AB „Akmenės cementas“, prieš trejetą metų žengusi ryžtingą inovacijų žingsnį, atkakliai ir sėkmingai siekia nusibrėžto tikslo – iki 2013 m. baigti statyti naują cemento gamybos liniją ir vietoj šlapiojo įsisavinti sausą gamybos būdą.

Kaip pabrėžia gamybos direktorius Edmundas Montvila, tai didžiausias bendrovės istorijoje investicinis projektas, kurio vertė – daugiau kaip 300 mln. Lt. Jokios finansinės paramos nei iš ES struktūrinių fondų, nei iš LR paramos fondų neprašyta ir negauta. Visas modernizavimo projektas finansuojamas iš pačios įmonės sukauptų lėšų bei penkių bankų suteiktos 212 mln. Lt paskolos.

– Šlapią cemento gamybos būdą pakeitęs sausu, „Akmenės cementas“ beveik per pusę turėtų sumažinti kuro sąnaudas, o tuo pačiu ketvirtadaliu sumažės ir aplinkos tarša, – tvirtina E. Montvila. – Pastaroji sąlyga itin svarbi, nes AB savo visą gamybinę veiklą vykdo deramai atsižvelgdama į jos įtaką aplinkai. Įgyvendinus projektą, gamybos apimtis turėtų padidėti 50% – per metus bus pagaminama 1,5 mln. tonų cemento. Naujosios technologinės linijos našumas – 187 t/h arba 4500 t klinkerio per parą. (Klinkeris – cemento gamybos pusfabrikatis).

– Ši labai didelė investicija kartu yra ir visiškai naujų technologijų investicija, – aiškina gamybos direktorius. – Naujoji linija leis maždaug 40% sumažinti kuro sąnaudas.

Paprasta akimi žiūrint, lyg nieko neįprasto įmonėje ir nevyksta, nesigirdi naujosios technologinės linijos statybos triukšmo. Viskas, kaip ir numatyta, vyksta planingai, pagal grafiką, gerai apsvarsčius ir pasvėrus. Reikalinga importinė įranga jau pagaminta ir suvežta į N. Akmenę. Daug kas buvo gaminama specialiai „Akmenės cementui“ pagal pateiktus vienetinius brėžinius.

Taip jau istoriškai susiklostė, kad įmonės antrajame gamybos komplekse buvo keturios šlapio būdo linijos – penkta, šešta, septinta ir aštunta. Vietoje penktos ir šeštos ir bus statoma naujoji linija. Dabar senosios jau nugriautos ir aikštelė naujai statybai visiškai paruošta.

Modernizavimo projektas itin sudėtingas dar ir dėl to, jog rekonstrukcijos metu cemento gamyba nebus nutraukta. Naujoji statyba vyks labai arti 7-osios ir 8-osios technologinių linijų. Tai pareikalaus iš visų čia dirbančių ir statančių didelio atidumo koordinuojant darbus, užtikrinant jų saugą ir žmonių sveikatą.

– Jau baigti ir visi projektavimo darbai, projektų derinimas ir tikslinimas, – sako pašnekovas. – Netrukus pagal konkurso sąlygas turėtume sužinoti objekto statybos ir montavimo darbų generalinį rangovą. Manyčiau, tai bus patikima, aukšto profesinio lygio firma, kuri sėkmingai susidoros su keliamu uždaviniu – per 24 mėn. pastatyti, sumontuoti, išbandyti naują technologinę liniją.

Kaip pastebi E. Montvila, praėjusiais metais „Akmenės cementas“ pajuto ekonominės krizės kirčius – ir smarkų kainų kilimą, ir kritimą. Pačių statybų darbai atpigo, o štai įrangos tiekimo kainos ženkliai šoktelėjo. Kai su tiekėjais ir gamintojais buvo pasirašomos sutartys, ypač 2008 m. pradžioje, metalo kainos smarkiai išaugo. Tad mechaninės įrangos firmoms iš Vokietijos ir Italijos jau mokėjome žymiai brangiau negu būtų tekę mokėti, pavyzdžiui, 2006-aisiais.

Visi statybos ir montavimo darbai nežada būti lengvi ir paprasti. Pirmiausia dėl to, kad naujoji linija ne tik didelis, bet ir unikalus statinys, nes kai kurios dalys bus iš įtempto gelžbetonio. Tai pat bus panaudota nemaža ugniai atsparių medžiagų. Pagrindinės konstrukcijos iškils net 100 m į aukštį.

