Kas šiandien labiausia jaudina Lietuvos mokslų akademijos žmones? Štai MA n. k. Viktorija Daujotytė-Pakerienė sako, jog dabar: „Deja, į akademijos nuomonę retai tereaguojama. Kodėl taip yra? Esame valdomi valdininkų. Kuo valstybė jaunesnė, tuo jos valdininkija agresyvesnė, nelinkusi atsižvelgti į kitų nuomones. Valdininkai nenori pripažinti autoritetų. Juk autoritetas neturi valdžios. O jei neturi valdžios, neturi ir galios. Galia valdininkų rankose. Nematyti, kad greitai galėtų būti kitaip. Antagonizmas tarp veikiančios laikinos valdžios būdo ir to, kas turi tik asmens autoritetą, yra neišvengiamas. Bet kai autoritetai sunyksta, nykuma uždengia visus gyvenimo plotus, bet pirmiausia mokslą ir kultūrą.“

Jubiliejaus proga nenorėčiau kalbėti minorine gaida. Tačiau, matyt, kiekvienas laikmetis yra savaip sudėtingas ir mokslo žmogui dažnai nieko kito nelieka, kaip atkakliai dirbti savo darbus ir nepaliaujamai kartoti savąją tiesą esminiais valstybės gyvenimo, ekonomikos, ekologijos, energetikos ir kitais klausimais, kol pagaliau jis bus išgirstas. Nemanau, kad Lietuvos mokslų akademijos per tuos dešimtmečius nueitas kelias buvo paprastas ir aiškus, nors niekas nenuginčys fakto, jog mūsų mokslininkų elito indėlis į šalies raidą – mokslą, kultūrą, ekonomiką, tarptautinį pripažinimą ir pagaliau šalies laisvės siekį – nenuginčijamas. Tad nors trumpai pažvelkime į tuos Lietuvos mokslų akademijos praeities metus.

Ilgus šimtmečius brandinta viltis įkurti Lietuvoje Mokslų akademiją įsikūnijo tik praradus valstybingumą, siaučiant karo audroms. Panaši padėtis buvo ir 1773 m., kai Vilniaus universiteto mokslo šviesuoliai, suburti garsaus Europoje astronomo M. Počobuto, ėmėsi iniciatyvos kurti Vilniaus mokslų akademiją. Tik ir tuomet siautė karo audros, tad šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. Vėliau sekė universiteto reorganizacija (jam buvo suteiktas Imperatoriškojo universiteto vardas), o 1831 m. už dėstytojų ir studentų dalyvavimą sukilime po metų universitetas uždarytas. Dalis universiteto žmonių buvo represuoti ir perkelti gyventi į Rusijos platybes, kiti išvyko dirbti ar mokytis svetur. Idėja buvo visiškai numarinta. Tik pradėjus plisti tautinio atgimimo mintims, imta rūpintis krašte atkurti aktyvią mokslinę veiklą. 1905 m. rugsėjį J. Basanavičius surengė žymių inteligentijos atstovų pasitarimą. Jame buvo nuspręsta įsteigti Lietuvių mokslo draugiją. Steigiamasis šios organizacijos susirinkimas įvyko 1907 m. kovo 25 d. Jame J. Basanavičius buvo išrinktas jos pirmininku. Draugijos įstatuose buvo numatyta organizuoti įvairių sričių mokslinius tyrimus, skleisti mokslo žinias, imtis leidybos veiklos. Šie uždaviniai jau buvo artimi šiuolaikinių mokslų akademijų tikslams. Draugija kurį laiką buvo lituanistinių tyrinėjimų centras. Jos narių moksliniai tyrimai buvo spausdinami tęstiniame leidinyje „Lietuvių tauta“. Tačiau Vilniaus kraštas vėl buvo okupuotas, šį kartą lenkų, todėl draugijos veiklą imta riboti, o prieš Antrąjį pasaulinį karą ji ir visai sustabdyta. Po Pirmojo pasaulinio karo mokslinė veikla vėl ėmė koncentruotis aukštosiose mokyklose. 1919 m. Lenkijos vyriausybė atkūrė Vilniaus universitetą, pavadindama jį Stepono Batoro vardu. Tačiau okupavus Vilnių, daugelis specialistų, norėjusių dirbti mokslo bei mokymo srityje Lietuvos naudai, pasitraukė į Kauną ir čia kartu su kitais mokslo darbuotojais 1920 m. įsteigė Aukštuosius kursus – būsimojo Kauno universiteto pirmtaką. Lietuvos universitetas čia pradėjo veikti 1922 m. 1930 m. jis pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu. 1940 m. metų pradžioje Lietuvoje jau buvo 14 mokslo įstaigų, kuriose dirbo per 600 mokslo darbuotojų.

