 Donato Surgailio ir mano kelias į matematiką prasidėjo pirmame kurse,
garsiojoje KPI (Kauno politechnikos instituto) grupėje. Apie šią grupę
įvairiomis progomis jau buvo nemažai kalbėta. Tačiau skaitytojui verta
trumpai priminti šį fenomeną. Juo labiau, kad ši grupė suvaidino svarbų
vaidmenį ne tik mudviejų su Donatu gyvenime, bet ir plėtojant Lietuvos
matematiką.
1960 m. visų aukštųjų mokyklų jaunuoliai, išskyrus KPI, buvo šaukiami į
kariuomenę ir dviejų metų muštras labai skaudžiai atsiliepdavo
tiksliesiems mokslams – matematikai, fizikai, chemijai, kuriuos
daugiausia rinkdavosi vaikinai. KPI veikė Karinė katedra, todėl
baigusiems studijas buvo suteikiamas leitenanto laipsnis. Taip vaikinai
išvengdavo karinės tarnybos. Manau, kad tiek Donato, tiek mano, kaip,
beje, ir daugelio vaikinų pasirinkimą studijuoti KPI lėmė būtent šis
faktorius. Protingi žmonės Lietuvoje suvokė karinės tarnybos daromą
žalą. Tarp jų buvo du rektoriai – KPI prof. K. Baršauskas ir VU prof.
J. Kubilius. Jie sutarė, kaip mokyti gabius jaunuolius matematikos ir
fizikos išvengiant jų tarnavimo kariuomenėje. Įgyvendinant šį planą
daug prisidėjo VU matematikas doc. H. Jasiūnas. 1962 ir 1963 m. buvo
suorganizuotos specialios KPI grupės: po vieną matematikų ir fizikų. Į
jas iš visų KPI fakultetų buvo surinkti geriausi linkę į tiksliuosius
mokslus studentai. Mus perkėlė į Vilnių, nors 4 metus (kol gavome
leitenanto laipsnį) formaliai buvome KPI Vilniaus filialo studentai.
Pagrindinės studijos vyko Vilniaus universitete, tuometiniame Fizikos
ir matematikos fakultete. Mokytis buvo nelengva (juk be pilno
matematikos fakulteto kurso, mes, kaip formalūs KPI studentai, ne taip
jau mažai išklausėme inžinerinių dalykų). Tačiau tai buvo išskirtinė
grupė, kurioje vyravo sveika konkurencija,darna, kūrybinga atmosfera.
Dar vienas įdomus faktas – po pirmojo kurso grupėje liko vien tik
vaikinai. Po antrojo kurso mus individualiai ėmė globoti Lietuvos
matematikų grandai akademikai B. Grigelionis, J. Kubilius ir V.
Statulevičius. Baigus studijas didžioji šios grupės dalis buvo
paskirstyta tarp VU, VISI (Vilniaus inžinierinio statybos instituto,
dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir MKI (Matematikos ir
kibernetikos instituto, dabar Matematikos ir informatikos institutas
(MII).
Taip Donatas pateko į aspirantūrą MKI pas akademiką B. Grigelionį,
kurio vadovaujamame skyriuje dirbo ilgus metus, o vėliau, akademikui
dėl amžiaus palikus vadovo postą, ir perėmė vadovavimą šiam skyriui.
Toliau, kaip mėgstama sakyti, buvo standartinis kelias į mokslo
aukštumas: 1970 m. apginama mokslų kandidato, o 1981 m. – mokslų
daktaro disertacijos, palaipsniui įgyjamas tarptautinis autoritetas.
Apgynęs kandidato disertaciją, jis keletą metų intensyviai ieškojo tolesnių tyrimų tematikos. Tuomet susipažino su garsiu rusų tikimybininku iš Maskvos R. Dobrušinu, kuris V. Statulevičiaus kvietimu dažnai lankydavosi Vilniuje. 1976–1980 m. bendravimas ir bendradarbiavimas su šiuo garsiu mokslininku turėjo didelės įtakos tolesnei Donato mokslinei veiklai, jo tyrimų krypčiai – ribinės teoremos stipriai priklausomiems atsitiktiniams dydžiams. Nuosekliai dirbdamas šioje srityje, jis tapo vienu geriausių pasaulyje ilgos atminties atsitiktinių procesų specialistu. Todėl Donatas kviečiamas skaityti kviestinių ir plenarinių pranešimų į daugelį tarptautinių konferencijų.
