuose vienetuose taps oficialiu. Juo remiantis bus rengiami kiti rodikliai, perskaičiuoti kasmetiniai skaičiai (jeigu jie ženkliai skirsis). Taigi, pagrindinis ir tiksliausias duomenų apie gyventojus (ir apie būstus, nes jie surašomi kartu) šaltinis – visuotinis surašymas (žr. lent.). O tiksli informacija apie gyventojus buvo reikalinga visuomet. Tai patvirtina kad ir toks pavyzdys. Dar 1922 m. „Lietuvos ūkyje“ (Nr. 2, 12 p.) parašyta „Visose kultūringose valstybėse kreipiama ypatingo domesio į rinkimą ir tvarkymą žinių apie pagrindinį valstybės veikimo objektą – gyventojus. Kuo rūpestingiausia stengiamasi išaiškinti gyventojų skaičius, sudėtis ir sekti jų natūralus judėjimas, t.y gimimo, mirimo ir vedimo skaitlinės“. Surašymas būna sėkmingas, kai jam atlikti naudojama patirtis, diegiamos gerai apgalvotos naujovės, atsižvelgiama į susiklosčiusią situaciją tvarkant administracinius gyventojų apskaitos dokumentus.

Taigi pasirengiant surašymui būtini teisinio, metodologinio, organizacinio ir technologinio pobūdžio darbai. Surašymo teisiniu pagrindu dažniausiai būna įstatymas, skirtas konkrečiam surašymui (kaip Lietuvoje 2001 m. surašymui) arba surašymų organizavimui apskritai. Įstatymo priėmimas rodo, kad valstybė surašymui skiria išskirtinį dėmesį, numato surašymo organizatorius, nustato piliečių pareigą užsirašyti, patvirtina, kad surinkti asmeniniai duomenys bus panaudoti tik statistikos reikmėms – surašymo rezultatams parengti ir skelbti. Suprantama, kad surašymo tikslumas priklauso nuo visuomenės dėmesio jam. Būsimo surašymo teisiniu pagrindu tapo tik Vyriausybės nutarimas (2010-01-20 Nr. 80 „Dėl Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo“). Kodėl taip padaryta, įtikinamo paaiškinimo rasti nepavyko.

Labai svarbus ir atsakingas darbas parengti klausimyną, surašymo lapu vadinamą. Tai pagrindinis surašymo dokumentas. Atsakymai į jį bus surinkti iš visų gyventojų. Klausimynas parengtas atsižvelgiant į ES reglamento ir į JT Europos ekonominės komisijos rekomendacijas. Atsižvelgta ir į nacionalinius poreikius. Reikia manyti, kad atsakymai leis gauti surašymo rezultatus, kurių apimtis ir patikimumas tenkins naudotojų poreikius šalyje ir tarptautiniams palyginimams, reikiamus rezultatus pateikti Europos Komisijai. Labai svarbu užtikrinti palyginamumą su ankstesnių nacionalinių surašymų duomenimis. Todėl surašymo lapo projektai buvo svarstomi su valstybės ir mokslo įstaigų atstovais, suinteresuotais specialistais. Jų formulavimas ir metodinės nuostatos tikrintos bandomojo surašymo metu (vyko 2010 m. kovo-balandžio mėn., apklausta 7500 miesto ir kaimo gyventojų).

Patvirtintame klausimyne surašymo metu bus pateikti duomenys apie kiekvieną asmenį, namų ūkį, būstą. Tam bus panaudoti registrai (gyventojų, nekilnojamojo turto, statistinio ūkio subjektų), „Sodros“ duomenų bazė ir kiti administraciniai duomenys bei gyventojų apklausa (norint gauti duomenis, kurių nėra registruose). Taigi bus atliekamas mišrus surašymas.

