Buvo metas, kai kiekviena mokykla, vaikų darželis, bendrabutis, sanatorija, parduotuvė turėdavo savo autonominę katilinę, kūrenamą anglimis, krosnių kuru, dyzelinu ir kt. Dabar jų ir žymės nebeliko, kaip ir kvartalinių katilinių. Birštoniečiams ir kurorto svečiams tapo lengviau kvėpuoti, nebe- išvysi nuo kuro taršos pajuodusio sniego lopų, parudavusios žolės, pageltusių želdinių. Visa šilumos gamyba sukoncentruota rajoninėje katilinėje, pastatytoje prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus, kai Birštone dirbo „Ragučio“ alaus daryklos filialas, išpilstantis mineralinį vandenį.

Kaip pripažįsta UAB „Birštono šiluma“ direktorius Albertas Kandrotas, katilinėje sumontuota šilumos gamybos ir tiekimo įranga, mechanizmai nėra nauji, pagal ištarnautus metus gal kai kurie jau ir senoki. Bet kol kas dirba patikimai, be jokių ypatingų sutrikimų. Tai didelis mūsų specialistų, prižiūrinčių įrenginius, nuopelnas. Mūsų žmonės, sako direktorius, išmoko tausoti brangų įmonės turtą,  stengiasi, kad visi įrenginiai kuo ilgiau ir patikimiau tarnautų, neretai ir patys kai kuriuos mazgus tobulina, pritaiko nedidelės įmonės reikmėms.

– Tarp beveik šešiasdešimties licencijuotų šalies šilumos tiekimo įmonių „Birštono šiluma“ viena mažiausių ir dirbančių joje žmonių, ir vartotojų skaičiumi, ir gamybos apimtimis, – pasakoja A. Kandrotas. – Buvusiuose „Alytaus šilumos tinkluose“ Birštonas gamindavo vos 2% bendro šilumos kiekio ir šilumos kaina buvo viena iš didžiausių. Užtikrinti gerokai pigesnės šilumos tiekimą vartotojams buvo vienas pagrindinių bendrovės strateginių tikslų.

Tobulinant šilumos gamybą, užtikrinant kokybišką paslaugų tiekimą vartotojams, teko ieškoti optimalių sprendimų, pritaikyti naujesnę ir mažesnę įrangą, didinti visų tinklų patikimumą.

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius termofikacinio bei karšto vandens ir garo tinklų ilgis sudarė apie 19 km. Tinklų pralaidumas buvo projektuotas su didele perspektyva, todėl natūralu, kad šiandien tai duoda nemaža nuostolių. Likvidavus paskutines grupines boilerines, šiuo metu eksploatuojama beveik 9 km termofikacinio vandens tinklų. Visiškai teko atsisakyti garo gamybos, panaikinti karšto vandens tinklai. Trimis etapais per dešimt metų visuose gyvenamuosiuose namuose įrengti modernūs automatizuoti šilumos punktai. Dabar patys gyventojai pagal bendrą susitarimą gali didinti ar mažinti šilumos bei krašto vandens į savo butus tiekimą, pasirinkdami racionaliausią režimą.

Birštone, kaip ir kituose šalies miestuose, vamzdynai buvo klojami pernelyg didelio skersmens, nors visiškai pakanka perpus mažesnio skersmens vamzdžių. Todėl ir šiandien įmonė patiria nemažus šilumos tinklų technologinius nuostolius, nors kasmet jie vis mažinami. Tie nuostoliai siekdavo net 30%. Neeksploatuojant karšto vandens tinklų, paskirstant visą pateiktą šilumą, renovuojant šilumos tinklus, šie nuostoliai kasmet mažėja 2–3%.

Siekdami mažinti šilumos gamybos savikainą, taupiau naudoti elektros energiją, geriau panaudoti turimus įrenginius, „Birštono šilumos“ specialistai vieni pirmųjų Alytaus regione prie siurblių, variklių, ventiliatorių, kitų besisukančių mechanizmų sumontavo dažnio keitiklius, kurie leidžia prireikus sumažinti apsukas, sutaupyti elektros energijos ir prailginti naudojamos įrangos darbo laiką.

– Mūsų nedidelio kolektyvo įvairių specialybių žmonės, turintys aukštą kvalifikaciją ir didelę praktinę patirtį, yra labai darbštūs ir kūrybingi, – džiaugiasi UAB „Birštono šilumos“ direktorius A. Kandrotas. – Kartais, atrodo, ir nedidelį darbą padaro, kai ką patobulina, pareguliuoja, tačiau tokia mažytė techninė naujovė teikia nemažą ekonominę naudą visai įmonei, lengviau ir patogiau darosi dirbti ir patiems, ir kitiems bendradarbiams. Ir be jokio papildomo atlygio, be jokių premijinių.

