Artėjant 2010–2011 m. šildymo sezonui, „Mokslo ir technikos“ redakcija gauna klausimų apie naujoves centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, alternatyvių energijos išteklių (AEI) panaudojimo perspektyvas, būsimąsias šilumos kainas – visa, kas liečia šilumos vartotojų interesus. Pokalbis su Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentu Vytautu Stasiūnu.

Verta prisiminti pašnekovo teiginius svarstoma tema, išsakytus „Mokslo ir technikos“ žurnalo puslapiuose lygiai prieš metus – 2009 m. rugsėjo mėnesį. „...Kol mūsų valstybė trypčiojo vietoje, Europos Sąjungos šalys, kurių klimatinės sąlygos daugiau ar mažiau panašios į mūsiškes, iš esmės pertvarkė savo šiluminės energijos šaltinius. Užuot naudojusios brangų ir nuolat brangstantį importinį kurą, pavyzdžiui, gamtines dujas, jos ėmė vis daugiau naudoti biokurą, komunalines atliekas, pramonės įmonių atliekinę šilumą bei kitus atsinaujinančius vietinius energijos išteklius... 2008 metais Švedijoje biokuras, komunalinės atliekos, durpės ir kitas vietinis kuras sudarė beveik 80 %. Lietuvos kuro sąnaudų struktūroje – atvirkščias vaizdas. Šilumai gaminti sunaudota net 77 % gamtinių dujų, o biokuro dalis – vos 17,7 %.“

Per tokį laiką kryptingai veikianti valstybė, turėdama ilgalaikę veiklos strategiją, sugeba toli nueiti techninės pažangos ir racionalaus ūkininkavimo keliu. Ar nepaseno Jūsų pateikti palyginimo skaičiai? Ar šiandien jau galime kalbėti apie esminius teigiamus pokyčius mūsų krašto šilumos ūkyje?

Galima įžiūrėti kai kurių judėjimo požymių, nugirstame gražių ketinimų. Toks įspūdis, jog visi supranta, kad alternatyvieji energijos šaltiniai yra didžiulis nepanaudotas turtas. Bet vėl pasigirsta daugybė vienas kitam prieštaraujančių pasisakymų, ginčų, agitacinio pobūdžio kalbų. Atrodo, kažkas norėtų bet kurią gerą idėją paskandinti begalinių postringavimų liūne ir tai gana sėkmingai daro. Todėl nedaug pasislinkta į priekį.

Ką per pastaruosius metus nuveikė pati Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija ir kitų energetikos sektoriaus asociacijų atstovai?

Valstybės institucijoms pateikėme labai konkrečių pasiūlymų, kurie padėtų tinkamai suformuoti Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijos nuostatas, atitinkančias energijos vartotojų, viso šalies ūkio interesus. Ruošiant dokumentus, dalyvauja geriausi šios srities specialistai, ekspertai, mokslininkai. Kontraargumentų, žinoma, neišgirstame. Tyla, žadanti lyg ir pritarimą. Tačiau staiga Nacionalinės strategijos tekste atsiranda eilutės, toli prasilenkiančios su ekonomine logika ir racionalaus ūkininkavimo principais. Nieko panašaus žinovai nesiūlė ir negalėjo siūlyti. Atrodo, didžiulės mokslo žmonių ir šiluminės energetikos specialistų pastangos, jų darbas ir tiksliais skaičiavimais bei Europos Sąjungos valstybių patirtimi paremti argumentai lieka „nepastebėti“.

Pakomentuokite šį faktą plačiau. Tačiau nejučiomis kyla išankstinis klausimas: kodėl taip atsitinka?

Ne kartą esame pastebėję (ir ne tik šilumos ūkio srityje), kad mūsiškė valdžia linkusi ignoruoti savo krašto specialistų nuomonę. Štai jeigu tą patį sakytų kad ir mažutis užsienio klerkas – tuomet valdininkai suklūsta.

Žinome, kad Jūs pats skaitote pranešimus daugelyje pasaulio šalių, tarptautinėse mokslo konferencijose, seminaruose ir visuomet esate ne tik dėmesingai išklausomas, bet ir sulaukiate klausimų, paskatinate dalykinius pokalbius.

