Šių metų birželio pradžioje keleiviai, apsilankę Vilniaus geležinkelio stotyje, buvo maloniai nustebinti. Prie durų ir laiptų, vedančių į Keleivių rūmų antrąjį aukštą, juos pasitiko užrašas „Geležinkelių muziejus“ su pūškuojančio garvežio emblema. Juo ypač susidomėjo tranzitu vykstantys žmonės ir tie, kuriems tenka keletą valandų palūkėti iki savojo traukinio. Vadinasi, nuobodžiauti neteks. Tuo labiau kad muziejus atveria duris lankytojams nuo pat ryto, o 2,50 Lt bilieto kaina, galima sakyti, yra simbolinė.

Kas apsilankė, neslepia susižavėjimo. Savo akimis pamatyti unikalius eksponatus, maketus, fotografijas, archyvų dokumentus, liudijančius jau daugiau nei 150 metų skaičiuojančią mūsų geležinkelio istoriją – vadinasi, praturtinti savo žinių akiratį, prasmingai praleisti laiką. Atsirado pirmieji įrašai su padėka šio unikalaus muziejaus kūrėjams.

Muziejus nenukrito iš dangaus. Jo ekspozicijoms kurti, gausinti bei sisteminti prireikė žmonių pasišventimo ir kruopštaus darbo dešimtmečių. Užuomazgos siekia daugiau nei pusės šimtmečio laikotarpį, kai po Antrojo pasaulinio karo tuometinis Pabaltijo geležinkelio Vilniaus apygardos viršininkas Georgijus ŽEMAITIS – muziejaus sumanytojas bei įkūrėjas – pateikė savo paties surinktus pirmuosius eksponatus. Jiems buvo skirtas nedidelis kabinetas tuose pačiuose geležinkelio Vilniaus apygardos rūmuose Mindaugo–Basanavičiaus gatvių sankryžoje.

Oficialia muziejaus įsteigimo data laikomi 1966-ieji metai. Eksponatams tapo ankšta vieninteliame kabinete. Kiekvienas naujai atėjęs Lietuvos geležinkelių žinybos vadovas stengėsi, kad muziejus būtų išsaugotas ir praturtintas naujais eksponatais, kuriems prisireikė vis didesnio ploto. Georgijaus Žemaičio tradicijas tęsė pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos geležinkelių valdybos viršininkas Alfonsas KLIORĖ, pirmasis Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS, dabartinis AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Stasys DAILYDKA bei jo pavaduotojas Infrastruktūros direkcijos vadovas Albinas RAGAUSKIS.

1998 m. „Lietuvos geležinkelių“ administracija suteikė Geležinkelių muziejui naujas patalpas Mindaugo gatvėje. Tikslas – kad muziejus galėtų bent kiek plačiau išskleisti savo ekspozicijas, taptų labiau atviras, prieinamas visuomenei.

Dabartiniu metu tiesiogiai muziejaus reikalais rūpinasi ir visą reikiamą paramą jam teikia AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“.

Prieš dvejus metus, 2009-aisiais, kai su „Vilniaus geležinkelių infrastruktūros“ direktoriumi Jonu Puluikiu ruošėme interviu apie įmonės veiklą „Mokslo ir technikos“ žurnalui, vadovas tarp kitų rūpesčių bei ateities planų prisiminė ir muziejaus problemą. Mat pastatas, esantis Mindaugo gatvėje nr. 15, buvo pasirinktas, kaip sakoma, tik iš bėdos, nes jis neatitiko visų muziejaus patalpoms keliamų griežtų reikalavimų. Dėl per mažo ploto daugelis įdomių eksponatų buvo laikomi saugykloje, neprieinami lankytojams.

– Yra numatyta ideali vieta, kur muziejus galės tvirtai ir patikimai įsikurti po visų priverstinių klajonių, – sakė Jonas Puluikis. – Tai dabar esančios tuščios patalpos Vilniaus geležinkelio stoties Keleivių rūmų antrajame aukšte.

Gautas AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovybės pritarimas. Tačiau prireiks ir didelių pastangų, ir lėšų, ir laiko. Muziejus – ne standartinė įstaiga. Reikia atitinkamai paruošti patalpą, sumontuoti specialią įrangą. Dar daug ką reikės padaryti...

Ir štai, kai apie iškilmingą muziejaus atidarymą jau kalbame būtuoju laiku, vėl susitinkame su „Vilniaus geležinkelių infrastruktūros“ direktoriumi.

