 Mūsų šalies ekonomika trečiojo tūkstantmečio pradžioje augo nuostabiais
tempais. Tai ryškiai parodo šie ekonominio augimo tempai: 2000 – 4,1%;
2001 – 6,6%; 2002 – 6,9%; 2003 – 10,2%; 2004 – 7,4%; 2005 – 7,8%; 2006
– 7,8%; 2007 – 8,9%; 2008 (I–III ketv.) – 5,1%. Europa mus (tiesa,
kartu su Estija ir Latvija) pradėjo pravardžiuoti „Baltijos
tigrais“(gal su šiokia tokia ironija prilygindami pasauliniu lygiu
išgarsėjusiems „Azijos tigrams“). Analizuojant konvergenciją į ES
rodiklius gali tikrai atrodyti, kad pildosi jau senokai pamirštas
populistinis vienos partijos rinkiminis lozungas „Nusipelnėme gyventi
geriau!“.
Juk statistikų skaičiuojamas ekonomikos lygio skirtumų indeksas, pagal kurį ES vidurkis prilyginamas 100, Lietuvoje 2007 m. tapo lygus 60. Tas pats indeksas 2000 m. dar nesiekė 30. Palyginimui pateiksime, kad 2007 m. ekonomikos lygio skirtumų indeksas Estijoje buvo lygus 72, Vokietijoje 120, Suomijoje 117, o neprisijungusioje prie bendrijos Norvegijoje 180.
Deja, Lietuvos konvergencijos į ES pagal darbo apmokėjimo rodiklius rezultatai yra gerokai kuklesni. Vidutinis darbo užmokestis 2007 m. Lietuvoje tesiekė (pateikiu tik absoliučius skaičius) 594 eurai, o Norvegijoje jis buvo lygus 3800 eurų, Vokietijoje 3100 eurų, Estijoje 784 eurai, Lenkijoje 919 eurų. Taip yra todėl, kad ekonomikos lygio skirtumų indeksus statistikai skaičiuoja remdamiesi perkamosios galios paritetais, kurie leidžia suvienodinti kainų skirtumus atskirose šalyse ir geriau atspindi materialinės gerovės lygio skirtumus. Kad kainų skirtumai yra nemaži, rodo statistikų skaičiuojami palyginamieji kainų indeksai. ES vidutinį kainų lygį prilyginus 100, Lietuvoje 2007 m. jis buvo lygus 60 (2000 m. apie 40), Estijoje 71, Vokietijoje 103, Suomijoje 121.
Taigi beveik dešimtmetį stebėjome labai spartų šalies ekonomikos augimą ir tuo pagrindu kylančią Lietuvos gyventojų materialinę gerovę (nors vidutiniškai). Vaizdžiau Lietuvos vystymąsi trečiojo tūkstantmečio pradžioje galėčiau išreikšti trumpu priedainiu linksmai dainai: „Opa, opa šuoliais į Europą!“.
Nepagrįstas valdžios nuopelnų dėl įspūdingo ekonomikos augimo mitas
Kokių veiksnių pagrindu auga kiekvienos šalies ir pasaulio ekonomika, nagrinėja sparčiai besiplėtojanti ekonominio augimo teorija. Vien ekonometriniai ekonominio augimo modeliai bando kiekybiškai įvertinti apie 70 įvairiausių veiksnių įtaką ekonomikos augimui. Ekonomikos analitikai mūsų šalyje yra kvalifikuotai įsisavinę šį mokslinį ekonomikos augimo analizės instrumentarijų ir daugybėje šaltinių (publicistika, moksliniai straipsniai, disertacijos) skelbia savo analizės išvadas.
Deja, nėra nei ekonometrinio, nei kokio nors kito sudėtingesnio teorinio modelio, kuris padėtų kiekybiškai įvertinti, kaip pasiskirsto (procentais ar kitais santykiniais rodikliais) tokio įspūdingo pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos augimo nuopelnai tarp trijų pretendentų į aureolę: valdžios, verslo ir vartotojų (individų, šeimų, grupinių visuomeninio vartojimo subjektų). Ko gero klausimas yra tiek paprastas, kad nereikia sudėtingų modelių (tarp jų ir ekonometrinių) norint išsklaidyti mitą apie nepamatuotai deklaruojamus valdžios (buvusios ir tikriausiai daugelio ankstesnių) nuopelnus. Pamėginkime kuo paprasčiau apie tai pasvarstyti.
