 1938 m. gegužės 1 d. Dotnuvoje įkurta Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis su filialais Semeliškėse ir Joniškėlyje. Jos vedėju paskirtas iš stažuotės Latvijoje grįžęs K. Bučiūnas. Tais pat metais (birželio 21 d.) Žemės ūkio akademijos mokslinė taryba iš savo ūkio Dotnuvoje paskyrė 22 ha žemės. Bandymų stočiai dar teko 24 ha Valinavos ūkelis su administracinėmis patalpomis ir šiokiu tokiu inventoriumi.
Per tuos septyniasdešimt metų Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės mokslas neatpažįstamai keitė mūsų sodų ir daržų peizažą. Išvestos naujos obelų, kriaušių, serbentų, pomidorų, ridikėlių ir kitos veislės žinomos ir vertinamos ne tik kaimyninėse šalyse, bet ir Europoje. Lietuvos sodai pradėti aprūpinti sveikais sodinukais, imti auginti intensyvūs žemaūgiai sodai, kuriamos vis naujos šiltnaminių augalų auginimo technologijos. Šiandien Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės mokslas skverbiasi vis gilyn į ląstelę tam, kad vartotojui būtų pateikta kokybiška, saugi produkcija, išlaikanti pačias geriausias senųjų vaisių, daržovių, uogų skonio savybes. Kaip tręšti, apsaugoti nuo kenkėjų, tinkamiausiai konservuoti, šaldyti gatavą produkciją, auginti daržoves dirbtinėmis klimato sąlygomis – visa tai šiandieninio Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės mokslo siekiai. Ir vien biologų, agronomų, selekcininkų, genetikų ir kitų mokslininkų pastangų čia jau nebepakanka. Šiam darbui pasitelkiami įvairių sričių specialistai, ištisi mokslininkų kolektyvai. Štai su fizikais iš Vilniaus universiteto sukurti naujos kartos diodiniai šviestukai, kurie ne tik taupo elektros energiją, bet ir garantuoja perversmą šiltnamių ūkyje. Šis apšvietimo būdas pasirodo labai naudingas ir augalo vegetacijai. O štai su medikais, maisto pramone bendradarbiaujama kuriant funkcinį maistą, kuris būtų pagamintas iš mūsų žemėje išaugintų vaisių, daržovių ir taptų profilaktine ar gydomąja (pvz., diabetikams) priemone. Darbų ir sumanymų daug, o kokia buvo pradžia? Kas tie žmonės prieškaryje, karo audrose, sovietmečiu ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiais kūrę sodininkystės ir daržininkystės mokslą?
Pirmosios rašytinės žinios apie Lietuvos sodus išlikusios iš XIV a. XV–XVII a. žinių apie juos randame dvarų ir palivarkų inventoriaus surašymo knygose, o teisinių sodininkystės žinių – 1529 m. išleistame Lietuvos statute. Jame, beje, numatyta bauda už skiepyto medžio nukirtimą ar sugadinimą.
Bandymų stoties įkūrimas, dabartinio Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto direktoriaus dr. Česlovo Bobino manymu, buvo planingo sodininkystės ir daržininkystės mokslinio darbo pradžia Lietuvoje.
O toji pradžia išties buvo nelengva. Mat paaiškėjo, kad Valinavoje kurti bandymų stotį netinkama vieta, nes čia aukšti gruntiniai vandenys. Šiam reikalui ištirti buvo sudarytos autoritetingos komisijos. Nors komisijų išvados ir Žemės ūkio ministerijos atstovų nuomonės nesutapo, stotį vis dėlto buvo nutarta kurti Valinavoje. Su tuo kategoriškai nesutiko K. Bučiūnas ir protestuodamas atsisakė vedėjo pareigų. Vedėju buvo paskirtas Dotnuvos bandymų stoties vedėjas P. Kadziauskas. Nuo 1939 m. gruodžio 1 d. bandymų stoties vedėjo pareigas perėmė iš stažuotės Danijoje sugrįžęs J. Paršeliūnas. Pirmiesiems stoties vadovams teko pradėti kurti tyrimų bazę. 1939 m. buvo pasodintas pirmasis obelų veislių tyrimo sodas. Daržovių veislės pradėtos tirti 1940 m. Prasidėjus sovietų okupacijai, bandymų stotis perkeliama į Vytėnus (prie Kauno). Naujoji bazė atitiko tuometinei bandymų stočiai keliamus reikalavimus. Buvo numatyta išplėsti sodininkystės, daržininkystės ir sėklininkystės tyrimus, bet sumanymus nutraukė karas. Kai 1941 m. okupacinė valdžia iš Žemės ūkio akademijos rektoriaus pareigų atleido S. Nacevičių, jo pareigos buvo patikėtos J. Paršeliūnui, o bandymų stoties vedėju pradėjo dirbti J. Galinis. Iš jo pareigas perėmė J. Praškevičius. Mokslinis darbas karo metais susiaurėjo. 1944 m. balandžio mėn. savininkui grąžintas stoties centras Vytėnuose. Kai kurie augalai – vegetaciniai poskiepiai, uogakrūmiai – perkelti į Dotnuvą. Medelynas paliktas Vytėnuose. Baigiantis karui bandymų stotis Vytėnuose vėl atkurta.
