Pokalbis su Fizikos instituto Taikomųjų tyrimų laboratorijos vadovu dr. Gediminu Račiukaičiu, kuris mano, kad naujoji lazerinio makroapdirbimo laboratorija turėtų būti steigiama jo vadovaujamos laboratorijos bazėje.

Žiniasklaidoje skelbta, jog Vilniaus universitetas ir Fizikos institutas steigia naują lazerinio makroapdirbimo laboratoriją, kurioje bus sukurtos sąlygos šalies įmonėms išbandyti lazerių technologijas ir kartu su mokslininkais ieškoti sprendimų, kaip šias technologijas įdiegti gamyboje. Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacijos prezidentas, VU prof. Algis Petras Piskarskas teigia, kad iki šiol tokios laboratorijos Lietuvoje nebuvo. Jos tikslas – aktyvus mokslo ir verslo bendradarbiavimas diegiant inovacijas ir didinant šalies apdirbimo pramonės našumą.

Nauja lazerinio makroapdirbimo laboratorija užims 200 m2 plotą, bus įsigyta už 3,8 mln. litų naujos įrangos. Laboratorijos kūrimą ketinama finansuoti iš ES lėšų, skirtų „Saulėtekio slėnio“ programai. Dalį įrangos jau šiemet numatoma įdiegti Savanorių prospekte esančiame Fizikos instituto korpuse, kitą įrangą – Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre. Fizikos instituto direktorius prof. Vidmantas Remeikis teigia: „Negalime laukti, kol po 4 metų bus pastatyti nauji „Saulėtekio slėnio“ rūmai. Jeigu norime, kad šalies pramonė būtų konkurencinga, taikomuosius mokslinius tyrimus turime pradėti nedelsiant.“

Kodėl taip skubiai kuriami mokslo, studijų ir verslo centrai?

Mūsų laboratorija yra viena iš bazių, kurių pagrindu kursis naujos „Saulėtekio slėnio“ laboratorijos ir centrai. Nesukūrus tokių centrų, negalima padidinti Lietuvos valstybės konkurencingumo. Minėta laboratorija turi tapti technologiniu centru, kuriame dirbs turintys kompetencijos ir mokantys įvaldyti aukščiausio lygio technologinę įrangą specialistai. Jie vykdys mokslinius tyrimus, kuriais bus suinteresuotas verslas. Dar prieš porą mėnesių būčiau daug pakiliau kalbėjęs apie Taikomųjų tyrimų laboratoriją ir jos ateitį naujose struktūrose. Dabar to optimizmo sumažėjo, nes reikia galvoti, kaip darbuotojams atlyginimus išmokėti... Mokslo finansavimo reformos sukuria vakuumą, o mes gyvename ne iš biudžeto dotacijų, o konkursinių projektų ir verslo užsakymų.
Kuriant slėnius, galvota taip: surinksime reikiamus mokslininkus, atleisime vyresnius nei 65 metų ir lauksime didelio efekto. Rengiant nacionalinę kompleksinę programą (NKP), ministerija sujungė tris galimybių studijas: lazeriai, nanomokslas ir medžiagotyra ir garsius profesorius. O čia juk Lietuva – tuojau kyla klausimas, kas viršesnis? Ir gražios idėjos lieka nuošalėje. Dar tik gimstant NKP idėjai, buvo mąstoma, kad turint Europos Sąjungos paramą, gerą intelekto potencialą ir tarptautinius ryšius, lazerių specialistų indėlis į šalies BVP iki 2011 metų galėtų siekti pasiekti 1% ir prisidėti prie šalies konkurencingumo didinimo. Tačiau investiciniai procesai užsitęsė ir nemažai yra nuleidusių rankas.

Lazeriams ir nanotechnologijoms reikia daug ne tik intelekto, bet ir lėšų. Japonija, JAV, kitos didžiosios valstybės gali skirti joms labai dideles lėšas, tad ar yra galimybių ir pagaliau prasmės kurti nanotechnologijas Lietuvoje?