Tačiau taikant šį būdą bus ir rizikingų momentų. Juk administraciniai duomenys kaupiami kitiems tikslams, tvarkomi jiems skirtų teisės aktų nustatyta tvarka, gali būti kitaip grupuojami nei reikia surašymui ir skirtingai suprantami. Todėl registrų ir kiti duomenys turėtų būti suderinti ir atnaujinti iki surašymo. Neatitikimo pavyzdžiu gali būti sąvokos „namų ūkis“ ir „būstas“. Pagal rekomendacijas skiltyje „namų ūkis“ turi būti nurodytas visų būste gyvenančių asmenų skaičius, tačiau jis neparodo, kiek faktiškai viename būste yra namų ūkių. Gyventojų registre nenaudojama sąvoka „sugyventiniai“ (gyvenantieji neregistruotoje santuokoje), o surašyme ji yra. Šiame registre yra ir emigravusių, bet nedeklaravusių išvykimo asmenų įrašai, ne visi gyventojai nurodę tikslius gyvenamosios vietos adresus (ypač turintys kelis butus). Nekilnojamojo turto registre nėra nustatyta tvarka neįformintų, bet apgyvendintų būstų (statyti be leidimų, rekonstruoti, neįforminti priėmimo aktais ir pan.).

Surašymo lape adresinė dalis skirta surašymo vienetui (asmeniui, namų ūkiui, būstui) identifikuoti, atskirų miestų, miestelių, kaimų ir viensėdžių gyventojų skaičiui nustatyti. Klausimai (lytis, amžius, santuokinė padėtis, pagimdytų vaikų skaičius, pirmojo kūdikio gimimo data) leis parengti išsamias demografines charakteristikas, taps pagrindu gimstamumo bei gyventojų skaičiaus ir sudėties prognozėms.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, sparčiai kinta šeimos modelis: daugėja niekada negyvenusių santuokoje, santuokos atidedamos vyresniam amžiui, plinta gyvenimo neįregistravus santuokos atvejai, daugėja nesantuokinių vaikų. Siekiant nustatyti šeimų skaičių, sugrupuoti jas pagal dydį ir tipus, bus užrašomas ryšys su „asmeniu, užrašytu pirmuoju“. Užrašomi visų asmenų šeiminiai ryšiai, pavyzdžiui, „vyras/žmona“, „sugyventinis/ė“, „sūnus/duktė“ ir t. t. Surašymas tampa vieninteliu ir patikimiausiu duomenų apie santuokinę ir šeiminę padėtį bei šeimos pokyčius šaltiniu. Duomenims apie santuokinę padėtį didelį dėmesį skyrė 1923 m. ir 2001 m. surašymai.

Migracijos nagrinėjimui skirti klausimai apie asmens gimimo vietą, kur jis gyveno vieneri metai iki surašymo, ar gyveno vienerius metus ar ilgiau užsienyje, kada jis atvyko ar paskutinį kartą grįžo gyventi į Lietuvą, išvykimo ir grįžimo priežastys.

 Didelį susidomėjimą kelia etnokultūrinės charakteristikos. Joms parengti užrašoma tautybė, gimtoji kalba (manoma, kad kai kurie asmenys, ypač tautiniu požiūriu mišrių šeimų nariai, gali norėti užsirašyti dvi gimtąsias kalbas), kurias kitas kalbas asmuo moka, kuriai religinei bendruomenei save priskiria. Juk nepateikus tautinės ir kalbinės sudėties, pasiskirstymo tikybomis, surašymo rezultatai būtų skurdūs ir sunkiai suprantami mūsų visuomenei. O juk tokius duomenis galima gauti tik surašymo metu. Juos surinkti svarbu ir todėl, kad, sparčiai vykstant tautinės konsolidacijos ir asimiliacijos procesams, kai kurios tautinės mažumos iki vėlesnių surašymų gali išnykti. Surašymas pateiks labai detalius išsilavinimo rodiklius (bus žymima doktorantūra, magistrantūra, aspirantūra, universiteto ar kolegijos baigimas, detalizuojamas žemesnis išsilavinimas), juos bus galima palyginti su ankstesnių surašymų ir kitų šalių duomenimis.

