Turbūt jau daug kas girdėjo apie tarptautinę Erasmus programą, skirtą Europos aukštųjų mokyklų akademiniams mainams. Programa jau 10 metų sėkmingai vykdoma ir Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU). Jos veiklą profesionaliai koordinuoja VGTU užsienio ryšių direkcija. Todėl, bendraujant su universiteto dėstytojais, neretai galima išgirsti juos jau pabuvojus vienuose ar kituose Europos šalių universitetuose bei pasinaudojus Erasmus personalo mobilumo ar Erasmus  stažuočių akademiniam ir administraciniam personalui veiklų teikiamomis galimybėmis. Nors Turkija vis dar nėra Europos Sąjungos šalimi (2005 m. spalio 3 d. šalis pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje), tačiau ji aktyviai dalyvauja Europos programose. Daugelis Turkijos universitetų jau pasirašė Erasmus tarptautinio bendradarbiavimo sutartis su VGTU. Todėl per pastaruosius penkerius metus šios šalies universitetuose pasisvečiavo per 50 VGTU dėstytojų ir administracijos personalo. Vizitų pagrindinis tikslas – skaityti paskaitas Turkijos universitetų studentams bei akademinei bendruomenei, dalyvauti bendrose mokslinėse konferencijose, ieškoti naujų galimybių studentų abipusių mainų bei mokslinių tyrimų plėtros srityse. Turbūt VGTU atstovų aktyvumas ir kvalifikuotas Lietuvos bei savojo universiteto pristatymas svečioje šalyje paskatino užsienio kolegas aplankyti VGTU. Per pastaruosius penkerius metus VGTU aplankė per 30 pedagogų ir administratorių iš 15 universitetų Turkijoje. Svečiai skaitė paskaitas VGTU studentams bei mokslinius pranešimus Lietuvoje organizuojamose mokslinėse konferencijose.

2005 m. prasidėjęs Lietuvos-Turkijos tarptautinis bendradarbiavimas kasmet įtraukia vis daugiau Lietuvos ir Turkijos universitetų. 2009 m. VGTU Fundamentinių mokslų fakultetas pasirašė tarptautinio bendradarbiavimo sutartį su Dicle universitetu Diyarbakire. Pasinaudojus Erasmus personalo mobilumo programa, minėtame universitete teko apsilankyti 2009 m. rudenį, ir skaityti fizinių mokslų temomis paskaitas magistrantams, doktorantams bei šio universiteto Fizikos katedros pedagoginiam-moksliniam personalui.

Truputis geografijos ir istorijos

Turkija – tai pietvakarių Azijos valstybė, kurios didžioji dalis – Anatolija – atskirta nuo Europos Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Kita dalis, esanti Europos žemyne, vadinama Trakija. Rytiniu pakraščiu valstybė ribojasi su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu ir Iranu, pietiniu – su Iraku ir Sirija, o vakariniu – su Graikija ir Bulgarija. Iki 1922 m. buvusi Osmanų imperija, šiandien Turkija – demokratinė respublika. Nors mažesniuose miesteliuose turkų tarpusavio santykiuose neretai dar galima pastebėti feodalizmo liekanų ir prietarų, tačiau didesniuose jau gana ryški moderni Vakarų šalių kultūra bei tradicijos. Iš beveik 72 mln. Turkijos gyventojų (2008 m. duomenimis) etninę daugumą (80%) sudaro turkai ir (19%) kurdai. Beveik 95% šalies gyventojų yra musulmonai (sunitai).

Turkijos konstitucija piliečiams suteikė teisę į valstybės finansuojamą pradinį ir vidurinį išsilavinimą. Todėl 1990 m. beveik 81% gyventojų jau mokėjo skaityti ir rašyti. Šiandien šalyje netgi įsteigta per 800 aukštojo mokslo įstaigų, įskaitant valstybės ir privačiai finansuojamus 85 universitetus. Aukštojo mokslo, koordinuojamo Turkijos aukštojo mokslo tarybos, kasmet siekia per 1 mln. studentų. Tačiau studijos privačiuose universitetuose beveik 6 kartus brangesnės nei valstybiniuose. Taigi tik itin pažangiems studentams atsiveria valstybinių universitetų durys.

Europos Sąjungos tarptautinio bendradarbiavimo programos Socrates ir Mokymosi visą gyvenimą/Erasmus finansuoja aukštųjų mokyklų studentų studijas Europos Sąjungos šalių universitetuose. Viena iš tokių šalių – Lietuva, atrodanti patrauklia turkų studentams. Ir tikrai yra pagrindo taip manyti. Imant pavyzdžiu VGTU, ruošiančiame Lietuvoje plataus profilio inžinierius, jau nuo 1991 m. pradėtos kurti bakalaurų ir magistrų studijų programos anglų kalba. Dauguma jų – itin aukšto lygio, kurį užtikrina universitete dirbantys aukščiausios kvalifikacijos dėstytojai, atrodo patrauklios turkų studentams. Taigi nenuostabu, kad pradedant nuo 2005 m., pasinaudojus Socrates ir Mokymosi visą gyvenimą programomis, VGTU jau studijavo per 130 Turkijos universitetų bakalaurų. Kiekvieno iš jų studijos vidutiniškai truko po vieną studijų semestrą, t. y. 5 mėn.