Ekonominio augimo teorijoje pastaruoju metu išskirtinis vaidmuo skiriamas ekonomikos dalyvių lūkesčiams. Todėl jau senokai statistikai daro tyrimus ir pateikia kreives apie ekonomikos dalyvių lūkesčių dinamiką. Tiesa, statistikus kol kas domina tik verslo ir vartotojų lūkesčiai. Matyt, nelabai aišku, ką galėtų reikšti valdžios ekonominiai lūkesčiai ir kaip kiekybiškai juos išmatuoti.
Verslo ir vartotojų lūkesčius, kaip jie veikia Lietuvos ekonomikos augimą bei sąveikauja tarpusavyje, galima glaustai apibūdinti taip. Šalies verslo plėtros dinamika (augimas, kritimas) pirmiausia priklauso nuo to, kaip keičiasi (auga ar mažėja) vartojimo lūkesčiai šalies viduje ir paklausa užsienio rinkose. Tuo tarpu galimas ir grįžtamasis ryšis: verslo ir vartotojų lūkesčiai keičiasi priklausomai nuo tikėtinų ekonomikos augimo dinamikos pokyčių. Pavyzdžiui, tikintis, kad šalies ir pasaulio ekonomika augs stabiliai, verslo ir vartotojų lūkesčiai didėja. Kaip matome, verslo ir vartotojų lūkesčiai yra taip glaudžiai tarpusavyje persipynę, jog praktiškai labai sunku nustatyti, ar verslo lūkesčiai nulemia vartotojų lūkesčius, ar atvirkščiai. Akivaizdu, kad, augant lūkesčiams, verslininkai vis aktyviau investuoja į savo pagrindinės veiklos plėtrą, o vartotojai yra linkę linkę vis daugiau vartoti, o ne taupyti. Pastaraisiais metais kaip tik lūkesčių augimo euforija ir leido šalies ekonomikai plėtotis kvapą užgniaužiančiais tempais.
Tik nereikia pamiršti, kad tokių augančių iki visuotinės euforijos lūkesčių realizavimui atsivėrė, atrodytų, neišsemiamas finansinių išteklių, o paprasčiau sakant pinigų rezervuaras. Šiokia tokia dalis šiame rezervuare buvo pačių ekonomikos dalyvių užsitarnautų pinigų – augantys verslo pelnai ir kylantis darbo užmokestis. Šį rezervuarą taip pat papildydavo didėjantys ES struktūrinės paramos pinigų srautai, kurių mums atrodo lyg niekada ir nereikės grąžinti (ne paslaptis, kad daugelis iš mūsų dėl šių pinigų palaikė Lietuvos veržimąsi į Europos Sąjungą). Tačiau labiausiai rezervuarą pripildydavo iš bankų kreditų forma ir lizingo paslaugos pagrindu plūstanti pinigų masė. Sparčiai formavosi visuotinis ekonomiškai nepateisinamo skolinimosi bumas ir šį bumą maitinantys pinigai kaip tik ir buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs nuostabius pastarojo laikotarpio šalies ekonomikos augimo tempus.
Todėl ir iškyla klausimas, kuo tada pasireiškė valdžios nuopelnai dėl pastarųjų metų šalies ekonomikos tokios išskirtinai sėkmingos plėtros. Faktiškai valdžios įtaka ekonomikos dalyvių lūkesčių augimui ir jį maitinusiems nekontroliuojamų pinigų srautams buvo tokia mažytė, jog bandymas argumentuotai priskirti kažkokį nuopelną valdžiai dėl sparčių ekonomikos augimo tempų pastaruoju laikotarpiu prilygsta vienos galimai saldžios kruopos paieškai manų košės katile. Susidaro toks vaizdas, kad verslas ir vartotojai šuoliavo dainuodami ant žirgo, o valdžia, laikydama, kad tokios linksmybės yra tiktai jos nuopelnas, stebėjo sėdėdama bei plodama rankomis ir nedrįsdama ardyti visuotinės euforijos.
