Tiekimo perspektyva

Gamtinės dujos į Lietuvos rinką patenka trimis būdais. AB „Lietuvos dujos“, kaip perdavimo sistemos operatorė, jau penktąjį dešimtmetį ne tik plėtoja vamzdynų infrastruktūrą, bet ir patiekia bemaž 40% dujų. UAB „Dujotekana“ ir UAB „Haupas“ importuoja dar apie 15%. Likusį kiekį įsigyja du stambūs dujų vartotojai, sudarę tiesiogines pirkimo sutartis su OAO „Gazprom“. Tai yra, pasinaudodamos ES direktyva apibrėžta vadinamąja trečiosios šalies priėjimo teise, AB „Achema“ ir UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ apsirūpina dujomis per AB „Lietuvos dujos“ tinklus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka. Visos minėtos įmonės turi ilgalaikius kontraktus kaip mažiausiai iki 2013–2015 m. su galimybe juos pratęsti. Beje, pagal ilgalaikius kontraktus dirba absoliuti dauguma Europos gamtinių dujų kompanijų, nepriklausomai nuo to, ar gamtinės dujos yra perkamos iš Rusijos, Norvegijos, Alžyro ar kitų šalių tiekėjų. Ilgalaikių garantijų reikia ne tik vartotojui, tai ne mažiau svarbu ir dujas išgaunančioms bendrovėms, kurios planuoja investicijas į labai brangiai kainuojančią gavybą ir transportavimo infrastruktūrą. Todėl vadinamieji momentiniai sandoriai pasaulinėje gamtinių dujų rinkoje sudaro neženklią dalį ir tai yra išimtinai atskirų vartotojų specifinių poreikių tenkinimas. Autoritetingos ir glaudžiai su EK bendradarbiaujančios Europos dujų pramonės bendroves vienijančios asociacijos „Eurogas“ (AB „Lietuvos dujos“ taip pat šios organizacijos narė) prezidentas Domenico Dispenza pabrėžia, kad Europai ilgalaikiai dujų tiekimo kontraktai yra svarbiausias tiekimo saugumo užtikrinimo elementas. Kaip bebūtų keista, Lietuvoje pasigirsta kalbų, kad ilgalaikiai kontraktai pavojingi. Ar kas nors gali įsivaizduoti nesaugesnę situaciją, kuri šiuo metu yra, pvz., AB „Mažeikių nafta“, apsirūpinant žaliava iš atsitiktinių naftos perpardavinėtojų? Koks būtų chaosas, jeigu mums reiktų žvelgiant į jūrą laukti, atplauks ar neatplauks tanklaivis su dujomis? 

Rizikos

Paprastai dujų ištekliai koncentruojasi geografiškai sudėtingose ir tolimose vietovėse (pvz., jūros šelfuose – Norvegija, Kanada, Persų įlankos šalys, Vakarų ir Rytų Sibiras). Dujų kokybei užtikrinti neretai būtina nutiesti sudėtingas vamzdynų sistemas su daugybe kompresorinių ir dujų srautų apskaitos ir reguliavimo stočių bei kitų technologinių įrengimų. Tarkime, Lietuvos vartotojams gamtinės dujos tiekiamos iš daugiau kaip 4 tūkst. km nutolusių verslovių, esančių Rusijos Šiaurėje, Urengojuje ir Jamburge už Poliarinio rato, t. y. iš didžiausių pasaulyje žinomų išžvalgytų verslovių. Tačiau visada yra techninių ir technogeninių sutrikimų rizika, bet ji – specialistų prognozuojama ir valdoma prevencinėmis priemonėmis.

Taip pat įvertinama finansinė, rinkos pokyčių, konkurencinė rizika, kurių veiksnius, padarinius bei trukmę galima sumodeliuoti ir apskaičiuoti. Pastaruoju metu išryškėjo dvi rizikos grupės, kurias prognozuoti, numatyti jų trukmę ir padarinius vargu ar imtųsi bent vienas ekspertas. Ryškiausi du pavyzdžiai yra JAV Kalifornijos valstijoje įvykusi elektros tiekimo krizė bei Ukrainos-Rusijos gamtinių dujų „tranzito karas“.