Deja, studijos Turkijoje dar neatrodo labai patraukliomis VGTU bakalaurams. Gal todėl per tą patį penkerių metų laikotarpį bakalaurų, išvykusių iš VGTU studijuoti į Turkijos universitetus, skaičius net 5 kartus mažesnis nei atvykusių į VGTU.

Kuo gi patrauklus Dicle universitetas?

Prisišliejęs prie krantų gerokai nusekusios Tigro upės, šiandien jau nebetekusios savo buvusios istorinės didybės bei strateginės reikšmės, Dicle universitetas Diyarbakire kartu su studentų ir dėstytojų miesteliu užima beveik 10 km2 plotą. Jo moderniose auditorijose bei gerai įrengtose mokomosiose laboratorijose studijuoja per 19 tūkst. studentų. Šiandienis universitetas – neabejotinai ryškus švietimo ir kultūros centras ne tik Diyarbakire, bet ir visame pietryčių Anatolijos regione.

Dicle universitetas įkurtas santykinai neseniai. Jo istorija prasidėjo 1966 m., į Diyarbakirą perkėlus Ankaros (Turkijos sostinė) universiteto Medicinos fakulteto vieną iš padalinių. Toliaregiška valstybės švietimo politika ir miesto valdžios noras sukurti gausiai apgyvendintame Diyarbakire (2008 m. duomenimis mieste su priemiesčiais gyvena per 1,5 mln. gyventojų) naują švietimo centrą davė vaisių. Medicinos mokykla šiandien išaugo į modernų universitetą, turintį 13 fakultetų, 16 profesinių ir profesinių-techninių mokyklų, konservatoriją, 3 tyrimų institutus ir 8 tyrimų centrus bei universitetinę ligoninę. Universiteto mokslinių tyrimų kryptis koordinuoja Turkijos Mokslo ir technikos tyrimų taryba. Jos kompetencijoje visų Turkijos aukštųjų mokyklų vykdomi fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai bei jų darni plėtra biotechnologijų, branduolinių technologijų, gynybinių sistemų, informacinių technologijų, miškininkystės, naudingųjų iškasenų, sveikatos saugos ir žemės ūkio srityse.

Dicle universitete teko apsilankyti Fizikos katedros vedėjo prof. Ali Ilmazo kvietimu. Jo vadovaujamoje katedroje vykdomi fizinės medžiagotyros tyrimai, dalinai susiję su moksliniais tyrimais, vykdomais VGTU mokslininkų. Pagrindinis šio vizito tikslas – ne tik skaityti paskaitas universiteto studentams bei Fizikos katedros moksliniam-pedagoginiam personalui, bet ir užmegzti abipusį mokslinį bendradarbiavimą. Apie bendrus mokslinius tyrimus bei studentų mainus buvo kalbama ne tik Alma mater rūmuose, bet ir daugkartinių ekskursijų metu, lankant Diyarbakiro senovines šventyklas, mečetes, miesto įžymybes, keliaujant po Mardiną (miestas beveik 100 km į pietus nuo Diyarbakiro) ar svečiuojantis Mardino istoriniame Deyrulzafarano vienuolyne, skaičiuojančiame savo gyvavimo 5-ąjį tūkstantmetį.




































Dicle universiteto (Diyarbakiras, Turkija) Gamtos mokslų fakultetas

Seminarų metu skaitomų paskaitų su dideliu dėmesiu klausėsi ne tik Fizikos katedros, bet ir Medicinos fakulteto Otolaringologijos katedros darbuotojai (ypač paskaitas apie Lietuvą, jos šlovingos istorijos kelią, šiandienos socialinius ir demografinius aspektus, šalies energetikos problemas, tradicines lietuvių šventes bei valgius). Didesnių mokslinių diskusijų susilaukė paskaita apie superlaidumo reiškinį, jo atradimą ir fizinę prigimtį bei paskaita apie magnetinių Abrikosovo sūkurių judėjimą kanalais, lazerio spinduliu įšdegintais plonuosiuose YBa2Cu3O7 superlaidininkų sluoksniuose. Pastarąja fizinės medžiagotyros tema VGTU Fizikos katedroje jau keletą metų sėkmingai vykdomi moksliniai tyrimai. Pagrindinis šių tyrimų tikslas – prognozuoti ir valdyti Abrikosovo magnetinių sūkurių judėjimą superlaidininkų plonuosiuose sluoksniuose. Atliktų tyrimų rezultatai parodė, jog magnetinių sūkurių superlaidininke judėjimo greitį ir koncentraciją galima valdyti superlaidininku tekančia elektros srove, superlaidžiojo darinio temperatūra bei darinį veikiančiu išoriniu magnetiniu lauku. Superlaidininkai tai – ateities medžiagos! Manoma, jog jos atvers naujas galimybes sukurti modernius prietaisus, kurių jautris magnetiniam laukui net keletą milijardų (109) kartų viršys kompaso jautrį. Ne mažiau svarbu tai, kad superlaidininkai – idealūs magnetinio lauko ekranai bei jų dariniai – ypatingai jautrūs šviesos jutikliai, galintys užregistruoti net pavienius artimosios infraraudonosios spektro dalies fotonus, taip pat ypatingai spartūs elektroninių prietaisų saugikliai, galintys suveikti per 1,5 pikosekundės (1 ps = 10-12 s), t. y. per laiką, kurį medžiaga iš superlaidžiosios virsta nesuperlaidžiąja ir vėl atgauna superlaidžiąsias savybes.