Ekonomikos ekspertai jau senokai pabrėždavo, kad tokia verslo ir vartotojų lūkesčių euforija ir skolinimosi bumu pagrįstas ekonomikos augimas nėra sveikas ir nebus ilgalaikis. Jie keldavo klausimą, kokių veiksnių pagrindu augs Lietuvos ekonomika, kai staiga bus užsuktas skolinimosi bumą maitinančio rezervuaro čiaupas. Valdžia paprasčiausiai net nemėgindavo atsakyti į tokias užuominas. Ji ir negalėjo pateikti aiškesnio atsakymo, nes strateginiams prioritetams ir fundamentiniams veiksniams, kurie užtikrintų sąlygas ilgalaikiam stabiliam ekonomikos augimui, visiškai nebuvo skiriama reikiamo dėmesio.
Jojom, jojom ir prijojom....
Ankstesni ekonomikos ekspertų spėliojimai apie kietą ar minkštą šalies ekonomikos kritimą jau senokai nugulė stalčiuose. Taigi, jojom, jojom ir prijojom plonu prasidedančios žiemos ledu padengtą upę. Nesugebėdami sutramdyti žirgo, atsidursime ant upės ledo, nukrisime nuo žirgo ir trenkdamiesi užpakaliu (o gal net ir galva) pramušime ploną ledą ir pradėsime grimzti. Ekonomikos ekspertai jau vieningai tvirtina, kad mūsų šalies ekonomikos nuosmukį (neigiamą augimo tempą) parodys ateinančių metų jau pirmųjų ketvirčių statistiniai duomenys. Tokią susiklosčiusią realybę pagaliau jau pripažino baigęs savo kadenciją premjeras, tiesa, pagrindiniu kaltininku ne visai konstruktyviai paskelbdamas Volstritą. Volstritą dėl pasaulinės finansinės krizės kaltina visas pasaulis. Prie šio visuotinio choro karingai prisijungdamas nueinantis nuo scenos premjeras tarsi atidarė antrąjį frontą karui su Volstritu dėl Lietuvos patirtų nuostolių padengimo. Matyt pamiršo, kad karas pirmuoju frontu su Rusija dėl Lietuvos okupacijos metu patirtų nuostolių padengimo nesėkmingai tebevyksta jau daugelį metų.
Man atrodo, naujasis premjeras nekaltina (o pagrįstai ir negali kaltinti) savo pirmtako dėl pačios krizinės situacijos atsiradimo. Teisingai priekaištaujama tik dėl to, kad buvusi valdžia labai ilgai primygtinai neigė ekonominės krizės galimybę Lietuvoje ir net nebandė analizuoti su ekspertais galimus tokios krizės scenarijus bei tartis su platesne visuomene dėl krizės neigiamų pasekmių. Tiesa, paskutinėmis valdžioje dienomis buvo keletas spontaniškai organizuotų susitikimų su ekonomikos ekspertais, bet visi premjero sprendimai po susitikimų būdavo priešingi negu patardavo specialistai. Jau prieš metus buvo galima ir reikėjo pradėti kai kuriuos visuomenę informuojančius ir konsoliduojančius veiksmus, kurie laipsniškai prigesintų ekonomiškai nepagrįstą lūkesčių euforiją. Todėl šiandien praktiškai visiems visuomenės sluoksniams, dar giliau nesusivokusiems, kokioje sudėtingoje ekonominėje situacijoje pradedame 2009 metus, sunkiai suprantami didelės skubos tvarka parengto ir paskelbto krizės įveikimo plano sprendimai. Tačiau laiko platesnėms diskusijoms su visuomene nebeliko, nes grėsminga situacija reikalauja neatidėliotinų naujos valdžios sprendimų jau šiandien.
Ar sugebėsime krizinėje situacijoje priimti protingus sprendimus?
Atrodytų, kad mokytis ir semtis patirties iš dar tik tiesiogiai prasidedančios krizinės situacijos šalies ekonomikoje yra per anksti. Tačiau mums gali būti naudingos prieš dešimt metų jau pergyventos Rusijos finansinės krizės pamokos. Tuometinė valdžia savo neveiklumą taip pat stengėsi pateisinti primygtinai neigdama galimas neigiamas krizės Rusijoje pasekmes mūsų šaliai. Kai kuriuos labai diskutuotinus jau naujos valdžios veiksmus stebime ir dabar. Todėl valdžių klaidingų sprendimų ir veiksmų krizinėse situacijose vertinimui medžiagos pakanka.