Su lazeriais yra paprasčiau: mes mokame gaminti pasaulinio lygio lazerius. Problema tik ta, kad Lietuvoje mažai kur jie pritaikomi. Tikimės, kad atsiras verslas Lietuvoje, kuriam reikia ir lazerinių mikrotechnologijų. Saulės energetika gali būti pavyzdys. Mūsų pramonė naudoja lazerines technologijas su labai galingais lazeriais, kurių mes negaminame. Nanotechnologijos – per daug bendra sąvoka. Ji tik rodo, kad produkte yra struktūrinių elementų, mažesnių nei 100 nanometrų. Jų taikymo sritis yra labai plati: pasitelkus nanotechnologijas gaminamos ir gudrios dangos, ir sudėtingiausi prietaisai. Lietuva negali nanotechnologijų plėtoti visomis kryptimis, nes neturi nei tiek lėšų, nei tiek žmonių. Tačiau dirbant kryptingai, galima pasiekti rezultatų su nedidelėmis, tačiau kryptingomis investicijomis. Aišku, analizei, testavimui reikia brangios ir sudėtingos įrangos. Kad būtų efektyviai naudojama, ji galėtų būti sukoncentruota slėniuose, prieinama daugeliui tyrėjų. Tačiau nereiškia, kad į tuos slėnius turi subėgti visi.
Nėra arbitro, kuris pasakytų, kad vienai tyrimų krypčiai paskyrę šimtą milijonų litų, tikrai paskatinsime Lietuvos pramonę, o kitam kiek beskirtume – stovėsime vietoje. Mano nuomone, svarbu tinkamai įvertinti tai, ką esame pasiekę, ir apsispręsti, kuria kryptimi eiti. Juk sakoma: „Nauja mokslinė laboratorija neduos rezultato, kol bent penkerius metus joje nenusės mokslo dulkės...“ Į šį pastatą atėjome iš mažo kambariuko, su visomis mokslinių tyrimų dulkėmis.

Ko reikia, kad lazerių technologijos tarnautų bendram Lietuvos pramonės pakilimui?

Lazeriais Lietuvoje pradėta domėtis vos juos išradus. Lietuvos mokslininkai turi patirties kuriant naujus lazerius, turi ir nemažai inovatyvių, pasaulinio lygio sprendimų. Lietuvoje taip pat yra nemažai įmonių, kurios naudoja lazerius gamybai. Galingų dujinių lazerių, kurie negaminami Lietuvoje, turi apie 30 Lietuvos pramonės įmonių, daugiausia – metalo apdirbimo pramonėje. Tačiau problema ta, jog tos įmonės paprastai dirba pagal užsienio firmų užsakymus ir neturi savo gaminių. Joms trūksta tikro bendradarbiavimo su mokslininkais, kurie galėtų pasiūlyti idėjas.

Matydami, kad Lietuvoje metalo pjovimo lazeriais rinka užpildyta, siūlome naują lazerinio metalų suvirinimo technologiją. Nėra nei vieno Vokietijoje pagaminto automobilio, kuris nebūtų virinamas lazeriu. Tai viena iš pažangių technologijų, kuri gali padėti pakelti našumą ir kokybę. Naujai kuriama laboratorija – tai naujos lazerinės technologijos, ateinančios iš kitur. Turime vilčių įdiegti jas į pramonę ir pagerinti bendrą požiūrį į lazerius. Manytume, jog Taikomųjų tyrimų laboratorija gali tapti tokiu centru, kuriame būtų kuriamos, testuojamos naujos technologijos ir rengiami galintys dirbti su jomis specialistai, kurie tą patirtį perteiktų įmonėms, praktiškai diegiančioms pažangiausią pasaulyje technologiją. „Saulėtekio“ mokslo, studijų ir verslo slėnio suteikiamos galimybės, mūsų nuomone, gali padėti pasiekti tą tikslą. Juo labiau, kad jau daugelį metų bendradarbiaujame su lazerinių technologijų įmone EKSPLA. Dauguma jos klientų – pasaulyje garsūs universitetai, tyrimų centrai ir pramonės įmonės. Fizikos institute dar yra žmonių, kurie išmano, kaip tuos darbus daryti. Tačiau dėl įvairių struktūrinių pertvarkymų tai, ką galėjome sukurti jau bent prieš dvejus metus, vis delsiama.

Ar Taikomųjų tyrimų laboratoriją planuojama perkelti į naujus rūmus Saulėtekyje?

Kaip minėjau, esame labai susiję su UAB EKSPLA. O ten pramonei vietos neplanuojama. Visi lazeriai, kuriuos bandome, tobuliname, ieškome pritaikymų, priklauso įmonei. Čia pirmyn atgal vaikšto žmonės, takai numinti... Čia vyksta moksliniai tyrimai, kuriami nauji produktai, įmonėje tuos sumanymus įgyvendina. Ten, kur vyksta intensyvi gamybinė veikla, moksliniai tyrimai sunkiai suderinami.

Mūsų bendradarbiavimas – tai vienas iš šiuolaikinių klasterių pavyzdžių, kai verslas ir mokslas yra vienoje vietoje, tyrimai derinami su gamyba ir viską galima patikrinti vietoje. Laboratoriją perkėlus į kitą miesto pakraštį, tie santykiai komplikuotųsi. Juolab, technologinė bazė čia pačiai slėnio koncepcijai neprieštarauja.

Kaip vertinate visas Fizikos institutą liečiančias pastarojo laiko permainas?