XIX a. antroje pusėje, panaikinus baudžiavą, vaisiai ir uogos iš Lietuvos buvo eksportuojami į Rygą, Sankt Peterburgą, kitus Rusijos miestus, Vokietiją. Dar sparčiau šios šakos ėmė plėtotis 1918 m. sukūrus Lietuvos Respubliką, priėmus Žemės reformos įstatymą ir pradėjus keltis į vienkiemius. Iš tų laikų liko paprotys prie kiekvienos lietuviškos sodybos sodinti vaismedžius. 1937 m. Lietuvoje buvo 38 tūkst. ha sodų.
1950 m. Bandymų stotis perėjo Mokslų akademijos žinion. 1953 m. Bandymų stoties direktoriumi paskirtas buvęs stoties vedėjas K. Bučiūnas. 1956 m. Vytėnų bandymų stotis perėjo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto priklausomybėn. Stoties darbų apimtis dar labiau išsiplėtė, reorganizavus Valstybinę selekcijos stotį į Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį ir iš Dotnuvos perkėlus daržo augalų selekciją. Tačiau darbams plečiantis netrukus tapo aišku, jog šalia didžiulio miesto Bandymų stočiai ima stigti erdvės. Todėl imta ieškoti naujos vietos. 1961 m. Bandymų stotis pradėta kelti į Babtus. Nuo 1963 m. jai vadovauti ėmė K. Palaima ir šias pareigas jis ėjo 27 metus. Tuo metu naujoje bazėje buvo pastatyti hidroponiniai šiltnamiai, išplėsti sodininkystės ir daržininkystės skyriai, įkurti sodo augalų selekcijos ir sėklininkystės, lauko daržovių agrotechnikos, šiltadaržių agrotechnikos sektoriai, Biochemijos technologijos ir Augalų apsaugos laboratorijos. Daržovių selekcijos ir agrotechnikos tyrimai pradėti 1964 m. 50 ha bandymų lauke. 1969 m. pastatytas Bandymų stoties administracinis-laboratorinis pastatas, į Babtus perkelti visi padaliniai. Tolesnei Bandymų stoties veiklai įtakos turėjo spartūs veislinės sodininkystės ir daržininkystės plėtros tempai, didėjantis mokslo poreikis. Tuo metu įrengtos Augalų biotechnologijos, Vaisių ir daržovių laikymo ir perdirbimo laboratorijos, pastatyta Imuniteto laboratorija, skirtas specialus bandymų laukas laistomajai sodininkystei. 1987 m. stotyje dirbo 63 mokslo darbuotojai. Tais pačiais metais Bandymų stotis reorganizuojama į Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinį tyrimo institutą. 1990 m. patikslinamas instituto pavadinimas – Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. 1992 m. sausio 28 d. institutui patvirtinamas Valstybinio instituto statusas.
Šiuo metu jame dirba 33 mokslo darbuotojai, tarp jų – trys habilituoti daktarai, 28 daktarai, doktorantūroje studijuoja 10 doktorantų. Institutas drauge su LŽŪU (nuo 1992 m.) turi agrarinių mokslų srities doktorantūrą, o nuo 1998 m. Institutui ir LŽŪU suteikta teisė teikti habilituoto daktaro mokslo laipsnius (biomedicinos mokslų srities, agronomijos krypties).
Institutas šiandien turi 396 ha eksperimentinę bazę, kurioje vykdomi agrotechniniai tyrimai, sodo ir daržo augalų selekcija, saugomas sodo ir daržo augalų genofondas, tyrimo rezultatai tikrinami gamyboje, kuriami sodininkystės ir daržininkystės ūkio modeliai. Įveistas elitinis medelynas, sukurta daržovių sėklininkystės bazė. Genetiniams ir fiziologiniams tyrimams įrengtas fitotroninis kompleksas (šiuo metu modernizuojamas). Puikiai įrengtos Augalų fiziologijos ir Augalų biotechnologijos laboratorijos su šiuolaikine virusologine, citologine, DNR ir baltymų tyrimo įranga.
Nuo 1992 m. Institutas yra Mokslinės tarptautinės sodininkystės ir daržininkystės organizacijos narys, nuo 1997 m. – tarptautinės maisto chemijos ir technologijos sąjungos narys.