Nepamirškime, kad tai dar ne paskutinė ekonominė krizė ir verta susimąstyti, kaip mums protingai reikės elgtis ateityje. Žinomo JAV matematiko R. Belmano suformuluotas optimalumo principas teigia (pateikiu esmę, o ne tikslų matematinį apibrėžimą), kad protingą (optimalią) veiklą išskiria pastangos ieškoti ir priimti protingus (optimalius) sprendimus ateityje, nepriklausomai nuo to, kad sprendimai praeityje buvo neprotingi. Manau, kad visos valdžios sėkmingiau stabilizuos dabartinę ir būsimas krizes, jei vadovausis jau bent šiuo principu.
Iškyla klausimas, kas trukdo valdžioms Lietuvoje priimti protingus (nebūtinai optimalius pagal matematinę optimalumo sampratą) sprendimus aplamai ir konkrečiai šioje krizinėje situacijoje. Akivaizdu, kad pateikti išsamesnį atsakymą į tokį sudėtingą klausimą šiame straipsnyje negalėsiu. Nurodysiu tik vieną, mano nuomone gal net ir svarbiausią priežastį: valdydami šalies ir jos ekonomikos plėtrą politikai ir valdžios vyrai Lietuvoje nesivadovauja strateginio mąstymo logika, o tikriausiai jos ir nesuvokia. Strateginio mąstymo logika matytųsi, jeigu jau partijų ir politikų rinkiminėse programose bei vyriausybių programose būtų plačiau akcentuojami svarbiausi šalies ekonomikos plėtros strateginiai prioritetai ir veiksmai bei priemonės jiems įgyvendinti. Vyriausybių veiklos vertinime (ir politiškai, ir profesionaliai) taip pat turėtų vyrauti išvados apie faktiškai įgyvendintų strateginių projektų organizavimą ir rezultatus.
Svarbiausi strateginiai prioritetai žinomi ir aiškūs. Lietuvos ekonomikos plėtros ilgalaikėse strategijose iki 2015 ir 2020 m. kaip svarbiausi akcentuojami šie strateginiai prioritetai: (1) žinių ekonomikos ir informacinės visuomenės sukūrimas; (2) mokslo, technologijų ir inovacijų plėtra; (3) investicijos į žmogiškąjį kapitalą; (4) fizinės, finansinės ir socialinės infrastruktūros plėtra; (5) šalies eksportą didinančių, didelę pridėtinę vertę sukuriančių ir aukštąsias bei naujausias technologijas naudojančių ekonominių veiklų plėtra; (6) rinkos mechanizmų veikimą gerinančios struktūrinės reformos; (7) makroekonominio stabilumo užtikrinimas. Minėtose strategijose prioritetų, suformuluotų detaliau ir konkrečiau, pateikta ir daugiau. Tiesa, iš naujosios vyriausybės programos jau susidaro įspūdis, kad strateginiais prioritetais bus bandoma grįsti būsimos valdančios koalicijos ekonomikos plėtotės svarbiausius sprendimus ir veiksmus. Kaip tai pavyks, matysime jau perskaitę naujos vyriausybės programos įgyvendinimo veiksmų planą, ministerijų strateginius planus ir kitus programinius dokumentus.
Galima padaryti ir bendresnę išvadą: jei Lietuvos politikams ir valdžios vyrams šlubuoja strateginio mąstymo logika, tai nėra ir šalies ekonomikos plėtros strateginio valdymo sistemos. Kai kam gali atrodyti, kad klystu, nes parengtos jau dvi ilgalaikės ekonomikos strategijos iki 2015 ir 2020 metų, funkcionuoja tiesiogiai premjero vadovaujamas ir įtakingiausius ministrus apimantis strateginio planavimo komitetas, parengta per 200 nacionalinių programų, ministerijos kasmet rengia strateginius planus.
Taip, minėti dalykai yra, tačiau jie visiškai nesusieti tarpusavyje į vieningesnę sistemą. Strateginio planavimo komiteto dienotvarkėje vyrauja gaisrų gesinimo, o ne strateginiai klausimai. Dauguma nacionalinių programų buvo padrikai rengtos gana seniai, jos nepapildo ir nekonkretizuoja ilgalaikių strategijų. Ministerijų strateginiai planai faktiškai yra trimetės paraiškos biudžetiniam finansavimui ir nieko bendra neturi su strateginiais prioritetais.