Koks gi Dicle universiteto fizikų mokslinių tyrimų objektas?

Dicle universiteto Fizikos katedroje jau daugelį metų dirbama branduolių magnetinio rezonanso (BMR) tyrimų srityje. Naują įrangą, matuojančią BMR reiškinius skysčiuose, gerai įvaldžiusi mokslininkų komanda, kurioje aktyviai dalyvauja Fizikos katedros magistrantai ir doktorantai. Mokslininkai atlieka ir eksperimentinius tyrimus, ir teorinius rezultatų įvertinimus. BMR tyrimų grupė neslepia noro bendradarbiauti su VGTU Fizikos katedra. Jų nuomone toks tarptautinis bendradarbiavimas būtų labai vaisingas, jei VGTU mokslininkai sutiktų įsijungti į eksperimentinių rezultatų, gautų BMR įrenginiu, teorinius skaičiavimus ar fizinių procesų modeliavimą.

BMR metodu tiriami medžiagų atomų branduoliai, sudaryti iš nelyginio skaičiaus protonų ar (izotopų atveju) neutronų. Abi kartu branduolį sudarančios dalelės vadinamos nukleonais. Paprastai kalbant, kiekviena iš paminėtų atomo branduolio dalelių elgiasi tarsi mažas įmagnetintas objektas. Įmagnetėjimo dydis ir kryptis priklauso nuo nukleono orbitinio ir sukinio magnetinių bei mechaninio momentų dydžio ir jų orientacijos vienas kito atžvilgiu. Lyginį skaičių nukleonų turinčiame branduolyje magnetukai vienas kito įmagnetėjimą kompensuoja, tačiau esant nelyginiam skaičiui – ne. Nekompensuotus magnetinius momentus turi vandenilio, boro, azoto, deguonies, floro, natrio ir kitų atomų branduoliai. Jei tokius branduolius paveiktume stipriu magnetiniu lauku ir tuo pačiu metu apšvitintume elektromagnetinėmis bangomis, tai pakistų jų magnetiniai momentai. Pokyčiui reikalingą energiją perduotų elektromagnetinė banga. Tai reiškia, kad medžiaga sugertų elektromagnetines bangas dažnių ruože nuo 0,1 iki 1 mln. hercų priklausomai nuo magnetinio lauko stiprio. Šis reiškinys vadinamas branduolių paramagnetiniu rezonansu ir tiriamas būtent BMR įrenginiais. Iš rezonanso metu sugertų bangų spektro galima spręsti apie branduolių kvantines, mechanines ir magnetines, tuo pačiu ir tiriamosios medžiagos savybes.

BMR metodai taikomi ne vien fizikoje. Jų prireikia ir geologams, tiriantiems naftos pėdsakus iškastose uolienose ar vandens kiekį ir jo kokybę. BMR tyrimų metodus taip pat naudoja biologai ir chemikai. Būtent šiuo metodu tiriamos sudėtingos organinės molekulės, tokios kaip nukleino rūgštys, RNR, DNR, proteinai ar išmatuojamas organinių bei neorganinių medžiagų cheminių reakcijų vyksmo greitis, išaiškinama medžiagų kristalinės ir magnetinės tvarkos kitimo dinamika.

Mokslinis bendradarbiavimas tarp Dicle universiteto ir VGTU dar tik įgauna pagreitį. 2010 m. vasarą planuojamas prof. A. Ilmazo atsakomasis vizitas. Abipusis šalių mokslinis bendradarbiavimas gali būti naudingas ne tik Turkijos universitetui, bet ir VGTU. Turkija deda visas pastangas tapti Europos Sąjungos nare. Priėmus teigiamą sprendimą, Europos fondai steigs specialias mokslinių tyrimų programas, skirtas Turkijos ir kitų naujai įstojusiųjų šalių spartesnei integracijai į Europos tyrimų erdvę. Taigi pradėta tarptautinio bendradarbiavimo plėtra gali teigiamai paveikti bendrų VGTU ir Turkijos universitetų mokslinių tyrimų projektų atsiradimą ir jų įgyvendinimą, išnaudojant Europos Sąjungos mokslinių tyrimų programas. Todėl abiejų šalių universitetams reikėtų aktyviau dalyvauti Erasmus personalo mobilumo ar Erasmus stažuočių akademiniam ir administraciniam personalui veiklose plečiant abipusiai naudingą bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje.

Dr. Artūras Jukna
VGTU Fizikos katedros vedėjas, profesorius