– Ir iš kaimynų gerų darbų pasimokome, jų patirtį pritaikome savoje gamyboje. Tenka lankytis pas kolegas šilumininkus Lazdijuose, Leipalingyje, Seirijuose, nuvažiuojame pasidairyti po šilumos jėgaines į Švenčionėlius, Ignaliną, Molėtus, kurie vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo naudoti biokurą.

Kaip prisimena pašnekovas, mažiausiai rūpesčių ir problemų įmonė turėjo, kai katilinė šilumą gamino kūrendama gamtines dujas, atkeliavusias į Birštoną dar 1978 m. Nuo 1982 m. iki 2003 m. pabaigos gamtinės dujos buvo vienintelis naudojamas kuras. Tada ir jų kaina buvo nedidelė, ir tiekimas nesutrikdavo, nereikėdavo jokių papildomų sąnaudų transportavimui, saugojimui, taip pat aplinkos taršai mažinti. Švaru, patogu, naudinga. O ir gyventojai buvo patenkinti patraukliomis šilumos kainomis.

– Bet nestovėjome vietoje, visas viltis siedami tik su gamtinių dujų naudojimu, – tęsia A. Kandrotas. – Dirbome, kūrėme planus ir projektus, žvelgdami į tolimesnę perspektyvą, tuo labiau, kad gamtinių dujų kainos rinkoje ėmė smarkiai augti, o vienintelis šio kuro tiekėjas – „Gazprom“ – darėsi vis įnoringesnis.

– Pradėjome galvoti apie daug pigesnį medienos atliekų kurą, ėmėme ieškoti pagal kainą ir technologijų mums prieinamų ir tinkamų mediena kūrenamų katilų. Tada dar nebuvo jokios ES struktūrinių fondų finansinės paramos, teko verstis savais ištekliais. Paėmėme iš banko milijoninę paskolą, kurią per ketverius metus sugebėjome grąžinti. Aplinkos apsaugos investicijų fondo 32 tūkst. Lt paramos pakako tik daliai palūkanų padengti.

– Susimontavome du po 2 MW galios vandens šildymo katilus, kūrenamus medžio drožlėmis. Nors teko visą gamybos ciklą šiek tiek kitaip perrikiuoti, bet ši technologinė naujovė iš karto davė nemažą ekonominę naudą. Dar prieš penketą metų medienos buvo naudojama apie 62%, o gamtinių dujų – apie 38%. Šiandien mediena mūsų kuro balanse sudaro jau 80%, o gamtinėms dujoms tenka 20%. Buvo tokių metų, kai per šildymo sezoną sudegindavome 2,8–3,0 mln. m3 dujų, o dabar tik 0,5 mln. m3.
– Visiškai atsisakyti gamtinių dujų kol kas netikslinga, nes UAB „Birštono šiluma“ katilinė priskirta šilumos šaltinių, kuriems privaloma turėti ne mažiau kaip dvi kuro rūšis, kategorijai. Žodžiu, dabar gamtinės dujos tapo rezerviniu kuru. O katilinėje įdiegta mišri sistema: du vandens šildymo katilai kūrenami mediena, o dar trys – dujomis; du iš jų pastatyti 1981 m. Ateityje stengsimės gamtinių dujų naudoti dar mažiau, modernizuodami esamus medienos kūrenimo įrenginius.

Šilumos kainos turėtų išlikti stabilios

Pokalbyje su UAB „Birštono šiluma“ direktoriumi A. Kandrotu negalima išvengti ir jautriausios tiek patiems šilumininkams, tiek vartotojams temos – šilumos kainų reguliavimo laikantis visų ekonomikos ir logikos taisyklių.

– Nauja, padidinta šilumos kaina 16,41 ct/kWh Birštone pradėta taikyti tik nuo 2008 m. vasario mėnesio, – pasakoja bendrovės vadovas. – Nei 2005 m., nei 2006 m., nei 2007 m. bendrovės tiekiamos šilumos kaina nesikeitė. Tai pirmas šilumos kainos padidėjimas nuo 2000 m. balandžio mėnesio, kai buvo nustatyta 14,73 ct/kWh kaina. Šiuo metu vienanarė šilumos kaina Birštone yra 19,54 ct už 1kWh, UAB „Birštono šiluma“ pagal šilumos kainą patenka į mažiausių šilumos tiekimo įmonių taikomų kainų Lietuvoje dešimtuką. Tai tikrai neblogas rezultatas, žinant, kad šalyje veikia beveik 60 licencijuotų šilumos tiekimo įmonių. Todėl neatsitiktinai UAB „Birštono šiluma“ direktoriui už Birštono šilumos ūkio modernizavimą, sėkmingą biokuro naudojimą šilumos gamybai ir rūpinimąsi vartotojais tiekiant įperkamą šilumos energiją buvo pareikšta tuometinio Premjero Gedimino Kirkilo padėka.