Pirmąją išprovokavo neadekvatūs ir neapgalvoti reguliavimo institucijų veiksmai, ribojantys monopolijų investicijas į generuojančių pajėgumų didinimą ir tinklų priežiūrą, atnaujinimą bei manipuliavimas „politinėmis“ energijos kainomis. Antroji – akivaizdus geopolitinės ar politinės rizikos pavyzdys, kurio įkaitais tapo milijonai kelių šalių vartotojų ir dujų verslo įmonės, nežiūrint to, kad pastarieji laikėsi sutartinių įsipareigojimų ir negalėjo turėti jokios įtakos konfliktui atsirasti. Dabar visi ekspertai vienu balsu tvirtina, kad šie atvejai arba reguliavimo bei politinė rizikos yra pačios pavojingiausios, nes jų negalima nei prognozuoti, nei deramai nuo jų apsisaugoti. Labiausiai demoralizuojantis veiksnys yra tai, kad nors nesunku įvardyti veikiančiuosius asmenis, išprovokavusius šias rizikas, bet atsakingų už tai nėra! O visiškai dirbtinis konfliktas ir įtampa tarp energetikos įmonių ir vartotojų jau sukurta.

Dar rengiant pirmąjį Nacionalinį energetikos „master planą“, mūsų partneriai ir ekspertai iš ES konstatavo, kad Lietuvai, turinčiai iš tiesų puikiai išplėtotą energetikos infrastruktūrą bei visus didžiajai energetikai būdingus atributus (branduolinė, elektros energetika, kombinuoto ciklo elektros ir šilumos generatoriai, gamtinių dujų bei centralizuotos šilumos tiekimo infrastruktūra ir, žinoma, „savas“ naftos perdirbimo kompleksas) reikia jas labai racionaliai pertvarkant ir modernizuojant sukurti lankstų, suderintą modelį, pagrįstą glaudžiu visų sudedamųjų dalių bendradarbiavimu siekiant bendrų nacionalinių tikslų. Dabartiniai makroekonominiai sukrėtimai tik patvirtina šių nenaujų išvadų aktualumą.

Deja, būtina susitaikyti su tuo, kad kiekviena alternatyva arba papildomas saugumas turi savo kainą. Daugeliu atvejų kaina viršija mūsų valstybės ir visuomenės galimybes kai kurias alternatyvas turėti. Vardan teisybės pripažinkime, kad negalime savo lėšomis parengti galimybių studijų bei pasistatyti šimtus milijonų eurų kainuojančių objektų – vietinės požeminės gamtinių dujų saugyklos arba suskystintų gamtinių dujų (angl. LNG) terminalo. Priežastys paprastos: biudžetas kiauras, o vartotojai šios naštos nepakels dėl per didelių išlaidų. Net jeigu šiuos objektus mums padovanotų ES mokesčių mokėtojai, vis tiek objektų eksploatavimo lėšos gerokai padidintų gamtinių dujų kainą galutiniam vartotojui, palyginus su tradicinio tiekimo būdo kaina. Būtina apie tai diskutuoti viešai. Ar visuomenė šias paprastas tiesas jau įsisąmonino? Ar vartotojai pasirengę prisiimti padidėsiančio saugumo išlaidas ir kokiu mastu? Koks alternatyvų įgyvendinimo eiliškumas?

Remiantis tarptautine patirtimi galima padaryti kelias išvadas:

* Pati pigiausia ir efektyviausia alternatyva pagal šiandienines Lietuvos galimybes yra taupymas. Kalbame apie elektrą, gamtines dujas, šilumą, naftos produktus. Kodėl neužsibrėžus realiai įgyvendinamo tikslo, sakykime, – 20% augančių energijos poreikių patenkinti taupant arba mažinant esamą vartojimą? Pavyzdžiui, švedai šioje srityje užsibrėžė žymiai ambicingesnius tikslus. Ar mes blogesni? Ar tai pasiekę netaptume mažiau priklausomi?

* Tiek technogeninės, tiek geopolitinės problemos šiandieniniame pasaulyje negali tęstis ilgą laiką. Tai parodo du anksčiau minėti krizių pavyzdžiai. Vadinasi, mes privalome ne žodžiais, bet realiai sukaupti rezervinio kuro (nors ir labai brangaus) esamose saugyklose ne porai savaičių, bet, kaip reikalauja ES Baltoji knyga, 90 dienų. Tokiu atveju net vieną arba du mėnesius tiekimas force majeure sąlygomis nesukeltų ženklesnių sutrikimų aprūpinant vartotojus elektra ir šiluma. Mūsų jau pamirštais „anais“ laikais energetikams tai buvo taisyklė, kurios buvo besąlygiškai laikomasi, o vartotojai apie laikiną perėjimą nuo vienos kuro rūšies prie kitos net nežinodavo.