– Bendrovei visą laiką daug talkina investicinio projekto konsultantu pasirinkta Šveicarijos firma PEG, turinti daug patyrimo organizuojant ir valdant cemento gamyklų statybas. Šveicarai pateikė AB „Akmenės cementas“ technologijos aprašymą, organizavo įrangos tiekėjų ir kitus konkursus. Tarp PEG funkcijų – derinti ir koordinuoti darbų grafikus, tikrinti įrenginių bei pastatų brėžinius ir kt.

Akivaizdi atliekų deginimo nauda

„Akmenės cementas“ – pirmoji įmonė Lietuvoje, pradėjusi dideliais kiekiais pramoniniu būdu deginti netinkamas naudojimui automobilių padangas. Sukamojoje krosnyje Nr. 7 per nepilnus 4 metus utilizuota daugiau kaip 30 tūkst. tonų padangų. Iki šiol būdavo deginamos tik iki 1 m skersmens sunkvežimių, autobusų, lengvųjų automobilių padangos. Šiemet imtasi ir traktorių, didžiakrūvių savivarčių ir kitų stambiagabaritinių automobilių padangų, kurių skersmuo didesnis nei 138 cm, o plotis 33 cm. Prieš deginant jos sukarpomos į aštuonias, dešimt dalių, kad nesunkiai tilptų į krosnies angą.

– Utilizuodami tiek padangų, pirmiausia smarkiai švariname aplinką, – svarsto E. Montvila. – Antra vertus, sutaupome daug ir tradicinio iškastinio kuro – akmens anglių. Akmeniškius baimino galinti padidėti tarša deginant tokį kurą. Bet, kaip parodė matavimai, jokių ypatingų neigiamų pokyčių neįvyko. Pavyzdžiui, azoto oksido išmetimas į atmosferą sumažėjo. Šiek tiek padidėjo CO kiekis, bet neviršija leistinų normų. Tai vienas kitą kompensuojantys dalykai, o bendras dujų išmetimas nepakito.

Beje, reikėtų priminti, kad cemento gamintojai, siekdami skatinti Lietuvos gyventojų ekologišką mąstymą, pilietiškumą, socialinį aktyvumą, dalyvauja tęstiniame projekte – akcijoje „Darom 2010“. Įmonė įsipareigojo nemokamai surinkti ir utilizuoti 200 t akcijos metu surinktų naudojimui netinkamų padangų iš organizatorių nurodytų vietų.

Kaip teigia E. Montvila, įmonėje rimtai ruošiamasi vienoje iš būsimų naujų krosnių deginti išrūšiuotas atliekas, kurios nebetinka jokiam tolesniam perdirbimui. Statistikos duomenimis, Vakarų Europos valstybėse jų susikaupia apie 20–30% nuo bendro komunalinių atliekų kiekio. Tai priklauso nuo šalies išsivystymo, kultūros ir pan. Deja, Lietuva kol kas šioje srityje dar niekuo negali pasigirti, čia žengiami tik pirmieji žingsniai.

– Šios atliekos (kietasis atgautasis kuras (KAK)) tampa vienu iš pagrindinių šiuolaikės cemento pramonės kuro rūšių, – sako AB „Akmenės cementas“ gamybos direktorius. – Vakarų Europos šalių daugybė cemento įmonių jau daug metų labai efektyviai naudoja tokį kurą. Net ir mūsų artimiausi kaimynai latviai pasuko šiuo keliu.

Daug pamokančių pavyzdžių galima rasti Vokietijoje, Šveicarijoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje cemento įmonėse 2007 m. buvo sudeginta apie 300 tūkst. tonų padangų, apie 100 tūkst. tonų panaudoto tepalo, apie 700 tūkst. tonų pramoninių-komercinių atliekų, apie 300 tūkst. tonų kaulamilčių, apie 250 tūkst. tonų nuotekų sauso dumblo, kurui panaudota maždaug 200 tūkst. tonų komunalinių atliekų. Dabar šie skaičiai dar didesni. Vokiečiai turi sukaupę daug geros patirties, jų atliekų tvarkymo, rūšiavimo ir deginimo sistema veikia nepriekaištingai.