Tik ką susikūrusioje jaunoje valstybėje aukštojo mokslo įstaigų plėtra, vis gausėjantis mokslininkų būrys vėl įžiebė Mokslų akademijos idėją. 1922 m. Kaune įvyko Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigiamasis susirinkimas. Jos nariai aktyviai ruošė ir leido pasaulinę literatūrą. Šios akademijos pirmininkais buvo išrinkti to meto šviesuoliai J. Skvireckas, A. Jakštas (A. Dambrauskas), S. Šalkauskis.
1928 m. grupė Kauno universiteto profesorių parengė aukščiausios mokslo ir kultūros įstaigos – Mokslų akademijos Statutą. Akademijos kryptis buvo spręsti humanitarinių, gamtos, technikos ir kultūros mokslų problemas. 1933 m. parengti nuostatai Lietuvos tyrimų institutui steigti. Tai buvo siauresnis MA Statuto variantas. 1935 m. Vyriausybei buvo įteiktas memorandumas dėl šio instituto, pavadinto Lituanistikos institutu, įkūrimo. Tačiau Vyriausybės pritarimo nesulaukta. Tik 1938 m. spalio 4 d. buvo patvirtintas kiek pakoreguotas šio instituto Statutas. Jis pradėjo veikti kitų metų vasario 1 d. Institute buvo įkurti 4 skyriai: lietuvių kalbos, lietuvių kalbos žodyno redakcija, istorijos, lietuvių tautosakos. Instituto steigimo iniciatorių manymu, mokslinių tyrimų spektras jame turėjo plėstis, o institutas išaugti į įvairių šakų mokslinius tyrimus atliekančią mokslų akademiją. Instituto vadovai dažnai keitėsi. Jam vadovavo K. Vasiliūnas, M. Biržiška, V. Krėvė-Mickevičius.
1940 m. pabaigoje Lituanistikos institutas buvo perkeltas į Vilnių. Jam atiteko Vrublevskių biblioteka, Lietuvių mokslo draugijos, „Ryto“ draugijos, Gudų mokslo draugijos, Vilniaus (lenkų) mokslo bičiulių draugijos, žydų IVO instituto bei kitų nacionalinių draugijų archyvai, bibliotekos ir muziejus.

Lituanistikos instituto iniciatyva 1940 m. pabaigoje akademijos statuto projektas buvo atnaujintas ir kiek pritaikytas prie naujos, sovietų valdžios reikalavimų. Lietuvos mokslų akademijos Statuto projektą parengė V. Krėvė-Mickevičius, M. Biržiška, A. Rimka, P. Skardžius, M. Romeris.

Taigi per šimtmečius tiek kartų bandyta įkurti Lietuvos mokslų akademija, skirtingomis epochomis vis kitaip įsivaizduojama, atsiremdama į Lietuvos mokslo draugiją, Kauno universitetą ir Lituanistikos institutą, pagaliau artėjo prie finišo. Reikėjo skubėti, nes bolševikų valdžiai nekėlė susižavėjimo Lituanistikos instituto veikla, tiek išskirtinio dėmesio skirianti savo krašto kultūrai. Pagal jų supratimą toks išskirtinis dėmesys gali nuvesti tik į pavojingą nacionalizmą, todėl šalies mokslo elito dėmesys turi būti išskaidytas į universalų mokslo centrą.

Vyriausybės nutarimu Lietuvos mokslų akademija buvo įsteigta 1941 m. sausio 16 d. Tarp svarbiausių veiklos uždavinių buvo nurodyta padėti išaiškinti ir panaudoti gamtos turtus ir leista tirti lietuvių tautos istorinę ir kultūrinę praeitį, tuo siekiant į savo pusę palenkti dalį šalies inteligentijos. Akademija taip pat buvo įpareigota nagrinėti aktualius socializmo kūrimo klausimus...

