„Europos mokslinių tyrimų politika atsidūrė kritinėje kryžkelėje“ – tokį konstatuojantį sakinį rasime daugelyje Europos analitinių leidinių. Pirmiausia jis siejamas su situacija, susiklosčiusia po Lisabonos sutarties, kai ėmė radikaliai didėti pokyčių poreikis. Akivaizdu, kad to, kas buvo daroma lig šiol – nepakanka.

Vienas iš naujų svarbių akcentų būtų naujas Europos Sąjungos valstybių narių (VN) partnerystės traktavimas, naujas Europos mokslinių tyrimų erdvės valdymo būdas. Todėl Europos Komisija kreipėsi pagalbos į ekspertus ir paprašė jų požiūrio bei rekomendacijų, ką ir kaip reikėtų daryti siekiant tobulinti Europos mokslinių tyrimų politiką. Buvo suburtos trys ekspertų grupės ir sulaukta ataskaitų: „Bendrijos mokslinių tyrimų politikos vaidmuo žinių ekonomikoje“ (vadovas prof. L. Soete); „Žinioms imli Europos ateitis“ (vadovas dr. B. von Sydow) ir „Europos mokslinių tyrimų erdvės rodikliai ir stebėsena“ (vadovas prof. R. Barre).

Visos trys ataskaitos visuomenei pristatytos 2009 m. pabaigoje (išleistos brošiūros), bet jas galima rasti ir internete (http://ec.europa.eu/research/era/index_en.html). Pristatyti norėčiau tik pirmąją (http://ec.europa.eu/research/era/pdf/community_research_policy_role.pdf), kuri yra didžiausia ir, mano supratimu, vertingiausia analizės ir išvadų požiūriu. Beje, rengiant ataskaitą dalyvavo ir lietuvė ekspertė M. Kriaučionienė (KTU). Ekspertai pabrėžė, kad jie analizavo situaciją gilios ekonominės krizės metu, todėl daugiau dėmesio skyrė būtinoms radikalioms reformoms ES ir VN mokslinių tyrimų ir inovacijų procesams. Buvo išanalizuotos tos sritys, kuriose pirmiausia būtina ieškoti galimybių sprendimams. Tai į veiklą orientuota mokslo ir inovacijų raida, tendencijos koncentruoti mokslo ir inovacijų veiklas tam tikrose vietose, atvirų inovacijų skatinimas ir jų pasaulinės sąsajos. Ekspertai pateikė 14 rekomendacijų: į žinias turėtų būti investuojama 3 % BVP (tai turi griežtai kontroliuoti vyriausybės, neturi priklausyti nuo privataus sektoriaus sprendimų); sumažinti investicijų riziką (gerinant koordinaciją tarp įvairių politikos sričių); atverti Europos moksleivių tyrimų erdvę (aktyviau dalyvauti globaliame žinių judėjime); mokslo politiką kreipti techninių pokyčių kryptimi (lėšas skirti didžiųjų visuomenės iššūkių sprendimui); gerinti tarptautinį bendradarbiavimą; siekti stipresnės koordinacijos tarp įvairių politikų; ES lygiu įvesti nuopelnais paremtą konkurenciją; kurti europietiškas institucijas (stiprinti Europos mokslo tarybą, ETI Žinių ir inovacijų bendruomenes, sueuropinti mokslinių tyrimų infrastruktūras); remti besikuriančias jaunas inovatyvias įmones; paramą kreipti bendrai vykdomiems moksliniams tyrimams; remti atviras inovacijas; skatinti pažangios specializacijos politikas ir jų derinimą; daugiau ES struktūrinių fondų lėšų skirti mokslinių tyrimų ir inovacijų plėtrai; peržiūrėti finansinius reglamentus (2010 m.).