Valdžios institucijų atstovai, esant norui, galėtų išgirsti tiek mūsiškių, tiek užsienio specialistų teiginius dėl šilumos ūkio perspektyvų panaudojant alternatyvius energijos šaltinius. Juk esminiais biokuro ir komunalinių atliekų panaudojimo klausimais Europos Sąjunga turi ilgalaikę, mokslu ir patirtimi grįstą strategiją ir ryškiausi vienos ar kitos šalies pasiekimai tampa prieinami kitoms šalims. Belieka kūrybiškai pasinaudoti ta patirtimi bei ją pritaikyti atsižvelgiant į savo krašto galimybes bei turimus atsinaujinančių energijos šaltinių resursus.

Praeitų metų rugsėjį, kai pokalbis su jumis jau buvo parengtas spaudai, Vilniuje vyko tarptautinė konferencija apie šilumos ūkio perspektyvas. Kadangi joje dalyvavo ir pranešimus skaitė Europos šalių šilumos ūkio vadovai bei geriausi šios srities specialistai, jų pateiktos mintys bei faktai apie alternatyvių šaltinių panaudojimą lieka aktualūs šiandien ir bus aktualūs tol, kol patys nepersitvarkysime europietiškai. Pati konferencijos tema daug pasako: „Iššūkis mūsų energetikai: naudotis ES patirtimi ar toliau švaistyti resursus?“

Tarptautinėje konferencijoje ypač plačiai kalbėta apie komunalinių atliekų deginimą, jų panaudojimą šilumos bei elektros energijos gamybai. Štai Vokietijos šilumos ir elektros asociacijos AGFW generalinis direktorius Werneris R. Lutšas teigė, jog šalis pastaruoju metu ypač daug investuoja į jėgaines, kuriose energija gaminama iš komunalinių atliekų. Šalyje veikia beveik 70 kogeneracinių jėgainių. Jose kasmet sudeginama beveik po 20 mln. tonų komunalinių atliekų.

Vokietijoje nuolat mažinamos sąvartynų teritorijos, bus uždrausta laidoti neišrūšiuotas atliekas. Iki 2020 m. planuojama pasiekti, kad kogeneracinėse elektrinėse gaminamos energijos kiekis sudarytų 25 % bendro poreikio.

Tokiai šilumos ūkio pertvarkymo politikai visiškai pritarė Tarptautinės centralizuoto šilumos tiekimo, centralizuoto vėsinimo bei elektros energijos gamybos asociacijos viceprezidentas Lauerensas Birgeris. Anot jo, šiuo metu Europoje veikia daugiau kaip 430 kogeneracinių jėgainių, kurios šilumos ir elektros energijos gamybai degina komunalines atliekas. Tiesa, kai kurių vietovių gyventojai ne iš karto pritarė, kad kaimynystėje egzistuotų panašūs objektai. Tačiau netruko įsitikinti, jog veiksmingai galioja ES direktyva, reglamentuojanti atliekų naudojimą energijos gamybai. Pastarasis dokumentas užtikrina griežtą aplinkosaugos reikalavimų laikymąsi.

Kogeneracinės elektrinės galėtų sėkmingai veikti ir Lietuvoje. Pavyzdys – Danijos patirtis. Čia, naudojant kurui biomasę, per metus pagaminama tiek šilumos, kiek pakaktų visam Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo sektoriui. Dar antra tiek pagaminama iš komunalinių atliekų, o tai pusė viso miestams reikalingo šilumos kiekio. Skandinavijos šalys planuoja šilumos tiekimo sektoriuje visiškai atsisakyti iškastinio kuro, pereiti tik prie biokuro, komunalinių atliekų ir kitokio vietinio kuro.

Mūsuose sunku, kartais atrodo neįmanoma žengti net pirmuosius rimtesnius žingsnius. Štai vos pasigirdus informacijai apie planus statyti kogeneracinę, komunalinėmis atliekomis kūrenamą jėgainę Vilniuje, pasipila protesto mitingai. Ir pirmasis protestuotojų argumentas, atseit, objektas bus kenksmingas gyventojų sveikatai. Tokias nuotaikas per žiniasklaidą pakursto ir tie oponentai, kurie nelinkę viešai kalbėti apie savo tikruosius motyvus.