Vyriausybei pateikto Statuto derinimas vyko sunkiai, kol galų gale 1941 m. kovo 10 d. jis buvo patvirtintas. Jame buvo numatyti 3 mokslo skyriai: Humanitarinių, Socialinių ekonominių, Gamtos tyrimo, matematikos ir technikos mokslų. Mokslų skyriams buvo suteiktas didelis savarankiškumas: jie galėjo steigti mokslinius institutus ir kitas mokslui reikalingas įstaigas bei tarnybas.

Organizacinis komitetas, kurį sudarė V. Krėvė-Mickevičius (pirmininkas), nariai A. Venclova, M. Biržiška, A. Rimka, A. Purėnas, V. Kuzma ir S. Kolupaila, sudarė 25 kandidatų į MA tikruosius narius sąrašą ir pateikė jį Vyriausybei. Čia sąrašas buvo kruopščiai patikrintas, kad į šią elitinę mokslo instituciją nepakliūtų ideologiškai nepatikimų mokslininkų. Pirmiausia jie nepritarė kandidatams, anksčiau dalyvavusiems partijų (nors ir kairiųjų) veikloje, nepriklausomos Lietuvos ūkio plėtros teoretikams, Europos mokslų šalininkams ir pan. Iš sąrašo buvo išbraukti J. Bulavas, V. Jurgutis, S. Kairys, L. Karsavinas, M. Romeris, P. Šalčius ir kt. Tik 1941 m. balandžio 9 d. buvo patvirtintas pakoreguotas Lietuvos MA tikrųjų narių sąrašas. Tų pačių metų balandžio 18 d. įvyko pirmasis MA visuotinis narių susirinkimas. Pirmuoju Lietuvos MA prezidentu slaptu balsavimu buvo išrinktas V. Krėvė-Mickevičius, o viceprezidentu A. Purėnas.

Sudarius pagrindines MA grandis, pradėta organizuoti mokslo įstaigas. Geriausiai reikalai klostėsi Humanitarinių mokslų skyriuje, į kurio sudėtį buvo įjungtas buvęs Lituanistikos institutas. Iš instituto Lietuvių kalbos skyriaus buvo sudarytas Lietuvių kalbos institutas (direktorius P. Skardžius), iš Lietuvių tautosakos skyriaus ir Lietuvių mokslo draugijos etnografinės dalies – Etnologijos institutas (direktorius P. Bugailiškis), iš Lietuvos istorijos skyriaus – Istorijos institutas (direktorius K. Jablonskis). Buvo sukurtas Lietuvių literatūros institutas (direktorius V. Mykolaitis-Putinas). Birželio 11 d. buvo įsteigti Chemijos, Geologijos ir geografijos, Biologijos ir Eksperimentinės medicinos institutai. Tuo metu buvo intensyviai komplektuojama MA centrinė biblioteka. Mokslų akademijoje ir jai priskirtose kultūros įstaigose jau dirbo apie 180 darbuotojų.

Praėjus beveik metams nuo MA įsteigimo jos vadovai taip įvertino šį įvykį: „Lietuvos mokslų akademijos apibūdinimas ir svarbesnių jos darbų bei uždavinių sužymėjimas vaizdžiai rodo, kad tai yra grynai lituanistinė mokslo įstaiga, kuriai terūpi šio krašto praeitis ir dabarties studijos be ypatingo ryšio su bolševikiniu režimu...“.

Tačiau šį intensyvų MA organizacinį darbą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Kaune buvo suformuota Laikinoji vyriausybė. Bet hitlerinė okupacija nežadėjo nieko gera. Liepos mėnesį, kai buvo pertvarkomas MA Statutas, MA prezidento pareigas ėjo M. Biržiška ir V. Krėvė-Mickevičius. Statutas su atitinkamais papildymais buvo patvirtintas rugpjūčio 8 d. Vykdant Statuto reikalavimą, visi svarbesni MA nutarimai įsigalioja, kai juos patvirtina švietimo tarėjas. Taip praktinės reikšmės nustojo daugelis Statuto skyrių ir straipsnių. Tuo būdu MA vadovas į darbą savarankiškai galėjo priimti tik techninius darbuotojus, o teisę spręsti institutų vadovybės ir kitų atsakingų darbuotojų priėmimą į darbą galėjo lemti tik švietimo tarėjo žodis. Rinkimų rezultatai būdavo niekiniai, jei jų nepatvirtindavo okupantų atstovas.