Tad kas tie žmonės, kūrę šio mokslo istoriją? Visų jų, ko gero, nesurašytume į ilgiausią sąrašą. Tačiau kai kurie jų, visą gyvenimą paskyrę sodininkystės ir daržininkystės mokslui, išlieka pastebimi ir šiandien, nes jų darbai klojo pamatus šiandieniniam mokslui. Dr. Stasys Švirinas. Jo palikimas – obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių poskiepių tyrimai. Ištirtos 253 obelų augavietės, išaiškinta dirvožemio įtaka derliui, gentinės sodo dirvos nualinimas, tyrinėtos vyšnių augavietės. Atlikti tyrimai apibendrinti ir paskelbti Lietuvos žemdirbystės instituto mokslo darbuose, atskiruose leidiniuose. Daug vertingų patarimų ir rekomendacijų paskelbta žurnaluose, populiariojoje literatūroje.
Habil. dr. Evaldas Armolaitis. „Nuo mažens mėgau sodą. Skatinamas savo mokytojo Railos, tėviškėje surinkau obelų ir kriaušių laukinukus, kuriuos pasodinęs į sodą vėliau paskiepijau kultūrinėmis veislėmis.“ Taip savo mokslinio kelio pradžią kažkada apibūdino mokslininkas. Vėliau (1950 m.), baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir pradėjęs dirbti Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje mokslinį darbą, tyrė vaismedžių formavimą, genėjimą, sodinimo atstumus, intensyvių sodų įveisimo galimybes, paliko gausių publikacijų.
Habil. dr. Jurgis Mačys. Jo darbų kryptis – daržovių selekcija ir sėklininkystė. Jis sukūrė 7 daržovių veisles: pomidorų – „Vytėnų didieji“ (1960 m.), „Ryčiai“ (1961 m.), „Nėris“ (1962 m.), „Žara“ (1960 m.); morkų – „Garduolė“ (1951 m.), „Šatrija“ (1959 m.), „Gausė“ (1957 m.), „Vytėnų nanto“ (1960 m.); burokėlių – „Vytėnų bordo“ (1960 m.), „Kamuoliniai“ (1967 m.), „Nevėžis“ (1964 m.). Paskelbė per 90 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių. Tai buvo vienas talentingiausių selekcininkų Lietuvoje.
Dr. Algimantas Kviklys – vėlesnės kartos mokslininkas. Prisimenu tą saulėtą 1991 m. rudens dieną. Tuomet su dr. A. Kvikliu vaikštinėjome po jo pasodintą ir ilgus metus tyrinėtą žemaūgį sodą. Tuomet keistokai atrodė vos už žmogų didesnės obelaitės, aplipusios obuoliukais. „Tas sodas – visas mano gyvenimas“, – tuomet prasitarė dr. A. Kviklys. Tada mažai kas tikėjo tokio sodo perspektyva Lietuvoje. Juolab, kad vienais metais užpuolė šalnos ir išvis imta manyti, jog reikia baigti šį eksperimentą. Tik dr. A. Kviklys manė kitaip: „Niekur nepasidėsim, teks taupiai naudoti žemę, intensyvinti sodininkystę“. Jis pirmasis Lietuvoje (ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje) įdiegė akiavimą priglaudimu, surengė akiavimo meistrų konkursą Lietuvoje ir Sąjungoje, įveisė devirusuotų obelų sodą. „Gaila tik, kad žmogaus gyvenimas toks trumpas“, – tarsi nujausdamas mirtį tuomet prasitarė dr. A. Kviklys ir pridūrė: „Aš laimingas, kad savo sodą galėsiu perduoti sūnui į patikimas rankas“. Tuomet sūnus Darius stažavosi Danijoje. Šiandien dr. D. Kviklys tęsia tėvo pradėtus darbus ir jau vaikščiodamas po išties žemaūgių sodų plantacijas, paplitusias ir Lietuvos sodininkystės ūkiuose, gali didžiuotis, kad šio reikalo pradininkas Lietuvoje buvo jo tėvas.
Dr. Marija Baranauskienė. Kas bent kartą lankėsi institute, tikrai buvo nuvestas į pačią kvapiausią jo vietą – dr. M. Baranauskienės prieskoninių augalų plantaciją (kolekcijoje per 40 rūšių). Mokslininkė ištyrė 400 veislių, daugino ir platino sėklas specializuotiems ūkiams ir individualiems augintojams. Sukūrė ridikėlių veislę „Kretingos pagerintieji“, svogūnų – „Lietuvos didieji“, „Babtų didieji“ (bendraautorė), paprikos – „Reda“, kalendros – „Raslė“. Su bendraautoriais išleido 20 knygų, paskelbė 500 mokslinių ir populiariųjų straipsnių.