Ateitis priklauso atsinaujinantiems energijos ištekliams. Pats gyvenimas diktuoja šią būtinybę. Tokia yra ilgalaikė Europos Sąjungos šilumos ūkio politika. Vadinasi, pažangius procesus įmanoma tiktai kurį laiką vilkinti, atidėlioti, trukdyti. Tačiau jų sustabdyti nebus įmanoma. Dabar centralizuoto šilumos tiekimo paslaugomis naudojasi apie 2 mln. mūsų krašto žmonių. Dujoms ir mazutui kasmet išleidžiama daugiau nei milijardas litų. Juos pakeitus biokuru, pakaktų mažiau nei pusės tos sumos, t. y. apie 400 mln. Ir dar pinigai lieka Lietuvoje.

O dėl nenoro deginti komunalines atliekas, paverčiant jas šiluma bei elektros energija, norėčiau atsakyti jau minėto Lauerenso Birgerio žodžiais, pasakytais tarptautinėje konferencijoje Vilniuje: „Geriausias būdas atsikratyti niekuo nepagrįstos komunalinių atliekų jėgainių baimės – nuvykti į šiuo metu veikiančias jėgaines, gaminančias energiją iš komunalinių atliekų Kopenhagoje, Malmėje, Vienoje, Stokholme, Paryžiuje ar Osle ir įsitikinti jų nauda šiems miestams bei jų gyventojams“.
Plati informacija apie minėtą konferenciją ir kitus tarptautinius renginius, taip pat Europos, pasaulio ir mūsų krašto šilumos ūkio naujoves nuolatos skelbiama Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos ir Lietuvos šiluminės technikos inžinierių asociacijos (LŠTIA) ketvirtiniame žurnale „Šiluminė technika“.

Į jūsų klausimą apie Asociacijos veiklą per pastarųjų metų laikotarpį atsakyčiau taip: pertvarkyti Lietuvos šilumos ūkį, kad vietoj brangaus iškastinio kuro būtų kuo plačiau naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai – tokia buvo ir pastarųjų metų, ir ilgalaikė Asociacijos, visų jos narių veiklos kryptis.

Energetikos ministerijos užsakymu Lietuvos energetikos institutas – pagrindinė mūsų krašte energetikos konsultacinė bendrovė – parengė studiją dėl atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo ir plėtros galimybių. Joje visapusiškai išnagrinėti visi atsinaujinančios energetikos sektoriai: biokuras, komunalinės atliekos, hidroenergetika, vėjo ir saulės teikiama energija, geotermika, kiti atsinaujinantys ištekliai.

Kokias svarbiausias išvadas daro studijos autoriai – mokslininkai, energetikos ekspertai?

Nustatyta, kad Lietuva iki 2020 m. turi galimybių pertvarkyti šilumos ūkį taip, jog svarbiausias kuras taptų biomasė ir komunalinės atliekos. Šių išteklių krašte visiškai pakanka centralizuotu būdu tiekiamai šilumai gaminti bei aprūpinti vartotojus. Turiu pabrėžti, kad dėl to nenukentės kitos dalies gyventojų (jų apie 50 %), individualiai apsirūpinančių kuru, interesai. Atsinaujinančių resursų pakaks visiems, tik reikia ūkiškai tvarkytis.

O kiti atsinaujinantys ištekliai?

Paminėjau svarbiausius. Lietuva pagal savo geografinę padėtį ir klimato pobūdį efektyviausiai gali naudotis trijų rūšių atsinaujinančiais šaltiniais. Tai biomasė, vandens ir vėjo energija. Saulės energijos ar, sakysime, geotermikos praktinio panaudojimo galimybės mūsų geografinėje platumoje yra per menkos, todėl jos gali būti daugiau mokslinio, bet ne ūkinio pobūdžio.

Aksioma nereikalauja įrodymų. Biokuro, komunalinių atliekų deginimo nauda nekelia abejonių. Kuo paaiškinti delsimą, nuolatinį atidėliojimą?

Šilumos gamybos šaltinių pertvarkymas – pati sudėtingiausia problema. Ypač didžiuosiuose miestuose, kur įrenginiai pritaikyti kūrenti dujomis ar naftos produktais. Tai labai brangūs įrenginiai, juos pakeisti ar pertvarkyti kainuoja šimtai milijonų litų.

Padėtis be išeities?

