Pramonės, energetikos, transporto, žemės ūkio ir kitų gamybos sektorių veikla yra susijusi su aplinkos tarša, gamtos išteklių naudojimu ir kelia pavojų gamtai bei žmonėms.

Aplinkos taršos didėjimas ir su ja kylančios problemos lėmė, kad 1981 m. buvo įkurtas Europos Komisijos (EK) Aplinkos direktoratas (DGXI). Ši institucija turėjo įtakos spartesnei aplinkos politikos plėtrai ir strateginei krypčiai, kuri nuo aplinkos taršos pasekmių likvidavimo buvo perorientuota į aplinkos taršos profilaktiką. Europos Komisijos Aplinkos direktoratas yra pagrindinė ES institucija, formuojanti aplinkos politiką. ES aplinkos politikos raida atskleista šešiose Europos Bendrijos (EB) aplinkos apsaugos veiksmų programose.

Lietuvos Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje 2003 m., darnus vystymasis suprantamas kaip aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų suderinimas, leidžiantis pasiekti visuotinę gerovę dabartinei ir ateinančioms kartoms neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų.

2007 m. EK pasiūlė visą priemonių sąrašą, skirtą naujosios Europos energetikos politikos kūrimui siekiant kovoti su klimato kaita ir skatinti Europos Sąjungos energetinį saugumą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje numatytos konkrečios užduotys Lietuvos energetikai iki 2025 m. Joje taip pat numatomos užduotys energetikos ir aplinkos apsaugos darniam vystymui.

Energijos resursai

Lietuva, kaip ir kitos pasaulio valstybės, pasirengusi eiti subalansuotu plėtros keliu. Viena svarbiausių priemonių aplinkos apsaugos politikai formuoti yra Lietuvos aplinkos apsaugos strategija. Joje, saugant gamtą nuo ūkinės veiklos padarinių, vienai jos pagrindinių šakų energetikai keliami uždaviniai taupyti energijos išteklius, naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, mažinti elektros ir šiluminių jėgainių taršą racionalizuojant degimo procesus, pereinant prie mažiau taršių kuro rūšių.

Tad norint tiksliau įvertinti energijos rūšių privalumus ir trūkumus, būtina jas lyginti ir energijos gamybos, ir vartojimo poveikio aplinkai požiūriu.

Nacionalinėje (Lietuvos) energetikos strategijoje teigiama, kad energijos vartojimo mastas yra vienas pagrindinių valstybės ekonominio ir socialinio išsivystymo rodiklių.

Iš sovietinių laikų paveldėtas ekstensyvus energetikos sektorius, orientuotas į didelį, bet nepakankamai efektyvų elektros energijos ir naftos produktų vartojimą, savo esminėmis savybėmis (efektyvumu, valdymo principais, struktūra, poveikiu aplinkai ir kt.) neatitinka šiuolaikinių reikalavimų.

Šiuo metu Lietuvoje didžiausias energijos vartotojas yra transporto sektorius (apie 32% visos energijos). Tačiau šis sektorius yra ir didžiausias aplinkos teršėjas. 30% energijos sunaudojama namų ūkyje, 21% pramonėje, apie 15% paslaugų sektoriuje, o žemės ūkyje ir statyboje 3–3,5%.

Energijos vartojimo efektyvumą atspindi energijos intensyvumas (ekvivalentinio kuro kiekis, sunaudotas bendram vidaus produktui sukurti). Lietuvoje šis rodiklis, lyginant su daugeliu Europos Sąjungos šalių, yra gana aukštas ir daug didesnis už ES vidurkį (1 pav.). Tai rodo, kad energija Lietuvoje ir kitose šalyse naudojama nepakankamai efektyviai.


















1 pav. Pirminės energijos intensyvumas, patikslintas pagal esamus perkamosios galios
paritetus (2004 m.)

ES ilgalaikėje prognozėje numatoma energijos intensyvumą mažinti kasmet po 1,6% (2 pav.).













2 pav. ES-25: ilgalaikiai BVP, energijos paklausos ir energijos intensyvumo pokyčiai
(baziniai duomenys) (2000 m. = 100 %)

Energija yra brangi, be to, jos pradeda trūkti. Daugelio ekspertų nuomone, žinomų naftos atsargų, taip intensyviai vystantis transportui, nebeužteks po 30–40 metų.
Tačiau kai kuriose kitose didžiosiose valstybėse energijos vartojimas yra ne mažiau intensyvus. Pavyzdžiui, Kinijoje vienam BVP vienetui suvartojama penkis kartus daugiau energijos nei vidutiniškai ES, JAV beveik 50% daugiau nei ES.

Esant dabartinėms tendencijoms, 2020–2030 m. ES savo reikmėms tenkinti teks importuoti 90% naftos ir 80% dujų.

Lietuvoje 2008 m. naudojamų kuro rūšių kiekis (procentais) parodytas 3 paveiksle.

2008 m. Lietuva importavo 58% visų energetinių išteklių (lyginant su 2007 m. importas sumažėjo 2,8%).

2008 m. atominė energija sudarė 26,8% (2007 m. 26,1%) pirminės energijos, gamtinės dujos 27,9% (2007 m. 30,9% ir siekė 3,1 mlrd. m3, vietiniai ir atsinaujinantys energijos ištekliai 11,4% (2007 m. 11,1%), naftos produktai, įskaitant orimulsiją, 31,8% (2007 m. 29,1%). 2008 m. Lietuvoje buvo pagaminta 17,1•103 tonų bioetanolio ir 64,6•103 tonų biodyzelino. Tai sudarė 3,8% (2007 m. 4,2%) degalų, skirtų transportui.

Nors Lietuvos ekonominė perspektyva nėra labai aiški, bet daroma prielaida, kad prognozuojamas energijos poreikis iki 2025 m., parodytas 1 lentelėje, labai nesikeis.




















3 pav. Lietuvoje naudojamos kuro rūšys 2008 m. (proc.): 1 – gamtinės dujos; 2 – branduolinis kuras; 3 – importuojama nafta; 4 – vietiniai atsinaujinantys ištekliai; 5 – anglys

Atsinaujinanti energija

Dar 2007 m. Europos Sąjungos vadovų taryba nusprendė, jog iki 2020 m. 20% energijos poreikių turi būti patenkinta iš atsinaujinančių šaltinių.

Pagrindiniai atsinaujinantys energijos šaltiniai Lietuvoje yra vandens, vėjo, saulės energija ir įvairių rūšių bioenergija (mediena, šiaudai, energetiniai miškai, energetiniai javai, fermentavimo dujos, biodujos, sąvartynų dujos bei išrūšiuotos šiukšlės), žemės gelmių šiluma ir kt.

Didžiausia jų dalis tenka hidroenergijai. Visas hidroenergetikos potencialas galėtų sudaryti apie 400 MW, pagaminant 3–3,5 TWh elektros energijos per metus. Tačiau ekonomiškai apsimoka panaudoti tik apie 40% minėto potencialo (šiuo metu Lietuvos hidroelektrinės pagamina tik 1,6% pirminės energijos ir apie 8% Lietuvos poreikiams reikalingos elektros energijos).

Energija egzistuoja įvairiomis formomis, kurių efektyvumas labai nevienodas. Tinkamiausia naudoti yra elektros energija. Kitos formos energija neduoda tokio efekto. Remiantis antruoju termodinamikos dėsniu, galima teigti: kiekvieną kartą, keičiantis energijos formai, ji tampa sunkiau pritaikoma ir mažiau naudinga. Visi energijos gamybos būdai veikia aplinką.

Pabaiga ir straipsnyje minima lentelė - kitame nr.