Labai svarbus surašymo tikslas – nustatyti užimtų gyventojų skaičių ir jų pasiskirstymą pagal ekonominę veiklą ir profesiją, bedarbių skaičių ir sudėtį. Matyt, problemiška bus surinkti realius duomenis apie nesudariusius formalių darbo sutarčių asmenis, dirbančius ūkininkų šeimų narius, dirbančius sezoninius darbus. Surašymo užfiksuota ūkio struktūra parodys darbo jėgos kvalifikaciją, jos naudojimą, dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime.

Surašymas atspindės ir sparčiai kintančius pragyvenimo šaltinius. Surašymo lape jie nurodomi pagal dabartinę situaciją, užtikrinamas palyginamumas su ankstesnių surašymų ir kitomis šalimis.

Svarbūs ir laukiami duomenys apie gyvenimo kokybę. Bene svarbiausi jų – apsirūpinimas būstais ir jų kokybė. Bus surašyti pastatai, kuriose yra būstai, nurodomas jų amžius, būsto tipas (vieno buto namas, būstai dviejų butų ir daugiabučiuose namuose ir kt.), kaip būstas apgyvendintas  (nuolat, kaip antras butas, sezono metu), plotas, kambarių skaičius, virtuvė, patogumai, šildymo būdas. Apie ekologinę aplinką bus galima spręsti iš vandens tiekimo (centralizuotas, individualus iš artezinio, šachtinio ir kastinio šulinių), nuotekų tvarkymo (centralizuotas, jeigu individualus, tai koks) būdų. Būstų surašymo duomenys galės pasitarnauti ir rengiant jų renovacijos programas.

Surašymo duomenys turės išskirtinę reikšmę apie mūsų kaimą. Todėl nereikėtų praleisti progos užfiksuoti kaimo gyvenviečių, įskaitant smulkiausias, socialinį ekonominį statusą, gyventojų skaičių.

Užpildytų surašymo lapų pagrindu bus suformuota nuasmeninta duomenų bazė, rengiami ir skelbiami suvestiniai surašymo rezultatai.











































Lietuvos gyventojų skaičius
* Klaipėdos krašte 1925 m. – 142 tūkst. Vilniaus krašte 1931 m. – 546 tūkst.

Reikėtų turėti mintyje, kad po paskutiniojo surašymo įvyko daug esminių pokyčių: keitėsi ir tapo atsargesnis žmonių požiūris į duomenų apie juos rinkimą. Tam įtakos turėjo žmogaus teisių ir asmens duomenų apsaugos įstatymai, o ir visuomenės savimonė kito. Vis daugiau asmenų nenori teikti jokių duomenų apie save. O ir pasitikėjimas valstybės institucijomis, kartu ir surašymo darbuotojais sumenko. Todėl gali padidėti nenorinčių atsakyti į jautrius klausimus – tautybė, tikėjimas, pragyvenimo šaltiniai, darbovietė ir dirbamas darbas. Bus ir visai nenorinčių įsileisti surašinėtojų.

Tačiau bene didžiausia rizika – galimybė aprėpti visus gyventojus. Prieš pradėdamas pildyti surašymo lapus surašinėtojas paprašys išvardyti visus namų ūkio narius, kitaip sakant visus asmenis, kurie surašymo momentu (kovo 1 d.) nuolat ar laikinai gyveno šiame būste ir užpildys „Būsto gyventojų sąrašą pagal namų ūkį(-ius)“. Vertėtų pasistengti įrašyti visus itin judrių grupių asmenis: moksleivius, studentus, dirbančius sezoninius darbus, trumpalaikius migrantus (ar juos užrašys likę šeimos nariai?) ir kt. Tam tikra rizika yra aprėpti visus gyvenančius sodų nameliuose, laikinuose būstuose, benamius.