Abejojantiems, ar pasaulyje apskritai yra tobulų ekonomikos ir šalies strateginio valdymo sistemų, siūlyčiau apsilankyti adresu www.cabinetoffice.gov.uk/strategy.aspx. Internete pasiskaityti apie Jungtinės Karalystės Premjero strateginę tarnybą. Iš nurodyto šaltinio paaiškėtų bent jau pirmosios dvi strateginiam mąstymui būtinos taisyklės, kurios akivaizdžiai (kaip rodo LEO ir daugybė kitų atvejų) ignoruojamos Lietuvoje. Pirmoji teigia, kad kiekvienam strateginiam sprendimui yra būtinas pasirinkimas iš kelių alternatyvų, kurias pasiūlo viešame konkurse dalyvauti pageidaujantys konkurentai. Kita taisyklė reikalauja, kad pasirenkant tarp strateginio sprendimo alternatyvų reikia remtis sąnaudų ir naudos analize, kurios metodika detaliai aprašyta minėtame šaltinyje.
Krizinę situaciją lengviau įveiktume turėdami strateginius rezervus
Nesileisdamas į ekonomikos plėtros strateginio valdymo detales, akcentuosiu, kad efektyviau stabilizuoti krizines situacijas padėtų strateginiai finansiniai rezervai. Matome, kokios milžiniškos finansinių išteklių sumos (vien JAV jos skaičiuojamos jau trilijoninėje skalėje) skiriamos ekonomikos ir finansų sistemos stabilizavimui. Rusija skelbia (tiesa, iš pradžių perdėtai, vėliau su mažėjančiu entuziazmu), kad jos ateities fonde sukauptas užsienio valiutos rezervas užtikrins krizinėje situacijoje manevro galimybes net 7 metams.
Lietuvoje turime tik užsienyje saugomus oficialius aukso ir užsienio valiutos rezervus, kurie dabartinėje krizinėje situacijoje yra būtini vien lito stabilumui užtikrinti. Tik strateginio mąstymo valdant valstybę ir ekonomiką stoka galime paaiškinti, kodėl šiandien turime visiškai tuščią stabilizacijos fondą. Per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį sugebėjome į stabilizacijos fondą nukreipti tik nežymią valstybinio turto privatizacijos pagrindu gautą lėšų dalį. Ir šiuos kuklius stabilizacijos fondo finansinius išteklius jau senokai iššvaistėme vadovaudamiesi politinio populizmo nulemtais, o ne strategine būtinybe pagrįstais motyvais.
Atsidūrėme paradoksalioje finansinėje situacijoje. Ekonominio klestėjimo laikotarpyje paprasčiausiai dėl strateginio nemokšiškumo nesugebėjome nors vienus metus realizuoti nedeficitinį biudžetą. Praktiškai tik Mastrichto kriterijai ir siekis (tiesa, taip ir nerealizuotas) įsivesti eurą priversdavo mus apriboti biudžeto deficito dydį. Tuo tarpu vadovaudamiesi strateginio mąstymo logika patys privalėjome ir galėjome mažindami išlaidas (taupydami) gerokai papildyti stabilizacijos fondą perteklinio biudžeto sąskaita. Dabar visuomenei labai sunku paaiškinti, kodėl, nesaikingai išlaidavus ir nieko nesutaupius klestėjimo laikotarpiu, būtinai esame priversti taupyti (susiveržti diržus) ir kartu rasti papildomų įplaukų biudžetui grėsmingoje krizinėje situacijoje.
Man visiškai suprantamas naujosios vyriausybės akcentuojamas būtinumas subalansuoti viešuosius finansus dabartinėje situacijoje. Tai būtinas žingsnis ne todėl, kad bus labai brangu ir sudėtinga finansuoti biudžeto deficitą didėjančios valstybės skolos sąskaita. Reikia suvokti, kad paprasčiausiai niekas mums apskritai neskolins, nors ir nesame beviltiškai prasiskolinusi šalis. Juk pagal makroekonominius rodiklius ir finansinius disbalansus Lietuvos ekonominė situacija pripažinta viena iš blogiausių tarp visų ES narių. Taigi, Lietuva finansinio pasaulio akyse jau turi besaikio išlaidautojo reputaciją. Aukščiausia ES vadovybė jau pasiuntė aiškų signalą, kad tikėtis pagalbos šioje krizinėje situacijoje Lietuva galės tik tada, kai pati likviduos savo finansinius disbalansus. Būkime realūs ir supraskime, kad be didžiulių pinigų ekonominė ir finansinė krizės nebūna įveikiamos. Todėl jau artimiausiu metu Lietuvai bus būtini labai dideli tarptautiniai kreditai. Ir kreiptis dėl tokių kreditų pirmiausia reikės į ES ir Tarptautinį valiutos fondą. Jau šiandien visuomenės elgsena Vengrijoje vaizdžiai rodo, kokias griežtas ir šalies žmonėms nepopuliarias sąlygas iškels Tarptautinis valiutos fondas Lietuvai.