Jokiu būdu. Pasaulis ir Europa sėkmingai naudoja technologijas bei įrenginius, kurie galėtų deginti mūsiškį biokurą ir komunalines atliekas, dabar žūstančias be naudos. Panašūs įrenginiai bei technologijos – ne naujiena ir mūsų krašte. Jau daugelyje mažesnių miestų, rajonų centrų vietoj anksčiau naudoto importinio kuro beveik 100 % deginamas biokuras ir centralizuotos šilumos vartotojai moka ženkliai pigiau. Kitokia padėtis, sakysime, Vilniuje, kur pereiti prie šilumos ir elektros energijos gamybos naudojant biokurą reikia sudėtingų projektų, didelių investicijų.

Iš kur tie šimtai milijonų?

Iš patirties žinome, kad tokius projektus moka ir nori įgyvendinti galingos tarptautinės bendrovės. Tai daryti joms leidžia resursai, jau įgyvendinti pasiteisinę darbai. Pabrėžiu: tai daroma nedidinant gyventojams mokesčių už centralizuotai tiekiamą šilumą. Mat vietinis kuras yra nepalyginamai pigesnis, todėl ilgalaikėje perspektyvoje atsiperka visos investicijos. Toks šilumos ūkio modernizavimas atneša naudą visiems: valstybei, darbus atlikusiai bendrovei, o svarbiausia – kiekvienam vartotojui.

Kalbėdamas apie miestelius ir rajonų centrus, kurių šilumos ūkyje atsisakyta arba atsisakoma iškastinio kuro, minėjote Ignaliną, Švenčionis, Molėtus, Širvintas, kitas vietoves. Mūsų žurnalo puslapiuose yra pasisakę Šilutės šilumos ūkio vadovas Algis Mykolas Šaulys, Varėnos – Virginijus Guoga, Lazdijų, Tauragės kai kurių kitų rajonų šilumininkai. Jiems pavyko modernizuoti šilumos gamybos įrenginius, sutvarkyti užtikrintą biokuro tiekimą bei tuo pačiu sumažinti šilumos kainas vartotojams. Jūsų nuomone, kokios aplinkybės lemia čia paminėtų ir kai kurių kitų šilumos ūkio vadovų gebėjimą suvokti ateities perspektyvą ir dirbti šiuolaikiškai, nelaukiant, kol kas pastums, paragins, padės?

Pirmiausia norėčiau priminti, kad šilumos ūkis, kaip ir visos kitos Lietuvos energetikos šakos, yra natūralios monopolijos veikla, kontroliuojama valstybės institucijų. Pirmiausia tai Valstybinė energetikos ir kainų kontrolės komisija. Viso šilumos ūkio veikla koordinuojama ir tvarkoma vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymu. Vadinasi, investicijos į šilumos gamybos šaltinius, jos perdavimo (transportavimo) tinklus, taip pat investicinių projektų tikslingumas, jų ekonominis pagrįstumas – visa tai sprendžiama laikantis Šilumos ūkio įstatymo nuostatų.

Klausėte apie kai kurių rajonų šilumininkų iniciatyvą ir jų pasiekimus. Daug lemia ne tik pačių šilumininkų, bet ypač rajono vadovų ūkiškas požiūris, jų noras ir mokėjimas įsigilinti į šilumos ūkio problemas. Apgalvoti ir laiku priimti sprendimai lemia būsimųjų rytdienos projektų sėkmę. Juk nuo idėjos iki jos įgyvendinimo visuomet prireikia laiko. Šilumos ūkio klausimai daugelyje rajonų sprendžiami ne paskubomis, bet kryptingai, nuolatos, kasdien. Kvalifikuotai rengiamos galimybių studijos. Lietuvoje dirba kelios dešimtys ekspertų, veikia Lietuvos energetikos konsultantų asociacija, kurios nariai teikia šilumininkams paramą, rengia studijas, gali paruošti šilumos tiekimo įmonėms investicinius projektus. Žodžiu, turime kvalifikuotų specialistų, pakanka žinių ir patirties. Kartais pristinga noro.

Įprasta laukti, kad vertingi sumanymai ateina iš valdžios institucijų arba, kaip sakoma, „iš aukščiau“. Šilumos ūkyje, atrodo, regime kitokį vaizdą. Daugiau gerų iniciatyvų jau įgyvendinta ir toliau diegiama provincijoje.