Vokiečių okupacijos metais MA finansavimas buvo labai prastas. Okupacinė valdžia reikalavo, kad MA nagrinėtų jiems svarbias karines, ūkines bei ideologines temas. To nesulaukę mažino finansavimą. 1943–1944 m. siūlė išvis nutraukti temas, susijusias su lietuvių kalba, literatūra, istorija. Daugeliui darbuotojų, ypač vadovaujantiems, nuo 1942 m. pavasario buvo nemokamos algos. Tačiau jie toliau dirbo savo darbą. 1942 m. sausio 1 d. MA buvo 133 darbuotojai, tų metų pabaigoje – 94, o 1944 m. – 60. Darbuotojų skaičius mažėjo ir dėl jų persekiojimų bei represijų, ypač nuo 1943 m. kovo 17 d., kai buvo uždarytos visos Lietuvos aukštosios mokyklos.

Lietuvos MA formaliai nebuvo uždaryta, bet represijų rykštę pajuto skaudžiai. Į Štuthofą buvo išvežtas MA pirmininkas V. Jurgutis. Daugelis MA darbuotojų pasiaukodami gelbėjo bei slėpė nuo išgrobstymo akademijos turtą, nacionalines vertybes. Bibliotekininkui V. Tumėnui ir kai kuriems kitiems tai kainavo gyvybę.

Lietuvos MA veikla hitlerinės okupacijos metais ilgą laiką buvo ignoruojama ir nutylima. Iš tikrųjų tai buvo reikšmingas etapas akademijos istorijoje. Tais metais nemažai padaryta rengiant spaudai Didįjį lietuvių kalbos žodyną bei Lietuvos bibliografijos tomus, lietuvių tautosakos ir archyvinių dokumentų rinkinius. Buvo tvarkoma ankstesnių archeologinių tyrinėjimų medžiaga, organizuojamos geologinės ekspedicijos.

Šis laikotarpis tarsi sujungia ankstesnįjį ir vėlesnįjį MA veiklos etapus. Vokiečių okupacijos laikų 9 MA nariai vėliau tapo MA tikraisiais nariais bei nariais korespondentais, MA įstaigose dirbo tie patys mokslo darbuotojai.

Frontui pasistūmėjus į Vakarus iš Maskvos sugrįžusi LSSR Liaudies Komisarų Taryba 1945 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą atnaujinti MA veiklą. Organizacinis komitetas: J. Matulis (pirmininkas), J. Bulavas ir J. Žiugžda.

MA Centrinės bibliotekos patalpose įsikūręs Komitetas nedelsiant pradėjo veiklą. Pirmiausia buvo imtasi remontuoti ir atstatyti išlikusias MA patalpas bei ieškoti išlikusio turto, mokslo bei kultūrinių vertybių. Buvo pradėta kurti MA struktūros, institutų tinklo bei pagrindinių veiklos krypčių projektus. Visa tai turėjo atsispindėti naujame (trečiajame) MA Statute, nes pirmojo MA Statuto nuostatos nebeatitiko sugriežtintų ideologinių reikalavimų bei karo sugriauto ūkio sąlygų. Reikėjo plėsti taikomuosius mokslus.

Naujas Statutas buvo patvirtintas 1945 m. balandžio 14 d. Atkuriamoje akademijoje buvo numatyti 2 mokslo skyriai. Matematikos, gamtos ir taikomųjų mokslų skyriuje nutarta atkurti bei įkurti 5 institutus: Chemijos ir cheminės technologijos, Biologijos, Geologijos ir geografijos, Eksperimentinės medicinos, Žemės ūkio. Visuomenės mokslų skyriuje nuspręsta atkurti Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos, Ekonomikos, Teisės institutus. Taip pat buvo nustatytas Mokslų akademijos narių skaičius – 15 tikrųjų narių ir 20 narių korespondentų. Akademijai buvo paskirti 306 etatai. Taip atsirado realios galimybės organizuoti institutų veiklą. Paskirstyti etatai. Tik keliems institutams teko daugiau nei po 10–12 etatų. Institutų direktoriais tapo V. Mykolaitis-Putinas, J. Balčikonis, P. Bugailiškis, D. Budrys, J. Bulavas, T. Ivanauskas, V. Girdzijauskas, K. Daukšas, K. Beliukas, V. Vazalinskas. MA Centrinės bibliotekos direktoriumi buvo paskirtas J. Jurginis.