Ekonominę krizę lengviau įveikti padėtų strateginis monitoringas
Strateginio mąstymo logika reikalauja, kad nuolat būtų stebima ir vertinama šalies strateginė situacija siekiant atskleisti ekonomikos stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes. Šalia sistemingiau vykdomų strateginės situacijos analizės darbų visose ministerijose reikėtų plėtoti mokslinį monitoringą. Deja, siūlymai parengti ir įgyvendinti Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo veiksnių tyrimų nacionalinę programą valdžioje pritarimo nesusilaukė. Tuo tarpu visos ministerijos didžiules sumas išleidžia užsakomiesiems tyrimams, kurie imituojamų viešųjų konkursų tvarka dažniausiai atitenka privačioms konsultacinėms firmoms. Daugumos tokių tyrimų rezultatai paprastai yra vadovėlinio pobūdžio išvados ir negali pasitarnauti moksliniam strateginiam monitoringui.
Vyriausybinė strateginio monitoringo komisija prie LR Ūkio ministerijos jau eilę metų rengia ir teikia LR Vyriausybei patvirtinti metines ataskaitas apie valstybės (apimant ir ekonomiką) plėtros ilgalaikės strategijos iki 2015 metų įgyvendinimą. Tokios ataskaitos, kai jose susegti į vieną dokumentą atskirų ministerijų apibendrinti kuruojamų ūkio šakų metiniai rezultatai, praktiškai tik imituoja strateginį monitoringą. Akivaizdu, kad strategijos įgyvendinimo metinėje ataskaitoje šalia ekonominės veiklos rezultatų reikėtų parodyti, kokių strateginių valdžios veiksmų pagrindu tie rezultatai gauti, kokie valdžios strateginiai veiksmai, numatyti ministerijų strateginiuose planuose, įgyvendinti, o kokie ne ir kodėl. Deja, dabar sudaromi ministerijų strateginiai planai, kaip jau minėjau, tėra trimetės paraiškos biudžetiniam finansavimui, nieko bendra neturinčios su strategija.
Nuolatinis ir gerai organizuotas strateginis monitoringas net dabartinėje krizinėje situacijoje leistų aptikti aštriausias problemas jau pradinėje stadijoje ir laiku imtis reikalingų veiksmų ir priemonių. Liaudies išmintis sako, kad sunkioje situacijoje žmogus pasijunta geriau, pripažindamas, kad ateityje gali būti tik dar blogiau. Tikėkimės dar blogesnių laikų ir nuolat stebėkime ir analizuokime situaciją. Tokio monitoringo pagrindu aptiktoms grėsmėms įveikti ir silpnybėms pašalinti dalykinėje strateginio valdymo literatūroje rekomenduojamos ir praktikoje pasiteisina probleminės komandos.
Naujos vyriausybės programos sudėtyje pasiūlytos ir puolamos finansinių disbalansų likvidavimo priemonės tikrai dar nėra Lietuvos gyvenimo krizės sąlygomis pilna vyriausybinė programa. Bet jau buvo padarytas pirmas bandymas, nors dar ir gana stichiškas, suformuoti probleminę komandą iš politikų ir ekonomikos ekspertų, kuri ieškojo būdų, kaip spręsti jau aiškiai matomą ir neatidėliotino sprendimo jau šiandien reikalaujančią finansinių disbalansų likvidavimo problemą. Kai kurie ekspertai tvirtina, kad JAV ir pasaulinės ekonomikos atsigavimo reikės laukti 3-4 metus. Tokiu atveju susitaikykime su prielaida, kad Lietuvai teks gyventi krizinėje situacijoje beveik ištisą penkmetį. Nuolat atidžiai stebėkime tą situacija ir, ryškėjant rimtoms problemoms, neatidėliodami formuokime joms spręsti problemines komandas iš politikų, valstybės institucijų specialistų, ekonomikos ekspertų, verslo, kultūros ir mokslo žmonių. Nesivarginkime ir negaiškime brangaus laiko ilgalaikio krizinės situacijos Lietuvoje stabilizavimo planui rengti, kuris bus tik aštrios politinės kritikos taikiniu nepriklausomai nuo jo turinio.