Vienas išskirtinių Donato mokslinės veiklos bruožų yra platus tarptautinis bendradarbiavimas. Iš dalies tai lėmė objektyvios sąlygos. Ilgą laiką dirbdamas moksliniame tiriamajame institute Donatas turėjo daugiau galimybių išvažiuoti dirbti į užsienį ne tik trumpoms savaitinėms komandiruotėms, bet ir ilgesniam laikui – nuo keleto mėnesių iki pusmečio ar net metų (mums, dirbantiems pedagoginį darbą, būdavo kur kas sunkiau suderinti dėstytojo darbą su ilgalaikėmis komandiruotėmis). Iš įspūdingo Donato bendraautorių sąrašo verta paminėti talentingą, bet tragiško likimo estų matematiką Taivo Araką, lenkų tikimybininką, nuo 1977 m. dirbantį JAV Janą Rosinskį, rusų tikimybininką S. Molčanovą, prancūzę Marie-Claude Viano, amerikietį Hira Koul, buvusį Donato aspirantą, jau daug metų dirbantį Anglijoje Liudą Giraitį. Su pastaraisiais dviem bendraautoriais Donatas įtemptai dirba prie baigiamos rengti spaudai monografijos. Bendradarbiaujant su tiek daug puikių specialistų, plėtėsi tyrimų ratas, apimdamas vis platesnius atsitiktinių procesų ir laukų teorijos aspektus.
Nesiplėsiu į platesnius mokslinių tyrimų aprašymus. Manau, kad daugeliui skaitytojų net ir populiarus mokslinių tyrimų atpasakojimas bus menkai suprantamas, o specialistui nedaug ką tepasakys – jam reikia tikslių formuluočių, tikslaus įvertinimo, kas padaryta, kokie sunkumai įveikti. Tik paminėsiu kelias plačias temas, kuriose Donatas išvarė gilią vagą ir paliko ryškius pėdsakus. Tai ilgalaikės atminties matematiniai modeliai ir tolimos priklausomybės procesų ribinės teoremos, statistinių parametrų įverčiai ir hipotezių tikrinimas, poligoniniai Markovo laukai, Burgeso lygties statistinių sprendinių asimptotika.
Apie habilituoto daktaro, profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos nario korespondento Donato Surgailio pripažinimą Lietuvoje ir pasaulyje liudija dvi Nacionalinės premijos, įspūdingas žurnalų, kuriuose jis spausdino (ir spausdina) savo mokslinius straipsnius, konferencijų, kuriose skaitė kviestinius pranešimus, sąrašas, darbas tarptautinių žurnalų redkolegijose.
Keli potėpiai ir apie jo žmogiškąjį portretą
Kaip minėjau, mūsų su Donatu kelias į matematiką prasidėjo studijuojant KPI grupėje, kurioje nuo pat pirmųjų metų tvyrojo konkurencijos ir lyderiavimo dvasia. Ne tik moksle, bet ir kitose srityse. Pamenu vėliau, kai jau dėsčiau VU, vienas istorinio materializmo (buvo toks kursas) dėstytojas, pasakojo: jei per seminarus kitose grupėse reikėdavo skirti pasisakančius, tai mūsų grupę buvo net sunku suvaldyti. Perrėkdami vienas kitą, stengdavomės įrodinėti savo tiesas, kurios, kaip vėliau pasirodė, buvo ne visada tiesos. Tas pats būdavo ir filosofijos seminaruose. Gal todėl vienas iš mūsų grupės, Evaldas Nekrašas, baigęs matematikos studijas, pasirinko filosofo kelią. Dabar jis taip pat yra LMA narys korespondentas.
Konkurencija ir lenktyniavimas tęsėsi ir ginant disertacijas. Iš pradžių man sekėsi geriau (pirmasis iš KPI grupės apgyniau ir kandidato, ir daktaro disertacijas ir net buvau oponentas Donatui ginant daktaro disertaciją). 1990 m. Mokslų akademijos nariais korespondentais buvome išrinkti kartu. Tačiau pastaraisiais metais publikacijų skaičiumi Donatas mane jau ir lenkia. Bet svarbiausia, ši sveika konkurencija netrukdo mums nei rašant bendrus straipsnius, nei mūsų draugystei. Jau daug metų beveik kiekvieną savaitgalį trys šeimos lankome teatrus, koncertus, kinus, užsukame ir į kavinę.
Galima būtų dar daug pasakoti apie įdomią ir spalvingą sukaktuvininko asmenybę, tačiau viskam yra saikas, be to, reikia kai ką palikti ir kitiems Donato jubiliejams, kurių dar bus daug ir gražių.
Būk ir toliau taip atsidavęs mokslui, jautrus ir tolerantiškas draugams ir kolegoms, garsink Lietuvos vardą pasaulyje, džiaukis visomis gyvenimo spalvomis!
Prof. habil. dr. Vygantas Paulauskas
|