Modernizavusi gamybą ir šlapią cemento gamybos būdą pakeitusi sausu, AB „Akmenės cementas“ ketina pradėti deginti Šiaulių, Telšių, Tauragės ir Panevėžio apskričių gyventojų ir ūkio subjektų gerai išrūšiuotas, degias atliekas. Šiuose regionuose prie sąvartynų nebereikėtų statyti brangiai kainuojančių atliekų deginimo stočių. Dabar veikiančiomis krosnimis atliekų deginimo galimybės ribotos. O būsimojoje technologinėje linijoje bus montuojami žymiai galingesni ir efektyvesni filtrai, kurie geriau išvalys į atmosferą išeinančias dujas, nusodindami kietąsias daleles (dulkes).

Kaip žinia, visos apskritys turi įsirengusios didelius modernius regioninius sąvartynus, savivaldybės kontroliuoja atliekas surenkančias įmones. Tačiau niekas nenori kaimynystėje turėti sąvartyno, o dar labiau prieštarauja atliekas deginančių įmonių statybai. Štai Vilniuje numatomai statyti tokiai įmonei, taip pat ir atliekų rūšiavimui prireiktų apie 125 mln. eurų. Ta didelė finansinė našta gultų ant gyventojų pečių per surenkamus mokesčius. Pats pigiausias būdas deginti išrūšiuotas atliekas cemento gamykloje. Svarbiausia, kad tos atliekos būtų sudeginamos saugiai, nekenkiant aplinkai ir žmonių sveikatai. Akmeniškių cementininkų siūlomas variantas atitinka ir mūsų valstybės strateginius tikslus.

– Aukšto tarptautinio lygio ekspertų paruošta atliekų deginimo galimybių studija aiškiai atsako į daugelį abejones kėlusių klausimų, – aiškina E. Montvila. – Pirmiausia, būtų deginamos ne visos komunalinės atliekos, o tik tam tikros frakcijos – plastmasė, tekstilė, medžio gabaliukai, kitokios degios išrūšiuotos atliekos. Cemento gamybos technologija pasižymi tuo, kad praktiškai jokių atliekų po deginimo nebelieka. Viskas suskaidoma į CO2 ir H2O ir išlekia pro kaminą. O pelenai savo chemine sudėtimi yra panašūs į vieną pagrindinių cemento pramonėje naudojamų žaliavų – molį.

Įrenginiai, gaminantys cementą, bus pritaikyti deginti kieto ar skysto kuro atliekoms ir atitiks dar griežtesniems gamtosaugos reikalavimams, bendriems Europos normatyvams. Štai kietųjų dalelių išmetimas senojoje linijoje nustatytas 30 mg 1 m3, o naujosios linijos garantuojama riba – 10 mg 1 m3, t. y. net tris kartus mažesnis. Specifinius teršalus (bendrąją organinę anglį (BOA), sunkiuosius metalus, dioksinus, furanus ir kt.), kurie susidaro deginant padangas, irgi nuolat kontroliuojame, matuojame. Dioksinų ir furanų šiuo metu deginant padangas į atmosferą vidutiniškai išmetama 15–20 kartų mažiau negu leidžia normos.

– Kaip apskaičiuota galimybių studijoje, tokių atliekų „Akmenės cementas“ galėtų sudeginti apie 120 tūkst. tonų per metus, – pasakoja E. Montvila. – Bendrovė būtų pajėgi iš Šiaurės Lietuvos priimti visas siūlomas atliekas ir dar šiek tiek jų trūktų.

– Naujoje technologinėje linijoje 80 % tradicinio kuro – akmens anglies pakeitę alternatyviu kuru, per metus mums nereikėtų sudeginti apie 130 tūkst. tonų anglies, – skaičiuoja akcinės bendrovės gamybos direktorius. – Mes tokio tikslo ir sieksime. Bet kada tai pavyks padaryti, priklauso ne vien tik nuo mūsų, bet ir nuo atliekų monitoringo, surinkimo, rūšiavimo sistemos Lietuvoje.

Savivaldybių abejonės ir norai

Bene sunkiausia bus įpratinti visuomenę atlikti bent pirminį atliekų rūšiavimą ir nemaišyti su degiomis atliekomis maisto, statybų laužo, stiklo. Taip mano ir patys cementininkai, ir rajonų savivaldybių atstovai. Tam reikalingas kruopštus kasdienis aiškinamasis darbas, švietėjiška veikla, glaudus bendradarbiavimas su gyvenviečių bendruomenėmis, seniūnijomis, mokyklomis, prekybos įmonėmis.