Trečią kartą valdžiai padedant buvo suformuotas Lietuvos MA branduolys. Mokslų akademijų istorijoje turbūt mažai rasime tokių atvejų, kai pagal valdžios įgeidžius buvo formaliai keliskart iš naujo steigiama ta pati institucija. Kategoriškai buvo pasielgta su 5 pasitraukusiais į Vakarus 1941 m. MA nariais (M. Biržiška, V. Krėve-Mickevičiumi ir kt.). Specialiu Vyriausybės potvarkiu jų elgesys buvo pasmerktas ir iš jų atimti Lietuvos MA akademikų vardai. 1946 m. vasario 20–23 d. įvyko pirmoji atkuriamos MA visuotinio susirinkimo sesija. Joje prezidentu buvo išrinktas J. Matulis, kuris šias pareigas ėjo 1946–1984 m., o toliau iki 1992 m. MA prezidentu buvo J. Požela.

Pirmajame MA veiklos etape (apimančiame 18 pokario metų) MA tyrimai turėjo aprėpti visus krašto ūkio ir kultūros poreikius, o nuo 1956 m. pradėta mažinti taikomųjų mokslų apimtį, kai kurie MA įkurti institutai buvo perduoti atitinkamoms administracinėms žinyboms bei organizacijoms. Antrajame etape (trukusiame beveik tris dešimtmečius) dėmesys buvo sutelktas į teorinius gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus. Tačiau padidėjus taikomųjų tyrimų paklausai, vėl buvo grįžta prie mokslo rezultatų diegimo į praktiką. Pastebimai sustiprėjo mokslinių tyrimų materialinė-techninė bazė. Mokslų akademija tapo valstybine mokslą valdančia organizacija.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje MA aktyviai įsitraukė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Čia buvo sumanytas ir rengiamas naujas šalies Konstitucijos projektas, išvados apie Molotovo-Ribentropo pakto esmę ir pasekmių teisėtumą bei kiti dokumentai.

Žvelgiant į Lietuvos MA istorijos vingius, vertėtų prisiminti ir tai, jog akademijoje sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo išlaikyta lietuviška atmosfera. MA vadovybė per tuos metus sugebėjo išlaikyti stiprų spaudimą internacionalizuoti mokslinius kolektyvus, skelbti tyrimų rezultatus ir tvarkyti raštvedybą ne lietuvių, o rusų kalba.

Autoritetingo ir stambaus tautiško mokslo ir kultūros centro buvimas padėjo sparčiau ugdyti nacionalinius mokslo kadrus, giliau nagrinėti lituanistikos problemas, stiprinti tautinį mentalitetą. Mokslų akademija kai kuriems persekiojamiems ir iš darbo atleistiems mokslininkams tapdavo patikimu prieglobsčiu, kur jie galėdavo toliau dirbti.

Kokias mokslo kryptis tuo metu plėtojo MA? Tai tikimybių teorija ir matematinė statistika; kibernetikos matematinės problemos ir techninė kibernetika; teorinė atomų ir molekulių spektroskopija; puslaidininkių fizika; aukštų temperatūrų šiluminė fizika; metalų ir lydinių elektrolitinio išskyrimo teorijos ir metodų tyrimas; biologiniai augalininkystės ir gyvulininkystės produktyvumo didinimo pagrindai; Lietuvos gamybinės jėgos; lietuvių tautos istorija, kalba ir literatūra.

MA augimo tempai buvo gana įspūdingi. 1956 m.  buvo įkurtas Fizikos ir matematikos institutas, 1967 m. buvo įkurti nauji Biochemijos ir Puslaidininkių fizikos institutai, o Energetikos ir elektrotechnikos institutas, jį kiek pertvarkius, pavadintas Fizikinių-techninių energetikos problemų institutu ir kuriami kiti institutai. Žvelgiant į to meto mokslo finansavimą, matome, jog sparčiai augo ūkiskaitinė tematika. 1965 m. ūkiskaitinės lėšos sudarė apie 6 % MA finansavimo, o 1975 m. jau 22 %, 1985 m. 44 %, 1990 m. 49,8 %.