Apie paniką, socialinę krizę ir kas jas kursto
Prisipažinsiu apstulbau, kai spaudoje perskaičiau, jog net koalicijos partneriai ėmė priekaištauti naujajam premjerui dėl panikos, nes ekonominė situacija nėra tiek grėsminga, kad reikėtų panaikinti visas PVM lengvatas. Mano supratimu, panika ekonomikos krizinėje situacijoje – tai intensyvus ir ūmus nerimas, kurio paveikti žmonės visuotinai ir padrikai imasi veiksmų, kuriais kertama medžio šaka, ant kurios visi sėdime. Visiems žinoma, kad bet kurį banką per vieną dieną gali atvesti į bankrotą to paties banko indėlininkai (žmonių atmintyje dar gyvas garsus atvejis, kai tarp tokių buvo net premjeras), besibraunantys panikos apimti prie bankų durų atsiimti savo indėlius. Juk nuolatinis žinios apie naujojo premjero paniką eskalavimas spaudoje, o tuo labiau patvirtinamas valdančios koalicijos partnerių, gali tik paskatinti paniką visuomenėje, kuri dar sunkiai pradeda įsisąmoninti aštrėjančios krizinės situacijos grėsmes. Toks absurdiškas priekaištas naujajam premjerui dėl panikos nebestebina, kai prisimenu, kaip vienos iš valdančioje koalicijoje dalyvaujančių partijų lyderis televizijos ekrane aiškino visai Lietuvai, kodėl būtina PVM lengvata viešbučiams: pasirodo, turistų srautas, aplenkdamas Vilnių, gali (labai neaišku, ar taip įvyks) pasukti į Rygą ir Taliną. Geresnį pavyzdį savo studentams apie Lietuvos politikų strateginio mąstymo subtilybes tikriausiai bus sunku surasti.
Buvusiam premjerui ir jo ministrams nederėtų perdėtai deklaruoti (lozungais, kad neleis spręsti Volstrito sukeltų nelaimių Lietuvos žmonių sąskaita, koalicijos antikrizinė programa pasmerkta nesėkmei ir pan.) save kaip kovotojus su būsimos aštrios socialinės krizės kaltininkais. Derėtų santūriau vaizduoti savo pasikeitusį politinį vaidmenį, kai labai nesunku pagrįsti, jog socialinės krizės dėl buvusios valdžios akivaizdaus neveiklumo tik pernešamos į ateitį, o ne kyla dėl pastangų ieškant išeities iš krizinės šalies ekonomikoje situacijos. Žinoma, nedarau kažkokių prielaidų, kad buvusios valdžioje partijos siektų susigrąžinti valdžią, sąmoningai skatindamos socialinės krizės susidarymą, nes tai būtų pernelyg neprotinga (tiksliau avantiūristinė) politika.
Naujajai valdžiai reikėtų tvirtai vadovautis strateginio mąstymo logikos vienu svarbiausių principų: tik konsensuso paieškos maksimaliomis pastangomis pagrįsti strateginiai sprendimai, tarp jų ir liečiantys gyvenimą dabartinėje krizinėje situacijoje, būna sėkmingiau įgyvendinami. Būtų idealu, jei pavyktų kuo skubiau pasirašyti jau propaguojamą Airijos pavyzdžiu nacionalinį susitarimą dėl politinių partijų, profesinių sąjungų, verslo, kultūros ir mokslo organizacijų bei kitų visuomenę atstovaujančių subjektų svarbiausių elgsenos principų krizinėje situacijoje. Pastarųjų dienų visuomenės elgsena Vengrijoje ir Islandijoje rodo, kad nacionalinis susitarimas yra labai keblus uždavinys. Toks susitarimas Lietuvoje taptų realesnis, jei valdžia sugebėtų įtraukti į aktyvesnę diskusiją nepartinius plačiajai visuomenei žinomus visų sričių žmones (partinių ginčų demagogija visuomenei jau senai pabodo). Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad, net pasirašius nacionalinį susitarimą, dėl visų sprendimų yra galimas (ir net būtinas) konsensusas. Valdančiai daugumai visuomet teks ryžtis ir prisiimti atsakomybę dėl daugelio sprendimų. Bet visuomenė atlaidžiau vertins klaidas sprendimų, dėl kurių buvo stengiamasi susitarti.