– Geležinkelių tiesimas, remontas ir priežiūra... Geležinkelio signalizacijos, ryšio ir radijo ryšio įrenginiai... Vandens tiekimas... Elektros energijos perdavimas ir paskirstymas... Trumpai sakant, labai platus Jūsų vadovaujamos įmonės darbų spektras, su kuriuo jau dešimtmetį gyvuojanti įmonė sėkmingai susitvarko, – kreipiamės į direktorių. – Atrodytų, jog muziejus – ne pirmos svarbos reikalas. Tačiau jo perkėlimo operaciją vykdėte taip pat rūpestingai ir tiksliai kaip bet kurį kitą su geležinkeliu susijusį darbą. Kas ragino, kas liepė?

– Kas liepė, kas įsakė? – klausimu atsako Jonas Puluikis. – Ar nesate pastebėję, kad žmogus, kuris linkęs dirbti tik pagal nurodymus, visuomet mažiau nuveikia, negu tas, kuriam iniciatyva, siekimas daugiau ir geriau padaryti yra vidinis asmenybės bruožas? Iniciatyva ir darbas dėl muziejaus daugumai geležinkelininkų yra garbės reikalas.

– Na, bet specifika... Reikia atitinkamo pasiruošimo, žinių. Geležinkelininkai – daugiau techninės minties žmonės.

– Turėčiau jus patikslinti. Geležinkelis yra nepaprastai plačios bei įvairiapusiškos ūkio veiklos sritis. Todėl nenustebkite, kad „Vilniaus geležinkelių infrastruktūros“ 1200 žmonių kolektyve sutiksime net 140 (!) įvairių specialybių atstovų. Tarp jų, žinoma, ir vienas kitas diplomuotas humanitarinių mokslų atstovas. O Geležinkelių muziejaus vedėją Vitaliją Lapėnienę ir jos kolegę Gimą Pranaitienę galime laikyti tikromis muziejininkystės žinovėmis. Ir pagal humanitarinį išsilavinimą, ir pagal ilgametę patirtį.

Pagaliau ne mokslo diplomas viską lemia. Galėčiau paminėti dešimtis geležinkelininkų inžinierių pagal išsilavinimą, kurie nuolat konkrečiais veiksmais prisideda, kad mūsiškis unikalus muziejus taptų dar turtingesnis ir patrauklesnis.

Mūsų pašnekovas Jonas Puluikis, anksčiau dirbęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos sistemoje, taip pat ne naujokas muziejininkystės srityje.

– Lietuvos automobilių keliai, kaip ir geležinkelis, turi savo seną, labai įdomią istoriją, – sako pašnekovas. – Turime ne tik patys ją žinoti, bet ir perduoti ateinančioms kartoms. Tegu jaunimui tai bus darbštumo, pagarbos geležinkelininkų  tradicijoms mokykla.

Direktorius prisimena, kaip buvę jo bendradarbiai, autokelių veteranai, sukaupę kolekcijose nemažai vertingų praeities eksponatų, ieškojo sprendimo: kaip, kur tas relikvijas eksponuoti? Taip gimė idėja steigti Kelių muziejų, kuris sėkmingai veikia ir nuolat susilaukia lankytojų dėmesio. Jono Puluikio iniciatyva buvo įrengtas muziejus VĮ „Automagistralė“ patalpose, Vievyje, prie pat nuolat judraus ir gyvo kelio, jungiančio sostinę su Kaunu.

Muziejų paprastai įsivaizduojame kaip tylos, susikaupimo, apmąstymų vietą. Taip jau sutapo, kad abu muziejai įsikūrė prie didžiausių magistralių. Vievyje – nesibaigiąs automobilių srautas, o Vilniuje, pro šviesius Geležinkelių muziejaus langus gali iš aukščiau stebėti, kaip žvilgančiais bėgiais manevruoja, startuoja modernūs traukiniai. Ar jie neblaško dėmesio?

– Ne blaško, o atvirkščiai, tik dar labiau sustiprina įspūdį. Argi kam neįdomu vienu metu matyti bei pajusti tą didžiulį kontrastą, kuris skiria pusantro šimtmečio senumo geležinkelį, jo riedmenis nuo šiandieninių. O veikiančių maketų salėje apsilankiusiems moksleiviams nejučiomis kyla pagarba senai geležinkelininko profesijai. Kitiems gal uždega norą pasirinkti šią specialybę.