Aptariamu laikotarpiu buvo sukurtos bei išugdytos originalios mokslinės mokyklos, įgijusios platų pripažinimą šalyje ir užsienyje. Tai tikimybinė skaičių teorija (vadovas J. Kubilius), tikimybių teorijos ribinės teoremos ir matematinė statistika (V. Statulevičius), teorinė atomų ir molekulių spektroskopija (A. Jucys), puslaidininkių fizika (J. Požela, J. Viščakas), šiluminė fizika (A. Žukauskas), teorinė ir taikomoji galvanotechnika (J. Matulis, R. Višomirskis), faunistika (T. Ivanauskas), eksperimentinė biologija ir parazitologija (P. B. Šivickis, V. Kontrimavičius), ūkio planavimas (R. Rajeckas, K. Meškauskas). Tarptautinį pripažinimą įgijo ne tik šie originalių mokyklų ir krypčių vadovai, bet ir daugelis jų bendradarbių bei mokinių.

Daugiausia darbuotojų akademijoje dirbo 1989 m. – 5730, iš jų 2026 mokslininkai. 1941–1990 m. akademija įsteigė 25 savarankiškus mokslinio tyrimo institutus (neskaitant atkurtų ir reorganizuotų pakeičiant pavadinimus), 2 savarankiškas įstaigas (MA biblioteką, Kauno botanikos sodą), katedras, daug socialinių bei gamybinių objektų.

Visi prisimena, jog būtent MA salėje gimė Sąjūdis, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę naujai parengtas MA Statutas buvo patvirtintas 1990 m. gegužės 23 d. MA visuotinio susirinkimo sesijos metu. Pagal jį vėliau buvo išrinkta 10 akademikų, 21 narys korespondentas ir 4 pirmieji užsienio nariai. Kitais metais MA buvo papildyta naujos kategorijos nariais – nariais ekspertais. Jų buvo išrinkta 40.

Siekiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, MA prezidiumas ir Sąjūdžio vadovybė puikiai bendradarbiavo. Tačiau vėliau Sąjūdyje prasidėjo nesutarimai dėl viršenybės bei veiklos metodų. Tuo metu ypač arogantiškai buvo elgiamasi su Mokslų akademija. Neslėpta tikslo ją išvaikyti kaip sovietinės epochos darinį. Pasirodė šmeižikiški straipsniai prieš akademiją, labiausiai nusipelniusius jos žmones. Buvo trukdoma vykdyti statutines funkcijas (pvz., narių rinkimus) ir t. t. „Raganų medžioklės“ laikotarpis pareikalavo daug ištvermės ir pastangų, kad ši Lietuvos mokslo institucija būtų išsaugota. Tuometinę padėtį 1991 m. MA ataskaitos įžangoje taikliai apibūdino MA prezidentas J. Požela: „Mokslų akademijos statutiniams reikalavimams vykdyti, jos autonomiškai ir savarankiškai veiklai 1991 m. trukdė susikūręs biurokratinis aparatas ir kai kurios visuomeninės organizacijos, dėjusios daug pastangų diskredituoti mokslininkus, izoliuoti akademijos poveikį moksliniams institutams. Tie trukdymai sulėtino Mokslų akademijos mokslinio darbo efektyvumą...“.

Mokslo ir studijų įstatymas priimtas 1991 m. vasario 12 d. įtvirtino naują akademijos statusą. Jis nesuteikė akademijai mokslo valdymo funkcijų ir atskyrė nuo jos mokslo įstaigas bei pagrindinę dalį sukurtos infrastruktūros.