– Artimiausi mūsų kaimynai prieniškiai praėjusių metų pabaigoje mokėjo 25,71 ct/kWh, „Lazdijų šilumoje“ kaina siekė beveik 21,0 ct, Vilkaviškyje – 25,51 ct, Šakiuose – 20,85 ct, Anykščiuose – 24,65 ct, Druskininkuose – 24,44 ct ir t. t.

– Pagrindinė priežastis, leidusi stabilizuoti šilumos kainą – perėjimas nuo gamtinių dujų prie biokuro. Suprantama, per keletą pastarųjų metų keitėsi ne vien tik dujų kainos, tačiau medienos kuro kainų šuoliai nebuvo tokie drastiški. Konkrečiai mūsų įmonėje geriems pokyčiams turėjo nemaža įtakos ir modernėjantis šilumos gamybos ūkis, nauji įrengimai, kruopštesnė eksploatuojamų tinklų priežiūra, kai kurių trasų renovavimas.

A. Kandrotas nepamiršta priminti dar vieno svarbaus faktoriaus šilumos kainų politikoje. Iki 2005 m. kovo mėn. visiems vartotojams savivaldybė subsidijavo 2,1 ct/kWh šilumos kainos. Vėliau subsidija padidėjo iki 3,45 ct/kWh, bet ji pradėta taikyti tik gyventojams. Nuo 2009 m. liepos mėn. subsidija gyventojams yra 3 ct/kWh. Savivaldybė tam tikslui kasmet skiria apie 300 tūkst. Lt. Tai sudaro vidutiniškai 320 Lt kiekvienam butui.

– Prieš keletą metų didesniųjų šalies miestų šilumos įmonės buvo laisvieji gamtinių dujų vartotojai ir už dujas mokėdavo daug mažiau negu rajoninio lygio įmonės, tarp jų ir „Birštono šiluma“. Tai sudarė sąlygas išlaikyti mažesnes šilumos kainas. Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Mažesnės šilumos tiekimo įmonės turi daugiau galimybių kurui naudoti medieną, šiaudus, durpes ir kt., t. y. ne gamtines dujas, ir kartu prireikus mažiau didinti šilumos kainas. Vilnius jau padidino šilumos kainas 6%, Kaunas – beveik 4%. Mūsų įmonėje gaminamos šilumos kainos turėtų išsilaikyti panašiame lygyje ir sausyje, ir vasaryje. Jokių didelių šuolių neturėtų būti iki šildymo sezono pabaigos.

Birštone, kaip ir dera pavyzdingam kurortui, visi gyvenamieji namai spalvingi, dailūs, patrauklūs savo architektūra, švara ir tvarka. Juose gyventi patogu – langai dideli, laiptinės plačios. Tačiau beveik visur labai prasta šiluminė izoliacija, nors blokinių gyvenamųjų namų čia nestatyta. Susidaro paradoksali situacija. Nors dalies namų gyventojai iš tikrųjų moka palyginti nedaug., bet dauguma gyventojų moka 2–2,5 karto daugiau už mokančius minimalų mokestį. Pavyzdžiui, kai kurių būstų savininkams už apšildomą 1 m2 užtenka ir dviejų litų, o kitiems tenka mokėti net 7–8 Lt ar net daugiau. Šilumos energija iššvaistoma per dabartinių reikalavimų neatitinkančias namo konstrukcijas, stogą, langus, duris. Tad norint mažinti išlaidas belieka tik vienas būdas – namus renovuoti. Bet, deja, ir Birštone renovacija nejuda į priekį ir neaišku, kada patys gyventojai įsisąmonins, kad tai neišvengiama.

Birštone šiuo metu gyvena apie 3,2 tūkst. gyventojų. Nei pramonės ar didesnių verslo įmonių nėra. Tad ir šilumos suvartojimas gana stabilus – jau eilę metų vartotojų nei mažėja, nei daugėja. Šiluma tiekiama beveik tūkstančiui gyventojų butų, taip pat yra apie keturiasdešimt kitų vartotojų – mokyklos, vaikų darželiai, įvairios biudžetinės įstaigos, sanatorijos. Dvi didžiausios sanatorijos – „Tulpė“ ir „Versmė“ praktiškai sunaudoja ketvirtadalį visos mūsų įmonėje pagaminamos šilumos.

