Besibaigiant 2009-iesiems, Europoje skelbtiems kaip kūrybiškumo ir inovacijų metams, verta pažvelgti į Europos Komisijos Mokslinių tyrimų direktorato žurnalą, skirtą Europos mokslinių tyrimų erdvei. Jame paskelbti keli straipsniai apie mokslą ir meną. Pasak komisaro J. Potočniko, „...menas ir mokslas kaip bendra erdvė siekia suartinti įvairias kultūras, atkreipti dėmesį į aktualiausias temas, pvz. į klimato kaitą ar genetines modifikacijas, o taip pat pasitarnauti geresniam aplinkos supratimui“.

Nuo Platono laikų didesnė Vakarų civilizacijos dalis įtikinamai siekė jungti tris intelektinio gyvenimo ramsčius – Grožį, Tiesą ir Gėrį. Kiekvienas šių trijų pasaulių turi savus metodus. Profesorius V. Elias (Laisvasis Briuselio universitetas) pateikė įdomią teorinę bazę svarstymams, kurie toliau plėtojami konkrečių projektų pagrindu. Jis nagrinėjo meno ir mokslo bendrybes bei skirtumus, teigdamas, jog galime lyginti meno pasaulį su vertingomis mintimis ir su mokslu.

Mokslas dažniausiai kuria pagal 4 standartines taisykles. Pirmiausia, surenkami duomenys stebint reiškinius ir papildant juos matavimais. Antra, ieškoma modelių, kurių pagrindu kuriama mokslinė teorija naudojant mokslinę logiką. Jei naudojami skaičiai (kiekybiniai duomenys) – matematika, o jei pirmiausia naudojami žodžiai (kokybiniai rodikliai), kalbama apie samprotavimą (mąstymą). Galiausiai naują teoriją reikia patikrinti taip, kad ji galėtų būti patvirtinta, atmesta arba patobulinta. Taip mokslas sprendžia problemas. Jo dėka žmogus tikisi numatyti arba paaiškinti, kas vyksta pasaulyje.

Jei siekiame apibrėžti mokslą (Tiesos pasaulį), mums gali padėti metodas arba taisyklė. Tačiau tai visai netinka menui. Juk nerasime nieko sąlygiškesnio už Grožį. Todėl nieko neturėtų stebinti išvada, jog 20 amžiaus klasikinis meno apibrėžimas nebegalioja, ir jį keičia institucinė teorija: „...meno kūrinys yra tam tikras artefaktas, skirtas pristatyti meno pasaulio publikai“. Tai, žinoma, yra labai sąlyginė formuluotė, tačiau šiuo metu tik tokia yra galima.

Būtų neteisinga į meno ir mokslo panašumą žiūrėti iš labai arti. Abi disciplinos suteikia būdų pažinti žmogų, o tuo pačiu ir tą visuomenę, kurioje jis gyvena tam tikru metu. Abiem būdingas smalsumas, kūrybingumas ir išradingumas. Siekiant ieškoti panašumo tarp meno ir mokslo, turime paminėti Leonardą da Vinčį (1452–1519) kaip pavyzdį. Jo kūryboje piešinys kaip anatomijos mokslo dalis pakilo į aukštesnį lygį. Jis pradėjo nuo įsitikinimo, kad akis yra vienintelė mūsų priemonė gauti žinių apie pasaulį. Jis dažnai pabrėždavo, jog vaizdas (piešinys ar tapybos darbas) gali atskleisti žymiai geriau tai, kas matoma, nei aprašymas žodžiais. Visuotinai žinoma, jog renesanso epochoje mokslininkas ir menininkas buvo tapatinami.

20-ame amžiuje taip pat buvo siekta mažinti skirtumus tarp menininko ir mokslininko. Prancūzų filosofas ir etnologas Claude Levi-Strausas meną ir mokslą traktavo kaip du tos pačios eilės fenomenus. Jo manymu, „...menas yra šiuolaikinė laukinė mintis, esanti tarp mokslo ir mito“. Menas taip pat yra mąstymas stebint, o eksperimentas tapo 20 amžiaus avangardo pagrindu.

Mokslininkai ieško sprendimų, remdamiesi ribotu alternatyvų skaičiumi. Menininkai randa „savo“ sprendimus. Tačiau pirmieji rūpinasi problemomis, o antrieji – „savo“ problema. Mokslo kokybė atsispindi patvirtinant rezultatus, o meno gerumas – atradimų skirtybėje. Šioje srityje menininkai tampa tikrais antimokslininkais. Beje, viena iš neigiamų mokslinio metodo pusių – ribota galimybė peržengti taisyklių ribas. O menas neturi jokių ribų. Ir būtent meninis laukiniškumas gali būti labai vaisingas.

Svarbu paminėti „trečiosios kultūros“ sąvoką. Per pastaruosius du šimtmečius meno filosofai daug ir giliai diskutavo apie dvi žinių ieškojimo formas – humanitarinius ir gamtos mokslus. „Trečiosios kultūros“ sąvoka siekiama sujungti šiuos du pasaulius, sutaikant priešingas nuomones, siekiant abipusio turtinimo. C. P. Snou dar 1959 m. numatė, kad nauja mokslininkų karta sumažins esantį bendravimo atotrūkį tarp šių dviejų pasaulių. Dabar vis populiarėjantis meninis mokslas svarbus ne tik patiems menininkams ir mokslininkams, bet ir plačiajai publikai.

Jau modernizmo laikais menas labai domėjosi mokslu. Daugelį menininkų įkvėpė technologijos. Tokio tipo menas siekė būti kritiškas arba poetiškas. Postmodernizmo menas nuėjo kitu keliu – menininkus įkvėpė nebe „fantastinė vaizduotė“, o pačios mokslo žinios, kurių turi pats menininkas arba jis jų gauna bendraudamas su mokslininkais.

Tokie abipusiai vaisingi kontaktai, kūrybinis meno ir mokslo susiliejimas gali įgauti įvairių formų, pavyzdžiui, svarbių visuomeninių temų sąmoningumo kėlimas. Arba tiesiog naudoti informacines technologijas skaitmeniniame mene. Tačiau ligi šiol buvo tik demonstruojama, kas šioje bendravimo srityje būtų įmanoma, bet vis dar nebuvo galutinai parengtų bendrų projektų. Todėl svarbu toliau studijuoti meno ir mokslo sąsajas ir jas skatinti.

Parengė doc. Karina Firkavičiūtė pagal Europos Komisijos leidinį ‘Reseach.eu’ (‘Art and Science. Creative fusion’)