Dr. Laimutė Petkevičienė. Jos darbai – polimerine plėvele dengtų šiltnamių racionalus naudojimas ir daržovių agrotechnika. Viena pirmųjų (1961 m.) respublikoje pradėjo tirti ankstyvųjų daržovių auginimą po laikinomis plėvelės dangomis. Ištyrė ir pateikė rekomendacijų daržovių auginimo ir agrotechnikos klausimais polietileniniuose šiltnamiuose. „Vytėnuose dirbau 34 metus. Tai buvo mano pirmoji ir vienintelė darbovietė. Pradėjusi dirbti, patekau į labai kvalifikuotų, mielai besidalijančių savo žiniomis ir patirtimi bendradarbių būrį. Man teko laimė dirbti su bendradarbiais bičiuliais.“
Šie dr. L. Petkevičienės žodžiai, ko gero, apibūdina tą ypatingą instituto atmosferą. Kaip tvirtina šiandieninis instituto direktorius dr. Č. Bobinas: „...dėl visko tariamės – ar tai būtų mokslinių tyrinėjimų nauja kryptis, ar naujos technikos pirkimas, ar naujos technologijos kūrimas. Džiugu, kad institute yra susiformavęs branduolys, keliantis idėjas, naujus sumanymus, telkiantis kolektyvą naujiems darbams.“ Direktorius prisimena, kaip jie iš Dotnuvos paviliojo du jaunus, talentingus mokslininkus, dabar jau habil. dr. Vidmantą Stanį ir habil. dr. Pavelą Duchovskį. Jie buvo pakviesti dirbti į institutą su šeimomis. Šiandien jie – garsūs mokslininkai, sukūrę savo mokyklas. Jie ne tik talentingi mokslininkai, bet ir puikūs strategai. Su jais svajota ir kurta Lietuvos mokslo vizija.
Taigi, institute visais laikais labai tikėta jaunimu. Tačiau, kad pritrauktum jaunimą į mokslus, nepakanka vien puikaus mokslininko pavyzdžio. Jaunas žmogus turi pamatyti ir naują mokslinių tyrimų įrangą, mažai kuo besiskiriančią nuo užsienio mokslo centrų. Tam instituto administracija taip pat skyrė ypač didelį dėmesį. Projektus remiant Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio ministerijoms įsigyta nemažai modernios įrangos, atnaujintos laboratorijos. Nemenki iššūkiai laukia jaunosios genetikos mokslininkų kartos. Šiandien pasaulyje sugebame išauginti ir tūkstančius kilometrų transportuoti vaisius ir daržoves, išlaikančius puikią išvaizdą. Tačiau tenka pripažinti, jog atvežtinis obuolys neprilygsta mūsiškajam antaniniui. Jo skonis salstelėjęs, suvienodėjęs. Kaip obuoliui grąžinti pirminį aromatą? Gerieji jo genai silpnesni, prastieji – agresyvūs, tad kaip tuos geruosius genus paskatinti atsiskleisti naujoje veislėje? „Genetika – didelis menas, ir čia mokslininkui išties nemažai darbo“, – mano dr. Č. Bobinas. Arba štai tiek aistrų keliantys modifikuoti produktai. Niekur nuo jų nesidėsime. Dr. Č. Bobino manymu, visuomenė pernelyg įbauginta. Mokslininkai suvokia, jog kito kelio nėra (net ir šiandien mes valgome mėsą, kuri jau nebėra tokia pati. Ji pakitusi keičiantis pašarams, o juose juk yra ir modifikuotų, kad ir sojos augalų). Svarbiausia – mokėti šį procesą valdyti. Modifikuotas produktas neturi laisvai patekti į aplinką, jis turi būti tyrinėjamas, sekamas. Juk augalai ir gamtoje kinta, tiesa, lėtai. Kodėl to kitimo reikėtų bijoti? Juk nuo to, kad augalas taps atsparus žiemos šalčiams, žmogui neturėtų būti blogiau? Žinoma, jei modifikuojant atsirastų nuodingų medžiagų, tokius produktus reikia uždrausti vartoti.
– Sodininkystė, – pripažįsta dr. Č. Bobinas, – nėra pigus verslas. Todėl čia labai svarbios žinios, naujos technologijos, naujos cheminės medžiagos, klimato stebėjimas ir prognozės. Mes negalime atsilikti nuo Europos šalių, turime žinoti, kas ten daroma, ir tas žinias pritaikyti Lietuvoje. Perdirbimo pramonei taip pat reikia naujų gaminių, ne vien tik sulčių ar raugintų agurkų. Europos rinkoje vis tvirtesnes pozicijas užima ekologiška, be konservantų produkcija. O ją kurti taip pat reikia įžvalgių, kūrybingų ir talentingų mokslininkų. O tokių Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute – ne vienas ir ne du. Tai vienas kitą palaikantis, bičiuliškas kolektyvas, turintis aiškią ateities viziją.
Gražina Kriščiukaitienė
|