Ar galima išmokyti Lietuvos politikus ir valdžią strategiškai mąstyti?
Bet kokios organizacijos strateginiame valdyme išskirtinis dėmesys skiriamas strateginiams pokyčiams ir jų valdymui. Šalies ekonomikos mastu strateginiai pokyčiai – tai ekonominės reformos ir žmonių, pirmiausia politikų ir valdžios vyrų, keitimasis. Apie reformas Lietuvoje ir jų organizavimą girdime daugybę kritikos. Tam tikros dalies veidų LR Seime atsinaujinimas ir LR Vyriausybės pasikeitimas yra dar tik dalelė strateginių pokyčių. Nesistengdamas išsiplėsti šiuo klausimu, akcentuosiu vien tik politikų ir valdžios vyrų strateginio mąstymo ugdymo didelę svarbą. Kad neatrodytų, jog kalbu apie kažkokią utopiją, siūlyčiau jau mano nurodytu interneto adresu pasiskaityti, kaip puikiai yra suorganizuota strateginio mąstymo ugdymo sistema, įtraukianti į šį procesą net Jungtinės Karalystės premjerą.
Nežinau, kaip kitiems, bet man susidarė bendras įspūdis, kad Lietuvos politikų ir valdžios veikėjų strateginis horizontas apsiriboja 4 metais (tai rinkimų į LR Seimą ciklo trukmė). Pirmaisiais dviem metais svarbiausias dėmesys skiriamas tam, kad rėksmingiau parodytų didžiulę savo politinę svarbą ir pasinaudotų valdžia savo interesų realizavimui. Kitų dviejų metų svarbiausiu rūpesčiu tampa siekimas patekti į sekantį ciklą. Kad nesugebama ir nesistengiama pažvelgti toliau už keturmečio horizonto, pademonstravo paskutinių rinkimų į LR Seimą diskusijos. O priešpaskutinių rinkimų metu vienos iš politinių partijų vienetukais (11, 111 ir 1111 dienų populistiniai pažadai) nusakomi „strateginiai horizontai“ rodo, kad per daug sudėtinga yra numatyti net 4 metų perspektyvą (11111 dienų populistiniam pažadui suformuluoti fantazijos jau pritrūko).
Iškyla klausimas, kas galėtų priversti Lietuvos politikus ir valdžios žmones keistis ir ugdyti savo strateginį mąstymą pasinaudojant kitų šalių patirtimi? Liaudiška išmintis tvirtina, kad yra daug būdų atvesti arklį prie tvenkinio, bet nėra nei vieno būdo, kuris priverstų arklį iš jo gerti. Tik ištroškęs arklys geria ir be prievartos. Paprastai didelės negandos priverčia žmogų keistis. Atrodytų, kad grėsminga krizinė situacija šalies ekonomikoje turėtų tikrai sužadinti politikams ir valdžioms norą strategiškai susimąstyti dėl Lietuvos ateities. Deja, jau paminėtos kelios ir daugybė kitų lietuviškų strateginio mąstymo subtilybių didelio optimizmo dėl būsimų permainų dar nesukelia.
Kiti mūsų visuomenės sluoksniai taip pat dar nenusiteikę padėti valdžioms keistis, o gana primygtinai įrodinėja, kad veržtis diržus turėtų ne jie, o visi kiti likusieji. Žiniasklaida tvirtina, kad dėl PVM lengvatos panaikinimo bankrutuos laikraščiai ir kita žiniasklaida, dėl ko Lietuvoje gali žlugti net demokratija. Verslininkai neatsilieka, gąsdindami, jog siūlomos finansinio disbalanso šalinimo priemonės žlugdys ekonomines veiklas ir tik gilins krizę. Universitetų dėstytojai, medikai, mokytojai ir kiti nenustygsta grūmodami galimais streikais. O tokioje situacijoje reikėtų stengtis suvokti situacijos grėsmingumą ir visiems prisiimti protingą diržų susiveržimo naštą. Kad įstengtume pasirašyti nacionalinį susitarimą ir juo vadovautis, nebūtina laukti dar baisesnių negandų, negu jau prasidedantis ir, matyt, netrumpas krizinis laikotarpis.
Prof. Aleksandras Vasiliauskas
Lietuvos MA Ekonomikos instituto direktorius
|