Šioje ataskaitoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ekspertai ne vien pateikia ir komentuoja rekomendacijas (Policy report), tačiau kartu atskleidžia ir gan platų jų atlikto tyrimo kontekstą, nagrinėtų klausimų aplinką (Background report). Jie sako, kad, siekiant geriau suprasti šiandienos mokslo, technologijų ir inovacijų tendencijas, taip pat politinį-retorinį pagrindimą didesnėms investicijoms į mokslinius tyrimus, būtina matyti ir suprasti platesnį visuomenės kontekstą. Tai reiškia, kad reikia apčiuopti empiriškai tuos dalykus, kurie pavyko arba nepavyko tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis. Taip pat reikia turėti galvoje ir svarbų demokratijos komponentą, nes šiandien mokslo vaidmuo visuomenėje yra akivaizdus, visiškai suprantamas ir priimamas liberaliose demokratijose. Ir nors viešuose diskursuose dažnai vertybės priešpastatomos mokslui, siūlytina suprasti, jog mokslas pats savaime turi gilias vertybines šaknis – jo pagrindas yra laisva valia tirti tai, kas nežinoma.

Norėčiau pabrėžti kelias ataskaitos dalis. Viena jų yra skirta Europos mokslinių tyrimų erdvės analizei, jos ryšiams su ES ekonomine integracija ir jos ateitimi. Ekspertai konstatuoja ne vien pozityvias, bet ir (potencialiai) negatyvias Europos mokslinių tyrimų integracijos pasekmes sakydami, kad mokslo „diversija“, t. y. nacionalinėmis lėšomis finansuotų mokslinių tyrimų, turinčių tarptautinį, ne europinį akcentą, perorientavimas į Europos mokslinius tyrimus siekiant Europos finansinės paramos, galėjo atvesti į tai, jog žinios tapo tarsi apribotos regiono sienomis kaip tik tuo momentu, kai joms būtinas tarptautinis kontekstas. Tai vadinama Europos paradoksu: tuo metu, kai Europa investuoja į joje vykdomus mokslinius tyrimus, į Europos mokslininkų bendradarbiavimą, nauda ėmė pastebimai menkėti, kol tapo nesvarbi, kadangi labai išaugo tarptautinio pasikeitimo informacija ir bendradarbiavimo galimybės. Taigi ekspertai pabrėžė, kad ryšium su naujais ekonominiais postūmiais, pažangia gamyba ir technologine integracija prireikė „eiti už dabartinės EMTE ribų, kurti padidintą, išplėstą EMTE“.

Kitas aspektas, į kurį atkreiptinas dėmesys, yra ataskaitos dalis, skirta moksliniams tyrimams ir inovacijoms naujose ES valstybėse narėse. Ekspertai teigia, kad bendrąja prasme dėl istorinių priežasčių naujose VN daug aukščiausios klasės mokslinių tyrimų yra susikoncentravę akademinėse institucijose. Antra vertus, ryšiai su verslu yra vienpusiai, neskatinantys inovacijų. Todėl manoma, kad šių problemų sprendimui bus labai svarbu atverti nacionalinius finansavimo mechanizmus, orientuotus į institucinį atsinaujinimą. Ekspertai taip pat pabrėžė, kad naujos VN nesiskiria nuo senbuvių tuo aspektu, kad verslas universitetus laiko tiesioginės informacijos apie inovacijas šaltiniu. Tačiau universitetai svarbūs netiesiogine prasme – kaip konsultantai, patarėjai sprendžiant kylančias problemas. Ekspertai nurodo, jog naujų VN situacija universitetuose nuo senųjų skiriasi daugiau kiekiu, o ne kokybe.
Analizuodami naujų VN situaciją, ekspertai daro išvadą, kad MTEP sistemose matyti akivaizdi pažanga. ES programinės ir struktūrinės lėšos paskatino didinti šių šalių kompetenciją (excellence). Tebėra svarbu teikti prioritetus mokslinių tyrimų verslumo ir socialiniams aspektams, nes tai skatins inovacijas. Viena ryškiausių ekspertų rekomendacijų pabrėžia būtinybę steigti, skatinti, plėtoti kofinansavimo mechanizmus, kurie įtrauktų verslo sektorių ir siektų mokslinių darbų kokybės.

Tikėtina, kad Europos Komisija pasinaudos šios ir kitų ekspertų ataskaitos medžiaga, rengdama būsimus dokumentus, priimdama atitinkamus politinius sprendimus. Vienas jų – jau netrukus turėsiantis atsirasti naujos (aštuntos) Bendrosios programos preliminarus siūlymas.

Parengė dr. Karina Firkavičiūtė