Viename interviu spaudai teigėte, jog geležinkeliai – seniai sukurta struktūra. Darbai visuomet išlieka panašūs. Tik modernizuojami ryšiai, tobulėja valdymas. Visąlaik gerinama kelių būklė, dėl ko didėja traukinių greičiai.

Ar Jūsų vadovaujamoje „Vilniaus geležinkelių infrastruktūroje“ beliko technikos ar įrenginių, kuriems laikas tapti muziejaus eksponatais?

– Tiesą sakant, daug kas iš esmės pertvarkyta ir atnaujinta. Modernizavimas vyksta nuolat, be pertraukų. Tačiau ne viskas padaryta. Lieka opi problema, kad iki šiol tenka naudoti senas, dar sovietinių laikų kelio remonto mašinas. Būtina pereiti prie vakarietiškų, aukštesnės klasės mašinų. Tik jomis įmanoma pasiekti tokią remonto kokybę, kad bėgiai atitiktų riedmenų aukštesnę kokybę. Riedmenų parkas toli pažengė. Ženkliai pagerėjo visa infrastruktūra. Vadinasi, ir remonto kokybė negali atsilikti, kadangi bent viena silpna grandis neigiamai atsiliepia visos sistemos veiklos rezultatams. Todėl senosios kartos remonto techniką pats laikas atiduoti į muziejų. Tuo labiau, kad panašioms senienoms jau numatyta tinkama vieta ant bėgių po atviru dangumi – savotiškas Geležinkelio muziejaus filialas.

Susitikome su muziejaus vedėja Vitalija Lapėniene, kuri papasakojo, kaip buvo vykdoma perkėlimo operacija ir apie tai, kokią svarią vietą Lietuvos kultūros įstaigų fone užima Geležinkelių muziejus.

– Dabartinio muziejaus erdvė leido įgyvendinti tai, apie ką anksčiau galėjome tik svajoti, – sako vedėja. – 350 m2 patalpos Mindaugo gatvėje buvo suskirstytos į dvi vidutinio dydžio sales: nuolatinės ekspozicijos ir kilnojamų parodų. Dabartinis muziejus įgijo triskart didesnį – daugiau kaip 900 m2 plotą. Čia įsikūrė didžiulė nuolatinės ekspozicijos, dvi kiek mažesnės – kilnojamųjų parodų, filmų demonstravimo ir edukacijos bei veikiančių geležinkelio maketų salės.

Labiausiai vedėją džiugina dokumentų, fotografijų, retų leidinių ir kitų unikalių eksponatų saugyklos. Tai vėdinamos, tinkamą temperatūrą palaikančios patalpos, atitinkančios visus šiuolaikinio muziejaus reikalavimus.

Prieš persikraustant reikėjo viską gerai apgalvoti, – sako vedėja. – Ne tik mintyse, bet ir nubraižytuose planuose matėme ekspozicijų, stendų, maketų išdėstymo tvarką, svarbiausius akcentus, visų įdomiausių eksponatų vietą. Dabar visa tai lankytojai mato realioje tikrovėje.

Geležinkelių muziejus – Lietuvos muziejų asociacijos narys. Kaip sakė vadovė, nestokojama Kultūros ministerijos dėmesio ir metodinės paramos. Asociacijos iniciatyva buvo surengtos mokomosios metodinės Lietuvos muziejininkų išvykos į žymiausius Vokietijos, Austrijos, Anglijos, kitų šalių muziejus.

Viską, ką pažangaus ir vertingo matėme, pasistengėme įgyvendinti čia, mūsiškiame Geležinkelių muziejuje. Ypač vertingos buvo pamokos didžiausiame pasaulio geležinkelių muziejuje Anglijoje, Jorko mieste.

Netenka stebėtis, kad čia surinkti patys rečiausi, įdomiausi, nuo pat geležinkelių transporto ištakų išlikę eksponatai. Anglija – šios transporto šakos pradininkė. Čia 1825 metais geležinkelio bėgiais nuo Darlingo iki Stoktono miesto nupūškavo pirmasis garvežys, o 1830 m. pradėjo veikti didelė geležinkelio linija, sujungusi Liverpulio ir Mančesterio miestus.