Likvidavus MA mokslo įstaigų sistemą, MA institutai tapo valstybinėmis įstaigomis, o pati akademija Mokslo ir studijų įstatyme apibūdinama taip: „Lietuvos mokslų akademija yra valstybės remiama institucija, jungianti žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Lietuvos mokslų akademija veikia pagal savo Statutą, kurį priima ir keičia Mokslų akademijos Visuotinis susirinkimas, o tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas“. 1992 m. balandžio mėn. įvyko LMA vadovybės rinkimai. MA prezidentu buvo išrinktas B. Juodka. Viceprezidentu tapo E. Vilkas, MA moksliniu sekretoriumi A. Šileika (jie buvo perrinkti ir 1997 m.). Atnaujintas MA prezidiumas ieškojo naujų veiklos formų. Ypač aktyviai buvo plėtojami tarptautiniai ryšiai su Europos mokslų akademijomis, intensyvinama MA narių ekspertinė veikla, sudaromos bendradarbiavimo sutartys su šalies aukštosiomis mokyklomis ir buvusiais MA institutais, pertvarkoma leidybinė veikla ir kt. Naujas MA Statutas patvirtintas 1993 m. birželio 22 d. Jame numatyta, jog akademija gali turėti 40 tikrųjų narių (akademikų), iki 60 narių korespondentų ir iki 50 narių ekspertų. Užsienio narių skaičius neribojamas. Ekspertizės tapo viena svarbiausių MA veiklos sričių. Tai įvairaus lygio ir atsakomybės darbai: programų bei mokslo darbų, didelių ekspertinių studijų ir atsakingų rekomendacijų vertinimas, mokslo institucijų atliekamų tyrimų lygio nustatymas. 1999 m. MA nariai vykdė 230 temų tyrimus, iš jų per 90 pagal tarptautines programas. Jie dalyvavo INCO-COPERNICUS, TEMPUS, PHARE, ES 5BP, NATO ir kituose projektuose. MA viena ar su kitomis mokslo draugijomis bei kitomis mokslo institucijomis leidžia per 20 mokslinių žurnalų. Įspūdinga MA narių publikacijų statistika. MA nariai kasmet išleidžia 60–70 monografijų, vadovėlių bei žodynų (vieni ar su bendraautoriais), paskelbia apie 600 mokslinių straipsnių. Plečiami tarptautiniai ryšiai, rengiamos šalies ir tarptautinės mokslinės konferencijos. MA iniciatyva 1993 m. vėl imtos teikti Lietuvos mokslo premijos. Šiuo metu MA organizuoja Lietuvos mokslo premijų komisijos darbą, MA prezidentas yra šios komisijos pirmininkas, o MA mokslinis sekretorius – komisijos mokslinis sekretorius. Įsteigta 16 vardinių MA premijų: Kazimiero Baršausko (elektronika, elektrotechnika); Povilo Brazdžiūno (eksperimentinė fizika), Kazimiero Būgos (kalbotyra) ir kt.

Nuo 2003 m. iki 2009 m. LMA prezidento pareigas ėjo Z. R. Rudzikas. Pakoreguotas Mokslo ir studijų įstatymas paskatino MA keistis. Būtina narystės pertvarka, nauja veikla, didinanti akademijos vaidmenį ir prestižą visuomenėje. 2009 m. gruodžio 22 d. MA sesijoje buvo pristatytas naujas LMA Statuto projektas. Teko priimti akademijai skaudžius sprendimus – likviduoti Ekonomikos institutą bei Tarptautinio mokslinės kultūros centro Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyrių, nors pastarojo funkcijas ir įsipareigojo perimti MA.

MA narių supratimu ir šiandien visų mokslo akademijų misija yra, sutelkus iškiliausius mokslininkus, imtis iniciatyvų, kurios stiprintų krašto gerovę, prisidėtų prie mokslo, ekonominės, socialinės ir kultūrinės pažangos. Kita svarbi veiklos sritis – visokeriopai skatinti talentingus mokslininkus ir mokslinius tyrimus. Laikai, kai Lietuvos MA apie save būrė mokslo institutus ir vadovavo jų veiklai – praeitis. Šių dienų akademijos nariai mokslinius tyrimus atlieka savarankiškuose universitetuose ir institutuose. Tačiau tai nereiškia, kad akademija negali turėti įtakos šalies mokslo politikai ir raidai. MA nuo 2004 m. koordinuoja šalies mokslininkų bendradarbiavimą su Europos branduolinių tyrimų organizacija, remia jaunųjų tyrėjų dalyvavimą Nobelio laureatų susitikimuose, nuo 2010 m. konkurso būdu skiria 15 metinių stipendijų šalies jauniesiems mokslininkams.

Trečia akademijos veikla – ekspertinė ir patariamoji. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai akivaizdi ir bene svarbiausia akademijos funkcija, joje slypi rimti iššūkiai nepriklausomai ir objektyviai mokslo prigimčiai: svarbu niekada nepažeisti pusiausvyros tarp akademinės laisvės ir atsakomybės. Pradėdami aštuntąjį savo gyvavimo dešimtmetį tikimės, jog jis bus kūrybingas, gausus prasmingų darbų ir naujų idėjų.

Lietuvos MA prezidentas akad. Valdemaras Razumas