* Kodėl nepasinaudoti kaimynystėje veikiančia saugykla? AB „Lietuvos dujos“ akcininkai po privatizavimo ženkliai padidino investicijas į tiekimo saugumo ir patikimumo didinimą ir infrastruktūros modernizavimą bei plėtrą. Per pastaruosius 6 metus bendrovės vamzdynų sistema padidėjo ketvirtadaliu (įskaitant ir Lietuvos-Latvijos pasienio apskaitos stotį), lyginant su tuo kas buvo sukurta per daugiau nei 40 metų. Tai sudaro realias galimybes pasinaudoti kaimynų turima požemine gamtinių dujų saugykla Inčiukalnyje (Latvija). Šią alternatyvą galima būtų išplėsti rezervuojant daugiau talpų Lietuvos reikmėms, bet tam reikalingos didelės lėšos. Bet kokiu atveju tai būtų naudinga, nes saugykla veikia patikimai, ją prižiūri profesionalai, turintys didelę patirtį. Kol kas iš Lietuvos kompanijų tik vienintelė AB „Lietuvos dujos“ šioje saugykloje saugo buitiniams vartotojams skirtą dujų rezervą. AB „Lietuvos dujos“ galėtų sudaryti sutartis su „Latvijas Gaze A/S“ ir dėl kitiems vartotojams reikalingų saugotinų dujų atsargų, jeigu jie deklaruotų savo poreikius bei pasirašytų atitinkamus kontraktus. Deja, nei atskiri vartotojai, nei pati valstybė savo strateginiam rezervui reikiamo dėmesio neskiria.

* Dar vienas ypač reikšmingas Lietuvos apsirūpinimo gamtinėmis dujomis saugiklis yra didėjantys tranzito srautai į Kaliningrado sritį. Jau dabar tranzito apimtys išaugusios daugiau kaip du kartus, palyginus su 1990 m. Tikimės, kad artimiausiu metu šiuos rodiklius pavyks dar padvigubinti. Tokiu būdu Lietuva demonstruoja, kad yra patikima tranzito valstybė, pragmatiškai skatinanti geros kaimynystės ir ekonominio bendradarbiavimo ryšius, o AB „Lietuvos dujos“, kaip perdavimo sistemos operatorė, yra patikima verslo partnerė. Ypač noriu pabrėžti, kad Lietuvos vartotojams šis papildomas saugumas nieko nekainuoja, tačiau jo nauda yra milžiniška.

Žinoma, būtina galvoti ir apie tolimosios ateities projektus, tarp jų ir tokius kaip LNG terminalas. Tačiau tokių ateities projektų įgyvendinimo galimybių studijų rengimo, atliktos analizės išvadų nagrinėjimas turi būti skaidrus, prieinamas ne tik uždaram politikų ir jiems lojalių verslo grupių atstovų ratui, bet ir mokslo visuomenei, vartotojams ir, žinoma, patiems energetikams bei galimiems užsienio partneriams, nes be pastarųjų dalyvavimo tokia idėja neįgyvendinama. Kas galėtų paneigti, kad dabar nerealiai tolima perspektyva sujungti mūsų tinklus su europine magistralinių dujotiekių sistema netolimoje ateityje gali pasidaryti labiau suvokiama tiek ekonominės logikos, tiek tikro, o ne menamo tiekimo diversifikavimo aspektu?

Pastarųjų metų sukrėtimai, kuriuos sukelia globalizacija ir kurių dalimi, norime to ar ne, tapo mūsų valstybė, verčia visus peržiūrėti ankstesnius sprendimus, revizuoti deklaruojamas dogmas ir strategijas, pragmatiškiau rinktis sprendimus, nukreiptus gerinti verslo aplinką ir gyvenimo kokybę. Todėl ir mums reikėtų keistis ir nuo kaltinimų bei mitų kūrimo pereiti prie atviros, skaidrios diskusijos bei pragmatiškų sprendimų, sudarančių prielaidas realiam energetiniam saugumui ir ekonominiam stabilumui.

Nors gerokai vėluojame su darbais, manyčiau, dar sugebėsime surasti palaikymą Briuselyje bei kitose ES sostinėse techninei ir finansinei pagalbai saugumo alternatyvų įgyvendinimui gauti. Bet tik su sąlyga, kad atsisakysime besaikio spekuliavimo pačių išprovokuotomis problemomis bei sutelksim vietos jėgas.

Projektams įgyvendinti gamtinių dujų srityje galima panaudoti naujausius dabarties ir ateities techninius-inžinerinius sprendimus, tačiau visuomenė turi žinoti ir suvokti jų visapusiškus padarinius (ekologinius, finansinius, teisinius ir t. t.) ir sąmoningai priimti arba atmesti energetikų siūlomas idėjas.














Viktoras Valentukevičius

Lietuvos dujų asociacijos prezidentas