Aišku, kad bent – Šiaulių, Telšių, Tauragės, Panevėžio – apskrityse nebereikės statyti brangių įmonių, pakaks įdiegti į sąvartynus atvežamų atliekų rūšiavimo, pakavimo technologijas. Beje, tokios linijos yra net dešimt kartų pigesnės negu deginimo stotys. Pernai rudenį Druskininkuose buvo surengta VI metinė konferencija – diskusijų forumas „Atliekų tvarkymas 2009“. Įvairių sričių specialistai, gamtosaugininkai, mokslininkai, verslininkai aptarė ne tik atliekų ateities strategines kryptis, alternatyvius tvarkymo būdus ir perspektyvas, bet ir atliekų deginimo galimybes cemento pramonėje. Šia tema, „Akmenės cemento“ prašymu, specialų pranešimą parengė svečias iš Šveicarijos firmos PEG S.A. technikos direktorius dr. H. W. Mejeris. Jis akcentavo, kad AB „Akmenės cementas“, įdiegusi sauso cemento gamybos liniją, bus pajėgi deginti iš atliekų gautą kurą, visiškai nepabloginant gaminamo cemento kokybės. Pasak jo, visose Vakarų šalyse cemento pramonė yra saugiausia ir palankiausia aplinka atliekų perdirbimui atliekų valdymo sistemoje, nes deginant atliekas sutaupoma neatsinaujinančių gamtos išteklių, mažinamas CO2 išmetimas bei atliekinis kuras netiesiogiai perverčiamas nauju produktu – cementu.

– Panevėžio apskrities viršininko administracija N. Akmenėje surengė Panevėžio regiono plėtros tarybos išvažiuojamąjį posėdį, – sako E. Montvila. – Apskrities ir rajonų savivaldybių vadovai, ekologai detaliai susipažino, kaip bus perdirbamos regiono atliekos, kokie keliami reikalavimai, kokios apmokėjimo kainos, transportavimo išlaidos ir kt. Panevėžiečiai teigė, kad galimybė išrūšiuotas degias atliekas išvežti į „Akmenės cementą“ leistų gerokai sumažinti jų kaupimą žemės paviršiuje. Nebereikėtų plėsti regioninio sąvartyno Panevėžio rajone, Dvarininkų kaime. Apsilankę kitų apskričių savivaldybių atstovai palankiau vertino cementininkų užmojį deginti nuotekų dumblą, kurio sandėliavimas ir panaudojimas daug rūpesčių kelia ir vandentvarkos įmonėms, ir aplinkosaugininkams.
Aišku, kaip visada, yra ir prieštaraujančių tokiai Šiaurės Lietuvos atliekų tvarkymo kuriamai sistemai. Nors aiškių ir konkrečių argumentų tam ir neturima. Žinoma, visas atliekų monitoringas yra sudėtingas dalykas, reikalaujantis viską daryti kompleksiškai.

– Dabar į savivaldybes tiesiog plūsta būriai verslininkų, įvairių siūlytojų, kurie net iš karto siūlo ne vieną, o kelis būdus, kaip visa tai reikėtų daryti, kaip bus gerai gyventojams, kaip šiluma ir švara atsiras, kaip bus pigu, patogu ir naudinga. Bet nereikia užmiršti, kad iš nieko niekas neatsiranda. Fizikos ir chemijos dėsniai egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar žinome juos, ar nežinome. Visiems suprantama ir aišku, kad šiuo krizės laikotarpiu savivaldybėms nėra lengva finansiškai. Bet jos turėtų susikooperuoti, pasisamdydamos ekspertus iš tų šalių, kuriose atliekų surinkimo, rūšiavimo, perdirbimo ar deginimo sistema dirba sėkmingai. Prityrę specialistai atliktų išsamią studiją ir padėtų savivaldybėms pasirinkti tinkamiausią, ekonomiškiausią kelią. O kol kas tų siūlytojų peršamos paslaugos, nerealūs pažadai lieka tik tuščiais, niekuo nepagrįstais žodžiais.

Zenonas Mikšys