Tegu valdžios institucijos tik netrukdys vertingoms naujovėms. Mano ir jūsų minėtuose rajonuose šilumos kaina yra 20–30 % mažesnė negu ten, kur kūrenamos gamtinės dujos arba mazutas. Žinoma, atpiginimą lemia daugelis aplinkybių: įrenginių galingumas, modernizavimo sudėtingumas ir kaina, investicijų dydis. Todėl Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Panevėžyje sprendimai dėl ateities perspektyvų priiminėjami labai įvairiai. Savivaldybėms ir šilumos tiekimo įmonėms darbą tikrai palengvina laiku parengtos studijos ir tikslūs apskaičiavimai, kurie patvirtina, jog planuojami šilumos ūkio pertvarkymo projektai tikrai apsimoka. Banko paskolos šiuo metu yra bene svarbiausias projektų finansavimo šaltinis. Turėdami ekspertų išvadas, patvirtinančias, jog projektas yra ekonomiškai tikslingas, bankai teikia paskolas lengvesnėmis sąlygomis.

Grįžkime prie mūsų pokalbio pradžios. Kalbėdamas apie Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) strategiją, kurią LR Vyriausybė patvirtino šių metų birželį, sakėte, kad strategijoje numatytos žaliosios elektros gamybos apimtys nėra pagrįstos mažiausių sąnaudų energijos vartotojams principu bei neatitinka darnios žaliosios energijos plėtros. Rengiant strategiją, neatsižvelgta į jau sukurtą Lietuvos energijos gamybos infrastruktūrą, šalies klimatą, geografinę padėtį bei turimus atsinaujinančių energijos išteklių resursus.

Tikra tiesa. Tačiau jei čia pateikti argumentai būtų tiktai mano asmeninė nuomonė, jos galima nepaisyti, neigti arba „negirdėti“. Tačiau kalbama apie oficialų Pasaulio energetikos tarybos (PET) Lietuvos komiteto pareiškimą, adresuotą visoms aukščiausioms valdžios institucijoms: „Moksliniai tyrimai rodo, kad ne mažiau 80% visų atsinaujinančių energijos išteklių resursų sudaro biokuras ir komunalinės atliekos. Tuo tarpu Strategijoje numatoma iki 2020 metų biokogeneracinėse jėgainėse įrengti vos 162 MW suminę elektros energijos gamybos galią, kai potencialas yra apie 300 MW... Tai reiškia, kad galimybė racionaliai panaudoti ir pritaikyti miestų centralizuoto šilumos tiekimo sistemose jau veikiančias iškastinio kuro kogeneracines jėgaines ir susijusią brangią infrastruktūrą žaliosios elektros gamybai nebus sudaryta.“

Pacitavau kelias minėto pareiškimo eilutes, pateikiau porą skaičių. Būtina atkreipti dėmesį į kai kuriuos kitus minėto, kruopščiai paruošto dokumento teiginius. Sakysim, Lietuvoje elektros energijos gamyba iš Saulės yra net 6 kartus brangesnė už mažųjų hidroelektrinių energiją. O Strategijoje hidroelektrinėms paskirta vos 14 MW, esant ženkliai didesniam potencialui, panaudojant jau esamas užtvankas. Taip, supainiojant prioritetus, atsiranda prielaidos sukti brangiu ir neefektyviu plėtros keliu, kuris pareikalaus net 5,9 mlrd. litų investicijų. O pagal Lietuvos energetikos instituto atliktus skaičiavimus tų pačių rezultatų galima pasiekti investavus beveik dukart mažiau lėšų – 3,38 mlrd. litų.

Dokumentą pasirašė Lietuvos energetikos konsultantų asociacija, Lietuvos biomasės energetikos asociacija LITBIOMA, Lietuvos branduolinės energetikos asociacija ir kiti – visų aštuonių su energetikos sektoriumi susijusių asociacijų atstovai. Kokia prasmė ignoruoti žinovų nuomonę?

Ilgalaikiai energetikos sprendimai aktualūs kiekvienam Lietuvos žmogui. ES rekomendacijose nurodyta, jog, priimant tokius sprendimus, privalu juos pateikti viešam visuomenės svarstymui. Tokie dokumentai turi būti svarstomi ne užkulisiuose. Todėl Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija bei 2010–2020 m. veiksmų planas turi būti pakoreguotas atsižvelgiant į esmines pastabas bei optimizuotas.

Aloyzas Urbonas