Tokio gerai subalansuoto instituto kaip Fizikos reikėtų paieškoti, trečdalis finansavimo – iš biudžeto, trečdalis – iš projektų, kiti pinigai – iš pramonės užsakymų. Tačiau dabar nuspręsta institutus jungti, kai kuriuos paversti universitetų padaliniais... Ten kitos tradicijos, 80% biudžetinio finansavimo. Kaip išgyventi kartu, neprarasti savasties? Sugadinti paprasta. Sunkiau rasti išmintingą sprendimą...

Fizikos instituto privalumas – lankstumas. Mūsų laboratorija įkurta kaip Fizikos instituto ir UAB EKSPLOS bendradarbiavimo pasekmė 2004 m. Įmonė iniciavo įkurti laboratoriją, kad pradėtume naujos tuo metu krypties tyrimus: lazerinis mikroapdirbimas. Pradėjom nuo nulio, dabar jau mus žino pasaulyje.

Tarkime, manome, kad Lietuvai reikia neatsilikti nuo pasaulio ir pereiti prie naujų lazerinės spinduliuotės generavimo formų. Pasaulyje garsus JAV profesorius Almantas Galvanauskas, skaidulinių lazerių žinovas, sutiko dirbti su mumis. Įsteigėme laboratoriją 2006 metais, jis apmokė žmones, ir jie jau patentuoja savas idėjas ir savarankiškai kuria naujus produktus. Pirmas lietuviškas skaidulinis lazeris tik ką iškeliavo į pasaulinę parodą. Skaiduliniai lazeriai galėtų pakeisti dujinius lazerius, kurių Lietuva niekada negamino ir negamins.

Kitas lankstumo pavyzdys: pakvietėme Švedijoje dirbusį mokslininką dr. Ramūną Valioką, jis pakvietė kitus lietuvius fizikus iš užsienio ir institute įsteigė jiems laboratoriją. Jo vadovaujamoje nanotechnologijų grupėje dabar dirba ir Martynas Gavutis iš Vokietijos. Neįvaizduoju, kaip tai galėtų įvykti tokioje didelėje struktūroje kaip universitetas. Kol ta idėja ateis iki senato, iki rektoriaus, bet kokia iniciatyva išblės.

Tai ir yra ta nauja kokybė ir nauja kryptis, kuria Lietuvai reikėtų eiti. Kol turime privalumą – lanksčios struktūros Fizikos institutą, taip ir turėtų būti: yra gera idėja, steigiame padalinį, siekiame rezultato. Mes atviri, vedame daug derybų su lietuviais mokslininkais, kurie dirba užsienyje, kuriame jiems galimybes realizuoti savo idėjas čia ir dabar.

Teigiama, kad gyvename žinių visuomenėje, naudojančioje pažangias technologijas. Tačiau jaunimas dabar mieliau renkasi socialinių mokslų studijas. Daugelis baiminasi tiksliųjų mokslų, o geri tiksliųjų mokslų specialistai stengiasi išvykti iš Lietuvos. Ką reikėtų daryti, kad padėtis pasikeistų?

Fizika, o ypač lazerių fizika yra ta sritis, kur pastaruoju metu studentų netrūksta. Jie ateina, žinodami, kad mokytis bus sunku. Mus tai džiugina, bet reikia galvoti, kur juos padėsime vėliau.
Aš esu vienas iš tų, kurie stengiasi sudaryti jaunimui tokias sąlygas čia, kad nereikėtų bėgti. Pagrindinės bėgimo priežastys – negali dirbti tai, ką nori ir, be abejo, trūksta lėšų. Jaunimas labai nori tobulėti. Mes daug važinėjame po pasaulį: stažuotės, konferencijos. Kartu su jaunimu. Doktorantai per metus dalyvauja keliose tarptautinėse konferencijose. Remiame juos.

Nesuprantu tokių profesorių, kurie didžiuojasi, kad jo specialistą gali priimti bet koks užsienio universitetas ar firma. Mūsų laboratorijos jaunimu irgi džiaugtųsi bet kokia užsienio firma. Tačiau žinutes ir laiškus, kuriuose prašoma parekomenduoti jauną specialistą, aš išmetu... Jaunimas gali išvykti trumpam, kad pasitobulintų. O paskui turi grįžti ir dirbti savo krašte. Tam mes bendradarbiaujame su užsienio kolegomis, rengdami bendrus tarptautinius projektus. Toks mūsų rūpestis. Tuo turėtų rūpintis ir valstybė, jeigu ji nori būti konkurencinga ir išlikti šiame sudėtingame globaliame pasaulyje. Jeigu valstybės užsakymų moksliniams tyrimams nebus, jeigu seimūnai žiūrės tik savo mašinų, iš ko savo mokslininkams tyrėjams mokėsime algas ateinantį mėnesį?

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Valentina Daunoraitė