Didžiausias pasaulyje Geležinkelių muziejus įsikūręs didžiuliuose buvusio garvežių depo korpusuose ir užima plačią teritoriją, – pasakoja V. Lapėnienė. – Mus labiausiai domino muziejaus išdėstymo tvarka bei logika. Supratome ir įsisąmoninome vieną esminių principų: veiklos skirstymas zonomis. Tai parodų zona, švietėjiška zona, kurioje gausu įvairiausios informacijos iš geležinkelių istorijos, trečioji – savotiška pramogų zona su veikiančiais maketais, modeliais. Erdvioje muziejaus teritorijoje atsirado vietos įvairių tipų garvežiams, lokomotyvams, vagonams, drezinoms, kelio remonto technikai.

Panašius išdėstymo principus pritaikėme ir savo muziejuje. Žinoma, tik stambiajai geležinkelio technikai čia negalėjo atsirasti vietos. Tačiau tikime, kad visiškai netolimoje ateityje ir ši problema bus išspręsta ir mes turėsime geležinkelio istorinės technikos ekspoziciją lauke.

...Minutei stabtelėkime bent prie vieno iš gausių eksponatų, rodomų nuolatinės ekspozicijos salėje. Tvirto medžio korpusas, du metaliniai skambučiai, viename dėžės šone – sukamoji rankenėlė, kitame – telefono ragelis. Įdomus, tačiau gana gremėzdiškas eksponatas turi savo pavadinimą: Sieninis telefonas iš Virbalio (Kybartų) stoties vandens siurblinės. Pagamintas 1886 m. JAV „Western Electric Company“.

Istorija apie tai, kokiais keliais aparatas pateko į muziejų, tikrai būtų ne mažiau įdomi už paties gaminio sukūrimo istoriją. Juk per tiek karų, perversmų, pasikeitimų eksponatas galėjo dingti be pėdsakų kaip ir kitas buvęs Virbalio stoties vandens siurblinės turtas. Nelengva net įsivaizduoti, kokiais pinigais šiandien tektų vertinti minėtą eksponatą, jei savininkas būtų sumanęs jį parduoti iš varžytinių. Tačiau žmogus net nemanė pasipelnyti, o atnešė kaip dovaną Geležinkelio muziejui.

Igoris Pangonis – tokia šio kilnaus žmogaus pavardė. Geležinkelio tarnybos veteranas, šiandien vadovaująs „Vilniaus geležinkelio infrastruktūros“ vandens ūkiui.

Kaip sakė muziejaus vedėja, tarp ištikimiausių pagalbininkų, nuolat besirūpinančių muziejaus reikalais, yra įmonės direktoriaus pirmasis pavaduotojas Konstantinas Frolovas, pavaduotojas kelių ūkio reikalams Aleksandras Michno, Marijanas Voitechovičius ir daugelis kitų darbuotojų.

Tarp kitų muziejaus eksponatų rodomi labai įdomūs seni geležinkelio bėgių fragmentai su metale įspaustomis datomis ir įmonių gamintojų rekvizitais. Muziejaus patalpose direktorius J. Puluikis surado vietos ir geležinkelių veteranų klubui. Jie yra tikri muziejaus patriotai, mums, muziejininkėms, suteikiantys ne tik eksponatų, bet ir dalijasi žiniomis apie juos. Tai tarsi Geležinkelių muziejaus neetatiniai konsultantai. Dabar suprantame, kodėl apie veteranus su tokia pagarba kalbėjo Jonas Puluikis. Tikri dvasios inteligentai be mokslo laipsnių ar lingvistikos diplomų.

...Atsarginiame kelyje netoli „Vilniaus geležinkelio infrastruktūros“ pastato (Pelesos g. 24) visam laikui sustojo senas garvežys, pagamintas Rusijoje, Kolomensko įmonėje 1948-aisiais. Lietuvoje jis eksploatuotas nuo 1948 iki 1976 metų. Direktorius sakė, kad tai būsimojo Geležinkelių muziejaus skyriaus pirmasis eksponatas. Priešais šį garvežį, kitoje stoties kelyno pusėje, bus pastatyti sukaupti senieji riedmenys ir kiti eksponatai, kurie dėl didumo negali būti patalpinti ankštoje patalpoje.

– Parinkome tinkamą vietą, ypač patogią būsimiesiems lankytojams, – sakė Jonas Puluikis. – Jau paruoštas projektas, aptveriama teritorija. Ir visiškai netolimoje ateityje žmonės pamatys geležinkelio riedmenis, kurie, ilgai tarnavę mūsų krašto ūkiui, pagaliau tapo muziejaus eksponatais.

Aloyzas Urbonas