Keletas minčių dėl surašymo organizavimo. Matyt, kai ką būtų galima perimti iš 2001 m. surašymo patyrimo. Tada pasiteisino Vyriausiosios gyventojų surašymo komisijos sudarymas. Gerai, kad tokia komisija ir šiam surašymui sudaryta. Labai svarbu, kad surašymui efektyviau talkintų savivaldos institucijos, kad būtų koordinuojama jų ir surašymo darbuotojų veikla. O jos padėti gali (ir privalo. Juk surašomi jų teritorijos gyventojai, jos naudosis surašymo rezultatais, bene kritiškiausiai vertins jų patikimumą, ypač mažų teritorijų duomenis). Bene ženkliausia pagalba – tai namų ir butų numerių sutvarkymas, patalpų surašymo reikmėms skyrimas, pagaliau svarus žodis, kviečiantis gyventojus geranoriškai bendradarbiauti su surašymo darbuotojais, visiems susirašyti, palankus dėmesys šiai priemonei.

Bandomasis surašymas parodė, kad toli gražu ne visi laukia surašinėtojų (13 % atsisakė dalyvauti surašyme, 25 % nerasta namuose). Tai nenauja. Kažkas panašaus būna ir įteikiant rinkėjų pažymėjimus: būna užrakintos laiptinės, nepaslaugūs ar itin nedraugiški kaimynai, negyvena deklaruotose vietose, išvykę į užsienį. Todėl siekiant surašymo pilnumo svarbu išplėsti surašymo lapo užpildymo galimybes elektroniniu būdu (viltys didelės, bet ar realios? Bandomojo surašymo metu taip užsirašė tik labai nedidelė dalis), užsirašyti ne namuose. Tinkamas patalpas reikėtų parengti savivaldybėse ir seniūnijose.

Derėtų pabrėžti, kad gyventojų atsakymai dokumentaliai nebus tikrinami. Todėl jų tikslumas – sąžinės reikalas. Gyventojų informavimo plane tikriausiai bus numatytos surašymo reikšmę ir tvarką aiškinančios ir užsirašyti kviečiančios priemonės. Labai svarbu, kad žmonės žinotų, jog jų pateikti duomenys nebus perduodami kitoms įstaigoms, pvz., mokesčių skaičiavimams, neturės teisinių pasekmių. Svarbu įsisąmoninti, kad surašymo rezultatai bus naudingi kiekvienam. Tik jų pagrindu galima patikslinti miestų, rajonų ir gyvenviečių perspektyvas, nacionalinius sveikatos apsaugos, būsto, mokymo, demografinės politikos ir kitokius projektus.

Dar labai svarbus momentas. Manoma, kad surašymai geriausiai pavyksta, kai jie būna nutolę nuo didelių politinių kampanijų, pvz., rinkimų. Būsimam surašymui to išvengti, matyt, nepavyks: jo išvakarėse vyks savivaldos rinkimai (vasario 20 ar 27 d., „Vilniaus žinios“, 2010-07-14). Ar tokiomis sąlygomis savivaldos institucijos rūpinsis surašymu, kaip tai jį įtakos?

Ar pareigos užsirašyti laikysis gyvenantys užsienyje tautiečiai. Užsirašyti turėtų ten gyvenantys metus ir daugiau arba atvykę tokiam laikui. Kad dalis neužsirašys, verčia manyti tokie pavyzdžiai. Lenkijoje 2002 m. lietuviais užsirašė 5,8 tūkst. (bendruomenės duomenimis gyveno per 15 tūkst.), Airijoje atitinkamai 24 ir 120 tūkst. Paraginti užsirašyti turėtų dirbančios su išeiviais institucijos. Kokybiškas, visus aprėpiantis surašymas bus tada, kai jis taps visų valstybės institucijų, visos visuomenės, o ne vien Statistikos departamento reikalu. O gyventojams bene geriausias devizas būtų „Negaliu likti nesurašytas“.

Statistikas Petras Gediminas Adlys