A. Kandrotas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl veikiančiose sanatorijose atliekamų balneologinės ir purvo terapijos gydomųjų procedūrų specifinis yra ir šilumos įmonės visas darbas. Jau įprasta, kad šilumininkai, pasibaigus šildymo sezonui, pavasarį ir vasarą panaudoja savo techninio parko įrenginių profilaktikai, remontui. Birštone vasarą – karštas darbymetis ne tik sanatorijoms, bet ir šilumos gamintojams.

Savivaldybė – patikima įmonės pagalbininkė

Kaip teigia UAB „Birštono šiluma“ direktorius A. Kandrotas nedaug betrūko, kad savarankiškos dabartinės bendrovės būtų nelikę. Vienu metu įmone ypač pradėjo domėtis pretendentai į nuomotojus iš UAB „Litesko“, Panevėžio energijos taupymo centro (ETC) ir net „Suomijos energijos“. Bet šilumos ūkio perleidimui privatininkui principingai pasipriešino vietos savivaldybė, kurios Taryba nutarė atlikti detalią viso šilumos ūkio analizę. Ir tik po to numatyti kryptis ekonomiškiausioms investicijoms bei paruošti rekomendacijas jų įgyvendinimui. 1999–2000 m. Lietuvos energetikos instituto Energotechnologinių procesų laboratorija, vadovaujama prof. habil. dr. M. Tamonio, parengė Birštono savivaldybės šilumos ūkio renovacijos planą, kurį recenzavo prof. L. Ašmontas. Šiam planui pritarė savivaldybė ir nutarė, kad jį pajėgi įgyvendinti pati šilumos tiekimo įmonė. Buvo naikinamos grupinės boilerinės, atsisakyta vartotojams tiekti garą, beveik 16% sumažinta darbuotojų, sumontuoti nauji vandens šildymo katilai, kūrenami ir gamtinėmis dujomis, ir mediena.

– Mažai šilumos tiekimo įmonei būtų daug sunkiau dirbti be reikiamo savivaldybės dėmesio ir rimtos pagalbos, – sako direktorius A. Kandrotas. – Jos dėka į Birštoną buvo atvestos gamtinės dujos, pastatyta miesto katilinė, pakloti tinklai, išplėtota miesto infrastruktūra.

– Dabar ruošiama miesto būsto šiltinimo, šilumos ūkio tolesnio modernizavimo ir plėtros programa artimiausiam dešimtmečiui, – pasakoja A. Kandrotas. – Savivaldybė rengia detalų viešųjų ir gyvenamųjų namų renovacijos planą, kuris turėtų šiam svarbiam darbų etapui labiau išjudinti birštoniečius.

– UAB „Birštono šiluma“ toliau tęs šiluminių trasų renovavimą klojant pramoniniu būdu izoliuotus vamzdynus. Tikimės ne tik kai kuriose vietose pakeisti susidėvėjusius vamzdžius, bet ir nutiesti rezervinę trasą, kurios iki šiol neturėjome. Iš katilinės iki tinklų šiluma srovena vieninteliu vamzdžiu. Tai labai rizikinga bet kokių stambesnių gedimų ar avarijų atveju. Neduok Dieve, sprogs vamzdis, kaip kažkada Telšiuose, ir visas miestas iš karto skęsta šaltyje. Šį projektą užsibrėžę įgyvendinti dar šiemet. Jau gauta beveik 800 tūkst. Lt. ES struktūrinių fondų negrąžinama parama. Likusi pinigų dalis – apie 1 milijonas Lt – bus mūsų.

– Mintyse puoselėjame dar vieną projektą, – planais dalijasi A. Kandrotas. – Norėtume įsigyti ir pasistatyti papildomą vidutinio galingumo vandens šildymo katilą, įsirengti nedidelę kogeneracinę jėgainę, gaminančią ir šilumą, ir elektros energiją. Galvojame ir apie kondensacinio ekonomaizerio įsirengimą, kuris sumažintų šilumos nuostolius, padidintų katilų naudingumo koeficientą.

– Artimiausiu metu tikimės sulaukti dar vieno nemažo potencialaus šilumos energijos vartotojo. „Šiaulių bankas“ planuoja rekonstruoti buvusios „Spalio“ sanatorijos korpusus. Jų vietoje turėtų išaugti didelė šiuolaikinė sanatorija.

– Aišku, mes labai suinteresuoti turėti kuo daugiau patikimų šilumos vartotojų. Mūsų katilinės pajėgumas yra 22 MW, o per didžiausius šalčius ji dirba tik 8,5–9,0 MW režimu. Žodžiu, rezervas išlieka didelis.

Zenonas Mikšys